Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. L. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio S. L. sulaikymo vykdant nuosprendį.

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams (A. V. P. ir D. U. P. turto pagrobimas);pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams (S. K. turto pagrobimas).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir jam paskirtas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-07-04 8.30 val. iki 2013-07-05 16.50 val., t. y. dvi dienas, ir nuo 2013-10-15 13.20 val. iki 2014-03-15, t. y. penki mėnesiai. Bausmės pradžia nustatyta nuo faktinio R. K. sulaikymo vykdant nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir B. T., tačiau toje dalyje nuosprendis neskųstas.

Nuosprendžiu solidariai iš kaltinamųjų R. K. ir B. T. priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai 173,56 Lt žalos (A. V. P. ir D. U. P. sužalojimas).

Nuosprendžiu iš R. K. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 86,78 Lt žalos (S. K. sužalojimas).

Nuosprendžiu solidariai iš R. K. ir S. L. priteista nukentėjusiajam S. K. 1140,00 Lt turtinės žalos.

Nuosprendžiu iš R. K. nukentėjusiajam A. V. P. priteista 800,00 Lt turtinės žalos.

Nuosprendžiu solidariai iš R. K. ir B. T. priteista nukentėjusiajam A. V. P. 3000,00 Lt turtinės žalos ir 2000,00 Lt neturtinės žalos.

Nuosprendžiu solidariai iš R. K. ir B. T. priteista nukentėjusiajai D. U. P. 3000,00 Lt turtinės žalos ir 2000,00 Lt neturtinės žalos.

Nuosprendžiu iš R. K. ir B. T. priteista valstybei po 260,00Lt advokato pagalbai apmokėti už suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiesiems A. V. P. ir D. U. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. L. ir R. K. nuteisti už tai, kad 2013 m. birželio 29 d. apie 03.00 val., veikdami kartu, R. K. laužtuvu išlaužus namo duris, įsibrovė į S. K. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir panaudodami fizinį smurtą, t. y. R. K. nukentėjusįjį S. K. suvyniojus į antklodę ir pasodinus jį į kampą ir toliau tęsiant nusikalstamą veiką, R. K. suduodant išsivadavusiam S. K. ir jį parnešant į namo vidų bei metant magnetolą į S. K. gelbėti atvykusį nukentėjusįjį A. V., tuo padarydamas nukentėjusiajam S. K. nežymų sveikatos sutrikdymą ir nukentėjusiajam A. V. sukeldamas fizinį skausmą, ir atimdami jiems galimybę pasipriešinti, kartu apieškojo namus ir iš namo pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam S. K. priklausančius 1140,00 Lt.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo mėnesį, tikslus laikas nenustatytas, laikotarpyje nuo 12.00 val. iki 13.00 val., būdamas pas A. V. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš A. V. P. švarko kišenės pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą – 800,00 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajam A. V. P. 800,00Lt turtinę žalą.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. apie 20.30 val. veikdamas kartu su B. T., per atvirą langą įsibrovė į A. V. P. ir D. U. P. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir panaudodami fizinį smurtą, tai yra B. T. sudavus smūgį nukentėjusiajam A. V. P. į sprandą, pargriovus jį ant žemės ir gulinčiam nukentėjusiajam įspyrus tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių, abu kartu skarele surišo nukentėjusiajam rankas ir užrišo burną bei B. T. ant lovoje gulinčios nukentėjusiosios D. U. P. užmetus antklodę ir neleidžiant keltis iš lovos, tuo padarydami nukentėjusiesiems A. V. P. ir D. U. P. nežymius sveikatos sutrikdymus ir atimdami jiems galimybę pasipriešinti, kartu apieškojo namus ir iš lagamino pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiesiems A. V. P. ir D. U. P. priklausančius 6000,00 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų S. L. ir R. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo S. L. apeliacinio skundo

