Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-530-245/2015

Teisėja Sigita Meškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-22-1-01281-2013-4

2015 m. rugsėjo 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Vidai Viduolienei, nuteistųjų A. N., A. N. gynėjoms advokatėms Rasai Kalkauskienei, Marytei Vietaitei, nukentėjusiojo V. K. atstovei advokatei Gitanai Butrimienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. N. ir A. N. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 1 d., ir jam skirtos bausmės:

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d., paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir subendrinta bausmė A. N. paskirta terminuotas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir jam skirta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, per šį laikotarpį nuteistąjį įpareigojant nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu (BK 48 str. 6 d. 1 p.), neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros įstaigose, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 5 p.).

Tenkintas nukentėjusiojo V. K. civilinis ieškinys ir iš A. N. V. K. priteista 2896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinei ir 658,29 Eur (2272,94 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Iš A. N. ir A. N. solidariai nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 753,01 Eur (2600 Lt) proceso išlaidų, kurias nukentėjusysis turėjo dėl teisinių paslaugų advokatui apmokėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. ir A. N. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o A. N. dar ir sutrikdė kito asmens sveikatą, t. y. 2013 m. lapkričio 30 d., apie 21.30 val., V. K. vairuojamam automobiliui „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojus prie K. M. pr. – A. M. gatvės sankryžos, šalia (duomenys neskelbtini), A. N. elgdamasis įžūliai, be jokios priežasties prikibo prie šiame automobilyje keleivio vietoje sėdėjusio nukentėjusiojo J. Ž., sudavė jam kumščiu vieną smūgį į veidą ir grasino ištraukęs sulankstomą peilį, o automobilį vairavusiam V. K. stojus ginti J. Ž., A. N. su taip pat įžūliai besielgiančiu ir be jokios priežasties prie V. K. prikibusiu A. N. bendrais veiksmais sudavė nemažiau dešimt smūgių nukentėjusiajam V. K. į įvairias kūno vietas, sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais A. N. ir A. N. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, be to, A. N. tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, tyčia spyrė du kartus koja V. K. į kairę ranką ir koją, šiais savo veiksmais padarydamas nukentėjusiajam V. K. kairio alkūnkaulio skeveldrinį lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas, neišsamiai ir netinkamai ištyrė įrodymus ir išnagrinėjo baudžiamąją bylą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės, padarius BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, o teismo išvados grįstos tik prielaidomis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų ir liudytojos G. T. parodymus turėjo vertinti kritiškai ne tik dėl jų prieštaringumo, tačiau ir dėl jų, kaip nukentėjusiųjų, procesinės padėties. Nukentėjusysis (daugiau ar mažiau) yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, jis sąmoningai ar nesąmoningai gali pervertinti jam grėsusį pavojų, žalos dydį ir pan. Nukentėjusiųjų parodymai yra nepatikimi, nes jie suinteresuoti bylos baigtimi. Taigi, teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiųjų V. K., J. Ž. ir liudytojos G. T. subjektyviais, prieštaringais ir nenuosekliais parodymais. Pažymima, kad teismas, jo parodymus vertindamas kritiškai, visiškai nemotyvavo, kuriems konkrečiai įrodymams byloje prieštarauja jo parodymai. Iš visos bylos medžiagos matyti, kad jo ir brolio parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, atitinkantys kitus byloje esančius duomenis. Išvadą, jog A. N., būdamas neblaivus, be jokios dingsties prikibo prie automobilyje keleivio vietoje sėdėjusio nukentėjusiojo J. Ž., šiam sudavė kumščiu vieną smūgį į veidą, paneigia byloje esanti Specialisto išvada Nr. G3197/13(02), kurioje konstatuota, jog 2013-12-06 apžiūrėjus J. Ž., išorinių sužalojimų veide nebuvo nustatyta, sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Teismas taip pat daro kategorišką išvadą, jog įvykio metu jis prieš nukentėjusiuosius panaudojo peilį, nors šią aplinkybę mini tik liudytoja G. T., patys nukentėjusieji nei peilio, nei jo tariamo panaudojimo momento nematė. Apie peilį nieko nepasakė ir kiti byloje esantys liudytojai (policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą). Policijos pareigūnas teisme papildomai nurodė, jog nukentėjusieji iš karto po įvykio apie peilį nekalbėjo, taip pat išreiškė abejonę, jog kaltinamieji buvo apieškoti ir peilio, kiek atsimena, neturėjo. Byloje esantis daiktų apžiūros 2013-12-01 protokolas kategoriškai nepatvirtina liudytojos G. T. iškeltos versijos apie peilio panaudojimą prieš nukentėjusįjį V. K.. Taigi, kyla abejonių tiek dėl paties peilio turėjimo, tiek ir dėl jo panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu. Šios abejonės pirmosios instancijos teismo nebuvo pašalintos.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. N. ir A. N. apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas yra šališkas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms bei susipažinusi su apeliacinių skundų ir atsikirtimų į juos argumentais, konstatuoja, kad apylinkės teismas šioje byloje tinkamai išnagrinėjo surinktus įrodymus ir jų visumos, o ne prielaidų, kaip teigia nuteistieji, pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. N. kaltės pažeidžiant viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdant kito asmens sveikatą bei A. N. kaltės pažeidžiant viešąją tvarką.

Dėl padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad A. N. elgesiui neturėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, taip pat nebuvo veikta esant būtinosios ginties sąlygoms. Automobilio garsinio signalo naudojimas galėjo sukelti nuteistųjų pyktį, bet negalėjo peraugti iki nevaldomos agresijos. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar buvo pavojingas kėsinimasis, ar jis buvo realus ir akivaizdus. Pirmosios instancijos teisme nustatytos faktinės aplinkybės, įvertinus surinktų įrodymų visumą, nepagrindžia nei būtinosios ginties, nei tariamos būtinosios ginties buvimo situacijos: nukentėjusysis J. Ž. neatliko jokių A. N. sveikatai ar gyvybei grėsmę keliančių veiksmų, todėl A. N. nebuvo pagrindo pulti ginti brolio. J. Ž. nuo įsiutusio A. N. gynė nukentėjusysis V. K., o į konfliktą įsijungęs A. N. smurtinius veiksmus tik pastiprino užuot bandęs raminti brolį ir gesinti konfliktą. Be to, teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad A. N. turėjo su savimi peilį, taigi gintis nuo ginkluoto asmens teko V. K.. Nors peilis tyrimo metu nebuvo surastas, tačiau, jau minėta, jį matė liudytoja G. T., kuri nurodė iš kur peilis buvo išsiimtas (iš juodos A. N. su savimi per petį turėtos rankinės), ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo apžiūrėta V. K. mėlynos spalvos pūkinė striukė, ant kurios nugarinės dalies matyti pjautinės žymės (t. 1, b. l. 43-46). Nors pats nukentėjusysis nepastebėjo, kuriuo įvykio momentu buvo supjaustyta jo striukė, tačiau incidentas truko neilgai, be to, buvo tamsus paros metas. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad dviejose vietose esantys įtrūkimai eina išilgai per striukės nugarinę dalį ir išilgai kairės rankovės. Įplėšimai neina per striukės siūles, todėl tikėtina, kad striukė buvo supjaustyta peiliu, o ne pati suplyšusi V. K. besistumdant su nuteistaisiais. Įvykio vietoje nuteistųjų asmenų krata nebuvo atlikta, tai laikytina tyrimo trūkumu, tačiau naudoto peilio faktinis nesuradimas neeliminuoja aplinkybės, kad jis buvo naudotas.

Specialisto išvada Nr. G 3169/13(02) nustatyta, kad V. K. padarytas kairio alkūnkaulio skeveldrinis lūžis. Šis sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimčiai parų. Alkūnkaulio lūžis išsivystė nuo smūgio kietu buku daiktu, šiuo atveju labiausiai tikėtina spyrio koja, kadangi tai atitinka įvykio laiką ir aplinkybes. Specialistas pažymėjo ir tai, kad sužalojimo pobūdis būdingas savigynai, mėginant ranka prisidengti nuo smūgio. Tai patvirtina sužalojimo lokalizacija ir lūžio pobūdis (t. 1, b. l. 20-21). Be to, priešingai nei teigiama apelianto A. N. skunde, teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas Ą. S. patvirtino savo išvados teisingumą ir pažymėjo, kad toks sužalojimas griūnant nebūdingas, šis lūžis būdingas savigynai. Vis dėlto, specialistas apsvarstė hipotetinę galimybę susižeisti ir griūnant, tačiau aiškiai pabrėžė, kad tokiu atveju reikėtų kristi iš labai aukštai ir ant nelygaus paviršiaus, o krentant ant asfalto, kaip įvyko šiuo atveju, tai yra visiškai neįmanoma. Todėl A. N. nepagrįstai vertina pateiktą specialisto išvadą ir daro subjektyvias prielaidas. Tai, jog specialistas Ą. S. nukentėjusiojo V. K. pats tiesiogiai neapžiūrėjo ir teikdamas savo išvadą rėmėsi mirusios kolegės darytais medicininiais dokumentais, nėra pagrindas netikėti išvados teisingumu. Ą. S. užbaigė kolegės pradėtą darbą pagal surinktus objektyvius duomenis ir pateikė nešališką išvadą. A. N. suduoti kiti smūgiai V. K. sukėlė tik fizinį skausmą, todėl nustatyti jų skaičių ir tikslias pataikymo vietas nėra objektyvaus pagrindo.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistųjų veiksmus bei jų sukeltus padarinius, rėmėsi surinktų įrodymų visetu, savo padarytas išvadas detaliai argumentavo, todėl pagrindo naikinti apkaltinamąjį nuosprendį nėra.

Dėl bausmės A. N. paskyrimo

Nusprendus palikti galioti skundžiamą nuosprendį, A. N. prašo pakeisti jam skirtą bausmę, t. y. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Šiam prašymui teisėjų kolegija teisinio pagrindo nenustatė.

Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.).

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam A. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskyrė teisingas bausmes bei teisingai paskyrė subendrintą bausmę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, veikdamas tiesiogine tyčia. Veikos buvo baigtos. Atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, apeliantas teisiamas nebe pirmą kartą, iš laisvės atėmimo vietos jis buvo paleistas 2013-10-24, o naują nusikalstamą veiką padarė vos po mėnesio – 2013-11-30. Taigi, A. N. pagrįstai buvo pritaikyta BK 56 straipsnio 1 dalyje numatyta taisyklė. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, jog apeliantas yra ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, yra baustas ir už nedidelį chuliganizmą pagal ATPK 174 straipsnį. Taip pat yra teistas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, sunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. dėl analogiškų ir panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų. Nepaisant to, jog nebuvo nustatyta jo atsakomybę švelninančių aplinkybių, tačiau parinktos bausmės yra žemesnės nei inkriminuotų straipsnių sankcijų vidurkiai. Todėl teigti, jog galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta nėra pagrindo.

Bausmės vykdymo atidėjimui pagal BK 75 straipsnį apeliacinės instancijos teismas taip pat nemato pagrindo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012). Nagrinėjamu atveju A. N. yra nuteistas už dviejų nesunkių nusikaltimų padarymą, tačiau savo kaltės visiškai nepripažįsta, nukentėjusiųjų net neatsiprašė, savo elgesio kritiškai nevertina, neanalizuoja, ar kilusioje konfliktinėje situacijoje galėjo pasielgti kitaip, nesukeliant skaudžių padarinių kito asmens sveikatai. Nuteistasis nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, be to, jis nėra vedęs, nedirba, taigi, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio ir nėra saistomas tvirtų socialinių ryšių.

Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju teisėjų kolegija laiko, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dėl bausmės A. N. paskyrimo

Apeliantas skunde prašo pakeisti jam paskirtos bausmės rūšį, t. y. vietoj laisvės apribojimo paskirti baudą, tačiau šiam prašymui surinkta bylos medžiaga neduoda pagrindo. A. N. šis teistumas nėra pirmasis, ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas, 2013-11-29 jis buvo išbrauktas iš įskaitos, tačiau naują nusikalstamą veiką padarė jau kitą dieną – 2013-11-30. Taigi, BK 75 straipsnio taikymas ir teismo parodytas humaniškumas savo tikslo nepasiekė, A. N. vėl prasikalto. Nors jo vaidmuo pažeidžiant viešąją tvarką buvo itin aktyvus, jis pirmasis šoko iš automobilio ir nubėgo aiškintis su nukentėjusiaisiais, tačiau pirmosios instancijos teismas įvertino visus apeliantą charakterizuojančius duomenis ir griežčiausios bausmės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo neskyrė. Bylos duomenimis nuteistasis niekur nedirba, todėl piniginės sankcijos paskyrimas liktų neįgyvendintas. Be to, ir iš pažymos apie galiojančias nuobaudas matyti, jog administracine tvarka paskirtos piniginės nuobaudos nėra sumokėtos (t. 1, b. l. 89-92). Pirmosios instancijos teismas motyvavo ir tai, kodėl neskyrė viešųjų darbų bausmės, todėl plačiau aukštesnės instancijos teismas nepasisako.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos, bausmė nuteistajam A. N. individualizuota tinkamai, nuteistajam nustatyti įpareigojimai yra suderinti tarpusavyje bei proporcingi padarytai nusikalstamai veikai.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

A. N. nurodo, kad visiškai patenkinus nukentėjusiojo V. K. civilinį ieškinį (2896,20 Eur neturtinei ir 658,29 Eur turtinei žalai atlyginti) bei iš abiejų, t. y. jo ir brolio A. N., solidariai priteisus išlaidas advokato pagalbai apmokėti, buvo nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, prasilenkta su protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, nes neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė kriterijus ir bylos duomenis, kuriais remiantis priteisė 2896,20 Eur atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, rėmėsi įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo bei dydžio. Nustatant neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį, pasekmes (nukentėjusysis iki šiol jaučia liekamuosius smurto padarinius – yra sumažėjusios jo fizinės galimybės, jaučiamas skausmas, laukiamas tolesnis gydymas ir dėl to patiriami nepatogumai), padarytos turtinės žalos dydį, nuteistojo turtinę ir šeimyninę padėtį (nors nedirba, tačiau yra darbingo amžiaus, neturi sveikatos problemų, neturi išlaikytinių). Pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos dydžio atitinka BPK 115 straipsnį ir civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, bei neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams.

Apeliaciniame skunde nėra nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai, kai nukentėjusiesiems buvo nustatyta mažesnė atlygintina neturtinė žala, tačiau net ir esant tokiems atvejams, tai negali būti besąlygiškas kriterijus sprendžiant šį klausimą nagrinėjamoje byloje. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 579 Eur (2000 Lt) iki 5792 Eur (20 000 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2009, 2K-190/2010, 2K-249/2010, 2K-29/2011). Tai tik patvirtina, kad neturtinės žalos įvertinimą pinigine išraiška lemia konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių visuma, kurios buvo įvertintos ir šioje byloje. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nukentėjusiajam V. K. priteista atlyginti 2896,20 Eur neturtinė žala susiklosčiusiai teismų praktikai neprieštarauja.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo mažesnės sumos nukentėjusiojo turėtų advokato atstovavimo išlaidų priteisimui. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – AĮ) 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju 753,01 Eur proceso išlaidų suma yra adekvati bylos apimčiai, sudėtingumui, vykusių teisiamųjų posėdžių skaičiui bei ruoštų procesinių dokumentų kiekiui. Todėl byloje esant pinigų priėmimo kvitams, patvirtinantiems turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms sumą, šios išlaidos pagrįstai solidariai priteistos iš asmenų, pripažintų kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Iš 2015-06-30 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-2676 matyti, kad advokatė Marytė Vietaitė, pateikusi advokato orderį Nr. 390898, teikia antrinę teisinę pagalbą A. N. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 67,51 Eur (t. 3, b. l. 39).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. N. nepriteistinos. Įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. N. oficialiai niekur nedirba, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas dar labiau apsunkintų jo finansinę padėtį.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. K. atstovė advokatė G. Butrimienė pateikė teismui proceso išlaidų kvitus (t. 3, b. l. 41-43), prašydama proceso išlaidas priteisti iš nuteistųjų.

Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Iš apeliacinio proceso metu pateiktos teisinių paslaugų sutarties Nr. 15/04/09, mokėjimo nurodymų ir advokato išlaidų pagrindimo matyti, kad už teisinę pagalbą nukentėjusysis V. K. advokatei G. Butrimienei sumokėjo 300 Eur. Šios nukentėjusiojo turėtos proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos, kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per didelės, todėl priteisiamos iš nuteistųjų A. N. ir A. N. solidariai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. N. ir A. N. apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiajam V. K. priteisti iš nuteistųjų A. N. ir A. N. solidariai 300 (tris šimtus) Eur turėtų išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.