Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas V. P. atidėtas 2 (dvejiems) metams, skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudžiant vienerius metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, V. P. į atliktą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. balandžio 6 d. 2.06 val. iki 2013 m. balandžio 6 d. 14.40 val.

Nukentėjusiosios N. A. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajai N. A. iš (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovės L. I. L. 1 264,60 Eur turtinei žalai ir 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš viso 3 764,60 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, iš V. P. priteista nukentėjusiajai D. Š. 100 Eur, nukentėjusiajai N. A. 600 Eur atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 5 d., apie 23.51 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kilometre, vairuodamas kelių transporto priemonę – krovininį automobilį „Mercedes Benz”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 37 ir 133 punktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) reikalavimus, tai yra, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų per pėsčiųjų perėją einančias pėsčiąsias L. A.-K. ir N. A., ir dėl to jas kliudė, tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio N. A. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o L. A.-K. nuo eismo įvykio metu patirto galvos smegenų sumušimo žuvo įvykio vietoje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir priimti jam naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Skunde apeliantas nurodo, kad, priešingai, negu nustatė apylinkės teismas, byloje surinkti įrodymai patvirtina kitokias eismo įvykio aplinkybes. Pažymi, kad įvykio metu N. A. ir L. A.-K. buvo neblaivios. Kadangi per pietvakarinėje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje esančią žalią veją sutemus ir lyjant lietui eiti nepatogu, N. A. ir L. A.-K. ėjo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiu pėsčiųjų taku iki (duomenys neskelbtini) gatvės susikirtimo su keliu (duomenys neskelbtini). Eismas nebuvo intensyvus, todėl N. A. ir L. A.-K. nusprendė sutrumpinti kelią kirsdamos kelią (duomenys neskelbtini) įstrižai per lėtėjimo-greitėjimo juostą skiriančią salelę link tarpo tarp skiriamosios juostos atitvarų. Nuo šios salelės pėsčiosios nuėjo iki dešiniosios eismo juostos vidurio. Kadangi eismo juostos plotis yra 3,6 m, pėsčiosios nuo skiriančiosios salelės nuėjo apie 1,8 m atstumą. Suaugusio pėsčiojo judėjimo greitis yra apie 6 km/h, arba 1,66 m/s. Nueiti 1,8 m atstumą pėsčiosioms užėmė 1,125 s laiką. Automobilio judėjimo greitis apie 50 km/h atitinka 13,9 m/s. Tokiu būdu pėsčiųjų įžengimo į kelio važiuojamąją dalį momentu automobilis buvo 15,64 metrų atstumu nuo pėsčiųjų. Nuo pėsčiųjų perėją žyminčio ženklo iki duženų radimo vietos (9,8 m atstumu už pėsčiųjų perėjos) yra 16,4 m atstumas. Iš to seka, kad tuo momentu, kai N. A. ir L. A.-K. įžengė į kelio važiuojamąją dalį už pėsčiųjų perėjos ribų, jo (V. P.) vairuojamas automobilis jau buvo pėsčiųjų perėjos ribose. Tokioje situacijoje net būdamos šalia pėsčiųjų perėjos pėsčiosios būtų privalėjusios praleisti automobilį (Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punktas). Jeigu pėsčiosios iš tikro būtų sužalotos pėsčiųjų perėjoje, stabdymo kelio žymės būtų prasidėjusios prieš pėsčiųjų perėją, jis taip pat būtų keitęs automobilio važiavimo kryptį dar prieš pėsčiųjų perėją. Kadangi N. A., jos pačios teigimu, ėjo paskui L. A.-K. , per kelią pėsčiosios ėjo įstrižai, automobilio atžvilgiu N. A. buvo didesniu atstumu už L. A.-K. . Dėl šios priežasties N. A. spėjo pamatyti ir sureaguoti į artėjantį automobilį bei betarpiškai prieš susidūrimą apsisukti tam, kad grįžtų į saugumo salelę. Dėl šios priežasties N. A. ir L. A.-K. kūno pusė, kuri pirmiausiai kontaktavo su automobiliu, skiriasi. Jei, pasak N. A., L. A.-K. būtų ėjusi pirmoji, pastarajai baigiant pereiti kelią nebūtų buvę jokio tikslo apsisukti ir grįžti atgal į kelio vidurį, todėl L. A.-K. nespėjus baigti pereiti kelią, sužalojimai jai bet kuriuo atveju turėjo būti nustatyti dešinėje, o ne kairėje kūno pusėje. Tačiau baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatytos visiškai priešingos aplinkybės, nei teigia N. A..

Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų esminio pažeidimo, dėl kurio pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių

Nuteistojo teigimu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, kurioje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, nuostatas, taip pat BPK 20 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais.

Pasak apelianto, teismas savo išvadas grindė vieninteliu įrodymu – N. A. parodymais. Visi kiti byloje esantys įrodymai ne tik nepatvirtina teismo išvadų, bet jas kategoriškai paneigia. Teismas nenurodė, kodėl atmeta kitus įrodymus. Taigi tokio bylos aplinkybių išnagrinėjimo negalima pripažinti nei išsamiu, nei visapusišku.

V. P. tvirtinimu, byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad N. A. parodymai ne tik neatitinka tikrovės, bet ir yra melagingi, N. A. sąmoningai davė melagingus parodymus, siekdama materialinės naudos. Nurodo, kad N. A. parodymus, kad ji įvykio metu buvo blaivi ir ėjo per perėją, paneigia specialisto išvada, duženų radimo vieta ir skirtinga sužalojimų N. A. ir L. A.-K. s kūnuose lokalizacija. Atkreipia dėmesį, kad N. A. į apklausą atvyko pati, ji neatsisakė duoti parodymų, nors logiška, kad jei dėl sveikatos būklės būtų negalėjusi duoti parodymų, ji būtų atsisakiusi tai daryti ir priežastys būtų nurodytos protokole. Mano, kad todėl, jog pripažinti savo girtumą N. A. buvo nepalanku teisine prasme, ji 2013 m. balandžio 9 d. apklausoje melagingai parodė, kad įvykio metu buvo blaivi ir, kad ėjo per pėsčiųjų perėją. Neturėdama patirties baudžiamosiose bylose, N. A. nežinojo, kaip ekspertizės metu yra nustatomas eismo įvykio mechanizmas ir kaip pėsčiojo įžengimo į kelią vieta įtakoja ekspertizės išvadas. Dėl šios priežasties N. A. 2013 m. balandžio 9 d. apklausoje, nežinodama, kuris variantas yra jai palankesnis, teisingai nurodė ėjimo per kelią kryptį – iš gyvenvietės į kapines, o ne priešingai, ir, kad į kapines nešėsi vieną žvakę. Vėlesnėje apklausoje dėl šių aplinkybės N. A. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad ėjo iš kapinių ir, kad žvakes paliko kapinėse. Dar vėliau N. A. parodė, kad žvakės buvo elektrinės, nors 2013 m. rugsėjo 30 d. apklausoje buvo parodžiusi, kad žvakes uždegė, o ne įjungė. Apeliantas pažymi, kad N. A. 2013 m. balandžio 9 d. duoti parodymai sutampa su jo (V. P.) parodymais dėl ėjimo krypties (nuo (duomenys neskelbtini) g. link kapinių), dėl šuniuko (N. A. nepaneigė, kad šuniukas galėjo būti palaidas). Esant išdėstytoms aplinkybėms, mano, kad yra pagrindas išvadai, jog N. A. davė melagingus parodymus, siekdama nuslėpti savo pačios padarytus KET 9, 48, 49, 51, 55.1. punktų pažeidimus ir neteisėtai pasipelnyti reikalaujant žalos atlyginimo iš nekalto asmens.

Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas paminėtus prieštaravimus N. A. parodymuose ignoravo, jų neaptarė, nepaaiškino, kodėl atmeta specialisto išvadas ir ekspertizės aktų duomenis, eismo įvykio apžiūros protokolo duomenis, jo (V. P.) parodymus, taip pat N. A. 2013 m. balandžio 9 d. apklausoje duotus parodymus. Mano, kad taip teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalis.

Dėl skundžiamo nuosprendžio nemotyvavimo

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus – nenurodė, kodėl atmeta įrodymus, paneigiančius teismo išvadas, šių įrodymų visiškai neanalizavo. Pažymi, kad tokie įrodymai yra:

eismo įvykio apžiūros protokolas, kurio grafoje „Pagrindiniai duomenys, kurie apibūdina transporto priemonių susidūrimo vietą“ įrašyta „bamperio bei grotelių duženos“, kurios eismo įvykio schemoje pažymėtos 9,8 m atstumu už pėsčiųjų perėjos. Šis įrodymas prieštarauja N. A. parodymams, kad ji ir L. A.-K. ėjo per pėsčiųjų perėją;

skirtinga N. A. ir L. A.-K. kūno sužalojimų lokalizacija – 2015 m. sausio 23 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad pėsčiosios N. A. kūno sužalojimų pobūdis leidžia daryti išvadą, jog automobilis turėjo pirminį smūginį sąlytį su pėsčiosios kūno dešine puse; pėsčiosios L. A.-K. kūno sužalojimų pobūdis ir išsidėstymas leidžia daryti išvadą, kad automobilis turėjo pirminį smūginį sąlytį su pėsčiosios kūno kaire puse. Šie įrodymai prieštarauja N. A. parodymams, kad ji ir L. A.-K. ėjo iš kapinių, abi ėjo ta pačia kryptimi, buvo bebaigiančios pereiti kelią, kai automobilis priartėjo joms iš dešinės. Teismas neatsakė į klausimą, kodėl, pagal teismo versiją, bebaigianti pereiti kelią, L. A.-K., vietoje to, kad paskubėtų pereiti kelią, staiga apsisuko ir patyrė sužalojimą iš priešingos, nei artėjo automobilis, pusės;

aromatinės žvakės „Bolsius“ duženų ir degios medžiagos likučių radimas automobilio „Mercedes“ variklio skyriuje. Šis įrodymas prieštarauja N. A. parodymams, kad ji ir L. A.-K. nunešė į kapines elektrines žvakes ir jas ten paliko;

automobilio stabdymo kelio žymės, kurios prasideda už 0,4 m nuo duženų, buvusių 9,8 m perėjos, radimo vietos, t. y. 10,2 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Ekspertizės metu jo (V. P.) parodymuose nurodytas greitis 50 km/h pripažintas atitinkantis įvykio vietoje rastiems stabdymo kelio pėdsakams, ekspertizės metu darant skaičiavimus buvo vadovaujamasi jo nurodytu važiavimo greičiu 50 km/h. Teismas nepaaiškino, kodėl, teismo teigimu, įvykus susidūrimui pėsčiųjų perėjoje ir įvertinus, kad jis (V. P.) pėsčiąsias apšviestoje pėsčiųjų perėjoje privalėjo pamatyti iš maždaug 30 m atstumo iki perėjos, stabdymo kelio žymės prasideda tik 10,2 m už pėsčiųjų perėjos;

jį (V. P.) charakterizuojantys duomenys: charakterizuojamas teigiamai, neturėjo galiojančių nuobaudų už administracinių teisės pažeidimų, susijusių su eismo saugumu, padarymą, įvykio metu buvo pailsėjęs, sveikatos būklė buvo gera, automobilis „Mercedes“ buvo techniškai tvarkingas. Atmesdamas šiuos įrodymus teismas nepaaiškino, kaip iki to buvęs drausmingas vairuotojas, artėdamas prie apšviestos pėsčiųjų perėjos, matydamas pėsčiųjų perėją baigiančius pereiti pėsčiuosius, nestabdė automobilio, nekeitė važiavimo krypties ir apskritai nesiėmė jokių priemonių susidūrimui išvengti.

Nuteistojo teigimu, nevykdydamas pareigos motyvuoti nuosprendį, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 5 dalį, nes veiką kvalifikavo nenustatęs nusikaltimo sudėties požymių.

Skunde taip pat pažymima, kad bylos įrodymai patvirtina priešingas išvadas, nei nustatė teismas, t. y. patvirtina, kad pėsčiosios ėjo iš (duomenys neskelbtini) gatvės į kapines, o ne priešingai; pėsčiosios kelią kirto įstrižai nuo lėtėjimo-greitėjimo juostas skiriančios salelės judėdamos link tarpo tarp skiriamosios juostos atitvarų, o ne per pėsčiųjų perėją. Apelianto teigimu, pėsčiosios N. A. ir L. A.-K. į kelio važiuojamąją dalį išėjo daugiau kaip 10 metrų už pėsčiųjų perėjos, neapšviestoje vietoje, kurioje tai daryti pėstiesiems kategoriškai draudžiama, kadangi priešpriešines eismo juostas skiria atitvarai ir matomumo ribose yra pėsčiųjų perėja, ir net nusprendę eiti šioje vietoje per kelią pėstieji privalo praleisti atvažiuojantį automobilį, o ne automobilis pėsčiuosius (KET 9, 48, 49, 51, 55.1. punktai). Be to, pėsčiosios išėjo į kelio važiuojamąją dalį staiga ir neįvertinusios, kad atvažiuoja automobilis, kadangi buvo neblaivios ir nesiorientavo aplinkoje, dėl girtumo nebuvo pajėgios adekvačiai įvertinti situacijos kelyje, savo galimybes ir sugebėjimus dėl girtumo nepagrįstai vertino pernelyg optimistiškai. Nuteistojo vertinimu, liudytojo T. T. parodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę, kad jis (V. P.) pastebėjo staiga į kelią neleistinoje vietoje išėjusią pėsčiąją tik betarpiškai prieš susidūrimą. Mano, kad nurodyti procesiniai pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminiai baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimo

Apeliantas taip pat nurodo manantis, kad baudžiamoji byla turėtų būti perduota prokurorui, nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte teigiama, jog jis (V. P.) važiavo per dideliu greičiu. Kadangi baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad jis būtų viršijęs leidžiamą 50 km/h greitį, lieka neaišku, kokį saugaus greičio kriterijų jo atžvilgiu taikė prokuroras ir teismas. Jei pagal kaltinime nurodytas aplinkybes saugus automobilio judėjimo greitis buvo mažesnis, nei 50 km/h, toks greitis privalėjo būti nurodytas tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje. Pažymi, kad jis nebuvo kaltinamas vien tuo, kad nepraleido per pėsčiųjų perėją einančių pėsčiųjų, o buvo kaltinamas važiavęs netinkamu greičiu, to greičio nenurodant, todėl, kokiu mastu ir kokį saugų greitį jis viršijo, yra esminė įvykio aplinkybė, kuri privalo būti nurodyta kaltinamajame akte. Teismui šio trūkumo nepašalinus buvo pažeista jo teisė į gynybą – iš kaltinimo neaišku, kuo pasireiškė jo neteisėti veiksmai, kiek tai susiję su greičiu.

Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo

Teismas, pasak V. P., netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 5 dalį ir BK 2 straipsnio 3 dalį, nes taikė įstatymą, kurio neturėjo pagrindo taikyti. Teigia, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog KET 9, 48, 49, 51, 55.1. punktų reikalavimus pažeidė N. A. ir L. A.-K.

Apelianto teigimu, jis, nepažeisdamas KET reikalavimų, artėjo prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, neviršydamas leistino 50 km/h greičio. Pėsčiųjų įžengimo į kelio važiuojamąją dalį nuo greitėjimo-lėtėjimo juostą skiriančios salelės momentu jo vairuojamas automobilis jau buvo pėsčiųjų perėjos ribose, tuo metu N. A. ir L. A.-K. pėsčiųjų perėjoje nebuvo. Pėsčiosioms dėl vidutinio girtumo neadekvačiai įvertinus situaciją kelyje ir draudžiamoje vietoje staiga išėjus į kelio važiuojamąją dalį jis (V. P.) neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. Pagal KET 37 punktą, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Kadangi pėsčiosios į kelio važiuojamąją dalį išėjo draudžiamoje vietoje, mano, kad nėra pagrindo teigti, jog jis pažeidė KET 37 punkto reikalavimus – perėjoje pėsčiųjų nebuvo. Iki pėsčiosioms išeinant į kelio važiuojamąją dalį, jis nematė pėsčiųjų, todėl neprivalėjo mažinti automobilio greičio arba visiškai sustoti už pėsčiųjų perėjos ribų, tam, kad praleistų draudžiamoje vietoje potencialiai galinčias išeiti į kelio važiuojamąją dalį pėsčiąsias.

V. P. nurodo, kad eidamos per lėtėjimo-greitėjimo juostą skiriančią salelę pėsčiosios pažeidė KET 43 punkto reikalavimus, kur numatyta, kad pėstieji privalo eiti šaligatviais arba pėsčiųjų takais dešine puse, o ten, kur jų nėra, – kelkraščiu; jeigu šaligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu. Be to, eidamos per lėtėjimo-greitėjimo juostą skiriančią salelę, pėsčiosios pažeidė KET 48 punktą, kuriame numatyta, kad pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Išeidamos į kelio važiuojamąją dalį apie 10 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ir sudarydamos kliūtį atvažiuojančiam automobiliui pėsčiosios taip pat pažeidė KET 49 punktą, kuriame numatyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją; pėstieji neturi peržengti perėjos ribų; kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Tiek įžengdamos į kelio važiuojamąją dalį apie 10 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ribų, tiek ir tuo atveju, jei būtų ėjusios per pėsčiųjų perėją, pėsčiosios pažeidė ir KET 51 punkto nuostatas, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Kadangi artėjant automobiliui ir nesant galimybės saugiai pereiti kelią u, tuo jos pažeidė KET 52 punktą, kuriame numatyta, kad nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Išeidamos į kelio važiuojamąją dalį apie 10 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos vietoje, kurioje priešingo krypties eismo juostas skiria pėsčiųjų atitvarai ir skiriamoji juosta, pėsčiosios pažeidė KET 55, 55.1., kuriuose numatyta, kad pėstiesiems draudžiama eiti per važiuojamąją dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarai, o gyvenvietėse – ir ten, kur yra skiriamoji juosta (išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas).

Nuteistojo manymu, būdamos vidutinio girtumo laipsnio (N. A. nustatytas 2,31 promilės girtumas, o L. A.-K. 1,85 promilės girtumas) pėsčiosios neturėjo fizinės galimybės adekvačiai įvertinti situacijos kelyje ir savo veiksmų. Vidutinio girtumo laipsnio požymiai yra asmens dezorientacija, ryškios emocinės būsenos (baimė, pyktis, liūdesys ir kt.), jutimo sutrikimai, spalvos, formos, apimties, dydžio suvokimo sutrikimai, sumažėjęs skausmo jutimas, sutrikusi pusiausvyra, koordinacija, nerišli kalba. Būdamos tokios fizinės būklės ir išeidamos į kelio važiuojamąją dalį, nepriklausomai nuo išėjimo vietos, pėsčiosios pažeidė KET 9 punkto nuostatas, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių. Kadangi, apelianto įsitikinimu, N. A. ir L. A.-K. buvo sužalotos dėl jų pačių neteisėtų veiksmų, tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių nėra priežastinio ryšio. Taigi jo (V. P.) veiksmuose atitinkamai nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusieji bei jų atstovas prašė skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo V. P. kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą

BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

V. P. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pažeidė KET 9, 37 ir 133 punktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) reikalavimus, t. y. artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų per pėsčiųjų perėją einančias pėsčiąsias L. A.-K. ir N. A., dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio N. A. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o L. A.-K. nuo eismo įvykio metu patirto galvos smegenų sumušimo žuvo įvykio vietoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino V. P. kaltu padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą.

KET 9 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

KET 37 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) numatyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį.

KET 133 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija) įtvirtinta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Nors apeliantas ir neigia pažeidęs minėtus KET reikalavimus ir padaręs BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo kaltę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

Iš nukentėjusiosios N. A. parodymų matyti, kad ji nuosekliai, tapačiai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji N. A. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu analogiškai teigė, kad 2013 m. balandžio 5 d. kartu su seserimi L. A.-K. apie 21.30 val. išėjo į kapines, o iš jų grįždamos į (duomenys neskelbtini), ėjo per pėsčiųjų perėją, per ją ėjo įsitikinusios, kad tuo metu automobiliai neatvažiuoja. Perėja, esanti netoli (duomenys neskelbtini) bažnyčios, buvo apšviesta, kartu su jomis ėjo šuniukas su šviečiančiu antkakliu. Eidama per pėsčiųjų perėją, maždaug ties jos viduriu, beveik baigiant ją pereiti, ji pajuto smūgį, sąmonę atgavo ligoninėje. Į teisiamajame posėdyje jai pateiktus klausimus atsakė, kad įvykio vietoje buvo rasta ta pati žvakė, kurią jos su seserimi nešėsi eidamos iš kapinių, patvirtino, kad tikrai ėjo per pėsčiųjų perėją, nes priešingu atveju būtų reikėję šokti per atitvarus, o to jos tikrai nedarė. Mano, kad automobilis atvažiavo iš dešinės pusės. Tuo metu jos jau buvo perėjusios vieną gatvės dalį ir įėjusios į kitą jos dalį. Per perėją ėjo vidutiniu greičiu (4 t., 3–4 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad N. A. parodė vietą, kur ėjo jos sesuo L. A.-K. – 0 metrų iki kelio krašto ir 2,5 m iki pėsčiųjų perėjos pradžios krašto, taip pat parodė, kad buvo partrenkta mikroautobuso „Mercedes Benz“ ties Aukštelkės kaimu 4,97 m iki kelio kairiojo krašto ir 1,78 m iki pėsčiųjų perėjos pradžios (1 t., 62–67 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad ir nuteistasis V. P. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ties (duomenys neskelbtini) pėsčiųjų perėja buvo apšviesta. Taip pat nurodė, kad jis važiavo pirmąja eismo juosta, likus iki pėsčiųjų perėjos 10–15 metrų, jis pamatė per perėją bėgantį šuniuką, kuris tuo metu bėgo antrąja eismo juosta. Jam pavažiavus nuo pėsčiųjų perėjos 5–10 metrų, prieš akis šmėstelėjo šešėlis, jis bandė stabdyti automobilį, tačiau automobilis sustojo tik už maždaug 30 m nuo perėjos. Išlipęs iš automobilio, jis pamatė ant kelio važiuojamosios dalies, 10–15 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos, gulinčią merginą. Apie kitą nukentėjusiąją, kuri buvo rasta po jo automobiliu nebegyva, jis sužinojo tik atvykus techninės pagalbos automobiliui ir pakėlus jo automobilį. Jo automobilis airiškas, vairas dešinėje pusėje (3 t., 132–134 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. P. be kita ko nurodė, kad jis matė gerai apšviestą pėsčiųjų perėją, smūgį į priekinį automobilio stiklą pajuto „ar pėsčiųjų perėjoje, ar už jos ribų“, merginų nematė, nematė, kad jos buvo dvi, nurodė nesuvokiantis, kaip galėjo jų nematyti. Automobilį jam pavyko sustabdyti tik maždaug už 30 m nuo pėsčiųjų perėjos, nes kelio danga buvo grynas ledas. Iš V. P. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad pastarojo nurodyta vieta, kur jis pamatė pėsčiąsias yra prie pat perėjos, yra 5,6 m iki pėsčiųjų perėjos pradžios krašto (1 t., 100–109 b. l.). Liudytojas, policijos pareigūnas D. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam atvykus į įvykio vietą, mikroautobuso vairuotojas paaiškino, jog greičio neviršijo, pamatęs per perėją bėgantį šuniuką, važiavo toliau ir pajuto smūgį, jokių žmonių nematė. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, jam mikroautobuso vairuotojas galėjo sakyti, kad smūgį pajuto perėjos ribose. Nurodė pamenantis, kad vairuotojas sakė: „Važiavau, pėsčiųjų perėjoje sublizgėjo šuniukas, pažiūrėjau į kairę ir pajutau smūgį“ (4 t., 4–6 b. l.). Liudytojas T. T. parodė, kad jis įvykio vietoje sustabdęs savo vairuojamą automobilį pamatė ant važiuojamosios kelio dalies, šiek tiek, t. y. 2–3 m atstumu, už pėsčiųjų perėjos gulintį žmogų, pėsčiųjų perėja buvo apšviesta, tačiau buvo drėgna, formavosi rūkas, buvo pradėję šalti (4 t., 11–12 b. l.). Eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad asfalto danga – slidi (plikledis), tamsus paros metas, dirbtinis apšvietimas, tiesus kelio ruožas, vietovė atvira, pėsčiųjų perėja nereguliuojama, pažymėta ženklu „Pėsčiųjų perėja“, automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovi kelyje priekiu į (duomenys neskelbtini) miesto pusę kairėje pirmoje eismo juostoje, ant asfalto matyti viengubos stabdymo žymės, 9,8 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos rastos automobilio bamperio ir grotelių duženos, autoavarijos vietos plane nurodyta numanoma pėsčiųjų partrenkimo vieta yra ant perėjos (1 t., 16–34 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad L. A.-K. judančia transporto priemone smūgis buvo suduotas į kairę kūno pusę, nukentėjusiajai esant vertikalioje padėtyje, visi rasti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kelių eismo įvykio metu (1 t., 122–124 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nukentėjusioji N. A. traumos metu buvo vertikalioje padėtyje, pasisukusi dešine kūno puse į traumuojantį objektą, sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (1 t., 133–134 b. l.). Atlikus kompleksinę eismo įvykio – teismo medicininę ekspertizę nustatyta, kad pėsčiosioms N. A. ir L. A.-K. sužalojimai padaryti joms esant kelio važiuojamojoje dalyje, vertikalioje padėtyje, automobilio „Mercedes Benz Sprinter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekine menama frontaline plokštuma (1 t., 177–182 b. l.). 2015 m. sausio 30 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad žiūrint automobilio „Mercedes Benz Sprinter“ važiavimo kryptimi, pėsčiosios L. A.-K. ir N. A. kelio ilgio atžvilgiu buvo partrenktos iki užfiksuotų automobilio detalių duženų, t. y. pėsčiųjų perėjoje arba už jos ribų, ne didesniu nei 9,8 m atstumu (1 t., 183–192 b. l.). Pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas nurodyta, kad 2013 m. balandžio 5 d. 21 val. oro temperatūra buvo -0,6o C, tos pačios dienos 24 val. -0,9o C, meteorologinis matomumas 20 km, atmosferinių reiškinių šiuo laikotarpiu neužfiksuota (2 t., 23 b. l.). Iš VĮ „Š. r. k.“ 2013 m. balandžio 26 d. pateiktų duomenų matyti, kad magistraliniame kelyje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, kelio apšvietimas įrengtas 2004 m., 2011 m. įrengta pėsčiųjų perėja ir papildomas kryptinis apšvietimas jai apšviesti. Apšvietimas įjungiamas ir išjungiamas foto elementais automatiniu režimu (sutemus ir auštant), gedimų nepastebėta (2 t., 27 b. l.).

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad eismo įvykis įvyko tiesiame kelyje, atviroje vietovėje, nors buvo tamsus paros metas, tačiau kelias ir pėsčiųjų perėja buvo apšviesti, duomenų, kad tuo metu eismas būtų buvęs intensyvus, byloje nėra, tai, kad pėsčiųjų perėja buvo apšviesta, nurodė ir pats V. P.. Nors byloje nėra duomenų, kad V. P. vairuodamas automobilį „Mercedes Benz Sprinter“, būtų viršijęs leistiną greitį (2015 m. sausio 30 d. ekspertizės akte nurodyta, kad prieš pat stabdymo pėdsakų susidarymą automobilis „Mercedes Benz Sprinter“ važiavo orientaciniu greičiu 46–55 km/h (priklausomai nuo kelio dangos būklės)), tačiau akivaizdu, kad jis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, pasirinko važiavimo greitį neatsižvelgęs į meteorologines kelio sąlygas, t. y. nepasirinko tokio greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, kad praleistų per pėsčiųjų perėją einančias pėsčiąsias ir jas partrenkė. Tokie V. P. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Akivaizdu, kad V. P., važiuodamas gyvenviete ir matydamas apšviestą pėsčiųjų perėją, be to, važiuodamas automobiliu, kurio vairas dešinėje pusėje, nebuvo pakankamai atidus, jis žiūrėjo į pėsčiųjų perėja bėgantį šuniuką, o dviejų pėsčiųjų, tuo pat metu einančių per pėsčiųjų perėją ir artėjančių link jo automobilio, net nepastebėjo, todėl automobilį ėmė stabdyti per vėlai, jau po smūgio į pėsčiąsias. V. P. padaryti KET pažeidimai buvo būtina sąlyga padariniams kilti. Jei jis nebūtų pažeidęs KET 9, 37 ir 133 punktų reikalavimų, būtų laiku pamatęs nukentėjusiąsias, tinkamai įvertinęs situaciją ir prieš pėsčiųjų perėją būtų laiku stabdęs automobilį, eismo įvykio būtų pavykę išvengti. Pastebėtina, kad tai, jog jis nematė pėsčiųjų, apeliantas pažymėjo ir savo apeliaciniame skunde. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pėsčiosios buvo partrenktos ne vos įžengusios į perėją, o jau bebaigiančios ją pereiti. Pirmiau paminėtų bylos duomenų visuma apelianto teiginius, kad pėsčiosios N. A. ir L. A.-K. į kelio važiuojamąją dalį išėjo daugiau kaip 10 m už pėsčiųjų perėjos, neapšviestoje vietoje, kurioje tai daryti pėstiesiems draudžiama, nes priešpriešines eismo juostas skiria atitvarai, ėjo ne iš kapinių į gyvenvietę, o iš gyvenvietės į kapines, ne patvirtina, o paneigia. Minėtų teiginių nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad pėsčiosios įvykio metu buvo neblaivios – byloje nenustatyta, kad jos būtų pažeidusios apelianto skunde nurodytus KET 9, 48, 49, 51, 55.1. punktų reikalavimus, būtų tinkamai neįvertinusios tuo metu susidariusios situacijos ir būtų buvusios sužalotos dėl jų pačių neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas dėmesys, kad 2015-01-30 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog nėra pagrindo teigti, kad buvusioje kelio eismo situacijoje pėsčiosios judėdamos per kelią į kitą jo važiuojamosios dalies pusę, privalėjo neštis šviečiančius žibintus, arba vilkėti ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais, arba būti prie drabužių prisisegus kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitus. Taip pat nurodyta, jog aplinkybė, kad automobilio dalių duženos buvo rastos 9,8 m atstumu už pėsčiųjų perėjos, neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad pėsčiosios į įvykio vietą atėjo (duomenys neskelbtini) gatvės šiaurės rytų kelkraštyje esančiu pėsčiųjų taku, perėjo (duomenys neskelbtini) gatvę ties (duomenys neskelbtini) gatvės ir kelio (duomenys neskelbtini) sankryžoje esančia skiriamąja salele, o nuo skiriamosios salelės pietvakarinio kampo įžengė į kelio važiuojamąją dalį ir ėjo įstrižai važiuojamosios dalies atžvilgiu kelio (duomenys neskelbtini) link tarp skiriamosios juostos atitvarų esančiu perėjimu, nes automobilio detalių duženų buvimo vieta eismo įvykio vietos aplinkoje neapibūdina nei pėsčiųjų įžengimo į kelio važiuojamąją dalį vietos, nei pėsčiųjų judėjimo krypties ir trajektorijos (1 t., 183–192). Kartu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET esančias nuostatas, nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose yra ne kartą yra pažymėjęs, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar jis mato pėsčiųjų perėjoje žmogų. Juk gali būti, kai pėsčiasis įeina į pės­čiųjų perėją, o vairuotojas jo dėl įvairių priežasčių dar nemato. Pamatęs pėsčiųjų perėjoje žmogų, vairuotojas privalo stabdyti automobilį, sustoti ir praleisti pėsčiąjį. Šis įpareigojimas transporto prie­monės vairuotojui nustatytas nepriklausomai nuo to, kuris eismo dalyvis pažeidė KET ir sukėlė grėsmę eismo saugumui. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje, vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavęs ar sustojęs automobilis ir pan. Toks pasiteisinimas negali pašalinti vairuotojo kaltės. Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalo­jimo pėsčiųjų perėjoje nekyla tik nesant KET pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga išbėga į kelio eismo juostą, kuria juda automobilis, greitai bėga per perėją ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-158/­2009, 2K-127/2010, 2K-185/2012, 2K-416/2012). Kadangi byloje nustatyta, kad būtent automobilio vairuotojas V. P., o ne pėsčiosios pažeidė KET reikalavimus ir būtent šie pažeidimai buvo būtina sąlyga padariniams kilti, daryti priešingą išvadą dėl pastarojo kaltės nei skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas ir priimti apeliantui išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priežastinis ryšys dėl eismo įvykio konstatuotas teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai – V. P. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo ir nuosprendžio motyvavimo

Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne vien remiantis nukentėjusiosios N. A. parodymais, kaip nepagrįstai teigiama apeliaciniame skunde.

Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukentėjusiosios N. A. parodymus vertina kaip nuoseklius, teisingus, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Šios nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa ir juos laikyti melagingais vien dėl to, kad vienos iš apklausų metu pastaroji nurodė, jog įvykio metu buvo blaivi, ėjo iš gyvenvietės į kapines, o ne priešingai, taip pat nevienodai nurodė aplinkybes, susijusias su į kapines neštasi žvake, nėra jokio pagrindo. Kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės V. P. kaltę nei patvirtina, nei paneigia. Pastebėtina, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji N. A. dėl žvakės paaiškino, kad įvykio vietoje buvo rasta ta pati žvakė, kurią ji su seserimi nešėsi iš kapinių.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nurodė, kodėl nesiremia V. P. parodymais, o nukentėjusiosios N. A. parodymus laiko teisingais, taip pat pažymėjo, kad specialistų išvadomis besąlygiškai nesivadovauja todėl, kad jos yra prieštaringos, sąlyginės. Taigi, neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas nenurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad nors nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, tačiau priežastinį ryšį konstatuoja teismas. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas yra būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą, ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2013).

Tai, kad duženos buvo rastos 9,8 m už pėsčiųjų perėjos, kad pėsčiosios nešėsi ne elektrines žvakes, o su savimi turėjo žvakę stiklinėje žvakidėje, kad automobilio stabdymo žymės rastos 10,2 m už pėsčiųjų perėjos, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, V. P. kaltę tik patvirtina, o ne paneigia. Pastarojo kaltės nepaneigia ir skunde nurodomi jį charakterizuojantys duomenys – asmens kaltė įrodoma išanalizavus ir įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų, o ne vertinant asmenį charakterizuojančius duomenis. Duomenų, kurie patvirtintų, kad bebaigdama pereiti gatvę L. A.-K. dėl kažkokių priežasčių būtų apsisukusi, o ne skubėjusi pereiti kelią ir būtent dėl to patyrusi sužalojimus iš priešingos artėjusiam automobiliui pusės, byloje nėra. Taigi teismas nuosprendyje pagrįstai tokios situacijos ir neanalizavo.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų laikymosi

Kaip minėta, nuteistasis V. P. savo skunde taip pat nurodė, kad baudžiamoji byla turėtų būti perduota prokurorui, nes surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai sutrukdė teismui nagrinėti bylą. Pažymėjo, kad jis nebuvo kaltinamas vien tuo, kad nepraleido per pėsčiųjų perėją einančių pėsčiųjų, o buvo kaltinamas važiavęs netinkamu greičiu, to greičio nenurodant, o tai, kokiu mastu ir kokį saugų greitį jis viršijo, yra esminė įvykio aplinkybė, kuri privalo būti nurodyta kaltinamajame akte. Apelianto teigimu, teismui šio trūkumo nepašalinus, buvo pažeista jo teisė į gynybą – iš kaltinimo neaišku, kuo pasireiškė jo neteisėti veiksmai, kiek tai susiję su greičiu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surašytą kaltinamąjį aktą, neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pažymima, kad KET 133 punkte, kuriame nustatytus reikalavimus pažeidė V. P., nenurodytas konkretus leistinas greitis: šiuo atveju svarbu tai, kad vairuotojas privalo pasirinkti saugų greitį, kurį savo ruožtu lemia konkrečios važiavimo sąlygos. Taigi konkretus faktinis greitis, vertinant jį saugumo aspektu, nagrinėjamoje situacijoje nėra esminė aplinkybė, kuri lemtų eismo saugumo taisykles pažeidžiančių veiksmų buvimą ar nebuvimą. Saugaus greičio pasirinkimas lemia vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ji galėtų būti sustabdyta iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2015). Būtent šias aplinkybes, turinčias reikšmės apelianto atsakomybės ir kaltės klausimo išsprendimui, išnagrinėjo ir kelių eismo saugumo taisyklių laikymosi prasme įvertino teismas. Nors byloje ir nenustatyta, kad V. P. būtų viršijęs maksimalų leistiną greitį, tačiau nustatyta, kad jis, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ją matydamas, neatsižvelgė į įspėjamąjį ženklą ,,Pėstieji“, nepasirinko saugaus greičio, kuris jam leistų prireikus sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos kliūties. Dėl to, kas paminėta, taip pat nėra pagrindo sutikti su V. P. teiginiu, kad nagrinėjamu atveju nenurodant kuo pasireiškė jo neteisėti veiksmai, kiek tai susiję su greičiu, buvo pažeisti BPK 219 straipsnio reikalavimai, o taip pat pažeista jo teisė į gynybą.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Kartu kolegija pažymi, kad vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.