Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-04-24 · Civilinė byla Nr. e2A-459-577/2018

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-24
Bylos Nr.
e2A-459-577/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-36884-2016-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jadvyga Mardosevič, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
BUAB „Virica“
Atsakovas
UAB „BMG EU“
Trečiasis asmuo
V. R.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-459-577/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36884-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Virica“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Virica“ ieškinį atsakovei UAB „BMG EU“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo V. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „Virica“, kreipdamasi į teismą, bei jos atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog UAB „Virica“, esant 145 557,14 Eur bendros sumos kreditorių neabejotiniems ir galiojantiems reikalavimams, būdama faktiškai nemoki, pardavė, neturėdama tokios prievolės, priklausantį jai nuosavybės teise 7 100 Eur vertės ilgalaikį turtą pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį atsakovei UAB „BMG EU“ ir suteikdama nepagrįstą pirmenybę vienam iš kreditorių, pažeisdama CK 6.930¹ str. 1 d. atsiskaitymo eiliškumo imperatyvą, neteisėtai įskaitė 7 100 Eur sumos atsiradusį priešpriešinį vienarūšį reikalavimą UAB „BMG EU“, o UAB „BMG EU“, žinodama arba turėdama ir galėdama žinoti, kad įskaitymo sandoris pažeidžia faktiškai nemokaus skolininko kitų kreditorių teises, įsigijo, neturėdama tokios prievolės, turtą ir sumokėjo jo kainą UAB „Virica“ skolos dalies neteisėto įskaitymo būdu. Mano, jog šalių sudarytas 2015-12-30 įskaitymo sandoris yra niekinis ir negalioja pagal CK 1.80 str. (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas) nuo sudarymo momento (ab initio) pagal CK 1.95 str. 1 d., nes jis prieštarauja imperatyvioms CK 6.930¹ str. 1 d. taisyklėms (atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas). Taip pat, anot ieškovės, pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį 7100,00 Eur sumos 2015-12-30 įskaitymo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 str. (actio Pauliana) pagrindu. Prašė 2015-12-30 įskaitymo sandorį CK 1.80 str., 6.66 str. pagrindu pripažinti negaliojančiu, taikyti restituciją, priteisti ieškovės UAB „Virica“ naudai iš atsakovės UAB „BMG EU“ neteisėtas 7 100 Eur įskaitas už įsigytą turtą. Taip pat priteisti iš atsakovės 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Atsakovė UAB“BMG EU“ procesiniuose dokumentuose bei jos atstovas bylos nagrinėjimo metu su ieškovės reikalavimais nesutiko; nurodė, kad šalių sudarytas sandoris atitinka normalią ūkinę praktiką, taikomą verslo santykiuose. Iš ieškovės buvo priteista skola, todėl atsakovė turėjo galimybę kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo arba užbaigti ginčą taikiai. Šalys pasirinko antrąjį variantą. Mano, kad toks sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų. Be to, toks sandoris, atsakovės nuomone, nesukėlė ieškovės (įmonės) nemokumo. Tvirtina, kad ieškovė neįrodė visų sandorio negaliojimo sąlygų. Trečiasis asmuo V. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad sandorio su atsakove sudarymo metu įmonė buvo nepajėgi atsiskaityti su visais turimais kreditoriais, tačiau stengėsi kiek įmanoma sumažinti įmonės skolą. Prašė ieškinį atmesti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; nustatęs, jog ginčo pirkimo-pardavimo sandoriu atsakovei buvo perleistas specifinis kilnojamasis turtas, siekiant atsiskaityti, sprendė, kad kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita iš esmės atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog sandoris buvo sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, šio sandorio sudarymas nesukėlė įmonės nemokumo (atsižvelgiant į sandorio vertę ir kreditorinių įsiskolinimų sumą), toks sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes atitiko normalią įprastinę komercinę praktiką. Vadovaudamasis analogiškų civilinių bylų teismų praktika, teismas sprendė, kad nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu. Atmetęs pagrindinį reikalavimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė BUAB „Virica“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-12 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2189-294/2017 ir, priklausomai nuo apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, arba priimti naują sprendimą – ieškovės 2016-10-10 ieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Anot apeliantės, pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei naikintinas CPK 329 ir 330 straipsnių nustatytais pagrindais. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. ginčijamas teismo sprendimas net formaliai neatitinka CPK 270 str. sprendimo turinio reikalavimų. Pagal CPK 270 str. 3 d. 1 p., aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti išdėstyta ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka. Tačiau sprendime išdėstytas pagrindinis ieškovės reikalavimas ir esanti ieškovės paaiškinimų santrauka nesutampa su ieškovės pateiktais procesiniuose dokumentuose bei žodinio nagrinėjamo metu. Sprendime klaidinančiai išdėstyti ieškovės paaiškinimai, jog „ieškovas nurodė, kad UAB Virica, būdamas nemokus pardavė jam nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį turtą 7100 Eur vertės atsakovui, taip suteikdamas nepagrįstą pirmenybę vienam iš kreditorių“, nors procese ieškovė įrodinėjo, jog pirmenybė atsakovei buvo suteikta neteisėtu atsiskaitymu prieš bankroto bylos iškėlimą, esant pirmesnės eilės kreditorių reikalavimams. Teismo sprendime klaidingai nurodytas ieškovės reikalavimas, neva „ieškovas prašė pripažinti ieškovo ir atsakovo 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento“. Ieškovė prašė pripažinti sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį 7100 Eur sumos įskaitymo sandorį niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento ir nekvestionavo daikto pirkimo-pardavimo sandorio. Ieškinyje suformuluoti ieškovės reikalavimai tikslinami nebuvo.

