Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-3101-614/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-02-20
Bylos Nr.: e2-3101-614/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02263-2015-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Ieškovas: M. V., A. G., A. Š., D. P., O. R.
Atsakovas: BAB „Snoras“
Trečiasis asmuo: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Advokatai: Nikas Borneika, Olegas Kalužinas

Kategorijos

2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-3101-614/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02263-2015-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei M. V., A. G. įgaliotai atstovei L. V., ieškovų atstovui advokatui Nikui Borneikai, atsakovo BAB „Snoras“ atstovui advokatui Olegui Kalužinui, kitiems ieškovams nesant, trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesant, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. V., A. G., A. Š., D. P., O. R. ieškinį atsakovui BAB „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo - VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai A. Š., A. G., M. V., D. P. ir O. R. ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo pakeitimo (patikslintu ieškiniu) prašo pripažinti negaliojančiomis A. Š., A. G., M. V., D. P. ir O. R. su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis: 2011-07-08 Nr. FO20110708K990020, 2011-07-14 Nr. FO20110714K990020, 2011-09-26 Nr. FO20110926K990009, 2011-10-27 Nr. FO20111027U990002, 2011-06-29 Nr. FO20110629U990006, 2011-07-21 Nr. FO20110721U990002, 2011-07-21 Nr. FO20110721U990003, 2011-07-29 Nr. FO20110729U990003, 2011-09-08 Nr. FO20110908U990003, 2011-10-20 Nr. FO20111020K990007 ir 2011-04-18 Nr. FO20110418V990005 (toliau – Obligacijų sutartis), taikyti restituciją pripažįstant ieškovų pagal Obligacijų sutartis sumokėtus pinigus ieškovų lėšomis jų sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau - IĮIDĮ).

Ieškovė A. Š. 2011 metais sudarė su atsakovu tris obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovė prieš investuodama į obligacijas, savo lėšas laikė kitame banke kaip terminuotus indėlius. Kadangi sumažėjo mokamos palūkanos, ji nusprendė perkelti šias lėšas į banką „Snoras“, nes jis siūlė didesnes palūkanas ir buvo pripažintas geriausiu Lietuvos banku. Banke darbuotoja pasiūlė vietoje terminuotojo indėlio įsigyti obligacijas, nes tai patikimas ir pelningas taupymo būdas. Darbuotoja akcentavo tik obligacijų privalumus, nesupažindino su rizikomis. Nei obligacijų pasirašymo sutartyje, nei kitose sutartyse nebuvo parašyta, kad obligacijos nėra apdraustos, o įsigyjant obligacijas kitus kartus tiesiog buvo paaiškinta, kad galioja visos ankstesnės sąlygos ir garantijos. Ieškovė buvo pripažinta neprofesionalia kliente. Visus kartus pasirašant obligacijų sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojas nepasiūlė perskaityti ar susipažinti, neįteikė nei obligacijų emisijos prospekto ar jų santraukos, nebuvo pateikta jokios smulkesnės informacijos. Ieškovė A. G. pinigus nusprendė investuoti banke, nes namuose juos laikyti buvo nesaugu. Ji su atsakovu sudarė vieną obligacijų pasirašymo sutartį Banko darbuotoja vietoje terminuotojo indėlio pasiūlė įsigyti obligacijas ir patikino, kad tai tas pats kaip indėlis, tik palūkanos žymiai didesnės. Ieškovė žinojo, kad indėliams galioja valstybės draudimas, todėl tikėjo, kad jis galioja ir obligacijoms, kurios buvo pristatytos kaip lygiavertis produktas. Pasirašant sutartį, jokių kitų dokumentų banko darbuotojas nepasiūlė perskaityti ar susipažinti, buvo pateikta tik žodinė informacija ir nurodyta kuriose vietose reikia pasirašyti. Ieškovė buvo pripažinta neprofesionalia investuotoja, ji anksčiau nebuvo investavusi į vertybinius popierius, yra įgijusi pradinį išsilavinimą ir virėjos profesiją. Ieškovė dirbo vaikų darželyje, šiuo metu yra pensininkė. Ieškovė M. V. su banku sudarė penkias obligacijų pasirašymo sutartis. Kadangi ieškovė banke laikė pinigus kaip terminuotus indėlius, ji atvyko prasitęsti sutarties. Ieškovė prieš sudarydama sutartis, banke „Snoras“ pinigus laikė kaip terminuotus indėlius. Į banką ji atvyko norėdama prasitęsti sutartį, tačiau buvo pasiūlyta pinigus investuoti į obligacijas su didesnėmis palūkanomis. Ieškovė, kaip ilgametė banko klientė pasitikėjo banko darbuotoja, tačiau jai nebuvo paaiškinta, kad šis produktas yra rizikingas ir jam netaikomas valstybės garantuojamas indėlių draudimas. Ieškovė buvo pripažinta neprofesionalia kliente. Visus kartus pasirašant obligacijų sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojai nepasiūlė perskaityti ar susipažinti. Ieškovės profesija – mokytoja. Šiuo metu ji pensininkė. Ieškovas D. P. sudarė vieną obligacijų pasirašymo sutartį. Prieš tai buvo SEB banko klientas, tačiau sumažėjus mokamoms palūkanoms perkėlė lėšas į banką „Snoras“. Jam taip pat buvo pasiūlyta įsigyti obligacijas, nes už jas gaunamos didesnės palūkanos. Banko darbuotojas patikino, kad investuoti į obligacijos patikima, nerizikinga ir neinformavo, kad sutartis skiriasi nuo terminuotojo indėlio. Ieškovas teigė įdėmiai perskaitęs sutartį, tačiau ja pasirašydamas buvo įsitikinęs, kad tai yra terminuotam indėliui lygiavertis produktas. Ieškovas buvo pripažintas neprofesionaliu investuotoju. Ieškovo profesija kvantinės elektronikos specialistas, dirba UAB „Rytų projektai“ muitinės tarpininko atstovu. Ieškovė O. R. su atsakovu sudarė viena obligacijų pasirašymo sutartį. Sumažėjus mokamoms palūkanoms, ji nusprendė lėšas perkelti į banką „Snoras“. Atvykus į banką, darbuotoja atkalbinėjo ieškovė nuo terminuotojo indėlio sutarties pasirašymo ir siūlė obligacijas dėl didesnių palūkanų. Darbuotoja neinformavo apie papildomas rizikas ar kad tai vertybinis popierius. Obligacijų pasirašymo sutartyje nei kitose sutartyse niekur nebuvo parašyta, kad obligacijos yra rizikingos, neapdraustos ar pan. Ieškovė buvo pripažinta neprofesionalia investuotoja. Pasirašant sutartis, jokių kitų dokumentų banko darbuotojas nepasiūlė perskaityti ar susipažinti, buvo pateikta tik žodinė informacija ir nurodyta kuriose vietose reikia pasirašyti. Ieškovė yra anksčiau pirkusi Lietuvos vyriausybės taupymo lakštus, nes žinojo, kad šios investicijos yra saugios. Jokių kitų obligacijų ji niekada anksčiau nebuvo pirkusi, tai buvo pirmas kartas kai ji įsigijo obligacijas. Ieškovei lėšų saugumas buvo labai aktualus, todėl ji niekada neketino lėšų kažkur investuoti, norėjo jas laikyti saugiai, nors ir už mažesnę grąžą. Ieškovė yra įgijusi aukštąjį medicininį išsilavinimą, dirbo Kauno medicinos universiteto kardiologijos institute, šiuo metu – pensininkė. Kaip matyti iš to, kas aukščiau išdėstyta, visi ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su Atsakovu sudarė panašiomis aplinkybėmis.

Visiems ieškovams vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Be to, nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Obligacijos visuomenei buvo pristatomos kaip alternatyva indėliams, t.y. naujas ir saugus pinigų taupymo būdas. Tai, jog draudimo sąlygos obligacijoms yra mažiau palankios nei indėliams, straipsniuose nėra užsimenama. Obligacijos pristatomos kaip taupymo, o ne investicinė priemonė, obligacijų palūkanos banke „Snoras“ lyginamos ne su to paties produkto, bet su indėlių palūkanomis kituose bankuose. Dėl atsakovo pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, kuria konsultuodami klientus, neabejotinai, vadovavosi ir banko darbuotojai, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, kad atsakovo pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta: siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, niekur viešai nebuvo skelbiama, kad priežiūrą vykdanti institucija (Lietuvos bankas) 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu atsakovo veikloje nustatė reikšmingus pažeidimus, veiklos trūkumus ir įpareigojo juos pašalinti (tai patvirtina pridedamas 2011 m. sausio 18 d. nutarimas Nr. 03-02). Kaip dabar yra aišku, atsakovas nebuvo pašalinęs šių pažeidimų ginčijamų sutarčių sudarymo metu. Šios informacijos neatskleidė ir banko darbuotojai, teikdami ieškovams informaciją žodžiu apie rizikas, kurias jie prisiima investuodami į obligacijas. Jeigu ieškovai būtų žinoję tikrąją situaciją, jie niekada nebūtų tokių sandorių sudarę. Tai sudaro pagrindą pripažinti ieškovų ir banko sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis.

Ieškovams sudarant ginčijamas sutartis, informacija jiems buvo teikiama žodžiu. Ieškovams nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas ir pasirašant sutartis buvo tik parodoma, kuriose vietose reikia uždėti parašą, o sutarčių priedai realiai nebuvo įteikti. Net jei sutarčių priedai ir būtų buvę pateikti ieškovams susipažinti prieš sutarčių pasirašymą, objektyviai vertinant, ieškovai nebūtų galėję visų šių dokumentų perskaityti, kadangi to padaryti nebūtų buvę fiziškai įmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties - visą sutarčių ir jų priedų paketą turėjo sudaryti daugiau kaip 80 puslapių. Todėl pripažintina, jog ir šiuo atveju atsakovas netinkamai vykdė pareigą aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Pažymėtina, jog atsakovo pareiga informuoti banko produktus įsigyjančius asmenis apie šiems produktams (ne)taikomą draudimo apsaugą kildinama ne iš FPRĮ, o iš IĮIDĮ nuostatų. IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis numato, jog draudėjas esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Taigi įstatymas draudėjui (šiuo atveju bankui) numato pareigą ne tik informuoti būsimus klientus apie finansiniam produktui taikytiną draudimo apsaugą, bet ir aiškiai bei suprantamai informuoti klientą apie tuos atvejus, kai ši apsauga nėra taikoma. Šiuo atveju, laikytina, kad tokia vieša informacija neatitiko ne tik aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, bet ir FPRĮ 22 straipsnio 2 dalies sąlygos, kuri numato, kad bet kokia informacija, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją, turi būti neklaidinanti. Atsakovas netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytą pareigą pateikti klientams aiškią, išsamią bei koncentruotą informaciją apie obligacijų pasirašymo sutarties esmę ir galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, taip pat neatliko IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai pateikti informaciją apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas.

Kadangi ieškovai įrodinėja, jog klydo dėl obligacijoms galiojusios draudimo apsaugos sąlygų, todėl šiuo atveju turėtų būti vertinama, ar ieškovai, pritaikius normaliai atidaus ir protingo asmens standartą ir turint omenyje jų asmenines savybes, galėjo savarankiškai suprasti visus obligacijoms taikomos draudimo apsaugos aspektus. Svarbu tai, kad nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas. Pažymėtina, kad ieškovai neturi ekonominio išsilavinimo (viena iš ieškovų turi tik pradinį išsilavinimą), o dalis sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus. Ieškovus bankas pripažino neprofesionaliais investuotojais, tačiau netaikė jiems FPRĮ numatytos apsaugos. Iš viso to yra akivaizdu, jog tam, kad pačių ieškovų būtų tinkamai suprastas įstatyminis reguliavimas, obligacijų pasirašymo sutartis sudarantiems ieškovams reikėjo turėti gilių teisinių žinių, kad gebėtų patys savarankiškai aiškinti įstatymą. Be to, ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, jog bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų, t.y. nepateikia aiškios ir visapusiškos informacijos apie obligacijoms taikomą draudimą. Visos šios aplinkybės rodo, kad vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti visų šių aplinkybių ir savarankiškai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Ieškovai dėl informacijos trūkumo klydo arba buvo suklaidinti dėl esminės sudaromo sandorio sąlygos – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Atsakovo atlikti neteisėti veiksmai nulėmė ir turėjo esminę reikšmę ieškovų suklydimui, dėl šios priežasties ieškovų sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais remiantis LR CK 1.90 straipsnyje nustatytu pagrindu.

Atsakovo vadovybė nusprendė nuo 2011 m. II-ojo ketvirčio atnaujinti materialinį skatinimą už produktų, kurių pardavimui reikalingi aktyvūs darbuotojų veiksmai, išdavimą, darbuotojai buvo skatinami už finansinių produktų, tame tarpe ir už obligacijų pardavimą. Atsakovas jau 2011-01-18 Lietuvos Banko valdybos nutarimu buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti. Ieškovų nuomone, inspektavimo metu Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai ir nurodymai mažinti veiklos riziką, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas turėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, kadangi tai būtų turėję lemiamą reikšmę ieškovams vertinant atsakovo patikimumą ir apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Pripažinus sutartis negaliojančiomis, taikytina restitucija - ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose ir laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į ieškinį atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašė ieškovų reikalavimus atmesti. Nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės. Sutarčių sudarymo metu ieškovų valia buvo nukreipta iš esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimą, ką iš esmės pripažįsta ir patys ieškovai. A. Š. su banku sudarė tris obligacijų pasirašymo sutartis. Faktas, kad ji sudarė ne vieną sutartį per ilgesnį laiko tarpą, įrodo kryptingą ieškovės siekį investuoti į banko leidžiamas finansines priemones. M. V. teigė, kad ginčo sutartis sudarė atvykusi pratęsti terminuotojo indėlio sutarčių, tačiau atsakovo nuomone, tai negali būti laikoma tiesa, nes sutartys galėjo būti pratęsiamos automatiškai. Pažymėtina, kad ieškovė anksčiau jau buvo naudojusi šia (automatiško pratęsimo) galimybe. Taip pat, ieškovė ginčo sutarčių sudarymo dieną sudarė ir terminuotojo indėlio sutartis. Iš bendros ieškovės ir A. G. mokėjimo sąskaitos išrašo matyti, kad obligacijoms pagal ginčo sutartį įsigyti reikalingus pinigus į nurodytą sąskaitą pervedė A. G. iš kito banko. Tą pačią dieną ieškovė su A. G. sudarė ginčo sutartį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės tikrieji ketinimai buvo nukreipti į obligacijų įsigijimą. Ieškovas D. P. nurodė, kad investuotus pinigus prieš tai laikė AB SEB banke, tačiau iš ieškovo mokėjimo sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas banke „Snoras“ pirmiau sudarė terminuoto indėlio sutartį, o ne ginčo sutartį. Obligacijų sutartis buvo sudaryta žymiai vėliau į sąskaitą pinigus įnešus grynais pinigais. Tai rodo, kad ieškovo ketinimai buvo nukreipti būtent į obligacijų įsigijimą. Iš mokėjimo sąskaitos matyti, kad reikšmingą dalį į obligacijas investuotų pinigų O. R. jai pervedė V. R., o dar kitą dalį ieškovė pervedė iš savo sąskaitos „Swedbank“, AB. Tai įrodo, kad ieškovės ketinimas buvo sudaryti būtent obligacijų pasirašymo sutartį. Atsakovo nuomone, ieškovai nesuklydo. Ieškovai galėjo pareikalauti banko darbuotojų (ar kitų specialistų) daugiau paaiškinimų ir informacijos jiems aktualiais klausimais. Atsakovas nurodo, kad ginčo sutartyse nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Akivaizdu, kad aplinkybė dėl ieškovų įsigytų obligacijų draudimo iškilo ne ginčijamų sutarčių sudarymo metu, bet žymiai vėliau – ieškovams pareiškus ieškinį. Ieškovai, puikiai suprasdami, kad siūlomi investavimo produktai jiems nėra iki galo suprantami ir aiškūs, nepaisant banko darbuotojų realiai jiems suteiktos informacijos, nepareikalavę iš juos aptarnavusių banko darbuotojų daugiau paaiškinimų ir informacijos jiems aktualiais klausimais, nepasikonsultavę su kitais specialistais, nebūdami bent minimaliai atsargiais, atidžiais ir rūpestingais, vedami vien tik siekio gauti didesnę finansinę naudą sudarė ginčo sutartis. Ginčo sutarčių sudarymo dienomis ieškovai atvyko į banką būtent ginčo sutarčių sudarymo tikslu, jie neįrodė kitaip. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino sudaryti ginčo sutarčių. Ieškovų elgesys, nesirūpinimas savo pačių interesais, neatitinka apdairaus, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartą, todėl tenkinti ieškinį, pripažįstant ginčo sutartis negaliojančiomis, pagrindo nėra. Kiekvienos Aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalį ir kiekvieną iš ginčo sutarčių, kartu sudėjus, sudaro du puslapiai aiškaus teksto, kuriame koncentruojamas pagrindinis kliento dėmesys, nes šioje Aptarnavimo sutarčių dalyje ir kiekvienoje iš ginčo sutarčių klientas turi, pasirašydamas, aiškiai išreikšti savo valią konkrečiais klausimais. Pažymėtina ir tai, kad savo turiniu Obligacijų sutartys nėra sudėtingesnės už terminuotojo indėlio sutartį, kuri be abejones yra aiški visiems klientams, įskaitant ieškovus, kaip patyrusius indėlininkus šiuo bylos aspektu. Taigi, klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įsigytų banko obligacijų draudimo indėlių draudimu yra išimtinai ieškovų neatsargaus, neapdairaus elgesio pasekmė. Dėl sandorio turinio ir dalyko ieškovai taip pat suklysti negalėjo. Obligacijų sutartyje skirtingai nei ieškovų turėtų terminuotojo indėlio sutartyse ieškovai vadinami ne indėlininku, o investuotoju. Pagal terminuotojo indėlio sutartį ieškovai nieko neįgyja perdavę pinigus bankui, o pagal Obligacijų sutartis jie įsigijo obligacijas. Ieškovų teiginiai apie tai, kad jiems nėra žinoma apie investavimo į obligacijas rizikas, akivaizdžiai prieštarauja rašytiniams įrodymams. Ieškovai neginčija Prospektuose pateiktos informacijos aiškumo ir suprantamumo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad dauguma ieškovų Aptarnavimo sutarčių „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 5 p. patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Tai reiškia, kad ieškovai galėjo ir turėjo detaliau susipažinti su Prospektais bet juose aprašytais rizikos veiksniais. Pažymėtina, kad tai jie galėjo padaryti kaip prieš ateidami į banką įsigyti obligacijų, taip ir po ginčo sutarčių sudarymo. Sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartį klientas pats sprendžia, ar jis norėtų gauti prospektą ir galutines sąlygas ir jei toks pageidavimas būtų išreikštas, nebūtų jokių prielaidų šio kliento pageidavimo nevykdyti, ką įrodinėja atsakovas pateikdamas 2008-02-08 obligacijų platinimo banke instrukciją. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo visą įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui bei reikalauti iš jo pateikti papildomų įrodymų, kad bankas tinkamai įgyvendino FPRĮ nustatytą informavimo pareigą. Papildomai pažymėtina, kad bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes (pridedamos skrajučių kopijos). Obligacijų emisijoms skirtose skrajutėse buvo aiškiai nurodyta, kad prieš priimant sprendimą investuoti, būtina susipažinti su internetinėje svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko „Snoras“ obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytomis rizikos veiksniais, įvertinti ar ši rizika priimtina. Be to, sudarydami su banku Aptarnavimo sutartis ieškovai kartu pasirašytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino, be kita ko, su veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indelių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą. Pagal IĮIDĮ 3 str, 2 dalį įsipareigojimai investuotojams pripažįstami draudimo objektu, tačiau pagal IĮIDĮ 3 str. 4 d, paties banko „Snoras“ išleistos obligacijos nelaikomi draudimo objektu. Nei Aptarnavimo sutartyse, nei Obligacijų sutartyse nėra nurodoma, kad banko (draudėjo pagal IĮIDĮ) obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, o Aptarnavimo sutarčių „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 3 p. šeštame papunktyje pateiktos blanketinėmis sąlygos naudojimas yra pateisinamas ir negali būti laikomas banko klientų, įskaitant ieškovus, klaidinimu, todėl konstatuotina, kad bankas nepateikė ieškovams klaidinančios informacijos ir ieškovai nesuklydo. M. V. Aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F nurodė turinti iki 1750000 Lt finansiniu priemonių portfeli, geras žinias apie prekyba finansinėmis priemonėmis ir kitas investicines paslaugas, taip pat geras žinias apie akcijas, obligacijas ir kitas finansines priemones bei turintį aukštąjį išsilavinimą. Ieškovė taip pat nurodė, kad jos investavimo į obligacijas ir kitas finansines priemones patirtis yra iki 1 metu, o vidutinė investavimo sandorio vertė yra 10000-50000 Lt, kas atitinka šios ieškovės pagal visas ginčo sutartis sumokėtą sumą. D. P. Aptarnavimo sutarties priede Nr. 1-F nurodė, kad vienu jo nuolatiniu pajamų šaltiniu yra investavimas. Ieškovas taip pat nurodė turintis žinių apie prekyba finansinėmis priemonėmis ir kitas investicines paslaugas, akcijas, ir kitas finansines priemones bei turintis aukštąjį išsilavinimą. A. Š. ilgą laiką yra MB (buv. UAB) „Apskaitos paslaugos ir konsultacijos“ savininke ir vadove. O. R. ilgą laiką yra O. R. firmos savininke ir vadove. Pagal nurodytas savybes bei vertinant tai, kad ieškovai buvo sudarę ne vieną terminuotojo indelio sutartu įskaitant jų pratęsimus, bei tai, kad jie buvo sudarę ne vieną ginčo sutartį, Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovai galėjo klaidingai suvokti jiems pateiktų susipažinti ir pasirašyti obligacijų sutarčių sąlygas. Prie ieškinio pridėti reklaminiai straipsniai ir ieškovų patvirtinimas aplinkybės, kad bankas vykdė plačią platinamų investicinių produktų reklaminę kampanijų kaip tik įrodo, kad perskaitę šiuos straipsnius ginčijamų sandorių sudarymo dienomis Ieškovai atvyko į banką būtent tuo tikslu, t. y. sudaryti ginčijamas sutartis. Kita vertus, net jei ir būtų nustatyta, kad sudaryti ginčijamas sutartis pasiūlė banko darbuotojai, atsakovas įrodinėja, kad savo pareigas, nustatytas FPRĮ ir kituose teisės aktuose, įvykdė tinkamai. Ieškovai neturėjo tikslo sudaryti terminuotųjų indėlių sutarčių nes juos domino didesnė finansinė grąža. Bankas neskatino obligacijų įsigijimo vietoj indėlių, o reklaminė kampanija negalėjo sudaryti ieškovų klaidingo įsitikinimo dėl draudimo apsaugos pagal IĮIDĮ taikymo banko siūlomų investicinių produktų atžvilgiu.

Ieškovai nenurodo, dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokią savo finansinę būklę ir veiklos neperspektyvumą bankas yra nuslėpęs ir tik formaliai cituoja Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime Nr. 03-2 nustatytus pažeidimus banko veikloje, nesiedami šių aplinkybių ryšio su vienokia ar kitokia banko finansine būkle ir banko veiklos perspektyvomis. Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės (BĮ 72 str. 1 d.). Bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos, kaip numatyta BĮ 67 str. 2 ir 3 d., kuriose nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę duoti bankui raštiškus nurodymus ir laikinai nustatyti individualius banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžius ar papildomus reikalavimus dėl banko veiklos rizikos ribojimo nustačiusi teisės aktų pažeidimus ar banko veiklos trūkumus arba jei banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui. Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruožtu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko SNORAS veikla yra nestabili ir nepatikima.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos banko tinklalapyje (žr. http://www.lb.lt/kredito_istaigu_veikla_2010_m_audituoti_rezultatai) viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus (pranešimo kopija pridedama). Bankas buvo kredito įstaiga, kuri užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių (tokių kaip banko kreditorių elgesys, jo skolininkų mokumas, banko atsakingų darbuotojų ir vadovų veiksmai ir pan.), apie šias ir kitas rizikas ieškovai buvo informuoti. Kredito įstaigos finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti, o nuo paskutinio ginčo sandorio sudarymo iki banko nemokumo konstatavimo praėjo nemažas laiko tarpas. Byloje esantys įrodymai neleidžia teigti, kad viešai buvo prieinama tik atsakovui naudinga informacija. Be to, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu pripažino tam tikrus banko veiklos trūkumus ir perspėjo dėl galimų likvidumo problemų (beje, informacija apie tokį Lietuvos banko priimtą nutarimą taip pat buvo paskelbta viešai), nereiškia, jog bankas jau tada buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus. Taigi ta aplinkybė, kad po minėto nutarimo bankas Snoras pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepagrindžia ieškovų pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus.

Atsiliepimas

VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į ieškinį prašė ieškovų reikalavimus atmesti. Nurodė, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems (ieškovams) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjama finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovai negali teigti buvę suklaidinti. Ieškovai nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei (esant abejonių dėl sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų esmę ir tai, kad dėl šių banko produktų įgijimo netaikomas analogiškas indėlių draudimui draudimas pagal IĮIDĮ. Taip pat turėjo galimybę kreiptis į teisininkus ir/ar banko darbuotojos papildomos konsultacijos.

Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovai nepagrįstai ginčija obligacijų pasirašymo sutartis, motyvuodami suklydimu. Tikrieji šių ieškinio reikalavimų pareiškimo teismui motyvai - siekti dirbtinai įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ. Ieškovams su banku sudarant ginčijamas obligacijų sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir banko mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas jie gauna dėl padidintos rizikos. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta banko veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarties sudarymo metu, nes bankas tuo metu nebuvo nemokus. Byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Trečiojo asmens žiniomis, banko atsakingi darbuotojai privalėjo kelti savo kvalifikaciją, tuo pačiu ir išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, kurias jie ketino siūlyti banko klientams. Taip pat nėra žinoma, jog pats bankas tyčia klaidintų ieškovus. Ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia ieškovų valią. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Banko obligacijų prospekte buvo aiškiai įvardyta atsiskaitymo rizika: „Investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytas terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Be to, ieškovai patvirtino gavę apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kurio 8 p. nurodoma, kad „galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika)“. Pažymėtina, kad kai kurie ieškovai ne tik turėjo banko obligacijas, bet ir laikė banke įprastus indėlius/lėšas sąskaitoje, už kuriuos gavo indėlių draudimo išmokas. Tai patvirtina, jog ieškovai diversifikavo investavimo riziką, lėšas nukreipdami į skirtingo rizikingumo (ir pelningumo) bankinius produktus.

Teismo posėdžio metu ieškovė M. V. palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad asmeniškai gerai pažinojo banko skyriaus vadovą, kuris pasiūlė pirkti obligacijas, nes buvo mokamos didesne palūkanos. Bankas skelbė, kad yra geroje finansinėje būklėje. Pakluso asmeniškai pažįstamų darbuotoju raginiams tik 2011 m. pabaigoje jau ragino obligacijų nepirkti. Niekas nesakė, kad nedrausta, darbuotojos įtikinėjo, kad didesnes palūkanos ir išsipirkti obligacijas yra naudinga. Prospekto nematė ir su juo nesusipažino, parašu dėl to nedėjo. Sutarčių taip pat neskaitė. Verslo žinios buvo parašyta kad neteisingai perketa direktyva, todėl prašė atlikti įstatymo ekspertizę ir įvertinti ar teisingai perkelta direktyva.

