Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. P. paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 13 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas D. P. laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. vasario 16 d. (00 val. 50 min.) iki 2025 m. vasario 17 d. (13 val. 10 min.) (dvi dienos).

Iki nuosprendis bus pradėtas vykdyti, palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo D. P. sulaikymo pagal šį nuosprendį dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai

2. Nuteistojo D. P. gynėjas advokatas M. Venckus apeliaciniu skundu prašo pakeisti apylinkės teismo nuosprendį – sušvelninti nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę arba skirti arešto bausmę, o skirtos bausmės vykdymą visiškai ar iš dalies atidėti.

2.1. Teigia, jog skirta bausmė yra per griežta. Teismas nepakankamai atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam nuosprendžio priėmimui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, 2K-l l 9-689/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, nukentėjusiojo elgesio ypatumus, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Naujos redakcijos baudžiamasis įstatymas išplėtė galimybes BK 54 straipsnio 3 dalies (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį.

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras M. S. atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka.

3.1. Mano, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, todėl apeliacinis skundas atmestinas. Pažymi, jog, skiriant bausmę, svarbu buvo ir tai, kad teismas pripažino D. P. recidyvistu. Teismas tinkamai motyvavo, kodėl jam skiria laisvės atėmimo bausmę. Jokių naujų aplinkybių ar duomenų, dėl kurių galima išimties tvarka taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 75 straipsnio nuostatas, su apeliaciniu skundu nepateikta.

3.2. Visos apelianto nurodytos aplinkybės teismui buvo žinomos ir teisingai įvertintos. D. P. per trumpą laiką buvo nuteistas 3 kartus už analogiškas smurtines veikas, paskutinį kartą 2022 metais spalio 18 d. jam skirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Tačiau jis nesilaikė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, todėl buvo pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmės. Kai D. P. buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, jam vėl buvo panaikintas lygtinis paleidimas ir jis pasiųstas atlikti neatliktos bausmės dalies. Nors bausmę atliko, tačiau šiuo metu teistumas neišnykęs, jis daug kartų baustas administracine tvarka. Taigi D. P. yra linkęs nusikalsti, smurtauti, pažeidinėti įstatymus, nesilaiko švelnesnių bausmių vykdymo sąlygų. Ankstesni teistumai ir taikytos bausmės nepaveikė jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl švelninti nuosprendžiu skirtą bausmę ar jos vykdymą atidėti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniu skundu neginčijama D. P. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau prašoma paskirti švelnesnę bausmę arba jos vykdymą atidėti, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra lemiama bausmės paskirties tikslų visumos (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai) ir yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas privalo atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai), taip pat į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismas privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bausmę gali sugriežtinti ar sušvelninti tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę.

5. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Skundžiamu nuosprendžiu D. P. už šios nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, ją, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė sumažintą bausmę – 8 mėnesius laisvės atėmimo. Iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, jog reikšminga bausmei švelninti aplinkybe laikoma tai, jog šiuo atveju abu konflikto dalyviai – sūnus D. P. ir tėvas (nukentėjusysis) G. P., buvo stipriai neblaivūs, tarp jų įvyko konfliktas, todėl dėl įvykio kaltas ir tėvas, kuris dabar su sūnumi susitaikė ir taip pat prašo paskirti švelnesnę bausmę.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nukentėjusiojo G. P., liudytojų L. P., M. P., P. V., T. M. parodymais, pastebi, jog, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nebuvo ir dabar nėra pagrindo spręsti, jog aktualią veiką D. P. padarė išprovokuotas neblaivaus tėvo – nukentėjusiojo G. P. elgesio. Nors abu konflikto dalyviai buvo neblaivūs, tačiau tai savaime nereiškia, jog D. P. turėjo gintis nuo tėvo, kuris tik papriekaištavo jam, kad jis paėmė neatsiklausęs motorinį dviratį, juolab smūgiuoti tėvui kumščiais į veidą, o po to spardyti jį gulintį ant grindų. Taigi nekyla abejonių, jog ne tėvo, o sūnaus apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui. Nors dabar tėvas ir atleido sūnui, tačiau tai savaime nepašalina D. P. ir jo padarytos smurtinės nusikalstamos veikos pavojingumo. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuoti G. P. kūno sužalojimai – odos nubrozdinimai kaktoje, dešiniame antakyje su aplinkine poodine kraujosruva, dešiniame skruoste, dešinės rankos 4, 5 pirštų sumušimai su poodinėmis kraujosruvomis, lūpų sumušimas ir gleivinės nubrozdinimas, smilkinių sumušimai, aiškiai parodo, kad D. P. smurtiniai veiksmai prieš tėvą buvo intensyvūs ir ne vienkartiniai. Kita apelianto nurodoma aplinkybė, jog po konflikto liudytojai P. V., T. M. matė, kad D. P. iš nosies bėgo kraujas, taip pat nemažina jo asmenybės ir jo smurtinių veiksmų pavojingumo. Be to, toks menkas D. P. sužalojimas dera su nukentėjusiojo G. P. parodymais, jog jis sūnui galėjo kažkur suduoti, kai gynėsi nuo pastarojo smūgių jam į veidą.

7. Visuma aptartų aplinkybių sudaro pagrindą nesutikti su apelianto pozicija, kad aktualios veikos pavojingumas yra daug mažesnis negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galima D. P. paskirti švelnesnę bausmę arba visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Parinkdamas nuteistajam D. P. bausmės rūšį ir dydį, teismas atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pobūdį – viena tyčinė nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę – nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui (praeityje teistas 3 kartus už analogiškas smurtines nusikalstamas veikas pagal BK 140 straipsnio 1, 2 dalį), kartu atsižvelgė į tai, jog byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi atsakomybę sunkinančios – nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Apeliaciniame skunde nutylima D. P. pripažinimo recidyvistu aplinkybė, o ši aplinkybė, kartu su anksčiau aptartomis, užkerta kelią švelnesniam jo nubaudimui. Be to, nuteistajam kaltu prisipažinus visiškai byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu (BK 64¹ straipsnis). Todėl vertinti, kad bausmė yra per griežta ar neproporcinga padarytai veikai ir nuteistojo atsakomybei, pagrindo nėra.

8. Iš naujo įvertinęs visą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuosprendyje nurodyti duomenys nuteistąjį charakterizuoja neigiamai ir sudaro neabejotiną pagrindą spręsti, jog jis, nepaisant ankstesnių teistumų ir teismų nuosprendžiais paskirtų bausmių, išvadų nedaro ir realiai pasitaisyti nesistengia. Taigi jis iš ankstesnių teistumų nepasimokė ir teigiamų išvadų nepadarė, todėl tokiam asmeniui valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Bausmė yra neišvengiama už įstatymu uždraustos veikos padarymą skirtinos poveikio priemonės pasekmė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinio poveikio priemones, aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, kas neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

9. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti tuo, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus dėl to pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų ir pan.). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Labai svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Kartu pažymėtina, kad kaltininkui skiriamos bausmės individualizavimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, be to, D. P. ne kartą jau teistas už smurtines nusikalstamas veikas ir vėl padarė tokią veiką, o tai rodo jo polinkį daryti teisės pažeidimus. Todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai netaikė D. P. BK 75 straipsnio nuostatų ir skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėjo. Dabar taip pat nėra pagrindo spręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto jam taikymo. Apeliacinio skundo teiginiai, jog per griežtas nubaudimas gali neigiamai atsiliepti artimųjų santykiams, kelti nuoskaudų, savaime nepaneigia nuteistojo D. P. asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir kartu neleidžia patikėti, jog jo asmenybė laisvėje pasikeis.

12. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Simbolinės, nuteistajam priimtinos bausmės skyrimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų.

13. Apibendrindama tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pakeisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo D. P. neizoliuojant nuo visuomenės ir be pataisos įstaigos darbuotojų pagalbos jo elgesys nepasikeis, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. gynėjo advokato Mariaus Venckaus apeliacinį skundą atmesti.