Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. Kauno apygardos teismo nuteistas už tai, kad 2003 m. liepos 20 d., apie 15 val. 45 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. B. priklausančiame bulvių lauke, esančiame Medviškių k., Balbieriškio sen., Prienų r., panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su M. G. prieš jos valią analiniu ir oraliniu būdu, tačiau savo ketinimų nebaigė dėl nepakankamos erekcijos, tai yra dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Be to, A. A. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad 2003 m. liepos 20 d., apie 15 val. 45 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. B. priklausančiame bulvių lauke, esančiame Medviškių k., Balbieriškio sen., Prienų r., panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su M. G. prieš jos valią, dėl ko jai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį paskirti 3 (trejus) metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo;

pagal 149 straipsnio 1 dalį paskirti 5 (penkerius) metus laisvės atėmimo;

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirti 7 (septynerius) metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Prokuroras mano, kad nuosprendžio išvados dėl bausmių skyrimo neatitinka bylos aplinkybių ir paskirtos bausmės yra aiškiai per švelnios.

Taip pat, prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad A. A. charakterizuotinas teigiamai, nes jis yra baustas administracine tvarka. ATPK pažeidimus darė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu paskyrus jam kardomąją priemonę – namų areštą.

Prokuroras nurodo ir tai, kad teismas neteisingai nustatė, jog nuteistasis prisipažino dėl nusikalstamų veikų, nes A. A. kaltę pripažino tik iš dalies ir tai padarė priremtas neginčijamų įrodymų. Taip pat prokuroras pastebi, kad nuteistasis sąmoningai vilkino teisminį bylos nagrinėjimą, simuliavo psichinę ligą, neatsiprašė nukentėjusiosios, turtinės žalos neatlygino, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta jokių lengvinančių aplinkybių.

Skunde nurodoma, kad teismas be pagrindo konstatavo, jog byloje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas nurodo, kad savanoriškai papasakojo esmines objektyvias jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios. Apeliantas mano, kad reikėtų vadovautis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir pripažinti lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis vienas rūpinasi neįgaliais savo artimaisiais ir šeimos nariais, mažamečiu vaiku. Taip pat, nuteistojo nuomone, teismas jo girtumą įvykio metu neteisingai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes jo padarytai veikai girtumas neturėjo įtakos. Kadangi, kaip teigia nuteistasis, jo veika apima vien lengvinančias aplinkybes, jam paskirta bausmė švelnintina.

Apelianto nuomone, jam paskirta bausmė taip pat prieštarauja teisingumo principui ir pažeidžia piliečių lygybės prieš įstatymą principą. Tokius teiginius nuteistasis motyvuoja tuo, kad jis yra silpnos sveikatos, ilgą laiką gydomas psichiatrijos įstaigose, todėl laisvės atėmimo bausmė dar labiau pablogintų jo būseną. Jis nurodo, kad teismas neįvertino jo psichinės sveikatos būklės ir nesprendė riboto pakaltinamumo klausimo. Taip pat nuteistasis nurodo, kad rūpinasi mažamečiu vaiku, jo žmonos sveikata silpna, be to, jis rūpinasi savo ir žmonos tėvais, kurie yra neįgalūs, todėl, jo manymu, visi šie asmenys be jo priežiūros atsidurs beviltiškoje padėtyje. Šias aplinkybes teismas galėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. Papildomai apeliantas nurodo, kad niekad nebuvo teistas, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, dėl šių aplinkybių, jo manymu, jam taikytina BK 54 straipsnio 3 dalis bei skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Taip pat A. A. nurodo, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus, buvo šališkas ir neobjektyvus jo atžvilgiu, nes, bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiajai susirgus psichine liga, nebuvo galima tikėti jos parodymais, o teismas jais rėmėsi. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teisme nebuvo apklaustas liudytojas V. A. , liudytojas J. R. patvirtino nuteistojo dėstomas aplinkybes, jog nukentėjusioji įvykio metu nesipriešino ir nešaukė. Tuo tarpu liudytojo R. K. parodymai yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų ir šališki, palankių nuteistajam bylos aplinkybių šis liudytojas neprisimena. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad pats buvo užpultas ir nukentėjusiosios sužalotas su kibiru.

Be to, nuteistasis A. A. nurodo, kad buvo pažeisti BPK 301 straipsnio reikalavimai. Nukentėjusiosios parodymai pirmosios ir vėlesnių apklausų metu yra skirtingi, todėl neobjektyvūs, jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nuteistasis mano, kad jo veika be pagrindo kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, nes jis nesikėsino su nukentėjusiąja tenkinti lytinės aistros analiniu ir oraliniu būdu. Tokia nuomonė prieštarauja pirminiams pačios nukentėjusiosios parodymams. Todėl nuteistasis mano, jog jis turi būti dėl šio nusikaltimo išteisintas.

A. A. nuomone, taip pat nėra jokių pagrįstų duomenų, kad jis naudojo prieš nukentėjusiąją smurtą, nes tokių aplinkybių nenurodė pati nukentėjusioji, o liudytojas J. R. jas paneigė, todėl jo veika geriausiu atveju turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą, kita vertus, ir šiuo atveju jo kaltė neįrodyta, todėl jis turi būti išteisintas ir dėl šios nusikalstamos veikos.

Taip pat nuteistasis mano, kad jo veikos kvalifikavimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį visiškai nepagrįstas, nes nėra sužalojimus pagrindžiančios specialisto išvados, o psichiatrinę ekspertizę atlikę ekspertai, duodami išvadą apie sužalojimo mastą, peržengė savo kompetencijos ribas. Nuteistasis nurodo, kad TMI specialisto išvada Nr. 2435 paneigia tokias aukščiau minėtų ekspertų išvadas. A. A. nuomone, teismas nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusioji gyvena normalų gyvenimą, visą laiką dirbo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad prieš ją atlikti veiksmai sukėlė jai sunkias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą grąžinti iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Prokurorės manymu, teismas pažeidė BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes anksčiau savo 2006-11-10 nutartyje, kurios turinys prilygsta nuosprendžiui, konstatavo, kad A. A. padarė byloje nustatytas veikas, ir antrą kartą nagrinėjo bylą aukštesnės instancijos teismui panaikinus šią nutartį. Gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro skundą atmesti, o prokurorės pastebėtą baudžiamojo proceso normų pažeidimą nelaikyti esminiu, kadangi skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas galėjo nagrinėti bylą, nes anksčiau šioje byloje yra priėmęs ne nuosprendį, o nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apygardos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui, nes šią bylą išnagrinėjęs ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, toje pačioje byloje anksčiau sprendė priverčiamosios medicinos priemonės klausimus ir buvo konstatavęs, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, buvo pasisakęs dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei veikų kvalifikavimo, todėl byloje buvo šališkas.

Nuteistojo ir prokuroro skunduose nėra nurodyta argumentų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir su tuo susijusių esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimo. Tačiau kolegija, atsižvelgdama į prokurorės apeliacinės instancijos teisme nurodytas aplinkybes, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, tokius pažeidimus, procesinių garantijų, užtikrinančių asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas nesilaikymą, nustato.

Visų pirma kolegija atkreipia dėmesį, kad teismui priimant sprendimus negali turėti įtakos jokie veiksniai, aplinkybės, kurie keltų abejones priimto teismo galutinio sprendimo teisėtumui bei teismo nešališkumui. Šioje byloje skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas ne iš karto. Į baudžiamosios bylos nagrinėjimą bendrąja tvarka įsiterpė ir specifinis procesas - priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. A. procesas. Teismas, turėdamas duomenų, kad po inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo A. A. sutriko psichinės sveikatos būsena, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tikrino jo pakaltinamumą. Vykstant bendrajam baudžiamosios bylos procesui ir keičiantis nuteistojo psichinės sveikatos būklei, esant įvairiems duomenims apie nuteistojo psichinės sveikatos būklę, bylos nagrinėjimas du kartus buvo stabdomas ir A. A. buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Remiantis BPK normomis, jei nusprendžiama taikyti tokią valstybės prievartos priemonę, nutartyje teismas privalo išspręsti klausimus, numatytus BPK 401 straipsnyje ir neišvengiamai pasisakyti dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo fakto, veikos padarymo aplinkybių, nustatyti, ar tą veiką padarė tas būtent asmuo, kurio byla nagrinėjama, t.y. teismas privalo nustatyti pavojingas veikas, įvertinti byloje esančius duomenis, pripažinti arba nepripažinti jų įrodymais, pasisakyti ir dėl veikos kvalifikavimo.

Todėl antrąjį kartą 2006 m. lapkričio 10 d. nutartimi paskyręs A. A. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, teismas šioje nutartyje išdėstė visus byloje esančius, teismo ištirtus įrodymus, juos įvertino, pasisakė, kodėl nustatydamas tikrąsias aplinkybes patikėjo nukentėjusiosios parodymais, ir konstatavo, kad jis padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, BK 149 straipsnio 1 dalyje, BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas prokuroro skundą, 2007 m. birželio 21 d. nutartimi panaikino 2006 m. lapkričio 10 d. apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tas pats apygardos teismo teisėjas, gavęs bylą, vėl nagrinėjo ją iš naujo, šaukė liudytojus, nukentėjusiąją, apklausė A. A. , liudytoją R. K. , ištyrė bylos rašytinę medžiagą ir 2007 m. rugsėjo 21 d. priėmė skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį. Šiame nuosprendyje faktinės bylos aplinkybės nustatytos ir A. A. kaltė iš esmės grindžiama tais pačiais duomenimis, kurie buvo to paties teisėjo ne tik nurodyti, bet ir įvertinti 2006 m. lapkričio 10 d. nutartyje. Nors šioje nutartyje A. A. kaltės klausimas nebuvo išspręstas, tačiau joje konstatuota, kad būtent A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, pasisakyta dėl bylos įrodymų vertinimo ir dėl veikų kvalifikavimo.

Aplinkybės, kad tas pats teisėjas du kartus toje pačioje byloje nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, pasisakė dėl veikų teisinio įvertinimo, kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad buvo pažeista A. A. teisė į nešališką teismą. Ši teisė įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje. Jos turinys yra tai, kad teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, dėl jo nešališkumo negali kilti abejonių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos jurisprudencijos pavyzdžiuose bei kasacinėje praktikoje konstatuota, kad nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti ne tik subjektyviai nešališkas, t. y. neturėti išankstinio asmeninio nusistatymo ar būti tendencingas, bet ir objektyviai nešališkas, t. y. turi nebūti realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Case Academy Trading Ltd. and Others v. Greece, No. 30342/96, 4.4.2000, Case Daktaras v. Lithuania, No. 42095/98, 10.10.2000, LAT baudž. byla Nr. 2K-7-645/2005).

Baudžiamojo proceso normose yra nustatytos procesinės garantijos, užtikrinančios asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisę į gynybą, teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kolegija taip pat pastebi, kad viena iš garantijų, jog bylą nagrinėjantis teismas yra nešališkas, yra tai, kad teisėjas negali nagrinėti bylos, jei jis tos pačios ar kitos teisminės stadijos metu jau vieną kartą yra nagrinėjęs bylą iš esmės (BPK 58 straipsnio 2 dalis). Tokiu pakartotiniu bylos nagrinėjimu laikytini ne tik atvejai, kai po panaikinto nuosprendžio bylą vėl nagrinėja tos pačios sudėties teismas. Tokiam pakartotiniam bylos nagrinėjimui galima prilyginti ir situaciją, susiklosčiusią šioje byloje, kai po teismo nutarties dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo, kurioje buvo nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės, įvertinti įrodymai, pasisakyta dėl teisinio veikų įvertinimo, panaikinimo bylą iš naujo vėl ėmėsi nagrinėti tas pats teisėjas.

Apeliacinės instancijos teismui panaikinus A. A. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę ir perdavus bylą nagrinėti Kauno apygardos teismui ( 3t. b. l. 75-81), buvo išspręsti klausimai, kuriuos reglamentuoja BPK 406 straipsnis, baudžiamoji byla iš specifinio proceso buvo grąžinta į bendrąjį baudžiamąjį procesą. Tokiu atveju, įvertinus panaikintos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, jos panaikinimo motyvus, byla privalėjo bendrojo baudžiamojo proceso numatyta tvarka būti paskirta nagrinėti kitam apygardos teismo teisėjui.

Panaikinus skundžiamą apeliacine tvarka apygardos teismo nuosprendį, byla perduotina iš naujo nagrinėti apygardos teisme, o nuteistojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentai dėl kaltės įrodytumo, bausmių teisingumo ir kt. šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenagrinėtini, kadangi turės būti sprendžiami iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti kitos teismo sudėties Kauno apygardos teismui.