5.2. Pagal sprendimo turinį, byloje surinktais įrodymais pirmos instancijos teismui pavyko nustatyti tik dvi aplinkybes, t.y., kad ieškovei buvo iškelta bankroto byla ir paskirtas administratorius ir kad iki bankroto bylos iškėlimo 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė atsakovei 7100 Eur vertės ilgalaikį turtą. Dėl visų kitų ieškinyje ir ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų bei patvirtintų atsakovės neginčijamais rašytiniais įrodymais faktinių bylos aplinkybių teismas nepasisakė arba pasisakė klaidingai. Teismo padarytos išvados nepagrįstos bei prieštarauja ieškinio faktiniam ir teisiniam pagrindui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai. Dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla; sprendimo turinys yra šabloninis; be šalių pavadinimų, ieškovės bankroto bylos iškėlimo ir šalių sutarties nurodytų datų, neturintis privalomų sąsajų su ieškinio reikalavimais bei jų faktiniais ir teisiniais pagrindais.

Žemesnės instancijos teismas

5.3. Egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti CPK 329 str. 2 d. 4 p. bei 7 p. Sprendime nenurodyti motyvai, kuriais atmestas ieškovės ieškinys dėl sudaryto pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį 7100 Eur sumos įskaitymo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, restitucijos taikymo bei įstatyminių palūkanų priteisimo. Ieškinys atmestas teismui net nepasisakius dėl ieškinio dalyko – įskaitymo teisėtumo/neteisėtumo.

5.4. Pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Ieškovės ginčijamas 2015-12-30 šalių atsiskaitymas – įskaitymo sandoris prieštarauja nustatytam CK 6.930¹ str. 1 d. atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo imperatyvui. Ginčijamo sandorio sudarymo dieną ieškovė neturėjo lėšų atsiskaityti su savo kreditoriais ir privalėjo iš gautinų už parduotą atsakovei turtą lėšų patenkinti trečios eilės VMI ir VSDFV reikalavimus, o atsakovės reikalavimas galėjo būti tenkinamas tik penktąja eile kalendorinio eiliškumo tvarka. Nustatytinas actio Pauliana taikymo sąlygų visetas.

5.5. Nepagrįstai užsitęsus teismo procesui, esant viešajam interesui, nagrinėjamoje byloje prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atlikti įrašą viešame registre dėl atsakovės transporto priemonių perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.); nurodo, jog nepagrįstai užsitęsus teismo procesui didėja rizika, jog galutinio teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kas sudaro ieškovei pagrindą esamoje proceso stadijoje teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Interneto portalo www.rekvizitai.lt viešo įmonės registro duomenimis, atsakovės apyvarta nuo 2012 m. dvigubai sumažėjo ir 2015 m. sudarė nuo 30 000 iki 50 000 Eur, įmonėje įdarbinti keturi darbuotojai, kreditingumo rizika vertinama kaip vidutinė. Tokiomis aplinkybėmis 7 100 Eur ieškinio suma yra ženkli ne tik bankrutavusiai ieškovei, bet ir atsakovei, o atsakovės ekonominė būklė turi tendenciją prastėti. Ieškovės duomenimis, atsakovei priklauso dvi transporto priemonės – visureigis H. S. Fe 2007 m., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei komercinės paskirties automobilis Fiat Ducato 2011 m., valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Anot apeliantės, jos prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė negali sutrikdyti atsakovės ūkinės-komercinės veiklos arba apsunkinti jos finansinės būklės.

