Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Diana Butrimienė

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

13. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas A. S. laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. liepos 15 d. buvo kalinamas Vilniaus PN 2-jame gyvenamajame korpuse kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 20 (toliau – ir Patalpa Nr. 20).

15. Byloje pateiktas Vilniaus PN 2-ojo Saugumo valdymo skyriaus 2021 m. lapkričio 23 d. Tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad kamerose yra grotos, kurios įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12.9. punktą, kuriame nurodyta, kad naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Patalpose esančių grotų pagrindinė funkcija - užtikrinti saugumą, užkardyti pabėgimą bei kitas galimas neteisėtas veikas (daiktų perdavimą, tarpusavio nuteistųjų susižinojimą ir kt.). Iš byloje pateiktos pastato fasado nuotraukos matyti, kad patalpų langai yra skaidrus.

16. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

17. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita teismo įvertinti pinigais.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017, EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93))

20. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. liepos 15 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN.

21. Pagal EŽTT išaiškinimus iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, jog būtų gerbiamas žmogaus orumas (EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimo byloje Sukhovoy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00) 31 p., 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą Benediktov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 106/02).

22. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

24. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 ,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 134:2015) minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

25. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Patalpos Nr. 20 plotas be sanitarinio mazgo – 12,15 kv. m, sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m. Nuo 2021 m. sausio 29 d. iki 2021 m. liepos 15 d. šioje patalpoje buvo laikomi 3 asmenys, įskaitant pareiškėją. Darytina išvada, kad pareiškėjui tenkantis patalpos plotas, be sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 4,05 kv. m (12,15 : 3). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, t. y. pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m. Tai, kad pareiškėjui subjektyviai galėjo atrodyti mažesnis tenkantis jam gyvenamasis plotas, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

26. Pareiškėjo argumentai, jog į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų plotas vertinami kritiškai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

28. Pagal Teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 18.6., 18.15. punktus ir HN 134:2015 37 punktą suimtieji ir nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas; tausoti pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) turtą. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovo 2021 m. kovo 24 d. atsakyme Nr. 42-1072 į pareiškėjo 2021 m. vasario 23 d. skundą nurodyta, kad visos kameros yra aprūpinamos valymo ir dezinfekavimo priemonėmis, yra išduodamos dezinfekuotos, švarios ir tvarkingos valymo priemonės (šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė ir universalūs valikliai), o bendroms patalpoms valyti yra įdarbinti ūkiniame aptarnavime dirbantys nuteistieji. Esant nurodytoms aplinkybėms, ir atsižvelgiant į pačių nuteistųjų pareigą valyti gyvenamąsias patalpas ir tausoti jose esantį turtą, bei nesant priešingų įrodymų byloje, konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus nepalaikant švaros gyvenamosiose patalpose nėra pagrindo. Pažymėtina, jog atsakovo 2021 m. kovo 24 d. atsakyme Nr. 42-1072 patvirtinta, kad gavus pareiškėjo pranešimą, sulaužyta spintelė ir Patalpos Nr. 20 apšvietimas buvo sutaisyti.

30. Taisyklių 12.9 punkte nustatyta, jog naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas. Pagal Taisyklių 12.7. punktą kamerose įrengiamas natūralus, dirbtinis ir naktinis (budintis) apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas.

31. Nustatant patalpų įrengimo ir priežiūros reikalavimus, HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

33. Byloje pateiktas Vilniaus PN 2-ojo Saugumo valdymo skyriaus 2021 m. lapkričio 23 d. Tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad Patalpoje Nr. 20 esančių grotų pagrindinė funkcija - užtikrinti saugumą, ir šios grotos neriboja patalpos vėdinimo galimybių. Teismui nekyla abejonių dėl grotų įrengimo tikslų teisėtumo. Tačiau atsakovas į bylą nepateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktų bei jokių kitų įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų šiuos atsiliepime nurodytus teiginius. Pažymėtina, jog byloje pateikta pastato fasado nuotrauka tokių aplinkybių nepatvirtina. Nesant byloje įrodymų, jog įrengtos vidaus grotos neriboja patalpos vedinimo galimybių, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus ir papildomą diskomfortą dėl neturėjimo galimybės išvėdinti Patalpą Nr. 20.

34. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016).

36. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatytas pažeidimas (Patalpoje Nr. 20 ginčo laikotarpiu buvo sudėtinga išvėdinti patalpą) sukėlė tokio masto pasekmes, dėl kurių galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas daro išvadą, kad nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

37. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Vilniaus PN Patalpoje Nr. 20 dėl netinkamai suteiktos galimybės išvėdinti patalpą buvo pažeista. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Vilniaus PN Patalpoje Nr. 20 dėl netinkamai suteiktos galimybės išvėdinti patalpą buvo pažeista.

38. Pareiškėjas išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. S. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Vilniaus PN 2-jame gyvenamajame korpuse kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 20 dėl netinkamai suteiktos galimybės išvėdinti patalpą buvo pažeista.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.