Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. L. ir suinteresuoto asmens G. L. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarimo A. L. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiuo nutarimu A. L. nubaustas už tai, kad 2014 m. balandžio 9 d. 23.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairavo automobilį ,,SAAB 9-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis girtumo laipsnis.

Motyvuojamoji dalis

A. L. ir G. L. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl netenkintini.

A. L. administracinė nuobauda paskirta už ATPK 129 str. numatytus pažeidimus. Ginčo dėl šių pažeidimų nėra, todėl ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi jokio pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtus pažeidimus.

Apeliaciniuose skunduose prašoma apylinkės teismo nutarimą pakeisti paskiriant švelnesnę nuobaudą, nesusijusią su administraciniu areštu, bei netaikyti automobilio konfiskavimo.

ATPK 129 straipsnio sankcijoje numatytos dvi alternatyvios administracinės nuobaudos – bauda nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo ir administracinis areštas nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu. Įstatymas nereglamentuoja konkrečių administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant dvejoms alternatyvioms administracinėms nuobaudoms – baudai ir areštui, areštas skiriamas tokiu atveju, kai asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, praeityje buvo baustas administracine tvarka, jam buvo paskirtos baudos, tačiau asmuo jų nemoka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. L. administracinėmis nuobaudomis nuo 2001 metų iš viso baustas net 19 kartų, tame tarpe už tai, kad vairavo neturėdamas teisės vairuoti ir (arba) neblaivus – 7 kartus. Už šiuos pažeidimus jam buvo skirtos griežtos piniginės administracinės nuobaudos, tačiau duomenų apie jų sumokėjimą byloje nėra (iš viso už 15400 Lt) (b. l. 21-25). Nors apeliantas nurodė, kad dalį jam paskirtų baudų yra sumokėjęs, o kitas baudas moka, pagal jo vardu išduotus vykdomuosius raštus kiekvieną mėnesį po 100 Lt (b. l. 43), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė negali būti pagrindu administracinį areštą pakeisti bauda.

Akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013 ir kt.). Pažymėtina, kad administracine nuobauda yra siekiama nubausti administracinį teisės pažeidimą padariusius asmenis, auklėti juos, kad laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat sulaikyti tiek patį teisės pažeidėją, tiek ir kitus asmenis nuo naujų teisės pažeidimų padarymo (ATPK 20 str.). Taigi, net ir atsižvelgus į teisingumo ir protingumo principus, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

A. L. padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių sveikatai bei gyvybei. Pastebėtina, kad A. L. transporto priemonę vairavo neturėdamas tokios teisės, buvo neblaivus, jam nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,98 prom.), už analogiškus administracinius teisės pažeidimus jis jau buvo baustas praeityje, todėl žinojo gręsiančias tokių pažeidimų pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl padarė analogišką teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

A. L. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis, turėdamas atlikti administracinį areštą, gali prarasti galimybę įsidarbinti, taip pat nelaikytina tokia aplinkybe, kuria remiantis būtų galima skirti švelnesnę nuobaudą. Tačiau šių aplinkybių visumoje pažymėtina, kad nors pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pakeisti apeliantui paskirtą administracinę nuobaudą švelnesne nenustatyta, tačiau pagal ATPK 29 str. 2 d., asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, prašymu teismas gali paskirti administracinį areštą atlikti tik poilsio dienomis. Taigi, įstatymas suteikia galimybę asmeniui jam paskirtą administracinį areštą atlikti ir poilsio dienomis. Taip iš esmės būtų atsižvelgta į A. L. apeliacinio skundo argumentus neprarasti galimybės įsidarbinti.

Skiriant administracinį areštą transporto priemonės konfiskavimas padarius administracinės teisės pažeidimą, numatytą ATPK 129 str., yra privaloma skirti administracinė nuobauda nepriklausomai nuo to, ar ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso pažeidimą padariusiam ar trečiajam asmeniui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 129 str. pažeidimą gali būti netaikomas, o ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatų taikymas yra galimas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, t. y. teisės pažeidėjas automobilį valdė ar naudojo neteisėtai. Priešingu atveju, turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika; kadangi savininkas pagal sutartį (įgaliojimo, panaudos, nuomos ir pan.) turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, jį prarado, savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama; tretiesiems asmenims priklausančio daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo kontrabandos įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėl savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra, tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą; toks teisinių santykių sureguliavimas ginčijamu įstatymu yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Taigi, netaikydamas byloje trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimo, teismas turi nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad automobilis, kuriuo A. L. padarė ATPK 129 str. numatytą pažeidimą, buvo paimtas ir naudotas prieš jo savininkės G. L. valią. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad G. L. (jos žodžiais) nedavė leidimo A. L. naudotis jai priklausančiu automobiliu, nepatvirtina, jog automobilio savininkė ėmėsi atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto pasinaudojimo juo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo (pvz. Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-745-290/2012, 2013 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-640-397/2013 ir t. t.). Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. G. L. teigia, jog buvo išvykusi į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini) gatvėje, o automobilio dokumentus ir raktelius paliko savo stalčiuje sūnaus bute. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad automobilio savininkė nebuvo pakankamai rūpestinga ir nepasirūpino, jog jos automobilio rakteliai nepatektų pas tuo pačiu adresu (kur ir buvo palikti rakteliai) gyvenantį jos sūnų, kuris jau kelis kartus baustas administracine tvarka už transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti ir (arba) esant neblaiviam. Įvertinus surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog automobilis buvo paimtas prieš savininkės valią ir juo buvo disponuojama neteisėtai, dėl ko, skiriant nuobaudą, svarstyti ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo galimumą ir šiuo atveju spręsti apie susiklosčiusios situacijos išskirtinumą nėra jokio pagrindo. Įvertinus visas šias aplinkybes daroma išvada, kad G. L. nesiėmė reikiamų priemonių, jog jai priklausančiu turtu nebūtų pasinaudota administraciniam teisės pažeidimui daryti, todėl pripažintina, kad transporto priemonė buvo konfiskuota pagrįstai

G. L. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad transporto priemonės jai reikia, nes ji yra neįgali ir dėl blogos sveikatos būklės negali naudotis viešuoju transportu, negali būti pripažintos išimtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis nekonfiskuoti transporto priemonės. Be to, kaip nurodė pati G. L., ji neturi teisės vairuoti automobilį, todėl į gydymo įstaigas ją nuveža giminaičiai. Todėl jos nurodytos aplinkybės, jog jai automobilis būtinas vykti į gydymo įstaigas, yra nepagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė, išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai įvertino surinktus įrodymus, jų visumą bei priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

palikti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarimą nepakeistą ir A. L. bei G. L. apeliacinių skundų netenkinti.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja jos paskelbimo dieną.