Atsiliepimas

6. Atsakovė UAB „BMG EU“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2189- 294/2017. Apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu netenkinti. Nepriimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateikiamų naujų įrodymų. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai pritaikęs įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, įvertindamas byloje surinktų įrodymų visetą, vadovaudamasis teismų suformuota praktika bei materialinės teisės normomis, reguliuojančiomis actio Pauliana institutą, pagrįstai nustatė, kad ieškovė neįrodė visų actio Pauliana taikymo sąlygų, ir tuo pagrindu ieškovė neįgijo teisės ginčyti atsakovės sudarytą sandorį ir reikalauti 7 100,00 eurų priteisimo.

6.2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), kas yra skundžiamo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai kvalifikavo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, atskleidė bylos esmę, todėl naikinti 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.

6.3. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendime išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kas taip pat yra skundžiamo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Iš BUAB Virica pateikto actio Pauliana ieškinio nustatytina, kad buvo reikalaujama pripažinti tarp ginčo šalių 2015 m. gruodžio 30 d. sudarytą <...Daiktų pirkimo- pardavimo sutartį 7100 Eur sumos įskaitymo sandorį niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento.>. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas išsprendė šį reikalavimą ir ieškinį atmetė. Dėl to apeliantės argumentas, kad teismas visiškai nepasisakė ir neišsprendė ieškinio reikalavimo, yra nepagrįstas, nes teismas pripažino nurodytą reikalavimą nepagrįstu, motyvuodamas, jog ieškovė neįrodė visų actio Pauliana ieškinio taikymui sąlygų buvimo nagrinėjamoje byloje.

6.4. Atsakovė nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas yra naikintinas, nes ginčijamas sandoris prieštarauja Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ str. 1 dalyje nustatytam atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumui ir kad byloje yra actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų visetas. Anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas savo 2017 m. balandžio 12 d. sprendime išsamiai išdėstė, kodėl nėra pagrindo 2015 m. gruodžio 30 d. sandorį pripažinti negaliojančiu: ieškovė neginčija sudaryto sandorio vertės, tad ieškovė laikė perleistų prekių vertę teisinga; toks sandoris buvo sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, tad nebuvo pažeistas bendrasis kreditorių lygybės principas; šio sandorio sudarymas nesukėlė įmonės nemokumo (atsižvelgiant į sandorio vertę ir kreditorinių įsiskolinimų sumą), tad ieškovės turtinė padėtis nepablogėjo, nes buvo sumažintas ne tik atsakovės debitorinis įsiskolinimas, bet kartu ir proporcingai sumažinta ieškovės skola vienam iš kreditorių; toks sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes atitiko normalią įprastinę komercinę praktiką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 2015 m. gruodžio 30 d. sandorio pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo.

6.5. Atsakovė neneigia apeliantės teisės paduoti apeliacinės instancijos teismui, kaip teismui, kuriuo žinioje bus byla dėl ginčo esmės, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau prašo atkreipti dėmesį į tai, jog tokio prašymo ieškovė pirmos instancijos teismui neteikė; tvirtina, jog ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš esmės grindžiamas prielaidomis, kad: a/ apeliacinės instancijos teismo nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai suponuos klausimus dėl proceso šalių teisių pažeidimo bei priėmusio sprendimą teismo sudėties profesinės kvalifikacijos, b/ dėl nustatytinų ginčijamo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų 6 mėnesius trunkantis pirmos instancijos teismo procesas nerezultatyvus; c/ nepagrįstai užsitęsus teismo procesui didėja rizika, jog galutinio teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Akcentavo, jog apeliantės teiginiai savaime nesuponuoja nesąžiningų atsakovės veiksmų tikėtinumo, pavyzdžiui, bandymo turtą paslėpti, nesąžiningai perleisti, iššvaistyti ar pan. Apeliantė nepateikia jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kad yra pagrindas tikėtis atsakovės nesąžiningų ketinimų išvengti teismo sprendimo vykdymo, kad buvo ankstesnis nesąžiningas atsakovės elgesys teisiniuose santykiuose, prievolių nevykdymas ar panašiai. Todėl konstatuoti, kad šioje byloje nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Apeliantė apeliaciniame skunde apeliuoja į tai, kad egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti CPK 329 str. 2 d. 4 p. bei 7 p. Sprendime nenurodyti motyvai, kuriais atmestas ieškovės ieškinys dėl sudaryto pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį 7 100 Eur sumos įskaitymo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, restitucijos taikymo bei įstatyminių palūkanų priteisimo. Ieškinys atmestas teismui net nepasisakius dėl ieškinio dalyko – įskaitymo teisėtumo/neteisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais apeliantės argumentais. Iš ieškovės ieškinio, rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad ieškovė aiškiai yra suformulavusi ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškovė (jos atstovė) tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, kad prašo pripažinti negaliojančiu 2015-12-30 įskaitymo sandorį CK 1.80 str., CK 6.66 str. pagrindais; argumentavo, jog 2015-12-30 įskaitymo sandoris prieštarauja imperatyvioms CK 6.930¹ str. 1 d. taisyklėms (atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas), todėl yra niekinis ir negalioja nuo sudarymo momento (ab initio) pagal CK 1.80 str., 1.95 str. 1 d.; taip pat, anot ieškovės, pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį 7 100,00 Eur sumos 2015-12-30 įskaitymo sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 6.66 str. (actio Pauliana) pagrindu. Akcentuotina, kad ieškovė prašė pripažinti sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės pagal 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sutartį 7100 Eur sumos įskaitymo sandorį niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento, o pirkimo – pardavimo sandorio nekvestionavo. Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas neanalizavo ieškovės skundžiamo įskaitymo pagrįstumo, jo (ne)teisėtumo, o CK 6.66 str. nuostatų kontekste vertino 2015-12-30 Daiktų pirkimo-pardavimo sandorį, kuris nebuvo ginčo dalyku. Taigi, teismas nesprendė ir neišsprendė byloje pareikštų reikalavimų, neatskleidė bylos esmės ir pažeidė pamatinę teismo pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Tokie pirmos instancijos teismo pažeidimai teisėjų kolegijai sudaro pagrindą spręsti dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 str. 2 d. 7 p., ir panaikinti skundžiamą sprendimą. Pažymėtina, kad nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacija nėra ir neturėtų virsti bylos nagrinėjimu iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmos instancijos teismas nenagrinėjo pareikštų reikalavimų, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme pažeistų proceso dalyvių teisę į bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 d. 1 ir 2 punktai, CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Kadangi kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai nebedaro įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, naujų įrodymų prijungimo prie bylos klausimas paliekamas spręsti pirmos instancijos teismui.Apeliantė prašo taikyti CPK 145 str. 1 d. 2 p. nustatytą laikinąją apsaugos priemonę – atlikti įrašą viešame registre dėl atsakovės transporto priemonių perleidimo draudimo. Prašymą grindžia tuo, kad dėl nepagrįstai užsitęsusio teismo proceso didėja rizika, jog galutinio teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes, anot apeliantės, interneto portalo www.rekvizitai.lt viešo įmonės registro duomenimis, atsakovės apyvarta nuo 2012 m. dvigubai sumažėjo ir 2015 m. sudarė nuo 30 000 iki 50 000 Eur, įmonėje įdarbinti keturi darbuotojai, kreditingumo rizika vertinama kaip vidutinė. Tokiomis aplinkybėmis 7 100 Eur ieškinio suma yra ženkli ne tik bankrutavusiai ieškovei, bet ir atsakovei; atsakovės ekonominė būklė turi tendenciją prastėti dėl to ieškinio reikalavimų suma vertintina atsakovei kaip didelė. Atsakovės teigimu, ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstas, prašo jo netenkinti. Pažymėtina, kad šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui gali patvirtinti tik konkretūs ieškovo pateikti duomenys bei argumentai apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus/atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), nes asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1383-464/2017). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakove, jog nagrinėjamu atveju apeliantės teiginiai savaime nesuponuoja nesąžiningų atsakovės veiksmų tikėtinumo, pavyzdžiui, bandymo turtą paslėpti, nesąžiningai perleisti, iššvaistyti ar pan.; jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie atsakovės nesąžiningumą, apeliantė nenurodė ir jų nepateikė. Todėl išdėstytų argumentų bei aukščiau nurodytos teismų praktikos kontekste spręstina, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat apeliantei išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio bet kurioje civilinio proceso stadijoje vėl kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškovės pareikštų reikalavimų, neatskleidė bylos esmės, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 ir 2 p.; 326 str. 1 d. 4 p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ieškovės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Teisėjai Andrius IgnotasJadvyga MardosevičAlma Urbanavičienė