Šalies argumentai

Ieškovės A. G. atstovė L. V. paaiškino, kad jos tėvai G. A. ir A. G. pardavė butą ir padėjo pinigus į banką. Jie tik trijų klasių išsilavinimo, ir juos įkalbėjo. Jie neatkreipė dėmesio į ta popieriaus lapą, kad indeliai ant mėlyno lapo, o šitas buvo ant balto lapo. Jie nesuprato ką daro. Mama dirbo virėja vaiku darželyje, o tėtis dirbo statybose. Snore turėjo sąskaitą, akcijų ir kitu vertybiniu popierių neturėjo.

Ieškovų atstovas advokatas palaike ieškinį jame išdėstytais motyvais ir prašė tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Trečiasis asmuo prašė nagrinėti bylą jo atstovui nesant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad visi ieškovai - M. V., A. G., A. Š., D. P., O. R. buvo banko klientai, šalis siejo sutartiniai santykiai. Visi ieškovai sudarė su atsakovu AB banku SNORAS Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo teikti ieškovams paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovų pavedimus dėl vertybinių popierių. Ieškovai su banku sudarė ieškinyje įvardintas Obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias ieškovai už sutartyse numatytas sumas įsigijo nurodytą kiekį 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. ar 5 proc. metine palūkanų norma. Sutartyse nurodyta obligacijų išpirkimo data. BAB banko Snoras bankroto byloje yra patvirtinti visų ieškovų finansiniai reikalavimai.

Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo AB banko Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Kaip jau buvo nurodyta, bankroto byloje teismo nutartimi buvo partvirtinti visų ieškovų finansiniai reikalavimai.

Žemesnės instancijos teismas

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi buvo sustabdyta). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas Snoras veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai (nors M. V. ir D. P. dokumentuose nurodė, kad ji turi investavimo patirtį), ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys (nors ieškovė M. V. ir nurodė, kad ji turi investavimo patirtį, D. P. turi pradines žinias apie investavimą ir apie obligacijas, M. V. nurodė, jog turi geras žinias), todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Dalis ieškovų turi aukštąjį išsilavinimą (pav. M. V., D. P., O. R.), ieškovai buvo sudarę mokėjimo sąskaitos sutartis. Didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pav. M. V. – nuo 2005 m., A. Š. – nuo 2006 m., A. G. nuo 2009 m.), M. V. sudarė net penkias obligacijų pasirašymo sutartis, A. Š. – tris obligacijų pasirašymo sutartis. Beveik visi ieškovai dokumentuose užpildė duomenis, jog jie naudojasi interneto ryšiu, kai kurie buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis. A. Š. ir O. R. turėjo verslą, vadovavo juridiniam asmeniui (b.l. 1-4, 19-20, 5 t.). Šias aplinkybes patvirtina ir bylos duomenys. Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą.

Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Priešingai – kai kurie ieškovai net nutraukė terminuoto indėlio sutartis ar persivedė lėšas iš kitų bankų, kad galėtų įsigyti obligacijų su atsakovo banko siūlomomis didesnėmis palūkanomis. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2015-11-12. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad ieškovai (išskyrus apie investvimą ir obligacijas žinių turinčius D. P. ir M. V., pastaroji nurodė, kad turi investavimo patirtį iki vienerių metų) atsisakė pateikti duomenis apie save. Šiame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui Snoras sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti skaičiai ir argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų.

Ieškovės M. V. prašymas dėl ekspertizės paskyrimo nėra konkretus, todėl nespręstinas. Papildomi ieškovės argumentai, išdėstyti jos rašytiniuose paaiškinimuose, įteiktuose teismui posėdžio metu atmetami. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo aiškinti Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t.y. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Atsakovas BAB bankas Snoras ir trečiasis asmuo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovų M. V., A. G., A. Š., D. P., O. R. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė