Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017-05-23 kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu išduoti jam virdulį ar vandens kaitintuvą (b. 1. 24).

Lukiškių TI-K 2017-06-01 raštu Nr. 96-2530 informavo pareiškėją, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigos administracijos pareigos aprūpinti nuteistuosius virduliais ar vandens kaitintuvais (b. 1. 23).

Pareiškėjas 2017-05-31 kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų (b. 1. 25).

Lukiškių TI-K 2017-06-19 raštu Nr. 96-2812 pateikė atsakymą į pareiškėjo skundą ir informavo, kad pareiškėjas minėtą atsakymą per vieną mėnesį gali apskųsti (b. 1. 23).

Lukiškių TI-K 2017-06-23 raštu Nr. 96-2927 pateikė atsakymą į pareiškėjo skundą ir informavo, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 68 straipsniu, nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus, Lukiškių TI-K nuteistieji yra palikti atlikti ūkio darbus, taip pat atlikti maisto dalinimą (b. 1. 29).

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose drėgna, šalta, spintelė maistui sudėti yra be durų, naktimis dega šviesa, dėl kurios sunku miegoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-05-02 iki 2017-06-12 buvo laikomas kamerose: Nr. 201, 383, 212, 211. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nustatyta, kad: gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 37–58), matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant konkrečioje kameroje Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, jokių kitų objektyvių įrodymų, kad konkreti kamera tuo metu neatitiko teisės aktų keliamų higienos normų reikalavimų teismui nėra pateikta. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo drėgna, šalta. Kadangi pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K veiksmuose neteisėtumas nenustatytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.8 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta spintelė arba lentyna maisto produktams sudėti. Pareiškėjas neneigia, kad spintelė yra įrengta. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimų spintelės įrengimui, t. y. nenumatyta, kad spintelė turėtų būti uždara, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami. Taisyklių 14.3 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad naktimis dega šviesa, dėl kurios sunku miegoti, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi pagalbos į gydytojus, tačiau pagalbos nesulaukė. Pažymi, kad jam buvo sutrikusi medžiagų apykaita, dėl drėgmės skaudėjo galvą. Iš 2017-06-02 tarnybinio pranešimo dėl M. G. sveikatos Nr. 24-3419 matyti, kad 2017-05-02 nuobaudos atlikimui į Lukiškių TI-K atvykęs pareiškėjas dėl pablogėjusios sveikatos į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistus nesikreipė. Suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu ambulatorinio priėmimo pas gydytojus registracijos žurnale prašymų raštu laikotarpyje nuo 2017-05-02 iki 2017-05-31 neregistruota. Dėl dantų skausmo, gydytojo odontologo konsultuotas 2017-05-04, 2017-05-11 ir bus konsultuotas 2017-06-06 (b. 1. 27). Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl pablogėjusios sveikatos būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, todėl pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo nepažeistos.

Pareiškėjo teigimu, jam negalima turėti virdulio, televizoriaus, kompiuterio ar radijo imtuvo. Nustatyta, kad BVK 96 straipsnio 1 dalis draudžia nuteistiesiems, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-02-25 įsakymu Nr. 1R-38 patvirtintose Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad elektriniu virduliu aprūpinamos tik kalėjimų ir areštinių gyvenamosios kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos, išskyrus kameras ir patalpas, kuriose nuteistieji atlieka nuobaudą. Taigi, pareiškėjui atliekančiam perkėlimo į kamerų tipo patalpas nuobaudą (b. 1. 34), galiojantys teisės aktai draudžia turėti televizorių, radijo imtuvą, aparatūrą, taip pat įstaigos administracija neturi pareigos jį aprūpinti elektriniu virduliu. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Pareiškėjas teigia, kad jis laikomas vienas, negali su niekuo bendrauti. BVK 70 str. 4 d. numatyta, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Iš Lukiškių TI-K pateikto išrašo matyti, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017-04-07 nutarimu (b. 1. 34) pareiškėjui paskyrė griežčiausią nuobaudą už sistemingą pažeidinėjimą arba itin piktybišką režimo pažeidimą (BVK 142 str. 2 d. 3 p.) ir remdamasis BVK 142 straipsnio 3 dalimi pasiuntė šią nuobaudą atlikti kalėjime. Įvertinus nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pažeidinėja režimą ir jam paskirta griežčiausia nuobauda, Lukiškių TI-K, vadovaudamasi BVK 70 str. 4 d., pareiškėją turi teisę laikyti izoliuotą nuo kitų asmenų, todėl šioje dalyje nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais ir nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik bendro pobūdžio, abstrakčiais teiginiais, jų pakankamai nedetalizuojant ir nepagrindžiant atitinkamais įrodymais.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad neteisėtų veiksmų faktas šioje byloje nenustatytas ir todėl pareiškėjas neturi teisės į turtinės žalos atlyginimą, skundo motyvų, susijusių su žalos dydžių, plačiau nenagrinėja. Taigi šiuo aspektu nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Atitinkamai, kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, o kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 2,28 Eur sumą.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, LVAT 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1–2 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.