- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-646-1121/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-3-00011-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė, Nida Vigelienė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- N. T.
- Kategorijos
- 1.2.14.10.1Turto sunaikinimas ar sugadinimas (BK 187 str. 1 d.)
- 2.1.7.1Įrodymų leistinumas (BPK 20 str. 1, 4 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.2Įrodymų sąsajumas (BPK 20 str. 3, 5 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3-5 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lauretos Ulbienės, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo N. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. N. T. (toliau – ir apeliantas; nuteistasis) nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 4 d. apie 16.07 val. P. B. išvažiuojant iš P. B. priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčiniais veiksmais sviedė betono gabalą į P. B. automobilį „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pataikė į automobilio kairės pusės galines dureles, jas įlenkė ir subraižė, taip sugadindamas nukentėjusiojo P. B. turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. T. prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikiamos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Apeliantas neigia padaręs nusikalstamą veiką. Įvykio dieną apie 13 val. buvo išėjęs į mišką grybauti, grįžo apie 18 val. su pilnu krepšiu grybų. Eidamas grybauti, matė, jog vienas iš liudytojų – J. A. išvažiavo. Grįždamas iš miško su vienu iš gyventojų pasikalbėjo apie grybus, iš pastarojo sužinojo apie įvykį prie jo namų. Apelianto santykiai su kaimynais yra priešiški – teigia, kad kaimynai jo nekenčia, bando pakenkti ir apkalba. Apeliantas teigia, kad apkaltindamas jį, P. B. bando gauti pinigų, o pastarojo automobilis galėjo būti apgadintas ir kitoje vietoje.
4. Apeliantas taip pat teigia, kad iš jo sąskaitos buvo nurašyti pinigai draudimo bendrovės naudai. Apie priteistą civilinį ieškinį jis nežinojo. Be to, jam nebuvo pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimą teisme, dėl to jis praleido skundo padavimo terminą. Teigia, kad tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į gynybą.
5. Apeliantas teigia, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta procesinių pažeidimų, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl to nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Jis teisėjai Vaidai Sinkevičienei pareiškė nušalinimą. Apelianto pareikšti teisėjos nušalinimo motyvai atsispindi teismo posėdžio protokole (2 t., b. l. 145-146) (past. – ta pati teisėja šioje byloje 2017 m. birželio 16 d. priėmė nutartį dėl priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymo ir 2019 m. liepos 11 d. apkaltinamąjį nuosprendį). Bylą nagrinėjusi teisėja jo prašymą atmetė, tačiau, pasak apelianto, remdamasi kitais motyvais, negu jis buvo nurodęs.
6. Apelianto nuomone, priverstinis gydymas teismo nutartimi jam paskirtas nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant BK ir procesinės teisės normas; priverstinis gydymas faktiškai jam nebuvo taikytas – gydytoja teikime nurodė, jog taikytas tik periodinis stebėjimas, o medikamentinis gydymas buvo nereikalingas. Apelianto teigimu, jis šioje byloje buvo nubaustas neteisėtai ir nepagrįstai, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus.
7. Teismas nuosprendį grindė nukentėjusiojo P. B., jo draugų liudytojų J. A., V. J. bei V. R. parodymais, ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat vaizdo įrašu, kuris prijungtas prie bylos. Apeliaciniame skunde teigiama, jog P. B. parodymai yra neteisingi, melagingi, kadangi įvykio metu apelianto nebuvo sklype. Liudytojų, kurie yra P. B. draugai, parodymai taip pat yra melagingi ir vertintini kritiškai – kaip siekis padėti P. B. apeliantą neteisingai apkaltinti.
8. Apeliantui pagrįstų abejonių kelia ir liudytojo J. A. parodymų patikimumas: nors jis teisme teigė, kad labai gerai prisimena penkių metų senumo įvykius, tačiau negalėjo atsakyti į klausimą, kaip apeliantas buvo tuo metu apsirengęs ir kt. Nuteistojo teigimu, liudytojas negalėjo matyti betono gabalo metimo į P. B. automobilį fakto, nes, kaip jis pats nurodė, buvo už dušo kabinos prie šiltnamio. Apeliantas pastebi, kad tarp jo garažo ir tos vietos, kur liudytojas stovėjo, yra pastatas, kurio aukštis, pasak J. A., yra 2,2 metro. Be to, liudytojas teismui neminėjo, jog su juo bendravo policijos pareigūnė M. S., nors iš šios tarnybinio pranešimo akivaizdu, kad šį faktą liudytojas turėjo prisiminti. Liudytojai V. J. ir V. R. nematė akmens metimo. Apelianto ir šių kaimynų santykiai yra priešiški, ką jie patys patvirtino, todėl teismas šių liudytojų parodymų turėjo vertinti kritiškai ir jais nesivadovauti.
9. Apeliantui kelia abejonių aplinkybė, ar iš tiesų buvo iškviesta policija, ir ar ji buvo atvykusi į įvykio vietą: fotonuotraukos yra labai neaiškios ir nėra fotografavimo laiko. Jeigu policija buvo įvykio vietoje, turėjo rasti ir paimti daiktinį įrodymą – minėtą betono gabalą. Prašymai apklausti teismo posėdyje liudytoją M. S. bei fotografavusį asmenį abejonėms pašalinti buvo atmesti, todėl šių duomenų negalima laikyti objektyviais ir patikimais įrodymais, kuriais galėjo būti grindžiamas nuosprendis.
10. Apeliantas teigia, jog tai, kas išdėstyta, leidžia daryti išvadą, kad nuosprendis jo atžvilgiu naikintinas, kadangi nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), nesivadovauta BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais reikalavimais, jis priimtas pažeidžiant BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 ir 7 dalių nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatą. Teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistasis prašė panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo N. T. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Žemesnės instancijos teismas
12. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs jokių apeliacinio skundo ribas peržengiančių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nuteistasis ginčija kaltę ir netinkamą įrodymų vertinimą, be to, motyvuoja, jog pirmąja instancija bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo
13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012).
14. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas apima du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimai – Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000); Micallef prieš Maltą (Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009))). EŽTT taip pat yra pasisakęs, kad abejonę dėl galimo teismo šališkumo objektyviąja prasme gali nulemti teisėjo priimti sprendimai, kai skirtumas tarp išvadų, kurias jis padarė ir išvadų, kurias turės padaryti priimdamas sprendimą byloje, yra menkas (žr. Hauschildt v. Denmark, judgment of 24 May 1989, Sutyagin v. Russia, decision 8.7.2008).
15. Lietuvos apeliacinis teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-33/2008, kurios faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatavo, kad „<...> viena iš garantijų, jog bylą nagrinėjantis teismas yra nešališkas, yra tai, kad teisėjas negali nagrinėti bylos, jei jis tos pačios ar kitos teisminės stadijos metu jau vieną kartą yra nagrinėjęs bylą iš esmės (BPK 58 straipsnio 2 dalis). Tokiu pakartotiniu bylos nagrinėjimu laikytini ne tik atvejai, kai po panaikinto nuosprendžio bylą vėl nagrinėja tos pačios sudėties teismas. Tokiam pakartotiniam bylos nagrinėjimui galima prilyginti ir situaciją, susiklosčiusią šioje byloje, kai po teismo nutarties dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo, kurioje buvo nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės, įvertinti įrodymai, pasisakyta dėl teisinio veikų įvertinimo, panaikinimo bylą iš naujo vėl ėmėsi nagrinėti tas pats teisėjas“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-33/2008).
16. Vadovaujantis BPK 401 straipsnio 2 dalimi, priimdamas nutartį dėl medicininių poveikio priemonių taikymo, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.
17. Priimdami 2017 m. birželio 16 d. nutartį, kuria N. T. paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai vadovavosi BPK 401 straipsnio 2 dalimi: išdėstė byloje esančius, teismo ištirtus įrodymus, juos įvertino, pasisakė, kodėl nustatydamas tikrąsias aplinkybes; rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Kaip matyti iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2017 m. birželio 16 d. nutarties skirti priverčiamąją medicinos priemonę turinio (t. 1, b. l. 165-168), joje pateikti tokie N. T. kaltę dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo konstatuojantys ir padarytos veikos kvalifikavimą pagrindžiantys teiginiai:
- „N. T. kaltę šios nusikalstamos veikos padarymu patvirtina byloje ištirti įrodymai <...>“ (t. 1, b. l. 165);
- „Teismas daro išvadą, jog surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, jog N. T. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Tai pavirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo P. B. parodymais, bei liudytojų parodymais <...>“(t. 1, b. l. 166).
- Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad N. T. 2014 m. spalio 4 d. apie 16.07 val. P. B. išvažiuojant iš jam priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tyčiniais veiksmais sviedė betono gabalą į P. B. automobilį „Hyundai Santa Fe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pataikė į automobilio kairės pusės galines dureles, jas įlenkė ir subraižė, tai yra sugadino nukentėjusiojo turtą <...>“ (t. 1, b. l. 166).
- „<...> Šių duomenų pakanka teigti, kad N. T., darydamas veiką, turinčią nusikaltimo požymių, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau po šios veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, t. y. jis yra nepakaltinamas“ (t. 1, b. l. 167); ir kt.
18. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Vaida Sinkevičienė 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi panaikino paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymą, išnykus reikalui tokią priemonę toliau taikyti, ir baudžiamosios bylos, kurioje N. T. kaltinamas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nagrinėjimą atnaujino (t. 2, b. l. 72-74, t. 1, b. l. 165). Vadovaujantis BPK 406 straipsniu, baudžiamoji byla iš specialaus proceso perduota nagrinėti į teismą bendra tvarka. Tačiau šiame kontekste pastebėtina, kad byla bendrojo baudžiamojo proceso numatyta tvarka privalėjo būti paskirta nagrinėti kitam apylinkės teismo teisėjui.
19. Apeliantui 2019 m. kovo 28 d. teismo posėdžio metu pareiškus teisėjai Vaidai Sinkevičienei nušalinimą (t. 2, b. l. 145-146), pastaroji sprendimą dėl pareikšto nušalinimo atidėjo. 2019 m. balandžio 29 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai (teisėja Vaida Sinkevičienė) priėmė neskundžiamą nutartį, kuria N. T. pareiškimą dėl nušalinimo atmetė (t. 2, b. l. 153-155). Atmesdamas pareiškimą dėl nušalinimo teismas paaiškino, kad „<...> N. T. nurodomi teiginiai, jog teisėja nepagrįstai sprendė dėl medicininių priverčiamųjų priemonių, nesudaro pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo“.
20. Apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija nustatė, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį N. T. priėmė tos pačios sudėties teismas (past. – teisėja Vaida Sinkevičienė), kaip ir priėmęs 2017 m. birželio 16 d. nutartį dėl šiam asmeniui taikytinų medicininių poveikio priemonių. Be to, 2019 m. liepos 11 d. nuosprendyje dėl N. T. padarytos veikos kvalifikavimo, kaltės bei įrodymų vertinimo pasisakyta iš esmės tapačiais teiginiais bei argumentais kaip ir 2017 m. birželio 16 d. nutartyje. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas veikos kvalifikavimą (t. 3, b. l. 27), konstatavo, kad „<...> nagrinėjant medicininių priemonių taikymą ištirtų įrodymų visuma buvo nustatyta, jog N. T. padarė nukalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, tačiau po šios veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis bylos nagrinėjimo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tai yra tapo nepakaltinamas po veikos padarymo.“
21. Konstatuotina, kad bylą išnagrinėjęs ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas toje pačioje byloje ta pačia sudėtimi sprendė ir priverčiamosios medicinos skyrimo priemonės klausimą, taip pat nustatė, kad apeliantas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pasisakė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei veikos kvalifikavimo. Nenusišalindama ir tęsdama bylos nagrinėjimą bendra tvarka bei priimdama nuosprendį Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Vaida Sinkevičienė buvo varžoma ankstesniame savo sprendime toje pačioje byloje nagrinėtų ir išspręstų klausimų, todėl negalėjo užtikrinti nešališkumo.
22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmąja instancija, buvo pažeista apelianto N. T. teisė į nešališką teismą. Baudžiamojo proceso nuostatose yra nustatytos procesinės garantijos, užtikrinančios asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisę į gynybą, taip pat teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Viena iš teismo nešališkumo garantijų yra tai, kad teisėjas negali nagrinėti bylos, jei jis tos pačios ar kitos teisminės stadijos metu jau vieną kartą yra nagrinėjęs bylą iš esmės (BPK 58 straipsnio 2 dalis). Tokiam pakartotiniam bylos nagrinėjimui galima prilyginti ir situaciją susiklosčiusią šioje byloje – kai po teismo nutarties dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo, kurioje buvo nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės, įvertinti įrodymai, pasisakyta dėl teisinio veikų įvertinimo, bylą bendra tvarka nagrinėti ėmėsi ta pati teisėja. Pažymėtina, kad BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nuspręsta taikyti priverčiamąją medicinos priemonę, turinį, konstatuotina, kad byla buvo išnagrinėta šališko pirmosios instancijos teismo.
23. Panaikinus apeliacine tvarka skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, byla perduotina iš naujo nagrinėti apylinkės teisme, o nuteistojo skundo argumentai dėl kaltės nebuvimo ir įrodymų vertinimo šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nespręstini, nes tai turės būti vertinama iš naujo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo N. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. liepos 11 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti kitos teismo sudėties Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams.