Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. G. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažinta kalta pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 641 straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, ir D. G. paskirta galutinė 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda, kurią D. G. įpareigota sumokėti per 12 mėnesių. Vadovaujantis BK 68 straipsniu ir BK 72 straipsnio 5 dalimi, D. G. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždrausta naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. gegužės 14 d., ir turto konfiskavimas – iš D. G. nuspręsta konfiskuoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. G. nuteista už tai, kad 2020 m. gegužės 13 d., apie 13.01 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nors jai nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės girtumas (alkotesteriu nustatytas 2,71 promilės girtumas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, nuteistoji savo kaltę dėl nusikalstamos veikos pripažino viso baudžiamojo proceso metu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl D. G. kaltės nepasisako. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti BK 40 straipsnio, nurodoma, kad šiuo atveju buvo visos minėtame straipsnyje numatytos sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė D. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

7. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju D. G. nėra kritiška savo neatsakingam ir pavojingam elgesiui ir tai negali būti laikytina jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apylinkės teismas nustatė, kad D. G. kaltę dėl įvykdyto nusikaltimo pripažino tik formaliai, todėl padarė išvadą, kad ji neatitinka visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nėra pagrindo manyti, kad ji ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals.

8. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir mano, jog nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos, būtinos norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, ir šios sąlygos egzistavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė D. G. BK 40 straipsnio ir nepagrįstai neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

8.1. Susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nekyla abejonių, kad šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga: D. G. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (b. l. 55).

8.2. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal teismų praktiką, visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo prisipažįsta, jog padarė konkrečią nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo institucijoms bei teismui duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas žalai atlyginti, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. Taigi, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir mano, jog nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos, būtinos norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad D. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta vieną kartą 2020 m. gegužės 14 d., apklausos metu ji, apklausta kaip įtariamoji, savo kaltę pripažino visiškai ir davė parodymus apie įvykio aplinkybes, nurodė, kad gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos (b. l. 39-40). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. G. taip pat nurodė, kad kaltę pripažįsta visiškai ir gailisi dėl savo veiksmų (b. l. 83-84). Pažymėtina, kad nors abiejų minėtų apklausų metu D. G. savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino, tačiau jos parodymai apie alkoholio vartojimo aplinkybes šiek tiek skyrėsi. D. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad alkoholį vartojo išvakarėse bei grįžtant iš parduotuvės, tai yra likus maždaug 200 m iki namų, išgėrė pusę butelio sidro. Tačiau apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji buvo nurodžiusi, kad alkoholį buvo vartojusi ne tik iš vakaro, tačiau ir 2015 m. gegužės 13 d. rytą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos prieštaravimus, nusprendė, kad D. G. prisipažinimas ir gailėjimasis yra tik formalus, nes ji, siekdama sumenkinti savo veikos padarinius ir sušvelninti savo teisinę padėtį, nėra visiškai nuoširdi apibūdindama įvykio aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir pažymi, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad D. G. yra pripažinta kalta dėl to, kad ji 2020 m. gegužės 13 d., apie 13.01 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį ,,Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kai jai nustatytas daugiau kaip 1,5 promilės girtumas (alkotesteriu nustatytas 2,71 promilės girtumas). Šias pirmosios instancijos teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes D. G. pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jai nustatyto girtumo laipsnio neginčijo ir sutiko su esminėmis jai inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Kaip jau minėta, pagal teismų praktiką, visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teisėjų kolegijos manymu, šioje byloje yra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga, nes D. G. viso proceso metu iš esmės pripažino savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos. Vien tai, kad D. G. dviejų apklausų metu davė skirtingus parodymus alkoholio vartojimo aplinkybes, kurios šiuo atveju nėra esminės nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir jos vertinimui, nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytina esmine kliūtimi taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, nes šiuo atveju esmė, ar kaltininkas pripažįsta nusikalstamus veiksmus ir kaip vertina tokį savo elgesį. Iš bylos duomenų ir nuteistosios apeliacinio skundo matyti, kad D. G. esmines nusikalstamos veikos aplinkybes pripažino ir sutiko su jai inkriminuota nusikalstama veika bei jos kvalifikavimu.

8.4. Taigi, kolegijos nuomone, D. G. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, ji nuo pat pradžių nevengė atsakomybės, apklausiama išreiškė nuoširdų apgailestavimą. Nors pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad D. G. išreikštas gailėjimasis dėl savo nusikalstamos veikos nėra nuoširdus, tačiau teisėjų kolegija neabejoja D. G. nuoširdumu. Tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme D. G. ne vieną kartą nurodė, kad gailisi dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, supranta jos neigiamas pasekmės (tai patvirtina apklausos protokoluose užfiksuotos jos frazės „labai dėl to gailiuosi“ (b. l. 40), „suklydau ir labai gailiuosi“, „be galo gailiuosi. Ant savęs pykstu labai“ (b. l. 84)). Iš nuteistosios apeliacinio skundo taip pat matyti, kad D. G. išreiškia nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos (b. l. 99-100), kuriuo teisėjų kolegija neabejoja. Todėl pripažįstama, jog, esant šioms aplinkybėms, D. G. prisipažinimą padarius nusikaltimą ir išreikštą gailėjimąsi galima buvo pripažinti įvykdyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte.

8.5. D. G. praeityje nėra teista, byloje nėra duomenų apie galiojančius jos padarytus administracinius nusižengimus, ji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turi darbą, darbe charakterizuojama teigiamai, duomenų apie priklausomybes ar psichiatrinį gydymą nėra, elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jos sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad ateityje ji laikysis įstatymų ir nenusikals. Todėl baudžiamojoje byloje yra įvykdyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlyga. Pirmosios instancijos teisme apklausta D. G. mama J. G. patvirtino, kad ji laiduoja už dukrą ir galės jai daryti teigiamą įtaką (b. l. 84-85). J. G. neteista, administracinių nuobaudų neturi, gyvena kartu su D. G., taigi turi galimybę daryti įtaką D. G. elgesiui, todėl teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių dėl J. G. tinkamumo būti laiduotoja. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad D. G. nuo nusikalstamos veikos padarymo tuo metu, kai gyveno būtent su savo motina J. G., jokio naujo teisės pažeidimo nepadarė.

9. Nustatydamas laidavimo terminą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į byloje nustatytą padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, D. G. asmenybę, taip pat teigiamą laiduotojos J. G. asmenybę ir daro išvadą, jog laidavimas vienerių metų terminui bus pakankama poveikio priemonė D. G.. Įvertinus J. G. finansinę padėtį ir atsižvelgus į teisingumo ir proporcingumo principų esmę, D. G. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netaikant užstato.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo atsisakyti D. G. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, dėl to skundžiamo Tauragės apylinkės teismo 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalis dėl D. G. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį naikintina, D. G. dėl šios veikos atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jai nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

11. Skunde apeliantė taip pat nesutinka su jai paskirtu 2 metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminu. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 3 metai. Tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų aplinkybių, kurios leistų byloje nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas vertino pirmosios instancijos teismas. Jos nurodomos aplinkybės, kad teisė vairuoti yra būtina, nes ji gyvena kaimo vietovėje, kur yra apsunkintas susisiekimas, nesudaro pagrindo trumpinti jai paskirtą teisės vairuoti atėmimo terminą. Asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga poreikių tenkinimui (vykimui į darbą, į gydymo įstaigas ir kt.), pats turi būti suinteresuotas nedaryti tokių teisės pažeidimų, kurie galėtų lemti šios specialiosios teisės netekimą, taip pat numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį bei galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo šeimos nariams, kitiems eismo dalyviams. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą baudžiamąją poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. D. G. padarytas nusikaltimas yra vienas iš šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Teismas įvertino tiek nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tiek apeliantę charakterizuojančias aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl paskirtą mažesnį nei vidurkis terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas nėra jokio pagrindo.

12. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti jai priklausantį automobilį ,,Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą ir siekdamas didinti eismo saugumą, už tokią veiką nustatė baudžiamąją atsakomybę BK 281¹ straipsnyje, tuo siekiama užtikrinti eismo saugumą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes D. G. vairavo automobilį būdama neblaivi, ji suvokė tokios savo veikos pavojingumą ir norėjo taip elgtis, taigi ji, veikdama tiesiogine tyčia, padarė BK 281¹ straipsnyje nustatytą veiką, panaudodama automobilį. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnyje, padarymo priemonė, kuri pagal BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatas yra konfiskuotinas turtas. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad automobilio konfiskavimas D. G. yra aiškiai neproporcinga priemonė padarytai nusikalstamai veikai, kad tai sukels jai pernelyg didelę naštą ar pan., todėl nėra aplinkybių, kai privalomas nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimas netaikytinas. Nepagrįstas apeliantės prašymas pakeisti automobilio konfiskavimą į šio turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą. Atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o teismas išieško iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Šiuo atveju automobilis, kurį D. G. vairavo neblaivi, priklauso jai, jis nėra paslėptas ar pan., todėl pagal bylos aplinkybes D. G. taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

13. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės jam nėra skiriama jokia bausmė, toks asmuo išvengia teistumo, be to, toks asmuo nepatiria kitų neigiamų pasekmių, kurias sukelia sankcijos už padarytą nusikalstamą veiką taikymas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, o ne su kaltininko suinteresuotumu išvengti neigiamų pasekmių, kadangi teisingumo principas, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo ar klaidingos nuomonės dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo už pavojingą visuomenei veiką. Įvertinus tai, kad D. G. šiuo nuosprendžiu yra atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, kolegijos nuomone, atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės D. G. teigiamą įtaką turėtų viena iš BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių – įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas jau aptartas nuteistosios asmenybę ir jos padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, taip pat ir į tai, kad apeliaciniu skundu taip pat yra prašoma taikyti BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, mano, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį atitiks 10 MGL dydžio įmokos į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskyrimas, įpareigojant D. G. šią įmoką sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu, BK 40 straipsniu,

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2020 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria D. G. nuteista pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 60 MGL (3000 eurų) bauda, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

D. G., padariusią nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, perduodant ją laiduotojos J. G. atsakomybėn, ir baudžiamąją bylą D. G. nutraukti.

Paskirti D. G. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 (dešimties) MGL (500 (penkių šimtų) Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant sumokėti šią įmoką per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti D. G., kad, laidavimo metu jai padarius naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu ji laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinti laiduotojai J. G., kad ji turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs klausimą dėl asmens, už kurį ji laidavo, baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar šio asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.