- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-12-05
- Bylos Nr.
- 1A-185/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00057-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laima Garnelienė, Rūta Mickevičienė (pran.), Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- V. Š., M. B. S., R. E. C.
- Advokatai
- Dimitrijus Fomkinas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š., M. B. S. bei jo gynėjo Dimitrijaus Fomkino apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1, 2 dalyse, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1, 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. Š. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. B. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1, 2 dalyse, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1, 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. B. S. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas R. E. C.(R. E. C.), tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. ir M. B. S. nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, neturėdami leidimo ir išvengdami muitinės kontrolės, pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas, o būtent:
M. B. S. ir V. Š. ne vėliau kaip 2011 m. pavasarį susitarė su nusikaltimą organizavusiu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kokaino kontrabandos iš Nyderlandų Antilų Kiurasao salos į Lietuvos Respubliką išvengiant muitinės kontrolės, t. y. asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, organizuos kokaino paslėpimą turistinio autobuso detalėse, o patį autobusą kaip krovinį atsiųs iš Kiurasao salos į Lietuvos Respubliką jūriniu konteineriu; V. Š. organizuos krovinio išmuitinimą, gavimą ir nugabenimą į vietą, kur bus galima išimti kokainą; išimti kokainą turės M. B. S. su dar vienu asmeniu, kurie tuo tikslu atvyks į Lietuvos Respubliką;
Šalies argumentai
V. Š. nurodyto susitikimo metu gavo iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, pinigus - 2 300 eurų sumą krovinio išmuitinimo išlaidoms, taip pat dar prieš tai buvo nurodęs kaip krovinio gavėjo savo pažįstamo V. T.. individualios įmonės „T (duomenys pakeisti)“, į. k., esančios (duomenys neskelbtini), Utena, rekvizitus;
M. B. S. pagal bendrą susitarimą dalyvavo nusikalstamoje veikoje, kurios metu asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, atliko šiuos veiksmus: Nyderlandų Antilų Kiurasao saloje ar kaimyninėse šalyse nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį - 50,162 g skysčio su 26.28 g narkotinės medžiagos kokaino; paslėpė šią narkotinę medžiagą savo firmai „B (duomenys pakeisti)“ priklausančio apžvalginio turistinio autobuso, modelis (duomenys neskelbtini), važiuoklė Nr. (duomenys neskelbtini), detalėse; bendraudamas su V. Š., gavo iš pastarojo Lietuvos Respublikos juridinio asmens, kurio vardu galima buvo atsiųsti krovinį, rekvizitus - V. Š. pažįstamo V. T.. individualios įmonės “T“, į. k . (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), Utena; 2011 m. gegužės - liepos mėnesiais bendraudamas telefonu, elektroniniais laiškais ir betarpiškai su transporto įmonės „C (duomenys pakeisti)“, esančios (duomenys neskelbtini), darbuotojais, susitarė dėl konteinerio Nr. (duomenys neskelbtini) su turistiniu autobusu išsiuntimo iš Willemstad (Kiurasao sala) į Lietuvos Respublikos Klaipėdos jūros uostą konteineriniu laivu „P (duomenys pakeisti)“; 2011-06-27 „D (duomenys pakeisti)“ čekiu Nr. 000031 apmokėjo krovinio siuntimo išlaidas 25 000 Nyderlandų Antilų guldenų sumą;
2011 m. liepos 13 d. M. B. S. pristatė pakrovimui, o asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, konteineriniu laivu „P“ išsiuntė iš Willemstad (Nyderlandų Antilų Kiurasao sala) į Lietuvos Respublikos Klaipėdos jūros uostą konteinerį Nr. (duomenys neskelbtini) su turistiniu autobusu, modelis (duomenys neskelbtini), kurio važiuoklės detalių ertmėse buvo paslėpta 50,162 g skysčio su 26.628 g narkotinės medžiagos kokaino, ir 2011-08-17 kroviniui atvykus į Klaipėdą V. Š. jį išmuitino;
Tokiu būdu, V. Š. ir M. B. S., veikdami organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas, neturėdami tam leidimo ir išvengdami muitinės kontrolės, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes kėsinosi į netinkamą objektą, kadangi 2011 m. rugpjūčio 3 d., konteinerio gabenimo laivu metu, Hamburgo muitinės paieškos tarnyba Hamburgo jūrų uoste buvo aptikusi turistinio autobuso detalėse paslėptą kokainą ir pakeitusi jį beverčiu tirpalu.
V. Š., M. B. S. ir R. E. C. taip pat nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, o būtent:
po to, kai asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, veikdamas organizuota grupe su M. B. S. ir V. Š., 2011 m. liepos 13 d. konteineriniu laivu „P“ išsiuntė iš Willemstad (Nyderlandų Antilų Kiurasao sala) į Lietuvos Respublikos Klaipėdos jūros uostą konteinerį Nr. (duomenys neskelbtini) su turistiniu autobusu, modelis (duomenys neskelbtini), kurio važiuoklės detalių ertmėse buvo paslėpta 50,162 g skysčio su 26.628 g narkotinės medžiagos kokaino, t. y. padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, V. Š., M. B. S. ir R. E. C., veikdami organizuota grupe, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, siekdami įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti turistiniame autobuse paslėptą narkotinę medžiagą kokainą, atliko šiuos veiksmus:
2011-08-16 V. Š. pasitiko į Lietuvos Respubliką atvykusius M. B. S. ir R. E. C., turėjusius išimti turistinio autobuso detalėse paslėptą kokaino tirpalą ir jį išgarinti, bei padėjo jiems apsigyventi Vilniaus viešbutyje “Š (duomenys pakeisti)“, esančiame (duomenys neskelbtini). V. Š. patarus, kad turistinio autobuso detalių su paslėptu kokaino tirpalu nuėmimui ir kokaino išgarinimui reikalingą įranga galima įsigyti parduotuvėje “G“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2011-08-17, 11.00 - 13.30 val., M. B. S. ir R. E. C. įsigijo reikalingą įrangą.
V. Š. sudarydamas sąlygas M. B. S. ir R. E. C. išgarinti kokainą, iš anksto susitarė su savo pažįstamu G. K. dėl pastarajam priklausančios atokios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) k., Utenos r., nuomos;
2011-08-17 kroviniui atvykus į Klaipėdą, V. Š. jį per muitinės tarpininkę išmuitino ir, pasamdęs tam tikslui UAB „Ž (duomenys pakeisti)“ priklausantį sunkvežimį „Scania“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su priekaba, 2011-08-25 organizavo turistinio autobuso gavimą ir nugabenimą į IĮ “T“ teritoriją, esančią Utenos r., (duomenys neskelbtini), kas ir buvo padaryta 2011-08-25 – 2011-08-26 dienomis;
2011-08-28, apie 16 val. 17 min., V. Š. automobiliu Land Rover (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atvežė M. B. S. ir R. E. C. prie turistinio autobuso, kur M. B. S. ir R. E. C., panaudodami nupirktus įrankius, pradėjo nuiminėti nuo autobuso detales, kuriose prieš tai buvo paslėptas kokaino tirpalas, tačiau apie 20 val. 55 min. jie trise toje pačioje vietoje buvo sulaikyti policijos pareigūnų;
Tokiu būdu V. Š., M. B. S., R. E. C. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atsikirtas, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, tame tarpe kėsinosi į netinkamą objektą, kadangi 2011 m. rugpjūčio 3 d., konteinerio gabenimo laivu metu, Hamburgo muitinės paieškos tarnyba Hamburgo jūros uoste buvo aptikusi turistinio autobuso detalėse paslėptą kokainą ir pakeitusi jį beverčiu tirpalu, be to, 2011-08-28 V. Š., M. B. S. ir R. E. C. buvo sulaikyti policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo išteisinti jį dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1, 2 dalyse, 25 straipsnio 3 straipsnio ir 260 straipsnio 3 dalyje.
Nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra paremtas prielaidomis ir spėlionėmis, teismo išvados dėl jo neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kategoriškai neigia padaręs ar rengęsis padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymi, kad jo turima informacija apie tai, kad krovinyje bus „kažkas įdėta“, nesudaro pagrindo apkaltinti jį kėsinusis įvykdyti kontrabandą. Abejoja, ar galėtų būti pripažintas kaltu net už nepranešimą teisėsaugos institucijoms apie galimai daromą nusikaltimą, kadangi turima informacija buvo nekonkreti, pagrįsta tik spėlionėmis.
Teigia, jog priimtas nuosprendis yra neteisingas, ypač jo dalis dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo, kurioje išdėstytos jį nepagrįstai kaltinančios išvados.
Apeliantas skunde nurodo konkrečius neatitikimus, kurie nors ir nėra susiję su juo, tačiau yra neaiškūs ir neteisingi (dėl turistinio autobuso pakrovimo datos ir vietos, krovinio dokumentų numerio, mokestiniuose dokumentuose esančių datų skirtumo). Taip pat nurodo, jog buvo suimtas 2011-08-28, 20 val. 55 min., tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjui pristatytas tik 2011-09-02 (pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 123 straipsnio 3 dalis). Ikiteisminio tyrimo teisėjas pateikė tendencingus klausimus, suformuluotus taip, kad buvo aiškus priverstinis atsakymas. Nesilaikyta įstatymo nuostatų, susijusių su kardomosios priemonės paskyrimu, dėl ko kilo daugybė kitų pažeidimų, suluošinusių jo sveikatą. Pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 302 straipsnio 4 dalies, 296 straipsnių reikalavimai, keliami atitinkamiems terminams, todėl apeliantas abejoja skundžiamo nuosprendžio teisėtumu.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. S. nesutinka su Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendžiu. Neigia įvykdęs jam inkriminuojamus nusikaltimus, byloje nesurinkti jo kaltę patvirtinantys įrodymai. Byla pagrįsta tik vienu neteisingu pranešimu, liudijimais, pateiktais esant stipriam spaudimui neteisėtose policijos apklausose, parodymų iškraipymu ir neteisingais vertimais. Policija ir prokuroras buvo neobjektyvūs, o teisėjas ignoravo visus faktus bei jo kaltę neigiančius įrodymus.
Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo jo paskutinį žodį, todėl prašo atsižvelgti į jame išdėstytas aplinkybes. Toliau nurodo teismą padarius klaidinamas išvadas ir prieštaravimus (autobusas tikrai buvo skirtas pardavimui; jis šį autobusą į uostą po muitinės atgabeno ne liepos 13 d., o liepos 9 d.; susitikimas su V. Š. Nyderlanduose įvyko po šios datos; tai, kas buvo padaryta autobusui, nebuvo padaryta Kiurasao (Curacao) saloje ir tai padarė ne jis, buvo techninės autobuso problemos; „pirkinių sąrašą“ sudarė ne jis; prieš apsipirkdami, jis ir R. (R. E. C.) žinojo, kad abu turės vykti į sodybą; sodybos prašė ne jis (apeliantas M. B. S.); jis nepersirengė ir nesislapstė autobuse; nors prokuroras ir teismas R. E. C. parodymus laiko melagingais, tačiau tais atvejais, kada pastarojo parodymai yra tinkami paneigti apelianto parodymus, jais vis dėlto remiamasi).
Nurodo, jog pagrindinė autobuso siuntimo į Lietuvą priežastis buvo prastas importo dokumentų tvarkymas Olandijoje, be to, autobusui buvo reikalingas remontas. Neigia buvus laboratoriją, o iš Vokietijos gautą pranešimą vadina neteisingu, juo negalima remtis.
Mano, kad buvo nepagrįstai inkriminuotas Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnis, byla turėtų būti nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos BK 266 straipsnį. Nepagrįstai taikytas ir Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnis.
Toliau skunde aptaria procesines klaidas (policijoje atliktos apklausos buvo neteisėtos, dėl ko abejotinas jų patikimumas; teismo protokolai neišsamūs ir neatitinkantys tikrovės; dėl neteisingų vertimų padarytos neteisingos išvados; neatsižvelgta į jo paskutinį žodį; jo parodymai nebuvo prieštaringi, todėl negalėjo būti atmesti; teismas delsė priimti nuosprendį, viršydamas maksimalų 45 dienų terminą; teismo procesas turėjo vykti Vokietijoje).
Apelianto įsitikinimu, nuosprendis dėl jo yra neteisėtas, jam skirtos daug griežtesnės bausmės nei V. Š. ir R. E. C.. Už Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą jam paskirta griežtesnė nei sankcijos vidurkis bausmė, o pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį jis nuteistas griežčiau nei V. Š. ir R. E. C., nors jo atveju nenustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.
Prašo atsižvelgti į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kurias teismas ignoravo (anksčiau neteistas; įvertinti iš Reclassering Nyderlandų pranešimą apie jo socialinę ir šeiminę padėtį; yra darbštus šeimos žmogus; turi žmoną ir tris vaikus (tarp jų vieną įvaikį), su kuriais negali susitikti daugiau nei dvejus metus; užsieniečių padėtis daug sunkesnė nei vietinių; ilgą laiką blogomis sąlygomis buvo laikomas nelegaliuose kalėjimuose (Lukiškių ir Šiaulių); būnant Lukiškių kalėjime jam iškilo sveikatos problemų (prasidėjo nuolatinis ūžesys ausyse); Lietuvoje nerasti jokie narkotikai ir, anot policijos pareigūnų, jie buvo skirti tik tranzitui; šioje byloje nėra aukų; bet kokiu atveju tai buvo tik pasikėsinimas; jis prarado namą Kiurasao saloje; palikus galioti skundžiamą nuosprendį, jis neturės galimybės prašyti ekstradicijos).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. B. S. gynėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį dėl jo ginamojo ir jį išteisinti.
Nurodo, jog nesutinka su teismo nuosprendžiu, kadangi jis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, neteisingai įvertintų įrodymų, kurių pagrindu jo ginamasis pripažintas kaltu dėl visų nusikalstamų veikų.
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirma pasisakoma dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje. Teismas M. B. S. kaltę grindė tuo, kad su firma „C", kuri rūpinosi turistinio autobuso gabenimu, tarėsi S. L. S., visi susirašinėjimai dėl autobuso transportavimo jūros transportu taip pat vyko su S. L. S.. Sąskaita už transportavimą išrašyta M. B. S. vardu, ją apmokėjo S. L. S., taip pat tuo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog krovinys buvo atplukdytas į Klaipėdos uostą V. T. įmonės vardu, krovinio išmuitinimo procedūras atliko V. Š..
Pažymėtina, kad šių aplinkybių bylą nagrinėjant teisme nei M .B. S., nei nuteistasis V. Š., neginčijo. Liudytojai V. T., Ž. P., G. K., E. M. teisme patvirtino tik aplinkybes, susijusias su apžvalginio turistinio autobuso (modelis (duomenys neskelbtini), važiuoklė Nr. (duomenys neskelbtini)) atgabenimu iš Klaipėdos jūrų uosto į Utenos rajoną. Kiti byloje esantys įrodymai (muitinės dokumentai, elektroniniai laiškai tarp S. L. S. ir firmos „C") patvirtina tik tą faktą, kad minėtas autobusas buvo išsiųstas iš Nyderlandų Antilų Kiurasao salos į Lietuvos Respubliką. Tuo tarpu byloje nėra nė vieno įrodymo, kad jo ginamasis ir V. Š. ne vėliau 2011 m. pavasarį susitarė su nusikaltimą organizavusiu asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą procesą, dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kokaino kontrabandos iš Kiurasao į Lietuvos Respubliką, taip pat nėra įrodymų, kad asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, organizuos kokaino paslėpimą turistinio autobuso detalėse, bei atliko šiuos veiksmus: Nyderlandų Kiurasao saloje ar kaimyninėse šalyse nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo labai didelį kiekį - 50,162 g skysčio su 26 628 g narkotinės medžiagos kokaino, paslėpė šią narkotinę medžiagą savo firmai „B" priklausančio apžvalginio turistinio autobuso detalėse. Tokias teismo išvadas vadina prielaidomis ir pažymi, kad jo ginamasis M. B. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad pirkėjai autobusą iš jo tėvo nupirko Kiurasao saloje su sąlyga, kad tėvas šį autobusą pristatys į Europą, kur jis bus suremontuotas. Jo tėvas Kiurasao saloje turėjo turizmo kompaniją, prieš kelis metus įsigijo autobusą, tačiau dėl mažo turistų skaičiaus sustabdė verslą, o dėl įsiskolinimų bankui nutarė parduoti lengvuosius automobilius „Bagi" ir minėtą autobusą. Kadangi saloje nebuvo potencialių pirkėjų, jis susisiekė su V. Š., siekdamas išsiaiškinti, kaip galima parduoti „Bagius" ir autobusą Lietuvoje. Vėliau atsirado ispaniškai kalbantis asmuo, kuris domėjosi „Bagiais" ir autobusu, ketino juos pirkti, turėdamas tikslą pargabenti į Europą. Jis atsiuntė mechaniką išsiaiškinti autobuso techninę būklę. Mechanikas turėjo atvykti į Lietuvą, jis kalbėjo tik ispaniškai, tad kartu su juo turėjo vykti ir vienas anglų kalbą mokantis pirkėjas, tačiau šis negavo vizos į Europą. Būtent tada buvo paprašyta jo ginamojo atvykti ir padėti mechanikui. M. B. S. asmeniškai atvairavo autobusą į pakrovimo uostą Kiurasao saloje, uosto apsaugos darbuotojai paprašė transporto priemonę nuvaryti į muitinės terminalą, kraunant į atvirą konteinerį, autobusą apžiūrėjo muitinės pareigūnai, apžiūroje dalyvavo ir jis pats, tačiau niekas (nei jis, nei muitinės pareigūnai) nepastebėjo jokių pakeitimų galinės ašies srityje (ginamasis pats lindo po autobusu, nes reikėjo nuleisti ratus, paremti juos pagaliais). Autobusas ilgą laiką stovėjo Kiurasao salos krovinių terminale, po to Kolumbijoje. Gynėjas daro išvadą, kad jei autobuse ir buvo paslėptos narkotinės medžiagos, tai galėjo padaryti ikiteisminio tyrimo nenustatyti ir M. B. S. nežinomi asmenys.
Teismas netikrino ir nepaneigė nurodytų nuteistojo M. B. S. parodymų. Be to, 2013-04-10, kai ši baudžiamoji byla jau buvo išnagrinėta, M. B. S. tėvas S. L. M. S. ekstradicijos tvarka buvo perduotas Lietuvos Respublikai, dėl jo šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas. Jis pateikė prokurorui 2011-06-22 pardavimo sutartį, pasirašytą tarp B. S. ir pirkėjo J. C., pagal kurią S. L. M. S. pardavė pirkėjui autobusą už 50000 eurų laisvos prekybos sąlygomis į Lietuvą, autobusas turi būti pateikiamas atlikus įvairius remonto darbus ir gavus patvirtinimus, jog jis atitinka Europos reglamentus (prideda sutarties kopiją su vertimu į lietuvių kalbą). Tokie faktiniai duomenys rodo, kad nei M. B. S., nei jo tėvas, nuosprendyje įvardintas kaip asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, neprisidėjo prie nusikalstamos veikos, neįgijo narkotikų ir neįdėjo jų į turistinį autobusą.
Be to, pirmosios instancijos teisme valstybinis kaltintojas pateikė iš Vokietijos gautus S. L. M. S. susirašinėjimo su krovinių kompanija vertimus. Gynėjas pažymi, kad teismas šiais dokumentais negalėjo vadovautis, nes nors jie buvo versti iš olandų kalbos į lietuvių kalbą, bet juose nurodyta, kad vertimas atliktas iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą. Gynyba pateikė teismui Lietuvos vertimų biure atliktą vertimą, kuriame nurodomos visai kitokios aplinkybės - S. L. M. S. skubina vežėjus greičiau plukdyti autobusą, nes jį spaudžia „tretieji asmenys". Šis laiškas kaip tik ir patvirtina, kad S. L. M. S. turėjo reikalų su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurie buvo suinteresuoti autobuso pristatymu į Lietuvą, kas atitinka ir jo ginamojo M. B. S. parodymus bei aplinkybes, kad narkotinės medžiagos (jei apskritai tokios buvo) buvo įdėtos į autobusą Kiurasao uoste, kur autobusas niekieno nesaugomas stovėjo 7 dienas, arba Kartagenoje, Kolumbijoje.
Prokurorės pateiktame atsakyme į teisinės pagalbos prašymą iš Kiurasao salos yra M. B. S. braižyti autobuso brėžiniai. Gynėjas abejoja, kad jo ginamasis rišo vamzdį, kuriame ir buvo rastas skystis, nes transportuojant autobusą jūra yra didelė tikimybė dėl vamzdžio pažeidimo ir skysčio ištekėjimo. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir atmetė rašytinius įrodymus, nenurodydamas jokių motyvų.
Žemesnės instancijos teismas
Teigia, jog nebuvo apklausti Kiurasao muitinės pareigūnai, nenustatyta, kaip jie tikrino autobusą, kodėl nenustatė pakeitimų. Daro išvadą, kad skystis galėjo būti įpiltas Kolumbijoje, kur laivas stovėjo gana ilgą laiko tarpą.
Priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, autobusas į Kiurasao jūrų uostą buvo pristatytas 2011-07-07, o ne 2011-07-13 ir ten stovėjo iki 2011-07-13.
Aptaręs byloje pagal teisinės pagalbos prašymą apklausto liudytojo G. H. H. parodymus, pabrėžia, jog nebuvo apklausti šios įmonės (“C”) darbuotojai, siekiant nustatyti, kaip, kiek ilgai buvo saugomas autobusas, ar prie jo galėjo patekti pašaliniai asmenys. Nenustačius minėtų aplinkybių, liko nepaneigti nuteistojo M. B. S. teiginiai, jog narkotinės medžiagos galėjo būti įdėtos Kiurasao saloje arba Kolumbijoje.
Dėl nurodytų aplinkybių teismo išvada, kad M. B. S. pagal bendrą susitarimą dalyvavo nusikalstamoje veikoje (neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino ir jį paslėpė savo firmai „B" priklausančio apžvalginio turistinio autobuso detalėse) yra tik prielaida, kuri neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su tuo, kad, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, M. B. S. 2011-08-30 Vilniaus miesto apylinkės teisme, sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, patvirtino į Lietuvą atvykęs išmontuoti tam tikras detales bei pripažino žinojęs, kad jose yra narkotikai. Jo ginamasis apie tokius paties neva duotus parodymus sužinojo tik baigiamųjų kalbų metu, kai prokuroras pateikė teismui posėdžio protokolą (t. 6, b. l. 49-50). Šis dokumentas buvo surašytas M. B. S. nežinant, jis su juo nesupažindintas. Jo ginamasis neigia davęs tokius parodymus, ką patvirtina kita bylos medžiaga (visose apklausose jis teigė nieko nežinojęs apie narkotines medžiagas). Skirtingų apklausų metu jam buvo pateikiami įvairūs papildomi klausimai, tačiau nei tyrėjas, nei teismas neuždavė klausimo dėl tokių jo ankstesnių parodymų (šie parodymai neužfiksuoti ir kaltinamajame akte). Gynėjas daro išvadą, kad 2011-08-30 ši informacija buvo surašyta neteisingai, kadangi M. B. S. tokių aplinkybių nenurodė. Be to, Lietuvos Respublikos BPK nenumato, jog kardomosios priemonės skyrimo protokolas yra įrodymų šaltinis. Posėdžio protokolas nepateikiamas susipažinti įtariamajam, dėl ko šis neturi galimybės sužinoti, kaip protokole užfiksuoti jo pasakyti žodžiai. Lietuvos Respublikos BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra išvardinti dokumentai, turintys reikšmę nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tačiau tarp jų nėra paminėtas kardomųjų priemonių skyrimo posėdžio protokolas.
Kaip nepagrįstą nurodo esant teismo išvadą, jog „V. Š. apie narkotinių medžiagų kontrabandą žinojo iš anksto, tuo tikslu vyko į Olandiją, kur bendravo su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas. Nors V. Š. ir neigia žinojęs, kad atgabentame autobuse bus narkotinės medžiagos, tačiau tokius jo teiginius paneigia paties parodymai apie tai, kad jis buvo informuotas, jog „autobuse kažkas bus, kad tuo jam rūpintis nereikia, nes atvažiuos M. ir viską sutvarkys“. Šiuo atveju teismas neteisingai vertino V. Š. parodymus, nepalygino jų tarpusavyje. Gynėjas aptaria 2011-08-29 įtariamojo apklausos metu duotus V. Š. parodymus (t. 8, b. l. 7-9). Pastarasis nurodęs, jog apie autobuse paslėptus narkotikus suprato jau tada, kai „S. jam pasakė, kad jis būtų ramus, M. viską sutvarkys“ sukelia įtariamus tiek jo ginamajam, tiek jo tėvui. Gynėjui kyla klausimas, ar gerai V. Š. supranta anglų kalbą, ar tikrai M. tėvas jam sakė, kad ten bus „kažkokie daiktai“ ir tai „sutvarkys M.“ (galbūt angliškai buvo pasakyta, kad su autobusu kažkas yra netvarkoje, ir jį sutvarkys M.). Pažymi, jog teismo posėdyje V. Š. buvo paprašytas pakartoti L. M. S. pasakytus žodžius, po ko vertėja nurodė, kad V. Š. sakinių struktūra yra neteisinga. Tad gynėjui kyla abejonės, ar V. Š. galėjo teisingai suprasti anglų kalba pasakytus žodžius, turint galvoje, kad anglų kalboje vienas žodis gali turėti keletą reikšmių ir pan.
Toliau trumpai dėstomi kitose apklausose duoti V. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad pastarasis visąlaik nurodydavo skirtingas aplinkybes. Pažymi, kad teisme apklaustas liudytojas V.T. paaiškino, jog V. Š. nuolat turėdavo keistų planų, kurių neįgyvendindavo, visos jo idėjos buvo nekonkrečios, todėl liudytojas po kurio laiko nebekreipė dėmesio į pastarojo postringavimus. Tai, kad V. Š. yra gana keistas žmogus, buvo akivaizdžiai pastebima ir teisiamuosiuose posėdžiuose.
Tokiu būdu nepagrįstą įrodymais vadina teismo išvadą, kad V. Š. ir M. B. S., veikdami organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes kėsinosi į netinkamą objektą. Nuosprendyje išdėstyti duomenys (liudytojų V. T., Ž. P., G. K., E. M., G. P. parodymai, dokumentai, gauti pagal teisinės pagalbos prašymus, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, telefoninių pokalbių pasiklausymo protokolai ir kt.), įrodo tik faktą, kad autobusas buvo siunčiamas iš Kiurasao salos į Lietuvą, bet ne jo ginamojo kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį.
Toliau apeliaciniame skunde pasisakoma dėl Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1, 2 dalyse, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Gynėjo teigimu, nuteistojo M. B. S. veiksmuose nesant anksčiau minėto nusikaltimo, nėra ir Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1, 2 dalyse, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad Vokietijos muitinės pareigūnai Hamburgo jūrų uoste iš autobuso išėmė narkotines medžiagas, o būtent:
pagal Lietuvos Respublikos BPK 4 straipsnio 2 dalį nesvarbu, kur padaryta nusikalstama veika, baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Tai reiškia, jog visi proceso veiksmai, dokumentai privalo atitikti Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus. Vykdydamas šias nuostatas, teismas pareikalavo iš prokuroro pateikti duomenis apie vertėjo, kuris Vokietijoje vertė dokumentus į lietuvių kalbą iš vokiečių kalbos, kvalifikaciją ir informaciją, kad jis yra įspėtas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnį dėl atsakomybės už melagingą vertimą, taip pat pareikalavo specialisto A. J. kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kad pastarasis yra kompetentingas atlikti automobilių apžiūras ir duoti paaiškinimus jų remonto klausimais. Pažymi teismą nereagavus į gynybos pastabas, kad iš Vokietijos gauta ataskaita dėl narkotinių medžiagų neatitinka Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsniu, negali būti laikytina įrodymu šioje byloje.
Toliau detaliai aptariami duomenys dėl narkotinių medžiagų ekspertizės, t. y. 2011-08-08 ir 2011-08-10 pranešimai (t. 2, b. l. 54, 110; 57, 114) bei Vyriausybės agentūros eksperto ataskaita (gynėjas atkreipia dėmesį, jog kaltinamajame akte šis dokumentas klaidingai įvardintas kaip specialisto išvada) (t. 2, b. l. 70-71, 128-129). Iš dokumentų turinio neaišku, kaip turi būti vertinami nustatyti skaičiai - 50,132 g ir 26,628 g (nustatyta, kad 50 162 g skysčio yra iš viso 26 628 g kokaino hidrochlorido). Gynėjas abejoja dėl surasto kokaino kiekio: ar buvo surasti 28 gramai ir 628 tūkstantosios gramo ar 26 kilogramai ir 628 tūkstantosios gramo.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog buvo pasikėsinta neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos - 26 gramus 628 tūkstantąsias gramo (26 628 g) kokaino, nors pagal Sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymą Nr. 5 ir 2003-04-23 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą Nr.V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų" labai didelį kokaino kiekį sudaro 100 g.
Klaidinga, neaiškia ir neatitinkančia Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų laiko anksčiau nurodytą Vyriausybės agentūros eksperto ataskaitą (dokumento pirmo lapo turinys skiriasi nuo antro lapo, nurodytas klaidingas skysčio kiekis, ištirtas ne visas skystis, o tik maža jo dalis), kuri jokiu būdu negali būti prilyginama specialisto išvadai Lietuvos Respublikos BPK 89, 90 straipsnių prasme. Pažymi, jog ataskaitą surašęs asmuo nėra įspėtas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnį. Gynėjo tikinimu, šis dokumentas negali būti laikytinas įrodymu.
Iš šio dokumento negalima daryti išvados, ar tai buvo kokainas, ar pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtakas (prekursorius), nes ataskaitoje nurodyta, kad be kokaino buvo rasti ir kiti kofeino, hidroksicizino, metilecgonidino, ekgonino metilesterio ir tropakokaino junginiai. Be to, byloje nenustatyta, ar tokiomis sąlygomis, kuriomis buvo ardomas autobusas, apskritai galima išgauti iš skysčio gryną kokainą.
Tad dėl išdėstytų aplinkybių gynėjui kyla abejonės, ar nuteistųjų veiksmai, jei būtų pripažinta, kad ataskaita ir kiti įrodymai atitinka Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalį, o galbūt turėjo būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 266 straipsnį.
Pasisakydamas dėl bausmės, nurodo, kad teismas, skirdamas nuteistajam M. B. S. 12 metų laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 57 ir 62 straipsnių reikalavimų, kadangi nusikalstamos veikos, jei tokios apskritai buvo, baigtos pasikėsinimo stadijoje.
Teismo posėdyje nuteistieji V. Š., M. B. S. bei jų gynėjai prašė patenkinti abiejų nuteistųjų ir nuteistojo M. B. S. gynėjo apeliacinius skundus, o prokuroras prašė visus tris apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų V. Š., M. B. S. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).
Dėl įrodymų teisėtumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio
4 ir 5 dalių taikymas) bei nuteistųjų V. Š. ir M. B. S.
Motyvuojamoji dalis
nusikalstamų veikų kvalifikavimo
Iš nuteistojo V. Š., nuteistojo M. B. S. ir jo gynėjo apeliacinių skundų turinio matyti, kad visi trys apeliantai nesutinka su nuosprendžiu ir prašo V. Š. bei M. B. S. išteisinti, kadangi neįrodyta jų kaltė, nuosprendis pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Į visus tris apeliacinius skundus bus atsakoma kartu, nes jų argumentai yra analogiški.
Visi apeliacinių skundų argumentai dėl V. Š. ir M. B. S. nepagrįsto nuteisimo atmetami, o nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. Š. ir M. B. S. yra nuteisti už du nusikaltimus – pasikėsinimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas bei pasikėsinimą neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokainą, R. E. C. nuteistas už vieną nusikaltimą – pasikėsinimą neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokainą (nuosprendis dėl jo neapskųstas).
Pirmiausia kolegija pasisakys dėl nuteistųjų nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo pasikėsinus neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas ir labai didelį kiekį narkotinės medžiagos.
Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad V. Š. ir M. B. S. nuteisti už tai, kad organizuota grupe su R. E. C. ir asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas ir kuris šiuo metu jau yra nuteistas 2013-11-25 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, pasikėsino neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurį sudaro 26,628 g (dvidešimt šeši tūkstančiai šeši šimtai dvidešimt aštuoni gramai arba dvidešimt šeši kilogramai šeši šimtai dvidešimt aštuoni gramai). Dėl narkotikų kiekio, kurį ginčija apeliantai – nuteistasis M. B. S. ir jo gynėjas, bus pasisakyta vėliau.
Skunde V. Š., siekdamas paneigti savo kaltę, teigia, jog jo turima informacija apie tai, kad krovinyje bus ,,kažkas įdėta‘, nesudaro pagrindo jį apkaltinti pakėsinusį įvykdyti kontrabandą ir pasikėsinus neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ar perdirbti labai didelį kiekį kokaino.
Apeliantai –nuteistasis M. B. S. ir jo gynėjas teigia, jog byloje nėra nė vieno įrodymo, kad M. B. S. ir V. Š. susitarė su nusikaltimą organizavusiu asmeniu (šiuo metu jis yra žinomas – tai M. B. S. tėvas S. L. M. S., nuteistas už analogiškus nusikaltimus 2013-11-25 Panevėžio apygardos teismo, nuosprendis įsiteisėjęs ir 2014-01-02 priimtas patvarkymas jį vykdyti – t. 16, b. l. 153-178) dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kokaino kontrabandos iš Kiurasao salos į Lietuvą ir jos paslėpimo turistinio autobuso detalėse.
Kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinių skundų argumentus pažymi, jog jie atmetami kaip nepasitvirtinę. Bus išdėstyti bei aptarti nuteistųjų veiksmai, kuriuos jie atliko tikslu įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą. Taip pat kaip nepagrįsti atmetami nuteistojo M. B. S. ir jo gynėjo argumentai, kuriais įrodinėjama, kad M. B. S. tėvas turistinį autobusą gabeno į Lietuvą tikslu jį suremontuoti, o po to perduoti pirkėjams Europoje. Nuteistųjų versija apie tai, kad jiems nebuvo žinoma, jog M. B. S. tėvas organizavo kokaino paslėpimą turistinio autobuso detalėse, nepasitvirtino.
Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistojo M. B. S. tėvas – L.S.M.S. 2011 m. su kitais organizuotos grupės nariais sukūrė planą neteisėtai disponuoti labai didelį kiekį kokaino, jį paslėpti turistinio autobuso detalėse ir kaip krovinį jūriniu konteineriu kontrabandos būdu išsiųsti iš Wilemstad (Nyderlandų Antilų Kiurasao sala) į Klaipėdos jūros uostą išvengiant muitinės kontrolės, o vėliau išplatinti. Iš nuteistojo V. Š. parodymų matyti, kad jis 2011 m. liepos 13 d. M. B. S. tėvo kvietimu lankėsi Olandijoje ir susitikimo su juo metu sužinojo, kad į Lietuvą šis atsiųs turistinį autobusą, o jis turės atlikti išmuitinimo procedūras ir tam tikslui davė 2300 eurų. V. Š. apklaustas kaip įtariamasis ir tyrėjo, ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad M. B. S. tėvui pasakius ,,<...> kad jo siunčiamame autobuse bus ,,kažkokie tai daiktai <...> sakė, kad nesukčiau galvos. Atvažiuos jo sūnus M. ir viską sutvarkys“ (t. 8, b. l. 7-9). Tuomet jis suprato, kad tai galėjo būti narkotikai, o kai dar kartą paklausė ,,<...> kas tai bus, pasakė, kad bus skysčiai, bet nesuk galvos M. viską sutvarkys“. Bandant tikslintis kokie skysčiai, konkrečiai neatsakė. Man kilo įtarimų, kad ten gali būti narkotikai“ (t. 8, b. l. 12-15). V. Š. parodymais nustatyta, kad jis pradėjo aiškinti M. B. S. tėvui ,,<...>kad tai nelegalu <...>“, tačiau šis dar kartą pasakė, kad jis ,,nesuktų“ galvos - ,,<...>M. viską sutvarkys“. Apklaustas trečią kartą ikiteisminio tyrimo metu, V. Š. patvirtino ankstesnius savo parodymus ir pareiškė numanęs, kad krovinyje gali būti narkotinės medžiagos, tačiau nežinojo jų kiekio (t. 8, b. l. 18-19). Analogiškus parodymus V. Š. davė ir pirmosios instancijos teisme (t. 15, b. l. 9-12).
Apeliantai M. B. S. ir jo gynėjas ginčydami V. Š. parodymus mano, jog teismas neteisingai vertino šio nuteistojo parodymus ir nepalygino jų tarpusavyje. Gynėjas, ginčydamas V. Š. pirminius parodymus (t. 8, b. l. 7-9) teigia, jog šis galimai neteisingai suprato anglų kalba pasakytus M. B. S. tėvo žodžius: galbūt angliškai buvo pasakyta, kad su autobusu yra kažkas netvarkoje ir jį sutvarkys sūnus. Nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, jog V. Š. neteisingai suprato M. B. S. tėvo ištartus žodžius apie kažkokius daiktus, apie kažkokį skystį, esantį autobuse, nes pats V. Š. pareiškė, kad tai yra nelegalu, į ką jam buvo atsakyta ,,nesukti“ galvos, viską sutvarkys atvykęs jo sūnus M.. Be to V. Š. niekada nenurodė, jog blogai kalba angliškai ir galėjo neteisingai suprasti pasakytus žodžius. Laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo M. B. S. ir jo gynėjo peršama versija, jog V. Š. neteisingai interpretavo M. B. S. tėvo pasakytus žodžius ir kad nieko nuteistajam nebuvo žinoma, kas iš tiesų buvo turistiniame autobuse. Tiek V. Š. parodymais, tiek kita bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas M. B. S. kartu su kitais organizuotos grupės nariais pasikėsino kontrabandos būdu gabenti turistinio autobuso detalėse paslėptą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi nuteistojo V. Š. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys.
Nuteistojo M. B. S. gynėjas bando įtikinti teismą, jog V. Š. parodymais negalima vadovautis dar ir dėl to, jog jis, anot liudytojo V. T.., yra ,,keistas žmogus“, turėdavo keistų planų, kurių neįgyvendindavo. Liudytojas V. T.. teismo posėdyje duodamas parodymus paaiškino ir apie tai, kad V. Š. ,,<...> vis siūlė kažkokių keistų verslo pasiūlymų. Tai eglučių auginimas, kombikormos vežimas“ (t. 15, b. l. 23), tačiau nurodytas aplinkybes niekaip negalima susieti su nagrinėjama byla.
Nėra pagrindo sutikti su M. B. S. gynėjo teiginiais, jog byloje nėra įrodymų, kad asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas, t. y. M. B. S. tėvas organizuos kokaino paslėpimą turistinio autobuso detalėse. Priešingai nei teigia apeliantas, nuosprendyje yra išanalizuoti, aptarti ir įvertinti šio nusikaltimo organizatoriaus – S. L. M. S. (jo nuosprendis yra t. 16, b. l. 153-178, kuris buvo ištirtas posėdžio metu) atlikti veiksmai. Iš jo atliktų objektyviųjų veiksmų daroma išvada, kad tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis Nyderlandų Antilų Kiurasao saloje ar kaimyninėse šalyse neteisėtai įgijo labai didelį kiekį 50,162 g skysčio, kuriame buvo 26.628 g kokaino hidrochlorido, kurį paslėpė savo firmai ,,B“ priklausančio apžvalginio turistinio autobuso detalėse. Apeliantai M.B.S. ir jo gynėjas, ginčydami organizatoriaus veiksmus, teigia, kad teismas negalėjo vadovautis prielaidomis, nes nuteistasis M. B. S. apklausų metu tvirtino, jog jo tėvas šį autobusą pardavė V. ir A., kurie pageidavo jį suremontuoti. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos nuteistojo M. B. S. parodymus kaip išgalvotus ir neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Reikia pažymėti, jog išvardinti M. B. S. parodymai netgi prieštarauja jo tėvo bei V. Š. duotiems parodymams: V. Š. teigė, jog jis autobusą tikėjosi ,,perdaryti“ į sunkvežimį, o M. B. S. tėvas – kad autobusą ketinta parduoti pirkėjui P. M. ir į Lietuvą autobusas buvo atgabentas tikslu suremontuoti. Visi šie nuteistųjų parodymai nepagrįsti ir jie įvertinami kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
Tai, kad M. B. S. tėvas rūpinosi autobuso gabenimu į Lietuvą, rodo jo susirašinėjimas su firmos ,,C“ direktoriumi H. H. G. ir darbuotoju M. N. (t. 13, b. l. 15-53, 111-165, 172-180) dėl turistinio autobuso gabenimo jūrų transportu iš Willemstad pakrovimo uosto Nyderlandų Antilų Kiurasao salos į Lietuvos Respublikos Klaipėdos jūrų uostą. Iš elektroniniu paštu siųstų laiškų ir atsakymų į juos matyti, kad M. B. S. tėvas ragino darbuotojus kuo greičiau surasti turistinio autobuso transportavimui tinkamą laivą, didesnį nei įprastas konteineris (autobusas į tipinį konteinerį netilpo), prašė kuo greičiau pakrauti autobusą, buvo nepatenkintas, kai buvo nukeltas autobuso išsiuntimo laikas, aktyviai domėjosi autobuso transportavimo į Lietuvą kaina, derėjosi dėl jos ir derybų metu ji buvo sumažinta (100 JAV dolerių), telefonu teiravosi, kada laivas su konteineriu pasieks Hamburgo jūros uostą Vokietijoje, kada iš jo išplauks ir kada pasieks Klaipėdos uostą. Pažymima, kad susirašinėjimas elektroniniu paštu vyko intensyviai nuo 2011 m. gegužės 17 d. (t. 13, b. l. 15) iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. (t. 13, b. l. 53), t. y. beveik tris mėnesius. Bylos duomenimis nustatyta, kad už turistinio autobuso gabenimą jūros transportu įmonė ,,C“ 2011 m. liepos 18 d. išrašė sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) gavėjui M. S. 25797,92 nafl. sumai (Nyderlandų Antilų guldenai), t. y. nuteistajam, tačiau sąskaitą apmokėjo jo tėvas –S. L.M. S. banko ,,D“ čekiu (t. 13, b. l. 167-169). Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos prašymu liudytoju buvo apklaustas įmonės ,,C“ vadovaujantis komercijos direktorius H. H. G., kuris pateikė elektroniniu paštu gautus nuteistojo tėvo laiškus ir paklausimus, susijusius su turistinio ,,Safari“ autobuso gabenimu jūrų transportu. Liudytojas patvirtino, kad 2011 m. liepos 18 d. sąskaitą faktūrą už turistinio autobuso gabenimą jūrų transportu išties išrašė M. S. vardu, tačiau pinigus už tai sumokėjo jo tėvas išrašęs banko ,,D“ čekį 25.797,92 nafl. sumai (Nyderlandų Antilų guldenai) – (t. 13, b. l. 12-14). Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuteistojo M. B. S. tėvas atliko išties daug organizacinių veiksmų, kad turistinis autobusas būtų kuo greičiau jūrų transportu pargabentas į Klaipėdą.
Kolegija nesutina su gynėjo skunde išdėstytais teiginiais dėl neva netikslaus aptartų susirašinėjimo dokumentų išvertimo iš olandų kalbos į lietuvių kalbą. Pažymima, kad byloje yra dalis dokumentų (nurodyta, kad jie versti iš vokiečių kalbos), kuriuos pateikė Kiurasao policijos nuovados pareigūnai vykdydami Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teisinės pagalbos prašymą, yra išversti iš vokiečių kalbos: vertėja R. B. yra prisiekusi versti teisingai ir sąžiningai, susipažinusi su Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio nuostatomis, patvirtino, kad išversti dokumentai visiškai atitinka pateiktą versti originalą (t. 13, b. l. 1-57). Dokumentus, esančius šios baudžiamosios bylos 13-tame tome b. l. 102-181 iš olandų kalbos išvertė UAB ,,N (duomenys pakeisti)“ vertimų biuro vertėjas J. A., kuris yra susipažinęs su Lietuvos Respublikos BK 235 straipsniu, numatančiu atsakomybę už žinomai klaidingą vertimą (t. 13, b. l. 101). Byloje nėra jokių duomenų (jų nenurodė ir apeliantas), kad vertėjai melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu pateiktus dokumentus.
M. B. S. gynėjas skunde teigia, jog nuteistojo tėvas skubino vežėjus greičiau plukdyti autobusą į Lietuvą, todėl, kad jį spaudė ,,tretieji asmenys“, kas tvirtinama M. B. S. laiške, tačiau ši versija atmetama. Iš B. S. (nuteistojo tėvas taip prisistatė) 2011 m. birželio 28 d. rašyto laiško M. N. matyti, kad vertime ir iš vokiečių kalbos (t. 13, b. l. 43), ir iš olandų kalbos (t. 13, b. l. 158) laiško turinys yra analogiškas – B. S. nurodo, jog jis turi ,,<...> reikalo su kažkuo, kas <...> daro spaudimą, kas nori aiškumo“, ,,<...> kad reikia susitvarkyti su pasekmėmis, <...> spaudžia aiškumo poreikis“. Apelianto M. B. S. ir jo gynėjo iškelta versija apie tai, kad nuteistojo tėvas turėjo reikalų su nenustatytais asmenimis, kurie galimai ir paslėpė narkotines medžiagas autobuso detalėse, yra išgalvota ir nepagrįsta. Nei rašytuose elektroniniuose laiškuose, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kada buvo nagrinėjama nuteistojo M. B. S. tėvo baudžiamoji byla, šis nenurodė nė vieno konkretaus asmens (iš nenustatytų asmenų), kuris būtų prisidėjęs prie narkotikų kontrabandos ir kurie būtų reikalavę atlikti nusikalstamus veiksmus.
Apeliantai bandydami suklaidinti teismą pateikė net keturias turistinio autobuso transportavimo į Lietuvą versijas: 1. V. Š. tvirtino, jog jis Lietuvoje turėjo tikslą autobusą ,,perdaryti“ į sunkvežimį. 2. M. B. S. – kad autobusą pardavė V. ir A. iš Lotynų Amerikos, t. y. iš Kolumbijos. 3. M. B. S. tėvas teigė, kad autobusą už 50 000 eurų pardavė J. C., ką neva patvirtina prie gynėjo apeliacinio skundo pridėta 2011 m. birželio 22 d. pardavimo sutartis tarp pardavėjo B. S. ir pirkėjo J. C. (t. 15, b. l. 114). 4. M. B. S. tėvas autobuso transportavimui į Lietuvą pateikė 2011 m. gegužės 21 d. pirkimo pardavimo susitarimą (t. 13, b. l. 170), iš kurio matyti, kad tas pats turistinis autobusas už 12 000 eurų parduotas V. T.. individualiai įmonei ,,T“, esančiai (duomenys neskelbtini), Utenoje. Šio autobuso transportavimui buvo pateikta 2011 m. birželio 21 d. sąskaita. Joje nurodyta, kad autobuso transportavimo išlaidos į Klaipėdą kainuoja 4800 eurų (t. 13, b. l. 47). Kolegija mano, kad apeliantai, norėdami nuslėpti tikrąją turistinio autobuso vertę, sumažinti jo transportavimo išlaidas ir kad muitinės pareigūnai neatkreiptų dėmesio į jūriniu konteineriu gabenamą autobusą, minėtose pardavimo sutartyse ir kituose dokumentuose yra nurodyti skirtingi turistinio autobuso DAF pagaminimo metai: pardavimo sutartyje V. T.. individualiai įmonei ,,Tekėtas“ nurodyti pagaminimo metai ,,apie 1990“, o turistinio autobuso transportavimo dokumentuose, jog pagaminimo metai-,,2001“ (t. 13, b. l. 170, 182-189). Nustatyta, jog tai tas pats turistinis autobusas DAF, nes sutampa tiek modelis – (duomenys neskelbtini), tiek važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 13, b. l. 170, 189).
Duomenų apie tai, kad turistinį autobusą tikrino Kiurasao salos muitinės pareigūnai, byloje nėra, todėl nebuvo jokios galimybės jų apklausti.
M. B. S. skunde nurodo, jog jis autobusą į uostą atgabeno ne 2011 m. liepos 13 d. (kaip nurodoma nuosprendyje), o 2011 m. liepos 9 d., tuo tarpu jo gynėjo skunde teigiama, kad autobusas į jūrų uostą buvo pristatytas 2011 m. liepos 7 d. Šie argumentai nepagrįsti. M. B. S. apklausiamas teisme išvis nenurodė datos, kada jis atvežė autobusą kompanijai, kuri užsiėmė jo transportavimu į Lietuvą, o iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y. važtaraščių matyti, kad turistinis autobusas (Modelis (duomenys neskelbtini)) konteineryje išsiųstas laivu P 2011 m. liepos 13 d. (t. 4, b. l. 30-33). Autobusą išsiuntė laivininkystės įmonė ,,C“, esanti (duomenys neskelbtini), iš Willemstad uosto, Curacao.
M. B. S. gynėjo skunde akcentuojama, jog nenustatyta, kaip ir kiek ilgai buvo saugomas autobusas, neišsiaiškinta, ar prie jo galėjo patekti pašaliniai asmenys ir įdėti narkotines medžiagas. Šie skundo motyvai atmetami kaip deklaratyvūs, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog turistinis autobusas Willemstad jūrų uoste buvo patalpintas į specialų konteinerį, kuriame buvo atgabentas į Klaipėdos uostą (per Hamburgo jūros uostą). Konteineris buvo nepažeistas, todėl pašaliniams asmenims paslėpti labai didelį kiekį skysčių su labai dideliu kiekiu kokaino hidrochlorido turistinio autobuso važiuoklės detalių ertmėse buvo neįmanoma. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad daugiau kaip 50 kg skysčio su jame esančiais 26 kg 628 g kokaino hidrochlorido iš autobuso važiuoklės detalių buvo išimtas tik perpjovus kai kurias automobilio detales.
Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atliktu įrodymų įvertinimu dėl jo ginamojo M.B.S. duotų parodymų 2011 m. rugpjūčio 30 d. Vilniaus m. apylinkės teisme sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, kuomet nuteistasis pripažino žinojęs, kad autobuso detalėse yra narkotikai (t. 6, b. l. 48-50). Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo (t. 6, b. l. 48-50) matyti, jog M. B. S. išties į prokuroro klausimą atsakė žinojęs, ,,<...> kad išmontuojamose detalėse yra narkotikai, nurodymus dėl visko davė asmuo Curacao mieste“. Kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentu sprendžia, kad kardomosios priemonės skyrimo posėdžio protokolas neprilygsta BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte išvardintiems dokumentams, turintiems reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, todėl šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas įrodymu, tačiau ir atmetus M. B. S. duotus paaiškinimus posėdžio metu užtenka kitų įrodymų pagrįsti jo kaltę. Kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad posėdžio metu M. B. S. tokių aplinkybių nenurodė ir laikoma, kad jo atsakymas į prokuroro klausimą užrašytas teisingai (posėdyje dalyvavo vertėja), tačiau šis procesinis veiksmas nelaikomas tinkamu įrodymu BPK 20 straipsnio prasme.
Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo išgalvota nuteistųjų versija apie tai, jog turistinis autobusas buvo atgabentas į Lietuvą tikslu jį suremontuoti, o po to parduoti. Jau anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad M. B. S. tėvui priklausantis Lietuvoje įregistruotas tas pats turistinis autobusas buvo net du kartus parduotas skirtingiems asmenims – 2011-05-21- V. T.. individualiai įmonei ,,T“, o 2011-06-22 – J. C., kuris kaip pirkėjas nurodytas prie apeliacinio skundo pridėtoje sutartyje (t. 15, b. l. 114).
Nuteistasis M. B. S. viso proceso metu nebuvo nuoširdus ir jo parodymai kito: pirmą kartą apklausiamas parodymų nedavė (t. 6, b. l. 7). 2011 m. lapkričio 2 d. jis savarankiškai surašė paaiškinimus olandų kalba (t. 6, b. l. 10-15), o 2011 m. gruodžio 8 d. apklaustas kaip įtariamasis nurodė, jog ranka surašytą paaiškinimą prašo laikyti jo parodymais (t. 6, b. l. 23). Iš M. B. S. paaiškinimo matyti, kad asmuo iš Kolumbijos, kuriam jis buvo skolingas pinigų, pradėjo jį ,,spausti“ ir pasiūlė padėti išspręsti vieną problemą, tuomet jie bus atsiskaitę. M. B. S. pasakė, jog neketina ,,<...> važiuoti su narkotikais“ ir buvo užtikrintas, jog to nereikės daryti (t. 6, b. l. 16). Įtariamojo papildomos apklausos metu patvirtino, jog jo paaiškinime visos aplinkybės ir faktai yra teisingi ir atsakė į tyrėjo klausimus (t. 6, b. l. 30-33). Jis sutiko Olandijoje 2 savaites vertėjauti, už tai pažįstamas iš Kolumbijos Viljamas pažadėjo ,,nurašyti“ 4000 eurų skolą. Dar kartą apklaustas kaip įtariamasis 2012 m. balandžio 24 d. M. B. S. paaiškino, jog nieko nežino apie turistinio autobuso išsiuntimą į Lietuvą (t. 6, b. l. 38).
Teisiamojo posėdžio metu M. B. S. pradėjo tvirtinti atvykęs į Lietuvą vertėjauti (iš ispanų kalbos į anglų kalbą) R. E. C., kuris kalba tik ispaniškai. R. E. C. kaip mechanikas turėjo suremontuoti pargabento turistinio autobuso transmisiją ir stabdžius (t. 15, b. l. 12-14, 17-19). M. B. S. duotus parodymus teisme paneigė kitas nuteistasis R. E. C., kuris pareiškė, jog jis nėra mechanikas ir nieko apie autobuso remontą neišmano. R. E. C. buvo pakviestas atvykti į Lietuvą išvalyti autobusą ir jį prižiūrėti. Už šį darbą jam buvo pažadėta sumokėti 1500 eurų (t. 15, b. l. 19-21).
M. B. S., norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė R. E. C. įkaltinančius parodymus ir dėl išlaidų, susijusių su kelione, apgyvendinimu viešbučiuose Vilniuje bei sulaikymo metu surastų pas juos daiktų įgijimu ,,Senukų“ parduotuvėje. M. B. S. teigia, kad už viską mokėjo R. E. C., o pastarasis – kad M. B. S..
M. B. S. ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigęs bet kokį prisidėjimą prie turistinio autobuso atgabenimo, teisme pripažino atvežęs autobusą į transporto agentūrą ir pastatęs ant specialios platformos, o autobuso išsiuntimo darbus iš Kiurasao salos atliko jo tėvas (t. 15, b. l. 22).
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atmetė M. B. S. versiją, kad autobusas į Lietuvą buvo atgabentas tikslu jį suremontuoti, o po to parduoti Europoje. M. B. S. teiginys, jog autobusas buvo sugedęs ir reikėjo remontuoti autobuso transmisiją ir stabdžius, yra išgalvotas ir niekuo nepatvirtintas: apeliantas nenurodė, kas nustatė šį gedimą ir koks neatidėliotinas remontas buvo reikalingas, kurį nebuvo įmanoma atlikti Olandijoje. M.B.S. parodymais nustatyta, kad jis autobusą atvežė (pats jį vairavo) iki transporto agentūros, įvažiavo į dokus ir pastatė ant specialios platformos. Tą aplinkybę, kad autobusas buvo techniškai tvarkingas ir važiuojantis patvirtino liudytojas V. T.., kuris autobusą apžiūrėjo tada, kai šis buvo atvarytas į jam priklausančią medžio apdirbimo įmonę – (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos rajone. Liudytojas V. T.. teisme paaiškino, kad autobusas vilkiku buvo atgabentas tik į žemės ūkio susivienijimo kiemą Utenoje, o iš ten iki jo dirbtuvių apie 5 km autobusas ,,<...> jau pats atvažiavo“ ir V. T.. ,,<...> brolis su dukra juo dar po laukus pralakstė“ (t. 15, b. l. 22-24). Vadinasi, autobusas buvo visiškai tvarkingas ir dėl jo techninės būklės abejonių nekilo. Šią aplinkybę teisme patvirtino specialistas A. J.. Svarbu ir tai, kad autobusas buvo atgabentas ne į autoservisą, atliekantį automobilių remontą, o į nuošalioje sodyboje esančias medienos apdirbimo dirbtuves. Be to, apeliantai M. B. S. ir R.E.C., norėdami suremontuoti autobusą, neįsigijo nei detalių, nei specialių įrankių, o iš anksto ,,Senukų“ prekybos centre nusipirko metalinius puodus, dideles plastikines dėžes ir kibirus, elektrinį šildytuvą, ventiliatorių, elektrines svarstykles, košimo sietelius ir kitus daiktus, kurie niekaip nesusiję su autobuso remontu. Šie daiktai buvo surasti ir paimti nuteistųjų sulaikymo vietoje - V. T. priklausančių dirbtuvių, kurios įsikūrusios buvusios fermos teritorijoje (t. 3, b. l. 88-105).
Apeliaciniame skunde nuteistojo M. B. S. gynėjas iš esmės ginčija 2011 m. rugpjūčio 8 d. ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. pranešimus (t. 2, b. l. 54, 57, 110, 114) bei specialisto išvadą-ataskaitą (t. 2, b. l. 70-71, 128-129) nurodydamas, kad iš Vokietijos Federacijos Respublikos Hamburgo miesto Vidaus Reikalų įstaigos – Žemės kriminalinės tarnybos Nr. 32 gauta ataskaita dėl narkotinių medžiagų neatitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso keliamus reikalavimus, todėl šie rašytiniai dokumentai negali būti laikomi įrodymais.
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų sąsajumo, leistinumo principų. Įrodymus teismas vertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vadinasi, teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar įrodymų gavimo būdai neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.
Nuteistojo M. B. S. gynėjo skunde išdėstytos abejonės dėl Hamburgo miesto Vidaus Reikalų įstaigos policijos Žemės kriminalinės tarnybos Nr. 32 specialistų išvados (apelianto skunde neteisingai ši išvada nurodoma kaip Vyriausybės agentūros eksperto ataskaita) patikimumo laikomos nepagrįstomis. Kolegijos nuomone Vokietijos Hamburgo miesto policijos įstaigoje atlikta specialisto išvada prilyginama specialisto išvadai Lietuvos Respublikos BPK 90 straipsnio prasme. Iš byloje esančio šio dokumento (t. 2, b. l. 70-71), išversto į lietuvių kalbą (t. 2, b. l. 128-129) matyti, kad apeliacinio skundo teiginys, jog šis dokumentas kaltinamajame akte klaidingai įvertintas kaip specialisto išvada, nepasitvirtino. Priešingai – šio dokumento originale esančio spaudo turinys išverstas į lietuvių kalbą, įvardijamas ,,Specialisto išvada“.
BPK 20 straipsnis reglamentuoja baudžiamajame procese surinktų duomenų pripažinimo įrodymais taisyklę. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Kolegija pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir juos pripažino įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė iš Vokietijos Federacijos Respublikos teisėsaugos institucijų baudžiamosios bylos medžiagą, gautą Lietuvos kriminalinės policijos biurui kreipiantis su prašymu dėl teisinės pagalbos suteikimo (t. 2, b. l. 171).
Kolegija sprendžia, kad nuteistųjų kaltę patvirtinantis rašytinis įrodymas – specialisto išvada, gauta iš Hamburgo miesto Vidaus Reikalų įstaigos – policijos – Žemės kriminalinės tarnybos Nr. 32, atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimams, todėl laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje. Specialisto išvadą atliko ir ją pasirašė policijos darbuotojas Dr. S., dirbantis chemijos ir toksikologijos skyriuje. Nuteistojo M.B.S. gynėjas, nesutikdamas su specialisto išvada, teigia, kad šio dokumento pirmo lapo turinys skiriasi nuo antro lapo, nurodytas klaidingas skysčio kiekis, ištirtas ne visas skystis, o tik maža dalis. Kolegija, atsakydama į šį skundo argumentą, atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog jo teiginiai yra deklaratyvūs: išvados antras lapas negali būti identiškas pirmajam, nes tai – pirmo lapo tęsinys, o skysčio kiekis pirmame lape nurodytas netikslus – apie 10 kg, apie 18 kg, apie 21 kg. Antrame lape – jo svoris tikslus – 10,806, 18,296, 21,060 (vertime į lietuvių kalbą klaidingai sudėti kableliai vietoje taškų, todėl tūkstančiai gramų virto dešimtimis gramų- kilogramai virto gramais). Tyrimą atlikęs policijos darbuotojas ištyrė reikiamą dalį skysčio ir vadovavosi Vokietijos Federacijos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, todėl jis negalėjo būti įspėtas ir pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnį. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pagal gautą iš Vokietijos Federacijos Respublikos Hamburgo prokuratūros teisinės pagalbos prašymą (t. 2, b. l. 2-3). Pagal Lietuvos Respublikos BK 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai ta pati nusikalstama veika yra padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. Šiuo konkrečiu atveju nuteistieji nusikalstamą veiką pradėjo užsienyje, tačiau ji nutrūko Lietuvos Respublikoje, vadinasi, ji padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje. Pagal BPK 4 straipsnio bei BK II skyriaus nuostatas nuteistųjų baudžiamosios veikos atskleistos ir vertintos pagrįstai pagal Lietuvos Respublikos BPK ir BK nuostatas, todėl M. B. S. skundo motyvas, jog byla turėjo būti nagrinėjama Vokietijoje, atmetamas kaip nepagrįstas.
Kolegija sprendžia, kad V. Š. ir M.B.S. nusikalstami veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, nes jie, veikdami organizuota grupe su R. E. C. ir su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas (šiuo metu šis asmuo - tai M.B.S. tėvas L.M.S. yra jau nuteistas už analogiškas nusikalstamas veikas) dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, neturėdami leidimo ir išvengdami muitinės kontrolės, pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas. Taip pat V. Š. ir M. B. S. veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies sudėtį, nes jie veikdami organizuota grupe su nurodytais asmenimis dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti pasikėsino neteisėtai laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos.
Dėl Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Š., M. B. S. ir R. E. C. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį be kitų šiame straipsnyje numatytų alternatyvių nusikalstamos veikos požymių yra nuteisti ir už tai, kad pasikėsino įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino.
Nuteisimo dėl narkotinių medžiagų įgijimo sąlyga yra įgijimo faktų nustatymas ir jų pagrindimas teismo posėdyje tiesiogiai išnagrinėtais ir vėliau apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 2 punktas reikalauja, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Pažymima, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, gali reikštis visa eile straipsnio dispozicijoje išvardintų alternatyvių veikų, t. y. gaminimu, perdirbimu, įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, pardavimu ar kitokiu platinimu, kurių kiekviena iš esmės turi atitikti savarankišką nusikaltimo sudėtį. Vadinasi, bet kurios iš išvardintų veikų padarymas (esant visiems sudėties požymiams) sudaro pakankamą pagrindą kaltininką nubausti pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 1 dalį. Šioje konkrečioje byloje itin reikšminga laikytina 2009 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2-P-218/2009, priimtoje siekiant suvienodinti teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Kasacinės instancijos teismo plenarinė sesija minėtoje byloje konstatavo, jog ,,<...> teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų“.
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. Š., M. B. S. ir R. E. C. kaltais ir nuteisdamas juos dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kokaino įgijimo, laikantis įstatymo reikalavimų privalėjo išdėstyti įrodyta pripažintos nurodytos alternatyvios nusikalstamos veikos aplinkybes: nurodyti nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalėjo vadovautis BPK 305 straipsnio nuostatomis ir turėjo aiškiai išdėstyti esminius įrodymus, patvirtinančius neteisėtą narkotinės medžiagos įgijimą. Iš 2013 m. birželio 21 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė esminių narkotinės medžiagos –kokaino įgijimą patvirtinančių aplinkybių. Nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis, kur, kada, iš kokio šaltinio, už kokią pinigų sumą buvo įgytas labai didelis keikis kokaino. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas bei nukrypo nuo teismų praktikos, kuri, kaip minėta, po 2009 m. spalio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtos nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009 susiformavo naujai.
Įvertinusi tai, kad teismas nenustatė ir neįrodė aukščiau išvardintų aplinkybių, kolegija šalina iš nuosprendžio, kad: ,,V. Š., M. B. S. ir R. E. C., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį 50,162 g skysčio su 26.628 g narkotinės medžiagos kokaino“. Nors nuteistasis R. E. C. apeliacinio skundo nepadavė, tačiau vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, dėl jo teismas taip pat pašalina labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino įgijimą.
Dėl M. B. S. ir V. Š. nuteisimo
V. Š., M. B. S. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad V. Š. ir M. B. S. yra nepagrįstai nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą, nesutinka su apeliacinių skundų argumentais ir juos atmeta šiais motyvais.
Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų.
V. Š., M. B. S., R. E. C. (nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neapskųstas) skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas (šiuo metu šis asmuo - M. B. S. tėvas S. L. M. S. 2013 m. lapkričio 25 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį bei BK 22 straipsnio 1 ir 2 dalis, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 12 metų 6 mėnesiams. Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir 2014 m. sausio 2 d. pateiktas vykdymui (t. 16, b. l. 153-178), turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti pasikėsino neteisėtai įgyti (ši alternatyvi veika iš nuosprendžio pašalinta), laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, kiekvienam iš organizuotos grupės narių atliekant skirtingą vaidmenį šioje bendrininkavimo formoje.
Šio nusikaltimo dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Teismų praktikoje sprendžiant narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekio klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“. Pagal šias rekomendacijas kokainas yra narkotinė medžiaga, kurio daugiau kaip 100 g laikoma labai dideliu kiekiu.
Nuteistojo gynėjas, ginčydamas surastą narkotinės medžiagos kiekį, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad buvo pasikėsinta neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino – 26.628 g. Apelianto nuomone surastą narkotinės medžiagos kiekį sudaro ne 26 kilogramai ir 628 tūkstantosios gramo, o 26 gramai ir 628 tūkstantosios gramo. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pranešimuose apie turistinio autobuso, gabenamo laivu iš Wellemstad uosto Kiurasao saloje per Hamburgą į Lietuvą, sulaikymą ir Hamburgo Vidaus reikalų įstaigos specialisto išvadoje, surašytoje vokiečių kalba, yra netikslumų vertime į lietuvių kalbą: ten kur nurodytas narkotinės medžiagos svoris gramais, sudėjus kablelius vietoj taškų, tūkstančiai gramų virto dešimtimis kilogramų (t. 2, b. l. 54, 57, 70, 71, 110, 114, 128-129). Šią klaidą apeliacinės instancijos teismas ištaiso vadovaudamasis atliktos teismo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizės duomenimis ir ekspertės paaiškinimais teisme: nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatoma, jog gabentą skystį sudarė 50 kg ir 162 g su jame buvusiu labai dideliu kiekiu kokaino hidrochlorido, t. y. 26 kg ir 628 g.
Padarytas pažeidimas nelaikomas esminiu BPK 369 straipsnio 3 dalies pažeidimas ir nurodytos klaidos ištaisymas nuosprendyje nepažeidžia nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnio 2 dalis).
Tam tikri neaiškumai iškilo ne tik dėl narkotinės medžiagos kiekio, bet ir dėl jos tapatumo. Ikiteisminio tyrimo metu Hamburgo vidaus reikalų įstaigos pavedimu buvo atliktas chemijos ir toksikologijos tyrimas (reg. Nr. LKA 301/1K/537196611-II), kurio metu siekta ištirti, ar skystyje, paimtame iš turistinio autobuso užpakalinės ašies srityje esančių trijų apvalių skersinių santvarų ir dugno apsaugos yra narkotinė medžiaga. Tyrimui buvo pateikti indeliai su skysčiu, iš kiekvieno skysčio paimtas mėginys: šie mėginiai keletą dienų laikyti ant indo su vandeniu bei eksikatoriuje ir garinti iki išdžiūvimo. Infraraudonųjų spindulių spektroskopijos būdu nustatyta likučiuose esant kokaino. Dujų chromatografijos būdu nustatytas kokaino hidrochlorido kiekis. Atlikus šį tyrimą buvo pateikta specialisto išvada, kad 50,162 g skysčio mėginiuose yra kokaino hidrochloridas, viso 26,628 g (t. 2, b. l. 50-51, 128-129).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. Š. ir M. B. S. yra nuteisti už nusikalstamus veiksmus, susijusius su narkotine medžiaga – kokainu, o Hamburgo vidaus reikalų įstaigos atliktame chemijos ir toksikologijos tyrime nustatyta medžiaga – kokaino hidrochloridas, kurią nuteistieji pasikėsino neteisėtai laikyti, kontrabandos būdu gabenti bei perdirbti.
Tikslu nustatyti, ar kokaino hidrochloridas ir kokainas yra tapačios medžiagos, koks yra bendras kokaino hidrochlorido ir bendras gryno kokaino kiekis, kolegija paskyrė teismo narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizę. Atliktoje ekspertizės išvadoje konstatuojama, kad ir kokaino bazė, ir kokaino hidrochloridas (druska) yra narkotinė II sąrašo medžiaga, nes į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtintą II narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą kokainas yra įrašytas nenurodant kokiu pavidalu. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, nurodoma, kad medžiagų kiekiai lentelėje pateikti perskaičiavus į grynąją medžiagą, pvz., laisvosios bazės kiekį. Išvados 2.3. punkte ekspertė atsakė, jog Hamburgo vidaus reikalų įstaigos išvadoje kokainas yra nurodytas druskos (hidrochlorido) pavidalu. 50.162 g. (50 kg ir 162 g) skysčio yra 26.628 g (26 kg ir 628 g) kokaino hidrochlorido. 26.628 (26 kg ir 628 g) kokaino hidrochlorido yra 23.648 g (23 kg ir 648 g) gryno kokaino (laisvosios bazės pavidalu). Taip pat ekspertė pasisakė ir apie tyrimo metu surastas kokaino hidrochloride medžiagas – kofeiną, hidroksiziną, metilekgonidiną, ekgoninmetilesterį, tropakainą. Jos įtakos kokaino kiekio nustatymui neturi (t. 16, b. l. 224-225).
Apklausta teismo posėdyje ekspertė S. Kaduševičienė atsakė į proceso dalyvių klausimus ir kategoriškai patvirtino, jog Lietuvoje atliekant tokius tyrimus, koks buvo atliktas Vokietijoje, vadovaujamasi Jungtinių Tautų rekomenduotais metodais kokaino tyrimui. Atlikus tokią ekspertizę būtų gautas analogiškas rezultatas. Ekspertė taip pat paaiškino, jog atliekant ekspertizes Lietuvoje kokaino hidrochlorido kiekis nėra nustatomas, nes yra apskaičiuojamas grynas kokainas laisvosios bazės pavidalu. Šiuo konkrečiu atveju ekspertė nustatė, jog 26 kg 628 g kokaino hidrochlorido yra 23 kg 648 g gryno kokaino (laisvosios bazės pavidalu). Aukščiau aptarti duomenys paneigia apeliacinių skundų argumentus, jog nebuvo surastas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos -kokaino ir kad ši medžiaga gali būti priskirta pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtakams (prekursoriams).
Byloje surinkti, nuosprendyje aptarti ir įvertinti įrodymai, be to duomenys, gauti apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertizę patvirtina, jog nuteistieji V. Š., M. B. S. ir R. E. C. pasikėsino neteisėtai laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį, t. y. 23 kg 648 g narkotinės medžiagos – kokaino ir jų nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 22 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį. Nuosprendis keistinas dėl kokaino kiekio – nustatyta, jog jo gryną kiekį sudaro 23 kg 648 g. Nuosprendyje yra išanalizuoti ir aptarti nusikalstamos veikos objektyvieji veiksmai (narkotinės medžiagos laikymas, gabenimas ir pasikėsinimas perdirbti ) bei subjektyvusis požymis-tiesioginė tyčia.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį būtina atskleisti kaltininko tyčios turinį ir įrodyti, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės medžiagos kiekis. Sprendžiant, ar nuteistieji suvokė, koks narkotinės medžiagos kiekis yra autobuso detalėse pripildytame skystyje, kolegija vadovaujasi teismų praktika (kasacinės bylos Nr. 2K-7-72/2007, 2K-456/2007, 2K-532/2009, 2K-13/2011, 2K-7-201/20013) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 17 punkte pateiktu išaiškinimu. Jame nurodyta, jog už narkotinių ir psichotropinių medžiagų ar pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą atsako asmuo, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jų veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra kiekis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą šiuo atveju yra nuteistųjų atlikti objektyvieji veiksmai: sekančią dieną po M. B. S. ir R. E. C. atvykimo į Lietuvą, t. y. 2011 m. rugpjūčio 17 d. prekybos centre ,,Senukai“ jie nusipirko daug daiktų, reikalingų išimtam skysčiui iš autobuso detalių patalpinimui ir narkotinių medžiagų perdirbimui. Prekybos centre buvo įsigyta: du dideli metaliniai puodai, metalinis puodas su dangčiu, dvi didelės dėžės su dangčiu 33 litrų talpos, du kibirai 20 litrų talpos su dangčiais bei kiti daiktai rodo, kad nuteistieji išties žinojo, jog autobuso detalėse yra paslėptas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų ir tam iš anksto nusipirko reikiamas talpas. Jie iš anksto ruošėsi - įsigiję specialius indus, į sodybą išvyko tik po dešimties dienų, t. y. 2011 m. rugpjūčio 28 d. Aptartos aplinkybės rodo, kad V. Š., M. B. S. suvokė, jog turistinio autobuso detalėse yra paslėptas išties labai didelis narkotinės medžiagos kiekis.
Dėl organizuotos grupės, kaip atsakomybę
Apeliantai M. B. S. ir jo gynėjas nesutinka su teismo nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte – veikos padarymu organizuota grupe.
Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė, kaip viena iš bendrininkavimo formų, yra tada, kai bent kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kiekvienas tokios grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi nusikalstamos veikos bendrininkai visiškai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Palyginus bendrininkų grupę su organizuota grupe, išskiriamas toks būtinas požymis – kelių vykdytojų buvimas bendrininkų grupėje, ko organizuotoje grupėje tai nėra būtina. Organizuotą grupę išskiria bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis. Šio požymio esmė yra ta, kad kiekvienas grupės narys turi tiksliai žinoti, ką jam reikia daryti, turi žinoti savo vaidmenį bei jam atlikti priskirtą užduotį, kadangi dėl to buvo susitarta. Pasiskirstymas užduotimis ir vaidmenimis gali reikšti ir tai, kad grupės nariai susitarė kartu padaryti nusikaltimą kaip bendravykdytojai arba atlikti skirtingus vaidmenis: ne tik vykdytojų, bet ir organizatoriaus, kurstytojo ar padėjėjo. Organizuotai grupei būdinga tai, kad nusikalstamą veiką koordinuoja vienas ar keli asmenys, kurie gali dalyvauti ar nedalyvauti darant konkrečius nusikaltimus, prisidėti ar neprisidėti prie jų rengimo, darymo, bet visais atvejais jie yra grupės vadovai, koordinatoriai. Taip pat reikia įvertinti kaltininkų organizuotumo lygį, kuris nustatomas įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes. Jomis gali būti pastovumas, veikos trukmė, intensyvumas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis ir kita. Kiekvienu atveju tie požymiai įvertinami atskirai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys Nr. 2K-210/2009, 2K-481/2007, 2K-338/2010, 2K-7-96/2012, 2K-359/2012).
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nurodytą nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 25 straipsnio 3 dalį. Apygardos teismo nuosprendyje, įvertinus visų surinktų įrodymų visetą, konstatuojama, kad V. Š. ir M.B.S., veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas (šiuo metu šis asmuo jau žinomas – tai M. B. S. tėvas – S. L. M. S. 2013 m. lapkričio 25 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tuos pačius nusikaltimus), dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, neturėdami leidimo ir išvengdami muitinės kontrolės, pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas. Taip pat V. Š. ir M. B. S., veikdami organizuota grupe su R. E. C. ir kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino neteisėtai laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Teismo nuosprendyje yra aptarti ir įvertinti visi būtinieji bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai – minimalus tokios grupės dalyvių skaičius, jų susitarimas, dviejų nusikalstamų veikų sunkumas, tam tikrų užduočių pasiskirstymas ir atlikimas. Kiekvieno bendrininko atlikti veiksmai išvardinti ir įvertinti atsižvelgus į tai, kaip jie buvo įgyvendinti bendroje veikloje su kitais nusikalstamas veikas padariusiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išanalizavo šios bendrininkų grupės organizuotumo lygį, pažymėjo, jog nusikalstamos veikos buvo iš anksto suplanuotos, joms buvo gerai pasiruošta, buvo veikiama tarptautinėje organizuotoje grupėje, kurios dalyviai buvo iš skirtingų šalių, tačiau jų tikslas buvo vienas – gabenti ir perdirbti narkotines medžiagas. Kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos intensyviai, per trumpą laikotarpį, t. y. vos per kelis mėnesius. Nusikalstamų veikų bendrumas ir intensyvumas įrodo organizuotos grupės narių susitarimą bendrai daryti nusikaltimus, susiformavusius tvirtus tarpusavio ryšius. Nuosprendyje išvardinta, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas organizuotos grupės narys. Vadinasi, kiekvienas nuteistasis betarpiškai dalyvavo realizuojant nusikalstamų veikų sudėčių požymius. Nuteistųjų atlikti objektyvieji veiksmai, aptarti nuosprendyje, rodo aukštą organizuotumo lygį. Aptartos aplinkybės paneigia apeliantų – nuteistojo M. B. S., jo gynėjo bei nuteistojo V.Š. skundų argumentus, jog nebuvo susitarimo su kitais bendrininkais dėl narkotikų paslėpimo, gabenimo bei jų kontrabandos. Byloje esantys faktiniai duomenys rodo, kad V. Š., M. B. S. ir R. E. C. suprato savo veiksmų neteisėtumą ir tai, kad veikoje dalyvauja atlikdami tam tikrą vaidmenį ir užduotis kartu su kitu asmeniu, jų veiksmai buvo gerai suplanuoti, aptarti ir suderinti. Vadinasi jie suvokė, kad veikia organizuotoje grupėje, suprato ir savo vaidmenį jos daromuose nusikaltimuose. Pagal minimalų grupės narių skaičių, susibūrimo tikslą, nusikaltimų sunkumą, pasiskirstymą užduotimis ir vaidmenimis ši grupė atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintus objektyviuosius ir subjektyviuosius organizuotos grupės požymius. Kadangi V. Š., M. B. S. ir R. E. C. savo kaltę neigia, jų tyčia įvykdyti nusikalstamas veikas buvo nustatyta pagal atliktus objektyviuosius veiksmus. Kolegija konstatuoja, kad nuteistiesiems pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Dėl apeliantų M. B. S. ir V. Š. argumentų dėl
Apeliantas M. B. S. skunde teigia, kad jo kaltę pagrindžiantys įrodymai surinkti neteisėtai, apklausų metu policijos darbuotojai darė psichologinį spaudimą, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, prokuroras ir teisėjas buvo šališki, nes ignoravo visus jo kaltę paneigiančius įrodymus.
Kaip deklaratyvus atmetamas apelianto argumentas, jog tiriant bylą ir ją nagrinėjant teisme buvo padaryti Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nes jis konkrečiai neįvardijo, kuo pasireiškė šie pažeidimai. Duomenų apie tai, kad apklausiant kaip įtariamąjį V. Š. buvo jam daromas psichologinis spaudimas, byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats V. Š.. Nuo pat pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną V. Š. interesams atstovavo gynėjas (t. 8, b. l. 7-9, 18-19, 22), o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog kaltę pripažįsta iš dalies, nes po pokalbio su S. L. M. S. (M. B. S. tėvu) suprato, kad autobuso detalėse paslėptuose skysčiuose gali būti narkotikai (t. 8, b. l. 12-15). Tokius parodymus V. Š. davė viso proceso metu. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. Š. paaiškino, jog parodymus tyrėjui davė gera valia, apklausos metu nei fizinis, nei psichologinis smurtas prieš jį nebuvo naudojamas, sakė tiesą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi M. B. S., negalima pripažinti, jog įrodymai įvertinti pažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nuteistasis R. E. C., kaip ir jis, kaltu neprisipažino ir nedavė apeliantą kaltinančių parodymų. Nors apeliantas nesutinka su R. E. C. duotais parodymais ir mano, kad jie yra paneigti paties M. B. S. parodymais, tačiau kolegija sprendžia, kad nuteistojo duoti parodymai apie atvykimo į Lietuvą ir daiktų, įsigytų prekybos centre ,,Senukai“ tikslą buvo įvertinti tinkamai visumoje su kitais įrodymais. M. B. S. parodymai ir išgalvotos versijos apie turistinio autobuso gabenimą į Lietuvą tikslu jį suremontuoti, buvo atmesti kaip nepatikimi, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. M. B. S. paskutinio žodžio metu nurodytos aplinkybės buvo įvertintos kartu su visais bylos duomenimis.
Baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog esminiais BPK pažeidimais pripažįstami tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant faktines bylos aplinkybes ir renkant bei vertinant įrodymus, nepadarė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o jo aprašomojoje dalyje išdėstė įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas, taip pat bausmių skyrimo motyvus.
Pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 241 straipsnio 2 dalyje, 242 straipsnio 1 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų. Įrodymai byloje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas nepažeidė nešališkumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Apeliantas V. Š. teigia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios kardomosios priemonės paskyrimą. Jo manymu buvo nesilaikyta BPK 123 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų, nes jis pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo pristatytas pažeidus keturiasdešimt aštuonių valandų terminą nuo suėmimo momento.
Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos V. Š. apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad aukščiau nurodyti klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. V. Š. procesines prievartos priemones, nurodytas baudžiamojo proceso kodekso XI skyriuje ,,Kardomosios priemonės“, t. y. suėmimo paskyrimą, jo pratęsimą, pagrindus ir trukmę, turėjo teisę apskųsti aukštesniajam teismui BPK 130 straipsnyje numatyta tvarka.
Be to V. Š. skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė BPK 302 straipsnio 4 dalies, 296 straipsnio reikalavimų pažeidimus. BPK 302 straipsnio 4 dalyje yra aptarti nuosprendžio paskelbimo terminai. Numatyta, kad tuo atveju, jei byla sudėtinga ir didelės apimties, nuosprendis turi būti paskelbtas per teismo nustatytą įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas.
Iš baudžiamojoje byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisme, išklausius M. B. S., V. Š. ir R. E. C. paskutinius žodžius, posėdžio pirmininkas pranešė, jog procesinis sprendimas bus surašytas ir paskelbtas 2013 m. birželio 14 d. 14 val. (t. 15, b. l. 54), tačiau nurodytą dieną sprendimas nebuvo paskelbtas, jo paskelbimas atidėtas 2013 m. birželio 21 d. 9 val. (t. 15, b. l. 55). 2013 m. birželio 21 d. paskelbus šioje byloje baigiamąjį aktą išties buvo pažeistas įstatyme nurodytas keturiasdešimt penkių dienų terminas, tačiau kolegija sprendžia, kad šis pažeidimas neturi jokios įtakos nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui. Jo negalima pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes nuteistieji, tarpe jų ir V. Š., savo teise pasinaudojo ir apskundė nuosprendį. Vadinasi, nuteistųjų teisės nebuvo suvaržytos (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Dėl bausmių paskyrimo M. B. S. ir V. Š.
Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nuteistajam M. B. S. yra paskirta neteisinga bausmė, nes ji yra griežtesnė, nei paskirta V. Š. ir R. E. C. už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. M. B. S. teigia, kad nebuvo atsižvelgta į jo socialinę ir šeiminę padėtį – turi tris vaikus, jo, kaip užsieniečio padėtis įkalinimo vietose yra daug blogesnė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog ,,Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“.
Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad kaltam asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati jo padarytai veikai- bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.
Nuteistajam M. B. S. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė yra teisingos ir aiškiai ne per griežtos.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas kaltininkui sankcijoje numatytą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Apeliantų teiginiai, kad M. B. S. yra paskirta per griežta bausmė, nepasitvirtino. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. S. bausmes už pasikėsinimą padaryti narkotinių medžiagų kontrabandą ir pasikėsinimą neteisėtai laikyti, gabenti ir perdirbti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, vadovavosi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi – BK 41 straipsnio nuostatomis.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje pateiktas išvadas, motyvus, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bausmės individualizavimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo normų reikalavimus. Teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes: padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės rūšį ir formą, motyvus ir tikslus, jo dalyvavimo nusikalstamose veikose intensyvumą ir vaidmenį, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Priešingai nei teigia apeliantai, nuteistojo M. B. S. bei jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo asmenybe, jo šeimynine ir socialine padėtimi (išlaiko žmoną ir tris vaikus, su kuriais negali susitikti ir bendrauti daugiau nei dvejus metus, jo, kaip užsieniečio padėtis daug sunkesnė, laikomas blogomis sąlygomis, iškilo sveikatos problemų ir kt.) pirmosios instancijos teismui buvo žinomos ir įvertintos skiriant bausmę. Pagal bylos duomenis ir apeliacinių skundų argumentus nėra pagrindo kitaip įvertinti nusikalstamų veikų pavojingumo bei jas padariusio nuteistojo asmenybės ir dėl to keisti paskirtos bausmės dydį.
Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes, paskyrė M. B. S. bausmes, mažesnes straipsnių sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui – 12 metų ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Subendrinta bausmė už du nusikaltimus jam paskirta griežtesne apėmus švelnesnę bausmę ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų. Ši bausmė yra teisinga ir ne per griežta, švelninti ją juridinio pagrindo nėra.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas V. Š. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės pagrindus, nurodytus BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), į tai, jog jis padarė du nusikaltimus – vieną labai sunkų ir vieną sunkų, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas nuosprendyje aptarė V. Š. asmenybę charakterizuojančius duomenis – neteistas, nedirbo, turi sveikatos problemų, baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės ir kitos apeliaciniame skunde nurodytos (gydėsi laisvės atėmimo vietų ligoninėje, ką patvirtina medicininiai pažymėjimai, esantys byloje – t. 16, b. l. 118, 138, išrašai iš medicininių dokumentų ir epikrizė - t. 16, b. l. 149-151) yra reikšmingos ir į sveikatos būklę buvo atsižvelgta skiriant bausmę, tačiau šiuo atveju nesudaro išskirtinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima švelninti bausmę. Pirmosios instancijos teismas V.Š. paskyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.
Pašalinus iš kaltinimo pasikėsinimą įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, susiaurėjo kaltinimo apimtis, tačiau tai nesuteikia teisinio pagrindo švelninti paskirtas bausmes tiek V.Š., tiek M. B. S..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:
pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies V. Š., M. B. S. bei R. E. C. nuteisimą už tai, kad veikdami organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti, pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį 50,162 g skysčio su 26.628 g narkotinės medžiagos kokaino, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes kėsinosi į netinkamą objektą.
Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, jog V. Š., M. B. S., veikdami organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, neturėdami leidimo ir išvengdami muitinės kontrolės, pasikėsino per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti 50.162 g (50 kg 162 g) skysčio su labai dideliu kiekiu, t. y. ne 26.628 g (26 kg ir 628 g) narkotinės medžiagos kokaino hidrochlorido, o 23.648 g (23 kg ir 648 g) gryno kokaino.
Taip pat nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, jog V. Š., M. B. S. ir R. E. C. veikdami organizuota grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, dėl savanaudiškų paskatų, siekdami praturtėti, turėdami tikslą parduoti ar kitaip platinti pasikėsino neteisėtai laikyti, gabenti ir perdirbti 50.162 g (50 kg ir 162 g) skysčio su labai dideliu kiekiu, t. y. ne 26.628 g (26 kg ir 628 g) narkotinės medžiagos kokaino hidrochlorido, o 23.648 g (23 kg ir 648 g) gryno kokaino.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.