Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. patikslintą ieškinį atsakovei E. K. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

7. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė patikslintą ieškinį tenkinti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Pripažino, kad pagal Taikos sutartį atsakovė padengė ieškovo patirtus nuostolius dėl nuomoto automobilio sugadinimo, t. y. sumokėjo 1 600 Eur, tačiau kito eismo įvykio metu nukentėjusio automobilio patirti nuostoliai neatlyginti. Papildomai pabrėžė, kad šalys sudarė dvi sutartis – Nuomos sutartį ir Taikos sutartį, kuriose nustatyti aiškūs šalių įsipareigojimai: Nuomos sutarties (B) punkte nurodyta apie draudimo sutarties negaliojimą, o Taikos sutartimi atsakovė prisiėmė įsipareigojimą atlyginti nuostolius, jei pareikalautų draudikas (Taikos sutarties 2.3 punktas). Ieškovo vertinimu, atsakovė, išsinuomodama automobilį, žinojo, kad draudimas yra ,,nesutvarkytas“ ir automobiliu naudotis ji negali. Dėl to, naudodamasi automobiliu ji prisiėmė riziką ir turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Tokiais nuostoliais yra ir kitoje civilinėje byloje ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

8. Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovas prašė ieškinį atmesti; rėmėsi procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais. Atsakovė paaiškino, kad automobilį iš ieškovo išsinuomojo per platformą ,,dalinuosi.lt“, tačiau jo papildomu draudimu neapdraudė. Ieškovas ją perspėjo, kad tokiu atveju draudimas negalios, tačiau ji pasirinko rizikuoti ir naudoti automobilį be papildomo draudimo. Atsakovės teigimu, ieškovas taip pat žinojo, kad papildomas draudimas užsakytas nebuvo, ir ji niekada jo neinformavo apie papildomo draudimo įsigijimą. Po byloje pateikto šalių susirašinėjimo daugiau kalbos apie draudimą nebuvo. Atsakovės teigimu, po eismo įvykio ji buvo pasimetusi, ją apėmė panika, todėl nesigilindama pasirašė ieškovo pateiktą Taikos sutartį ir manė, jog jis geranoriškai daro jai nuolaidą dėl nuostolių atlyginimo. Taikos sutarties 2.3 punkto ji nesuprato ir nekreipė į jį dėmesio. Atsakovė taip pat nurodė, kad kiti automobilių nuomotojai nesutiko jai nuomoti automobilių, nes ji neturėjo reikiamo amžiaus ir vairavimo stažo. Atsakovės teigimu, ją paveikė ieškovo žodžiai, jog ji gali rizikuoti ir nedrausti automobilio papildomai. Taip ji ir pasielgė. Atsakovės nuomone, dėl situacijos yra kaltos abi šalys: ji yra kalta tiek, kiek per daug pasitikėjo savimi, o ieškovas atsakingas už pareigos pranešti draudikui apie padidėjusią riziką neatlikimą. Atsakovės teigimu, pasirašydama sutartis ji apie tokią ieškovo pareigą nežinojo.

9. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas papildomai paaiškino, kad atsakovė, pasirašydama Taikos sutartį, suprato, jog ja bus išspręsti visi su eismo įvykiu susiję klausimai. Nuomos sutarties sudarymo metu atsakovė suprato, kad draudimo sutartis negaliojo, tačiau iš ieškovo susirašinėjime nurodytų žinučių matyti, jog ieškovas suvokė, kad draudimo sutartis galiojo. Nuomos sutartyje nurodyta nuostata, kad draudimas ,,negalioja“, prieštarauja teisės normoms ir draudimo sutarčiai, todėl susiformavusios valios dėl Taikos sutarties 2.3 punkto turinio neturėjo nė viena iš sutarties šalių. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo sutartis galiojo, Taikos sutarties 2.3 punktas netaikytinas, o ieškovas privalo atlyginti draudikui dalį žalos, nes neįvykdė savo pareigos pranešti apie padidėjusią draudimo riziką. Teismo sprendimu byloje pagal draudiko ieškinį ieškovui priteista suma už ieškovo įstatyminės ir sutartinės prievolės nevykdymą. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad Taikos sutarties sąlygas rengė ieškovo teisininkai, o atsakovė laikytina silpnesniąja šalimi, todėl sutarties sąlygos aiškintinos ieškovo nenaudai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

10. Nagrinėjamoje byloje iš rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatytos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės:

10.1. 2018 m. sausio 11 d. Įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartimi draudikas AB ,,Lietuvos draudimas“ apdraudė automobilio Alfa Romeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę (toliau – Draudimo sutartis). Draudėjas – ieškovas A. J. Pagal Draudimo sutarties 1.5.2.5 punktą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai. Draudimo sutarties 1.5.3 punkte nustatyta, kad Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų dėl draudimo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, jeigu sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko.

10.2. 2018 m. gruodžio 9 d. Atlygintine automobilio nuomos sutartimi nuomotojas ieškovas A. J. išnuomojo nuomininkei atsakovei E. K. automobilį Alfa Romeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Nuomos sutartis). Nuomos sutarties (B) punkte ,,draudimo negaliojimo sąlygos“ nurodyta – ,,negalioja, nes amžius mažesnis kaip 25 metai“.

10.3. 2018 m. gruodžio 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ir buvo sugadinti automobiliai Alfa Romeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Mini One, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 17 d. administracinio nusižengimo protokolu Nr. 10-ANR_P-3969-2019 dėl eismo įvykio pripažinta kalta atsakovė, vairavusi automobilį Alfa Romeo.

10.4. 2019 m. vasario 4 d. Taikos sutartimi šalys nurodė, kad Nuomos sutarties pagrindu atsakovei išnuomotas automobilis Alfa Romeo visiškai sugadintas 2018 m. gruodžio 13 d. eismo įvykio metu ir ieškovui padaryta 3 000 Eur turtinė žala (Taikos sutarties 1.1 punktas, 1.2 punkto (a) papunktis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė geranoriškai sutinka atlyginti padarytą žalą, ieškovas sutiko sumažinti reikalaujamos atlyginti žalos dydį iki 1 600 Eur (Taikos sutarties 1.3 punktas), o atsakovė įsipareigojo šią sumą sumokėti per 4 mėnesius nuo Taikos sutarties pasirašymo (Taikos sutarties 2.1 punktas). Pagal Taikos sutarties 2.2 punktą, atsakovė patvirtino, kad, jeigu pažeistų Taikos sutarties 2.1 punkte nustatytus atsiskaitymo terminus, turės ieškovui atlyginti visą padarytą turtinės žalos dydį – 3 000 Eur. Pagal Taikos sutarties 2.3 punktą, atsakovė patvirtino, jog jai yra suprantama, kad ,,Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui pareikalavus dėl eismo įvykio kilusios žalos atlyginimo iš A. J., jai kils solidari atsakomybė“. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, o ieškovas pripažino, kad atsakovė yra jam sumokėjusi Taikos sutartimi sutartą 1 600 Eur sumą, t. y. ieškovas neginčijo, kad pagal Taikos sutartį atsakovė yra atsiskaičiusi (DOK-201068).

10.5. 2020 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020 pagal ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo ieškinys tenkintas ir AB ,,Lietuvos draudimas“ iš A. J. priteista 3 997,60 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, 90 Eur žyminio mokesčio. Teismas konstatavo, jog 2018 m. sausio 11 d. Draudimo sutarties 1.5.2.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai. 2018 m. gruodžio 13 d. eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo E. K., kuriai tuo metu buvo 19 metų. Teismas konstatavo, kad ,,pagal teisinį reglamentavimą, atsakovo ir E. K. pasirašytos automobilio nuomos sutarties bei taikos sutarties nuostatos dėl savarankiško E. K. atsakomybės draudimo, sukeltų draudimo sutarties pasibaigimą ir laikomos prieštaraujančioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Todėl atmestini atsakovo motyvai, jog E. K. atsakinga už pranešimą draudikui apie padidėjusią riziką bei būtų tinkama atsakovė nagrinėjamoje byloje. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovas, sudarydamas transporto priemonės nuomos sutartį bei įvykus eismo įvykiui, apie padidėjusią riziką būtų pranešęs ieškovui, kad transporto priemonę vairuos asmenys jaunesni nei 25 metų amžiaus ir (ar neturintys) 2 metų vairavimo stažo (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog atsakovas netinkamai vykdė draudimo sutartimi prisiimtą prievolę, t. y. draudimo sutartyje nustatyta tvarka nepranešė draudikui apie padidėjusią draudimo riziką, todėl draudikas įgijo teisę reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo sumos iš atsakovo (draudėjo).“ Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nevykdė TPVCAPDĮ numatytos pareigos informuoti ieškovą apie padidėjusią draudimo riziką, teismas AB ,,Lietuvos draudimas“ iš atsakovo A. J. priteisė 3 997,60 Eur draudimo išmokos (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 62.2 punktas).

11. Šiame kontekste kilo nagrinėjamas šalių ginčas pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti nuostolius, kuriuos sieja su iš jo draudikui AB ,,Lietuvos draudimas“ priteista suma Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020 ir ieškovo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis nurodytoje byloje. Atsakovės prievolę padengti šiuos nuostolius ieškovas kildina iš Taikos sutarties 2.3 punkto, nurodydamas, jog pagal jį atsakovė įsipareigojo atlyginti atsiradusią žalą tuo atveju, jei iš ieškovo bus pareikalauta išmokėti didesnę nei 3 000 Eur žalą (Taikos sutarties 2.2 punktas). Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, iš esmės remdamasi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020 nurodytais argumentais dėl ieškovo atsakomybės dėl jo pareigos pranešti draudikui apie padidėjusią draudimo riziką neįvykdymo.

12. Nagrinėjant šį ginčą, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į Draudimo, Nuomos ir Taikos sutarčių dalyvių tarpusavio sutartinius įsipareigojimus bei jų vykdymą, taip pat į tai, kas buvo nuspręsta Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020. Šiam ginčui yra svarbu tai, kad:

13. Pirma, 2018 m. gruodžio 13 d. įvykusio eismo įvykio metu nukentėjo du automobiliai – Alfa Romeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Mini One, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

14. Antra, klausimas dėl žalos, padarytos sugadinus nuomotą automobilį Alfa Romeo, atlyginimo išspręstas Nuomos sutarties šalių sudaryta 2019 m. vasario 4 d. Taikos sutartimi, kuria automobilis Alfa Romeo įkainotas 3 000 Eur ir sutarta, jog atsakovė atlygins automobilio savininkui atsakovui 1 600 Eur. Minėta, ieškovas pripažino, jog ši suma yra sumokėta ir atsakovė yra atsiskaičiusi. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog ieškovas, grįsdamas ieškinio reikalavimus, nepagrįstai remiasi Taikos sutarties 2.2 punktu. Iš šio punkto matyti, kad jame aptarta situacija, kai atsakovei pažeidus Taikos sutartyje nustatytą mokėjimo tvarką, jai nebedaroma Taikos sutartyje nustatyta 1.3 punkto sąlyga, jog visiškas nuostolių atlyginimas už automobilio Alfa Romeo sugadinimą apsiribos 1 600 Eur sumokėjimu. Taigi, ieškovui pripažinus, jog atsakovė yra sumokėjusi nurodytą sumą pagal Taikos sutartį, Taikos sutartis iš esmės yra įvykdyta, o jos 2.2 punkto sąlyga nebeaktuali. Pabrėžtina, kad lingvistinis ir sisteminis Taikos sutarties teksto aiškinimas leidžia nustatyti, kad šioje sutartyje šalys iš esmės susitarė dėl automobilio Alfa Romeo sugadinimu padarytos žalos atlyginimo (CK 6.193 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip Taikos sutarties turinio neatitinkantys atsakovės teiginiai, jog Taikos sutartimi buvo susitarta dėl visų iš eismo įvykio kilusių pasekmių sureguliavimo, nes, kaip minėta, šia sutartimi aptartas nuostolių, patirtų dėl automobilio Alfa Romeo sugadinimo, atlyginimo klausimas, o automobilio Mini One sugadinimo atlyginimo klausimas neaptartas ir nesutartas. Vienintelė Taikos sutarties 2.3 punkto sąlyga yra nustatyta ne dėl ieškovui priklausančios transporto priemonės Alfa Romeo sugadinimo atsiradusių nuostolių atlyginimo sureguliavimo, todėl šią sąlygą iš esmės galima laikyti atskiru susitarimu dėl galimai atsirasiančių papildomų nuostolių atlyginimo.

15. Trečia, klausimas dėl žalos, padarytos sugadinus automobilį Mini One, atlyginimo išspręstas 2018 m. sausio 11 d. Draudimo sutarties pagrindu ieškovo draudikui AB ,,Lietuvos draudimas“ išmokėjus 9 994 Eur draudimo išmoką pagal draudimo bendrovės Ergo Insurance Se Lietuvos filialo pretenziją.

16. Ketvirta, ieškovo draudikas AB ,,Lietuvos draudimas“, išmokėjęs draudimo išmoką už automobilio Mini One sugadinimus, pareiškė pretenziją ieškovui dėl 40 proc. draudimo išmokos, remdamasis tuo, kad ieškovas pažeidė teisės aktuose ir Draudimo sutartyje įtvirtintą pareigą pranešti apie pasikeitusią draudimo riziką, kai automobilis buvo perduotas naudotis atsakovei. Dėl šio kilo Draudimo sutarties šalių – draudiko AB ,,Lietuvos draudimas“ ir draudėjo ieškovo A. J. – civilinis ginčas, kuris buvo išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ir draudiko ieškinys patenkintas.

17. Šioje byloje, kaip minėta, ieškovas reiškia reikalavimą atsakovei dėl nuostolių, patirtų patenkinus AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį, atlyginimo priteisimo iš atsakovės. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, pabrėžtina, kad ginčas dėl ieškovo, kaip draudėjo, pareigos tinkamai vykdyti Draudimo sutartį ir pranešti draudikui apie pasikeitusią draudimo riziką bei dėl šios pareigos neįvykdymo pasekmių jau yra išnagrinėtas teismo sprendimu, nusprendus, jog ieškovas Draudimo sutarties pagrindu yra atsakingas prieš draudiką. Tuo tarpu šioje byloje keliamas ginčas, susijęs ne su draudimo teisiniais santykiais ir iš jų kylančiomis ieškovo, kaip draudėjo, pareigomis, o su ieškovo ir atsakovės tarpusavio susitarimais. Dėl to atmestini atsakovės teiginiai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020 konstatuota ieškovo pareiga pranešti draudikui apie padidėjusią draudimo riziką, todėl ieškovui tenka tokios pareigos neįvykdymo padariniai. Minėta, kad teismo sprendimu nagrinėtas draudiko ir draudėjo ginčas ir jų tarpusavio pareigos, tačiau tai nepaneigia galimų ieškovo ir atsakovės susitarimų susidariusioje situacijoje. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl to, kaip atsiradusios pasekmės turėtų būti skirstomos šios bylos šalims – nuomotojui ir nuomininkei, atsižvelgiant į tarpusavio susitarimus ir prisiimtas rizikas.

18. Atsižvelgiant į nurodytą, aktualu nagrinėti ieškovo ir atsakovės tarpusavio susitarimus, iš kurių ir galima būtų spręsti dėl kiekvienos iš šalių atsakomybės dėl susitariusios situacijos ir kilusių padarinių. Šiame kontekste ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimus atsakovei dėl nuostolių atlyginimo, nurodo, kad jai kilo pareiga pasirūpinti tinkamu automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimu, nes Nuomos sutartyje buvo aiškiai nurodyta, jog ieškovo sudaryta Draudimo sutartis turi išlygų dėl automobilio vairuotojo amžiaus, atsakovė apie tai informuota ir, ieškovo teigimu, įsipareigojo tuo pasirūpinti. Be to, ieškovas remiasi Taikos sutarties 2.3 punktu, pagal kurį, ieškovo teigimu, atsakovė įsipareigojo atlyginti ir kitas pretenzijas, atsiradusias dėl ginčo eismo įvykio.

19. Pripažintina, kad, viena vertus, bylos medžiaga patvirtina ir atsakovė neginčija, jog žinojo šią aplinkybę, susijusią su tuo, pagal nuomoto automobilio valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudimo apsauga sieta su vairuotojo amžiumi, kurio kriterijaus atsakovė neatitiko. Atsakovės pateiktas šalių susirašinėjimas platformoje ,,dalinuosi.lt“ patvirtina, kad atsakovė suvokė tiek šią problemą, tiek tai, jog, nepasirūpinus tinkamu draudimu, gali atsirasti nuostolių eismo įvykio atveju. Tiek susirašinėjimas, tiek atsakovės paaiškinimai teismo posėdžio metu taip pat patvirtina, kad atsakovė lengvabūdiškai tikėjosi nepatekti į eismo įvykį ir rizikavo nurodyto draudimo klausimo niekaip nespręsti. Taigi, atsakovei tenka atsakomybės už susidariusią situaciją, kai iš ieškovo buvo priteista dalis išmokėtos draudimo išmokos.

20. Kita vertus, byloje pateiktas šalių susirašinėjimas platformoje ,,dalinuosi.lt“ taip pat akivaizdžiai patvirtina, kad nurodytą situaciją ir riziką lygiai taip pat suvokė ir ieškovas. Jis informavo atsakovę apie situaciją dėl draudimo, tačiau taip pat nurodė, kad ,,galite ir nepirkti, bet jei kokia nelaimė, turite prisiimti įsipareigojimą, kad 50 proc. iš savęs dengsite“; ,,jei važinėji be avarijų, gali ir nepirkti, bet atsakomybė tau pačiai“; ,,galiu ir taip išnuomoti, bet turi atsargiai važinėti. O avarijos atveju 50 proc. dengia draudimas, kitą pusę kaltininkas. Jei nedaužai mašinų, gali rizikuoti“. Akivaizdu, kad tokiais teiginiais ieškovas ne tik išreiškė valią ir sutikimą perduoti automobilį nuomai, aiškiai suvokdamas netinkamą civilinės atsakomybės draudimo apimtį, tačiau ir sutarė bei palaikė atsakovę, jei ši tokią riziką prisiimtų. Atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovės amžiaus bei patirties skirtumus, pripažintina, kad ieškovas, turėdamas daugiau gyvenimiškos patirties, lengvabūdiškai prisidėjo prie atsakovės nepamatuotos rizikos. Kartu jis taip pat prisiėmė riziką dėl galimų pasekmių. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir aplinkybė, jog, kaip nurodė atsakovė, daugelis nuomotojų atsisakė jai nuomoti automobilius, atsižvelgę į jos amžių bei turimas draudimo sutartis, kuriose yra išlygos dėl vairuotojų amžiaus. Taigi, ieškovui, sutikusiam tokiomis sąlygomis išnuomoti ir perduoti automobilį atsakovei, taip pat paskatinusiam ją rizikai, taip pat tenka atsakomybės už susidariusią situaciją. Ypač atsižvelgiant į tai, kad situacija iš esmės susidarė dėl to, kad ieškovas, kartu su atsakove prisiėmęs riziką, nevykdė savo pareigų draudikui, kylančių ir teisinio reguliavimo bei Draudimo sutarties.

21. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, lėmusias situacijos susidarymą, teismas vertina, kad abi šalys yra vienodai atsakingos už prisiimtą riziką, todėl, vadovaujantis bendraisiais sąžiningumo, protingumo bei proporcingumo principais, sprendžiant jų tarpusavio prievolių klausimą, joms vienodomis dalimis turėtų tekti ir neigiamos situacijos pasekmės (CK 1.5, 6.263 straipsniai).

22. Šalys procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu diskutavo dėl Taikos sutarties 2.3 punkto turinio bei taikymo. Tačiau, teismo vertinimu, ši Taikos sutarties nuostata visiškai atitinka pirmiau aptartą išvadą dėl ginčo baigties ir atsakomybių šalims paskirstymo. Nors šalys daug dėmesio skyrė argumentavimui, ar ši nuostata turėtų būti taikoma, atsižvelgiant į tai, jog joje minimas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, o prašomi priteisti nuostoliai kildinami iš AB ,,Lietuvos draudimas“ reikalavimo patenkinimo, taip pat tam, ar galiojo Draudimo sutartis ir ar šalys tą suprato, tačiau, teismo vertinimu, reikšmingiau yra tai, jog nurodyta Taikos sutarties sąlyga įtvirtina solidariąją atsakovės atsakomybę, jei dėl ginčo eismo įvykio kilusios žalos atlyginimo bus pareikalauta iš ieškovo. Pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi, nurodyta Taikos sutarties 2.3 punkto nuostata įtvirtintas susitarimas ir šalių valia, kad prieš trečiuosius asmenius (Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą) dėl ginčo įvykio kilusios žalos atlyginimo klausimu ieškovas ir atsakovė bus atsakingi kaip solidarieji skolininkai, t. y. bendrai. Tuo tarpu pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Atsižvelgiant į tai, Taikos sutarties 2.3 punkte įtvirtintą susitarimą iš esmės atitinka išvada, kad, ieškovui atlyginus draudiko reikalautą sumą dėl prisiimtos rizikos automobilį perduoti naudoti atsakovei ir nepranešti apie padidėjusią draudimo riziką, o atsakovei sąmoningai naudojantis tokia situacija, šalys viena prieš kitą yra atsakingos lygiomis dalimis, t. y. po 50 procentų atsiradusių nuostolių. Atsižvelgiant į tai, kad Taikos sutartį pasirašiusios šalys nėra profesionalūs teisininkai, o pačia sutartimi jos siekė sureguliuoti tarpusavio įsipareigojimus, susijusius su eismo įvykiu, pripažintina, kad sutartyje įvardintas konkretus subjektas pretenzijoms reikšti – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras – yra formalus sutarties teksto ir draudimo teisinių santykių specifikos neišmanymo lemtas formulavimo trūkumas, nekeičiantis bendro susitarimo esmės.

23. Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių, patirtų patenkintus AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį, atlyginimo tenkinta iš dalies, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 50 proc. šių nuostolių. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020 matyti, kad AB ,,Lietuvos draudimas“ iš ieškovo buvo priteista 3 997,60 Eur žalos atlyginimo, todėl teismas tenkinta patikslinto ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovės 50 proc. šios sumos – 1 998,80 Eur.

24. Teismas atmeta ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovės 90 Eur žyminio mokesčio, kurį iš ieškovo teismas priteisė AB ,,Lietuvos draudimas“ civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020, atlyginimą ir 410 Eur nuostolių, kuriuos sudaro bylinėjimosi išlaidos, ieškovo patirtos civilinėje byloje Nr. e2-4410-566/2020. Šios išlaidos yra susijusios išimtinai su ieškovo pasirinkimu ginčyti savo prievoles pagal Draudimo sutartį ir dalyvauti teisminiame ginče su draudiku AB ,,Lietuvos draudimas“. Už tokį ieškovo pasirinkimą atsakovė nėra ir negali būti laikoma atsakinga. Minėta, kad pastarasis civilinis ginčas su draudiku buvo išspręstas draudiko naudai, o byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas paskirstytas nurodytoje išnagrinėtoje byloje pagal priimtą procesinį sprendimą (CPK 93 straipsnis).

Dėl procesinių palūkanų

25. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 998,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jei ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

27. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti 919,70 Eur bylinėjimosi išlaidų (69,70 Eur už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis, 850 Eur teisinės pagalbos išlaidų); pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (DOK-137134, DOK-226729). Atsakovė prašė priteisti 598,95 Eur išlaidų, turėtų teisinei pagalbai; pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (DOK-158188, DOK-193728, DOK-226766). Patikslintu ieškiniu reikštas 3 097,60 Eur turtinis reikalavimas, o, ieškinį tenkinant iš dalies, priteisiama bendra 1 998,80 Eur suma. Taigi, iš viso patenkinta 64,5 proc. patikslinto ieškinio. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, ieškovui turėtų būti priteisiama 593,21 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o atsakovei – 212,63 Eur. Atlikus šių priešpriešinių sumų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteisiama 380,58 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

28. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (1,86 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 998,80 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 80 ct) nuostoliams atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 998,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 380,58 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt eurų 58 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.