Iš apeliaciniame skunde išdėstytų nuteistojo S. L. motyvų galima daryti išvadą, kad jis iš esmės ginčija įrodymų patikimumą ir jų vertinimą, t.y. tvirtina, kad apiplėšiant nukentėjusįjį S. K. nusikaltime dalyvavo tik tiek, kad R. K. paliepimu stovėjo prie nukentėjusiojo namo ir stebėjo aplinką, o namo viduje nebuvo ir į namą nesibrovė. Nuteistojo nuomone, atsižvelgiant į tai, jam turėtų būti skirta švelnesnė bausmė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų parodymų teisingumas priklauso nuo liudytojo sugebėjimo tiksliai suvokti ir įsiminti tam tikrus įvykius ir reiškinius bei sugebėjimo perduoti išlaikytą informaciją apklausos metu. Šie liudytojo gebėjimai priklauso nuo jo fizinės ir psichinės sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos, liudytojo būsenos įvykio metu ir kitų veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant liudytojo parodymus. Vertinant liudytojų parodymus turi būti atsižvelgiama ir į objektyvias aplinkybes – kokiomis sąlygomis tam tikrą įvykį liudytojas stebėjo ar kitaip suvokė.

Susipažinus su bylos medžiaga matyti, jog apie tai, kad 2013 m. birželio 29 d. apie 03.00 val., į nukentėjusiojo S. K. gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), brovėsi du nepažįstami vyriškiai, nurodė nukentėjusysis S. K.. 2013-07-25 apklauso metu jis parodė, jog gulėdamas lovoje išgirdo, kad kažkas bilda prie laukinių durų, priėjo prie lango ir pamatė, kad prie durų stovi du vyriškiai, kurie bandė laužti duris, jis vyriškių paklausė, ką jie čia daro, o vyriškas balsas atsakė, kad atėjo pasiimti pinigų. Tada jis išsigando, nubėgo į miegamąjį pasiimti mobilaus telefono ir skambino jį globojančiam vyrui A. V., tačiau jam beskambinant, į namą įsiveržė du vyriškiai, iš kurių vienas, kuris buvo su akiniais, pripuolė prie jo, atėmė telefoną ir metė į grindis, kuris nuo smūgio subyrėjo. Tas pats vyriškis su akiniais jį griebė už kaklo iš nugaros, pradėjo stumdyti ir klausti, kur pinigai, nukentėjusysis jam parodė, kur piniginė, tada vyriškis paklausė kur lova, parodė ir kur lova, vyriškis iš lovos paėmė antklodę, užmetė ją nukentėjusiajam ant galvos ir liepė sėdėti ant kėdės, dėl antklodės nukentėjusysis nieko nebegalėjo matyti, vyriškis klausė, kur pinigai, kur auksas, jis atsakė, kad neturi nieko, girdėjo, kaip buvo verčiami kambariai. Nukentėjusysis bandė nusiimti antklodę nuo galvos, bet vyriškis su akiniais pripuolė ir vėl uždėjo, liepė sėdėti, vėl klausė, kur auksas, nukentėjusysis atsakė, kad neturi, tada antrasis vyriškis pasakė, kad yra. Nukentėjusiojo nuomone, tuo momentu kitas vyriškis rado voką su pinigais, kuris buvo paslėptas ant stalo po staltiese. Nukentėjusiojo teigimu, po kiek laiko atvykus į namą A. V. ir jam nusiėmus antklodę nuo galvos, jis antrojo vyriškio nebematė, matė, tik kaip vyriškis su akiniais bandė suduoti radijo imtuvu A., o šiam siekiant išvengti smūgio ir pasisukus, prabėgo pro jį ir išbėgo į lauką. Nukentėjusiojo tvirtinimu, pas jį įsibrovė du vyriškiai, tačiau antrasis buvo nekalbus, jam negrasino, jis tik vertė jo daiktus ir ieškojo pinigų (2 t., 52-53 b. l.). 2014-03-08 papildomos apklausos metu S. K. patvirtino, kad prie namo durų matė du vyriškius, namo viduje matė tik vieną, tačiau iš kito vyriškio ištarto žodžio ,,Je“ ir iš žingsnių, suprato, kad name yra dviese, o matyti negalėjo dėl to, kad buvo uždengta galva (2 t., 55 b. l.). Iš liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusysis S. K. parodo duris, prie kurių jis išgirdo krebždesį ir pro kurias į namą bandė įsiveržti du asmenys (2 t., 59 b. l.). Iš įvykio registracijos policijoje lentelės matyti, kad pranešėjas A. V. policijos pareigūnams telefonu nurodė, jog nepažįstami asmenys išlaužė duris, sudaužė telefoną ir sumušė jo globojamą vyrą S. K. (1 t., 13 b. l.). Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos išlaužtos S. K. namo durys ir durų stakta, išmėtyta lovos patalynė, išmėtyti ir sujaukti miegamojo kambario daiktai (2 t., 22-30 b. l.).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jie buvo nuoseklūs. Be to, ir nukentėjusiajam nebuvo pagrindo duoti melagingus parodymus, nes byloje nėra duomenų, jog S. K. būtų buvęs pažįstamas su kaltinamaisiais ir būtų suinteresuotas nepagrįstai juos kaltinti, o jo parodymus byloje patvirtino ir kiti surinkti bei ištirti įrodymai. Kolegija sprendžia, jog jei S. L. nebūtų kartu su R. K. laužęs nukentėjusiojo namo durų, nebūtų vertęs S. K. daiktų ir ieškojęs vertingų daiktų namo viduje, o būtų likęs laukę stebėti aplinką, kaip S. L. tvirtina, tai S. K. nebūtų žinojęs apie apiplėšime dalyvavusį antrą asmenį, kadangi paprasčiausiai apie jį net nebūtų žinojęs. Ir nors S. L. neigė įsibrovęs į nukentėjusiojo namą, tačiau nukentėjusysis kategoriškai viso bylos tyrimo metu tvirtino, kad prabudo išgirdęs krebždesį prie namo durų, po to per langą pamatė prie durų du vyrus, o jam būnant namo viduje su uždengta galva, girdėjo dviejų asmenų žingsnius. S. L. pateikta įvykio versija teismas netiki ir laiko, kad ji yra paneigta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Įvertinus tai, kad S. K. bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu paaiškino, kad į jo namus buvo įsibrovę du asmenys, iš kurių vienas prieš jį panaudojo smurtą, o kitas vertė jo daiktus ir ieškojo pinigų ir kitų vertingų daiktų, taip pat tai, kad iš kart po įvykio, pranešant policijos pareigūnams apie įvykdytą plėšimą, buvo nurodyta, jog tai padarė keli asmenys, o ne vienas, taip pat tai, kad nors R. K. tvirtino, jog buvo liepęs S. L. likti lauke, tačiau duodamas parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis nurodė, jog gerai visų aplinkybių neprisimena, taip pat neprisimena ir to, ar S. L. kartu su juo buvo namo viduje (4 t., 52 b. l.), kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus ir priėjo teisingą išvadą, jog ir S. L., ir R. K. įsibrovė į nukentėjusiojo namą, panaudojo smurtą prieš S. K. ir jį apiplėšė. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir S. L. atžvilgiu ir pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d.

Skirdamas bausmę S. L. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas veikiant tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų. Taip pat teismas atsižvelgė į apelianto asmenybę, t. y., kad jis yra anksčiau neteistas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. L. atsižvelgė ir į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, bei į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir asmeniui, kuris dėl senatvės buvo bejėgiškoje būklėje (BK 60 str. 1 d. 1, 6 p.)

BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki 7 metų, dėl to pagrįstai apylinkės teismas nuteistajam parinko šią bausmės rūšį už jo padarytą nusikaltimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, o skiriamos bausmės dydį - skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Esant nustatytai tik vienai S. L. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir dviem atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms bei atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo S. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei bausmės vidurkis (3 metai 7 mėnesiai 15 dienų), savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas ir taip nuteistajam S. L., taikydamas BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatas, pagal BK 180 str. 2 d. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl dar labiau mažinti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam R. K. paskirtos bausmės

S. M. rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., 180 str. 2 d. (dvi veikos), padarymo.

Nors apeliaciniu skundu R. K. neginčija kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bei jų kvalifikacijos, tačiau prašo sušvelninti jam paskirtą galutinę bausmę, kadangi, jo nuomone, teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę švelninančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliaciniame skunde išdėstytus bausmių sušvelninimo motyvus bei pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais remiantis nuteistajam buvo paskirta bausmė, konstatuoja, kad R. K. paskirta bausmė yra teisinga, ji neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK įtvirtintoms bausmių skyrimo nuostatoms.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, t. y. ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį ir turi būti skiriama pagal Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, kad R. K. nuteistas už dviejų sunkių nusikaltimų (BK 180 str. 2 d.) ir vieno nesunkaus nusikaltimo (BK 178 str. 1 d.) padarymą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. K., atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į jų padarymo aplinkybes, pavojingumą visuomenei ir nuteistojo kaltės formą – tyčią, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į kaltinamojo asmenybę.

Kaip matyti iš bylos, nors R. K. nusikaltimų padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, tačiau jis anksčiau baustas administracine tvarka, teistas net 7 kartus, naujus jam inkriminuotus nusikaltimus padarė teistumui neišnykus. Priimdamas nuosprendį, teismas atsižvelgė į R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, gailisi dėl jų padarymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei į atsakomybę sunkinančias aplinkybes – 2 nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 2 d., nuteistasis padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir asmenims, kurie dėl senatvės buvo bejėgiškos būklės, S. K. apiplėšė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p. ir 6 p.). Mažeikių rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, R. K. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (A. V. P. ir D. U. P. turto pagrobimas), padarymą skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. (S. K. turto pagrobimas), padarymą, skyrė 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. – laisvės atėmimą vieneriems metams. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad už sunkų nusikaltimą – apiplėšimą įsibrovus į patalpą, Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki septynerių metų bausmė, už nesunkaus nusikaltimo padarymą – vagystę, Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatyti viešieji darbai, arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Todėl šiuo atveju R. K. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, kurios yra žymiai mažesnės nei baudžiamųjų straipsnių sankcijose numatyti bausmių vidurkiai, negali būti laikomos per griežtomis. Už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės teisingai subendrintos taikant nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą - iš dalies jas sudedant (LR BK 63 str. 1, 4 d.).

Kolegija pažymia, jog apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis prašoma sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę – prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, gailisi dėl jų padarymo, jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teisme, todėl dar labiau švelninti R. K. paskirtą bausmę tais pačiais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. tai, kad apeliantas augina mažamečius ir nepilnamečius vaikus, negali būti laikomos pagrindu sušvelninti ir taip pakankamai švelnią pirmosios instancijos teismo skirtą bausmę, juolab įvertintina ir tai, kad mažamečių ir nepilnamečių vaikų turėjimas nuteistajam R. K. nesutrukdė daryti jam inkriminuotus nusikaltimus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad nuteistasis R. K. teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro. Nors jau buvo teistas, tačiau iš anksčiau paskirtų bausmių išvadų nepadarė ir toliau daro nusikalstamas veikas. Be to, apylinkės teismas ir nuteistajam R. K., taikydamas BK 64¹ str. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatas, pagal paskirtą subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nuteistajam R. K. paskirta galutinė 2 (dviejų) metų subendrinta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslams.

Pažymėtina, jog skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra nurodyta, jog R. K. pripažįstamas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d., nors įrodymais bei teismo nuosprendžio motyvais nustatyta, kad jo kaltė įrodyta dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 str. 1 d., padarymo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinis teismas sprendžia, jog tai yra aiškus rašymo apsirikimas ir jis ištaisomas nekeičiant nuosprendžio esmės.

Nenustačius įstatyme numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, nuteistųjų apeliaciniai skundas atmestini, o teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų R. K. ir S. L. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą ir Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 30 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje.