- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-22
- Bylos Nr.
- 1A-167-312/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38500-2021-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- G. G.
- Advokatai
- Liudas Paltanavičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. gynėjo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. G. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2021 m. spalio 28 d., apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu du kartus ranka trenkė nukentėjusiajam R. D. į kairės pusės smilkinį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės kaktos pusės sumušimu, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu. Šiais savo veiksmais G. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo G. G. gynėjas advokatas Liudas Paltanavičius (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendį ir išteisinti G. G.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimai, t. y. nebuvo išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, buvo netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės, nepašalinti esminiai prieštaravimai, remtasi prielaidomis ir samprotavimais bei išimtinai nukentėjusiojo R. D. bei jam palankios liudytojos – buvusios sutuoktinės, tiesiogiai nemačiusios įvykio, prieštaringais, nevienareikšmiškais parodymais, apsiribota vien formaliu dalies įrodymų išdėstymu, neįvertintas jų santykis, neištirtos abejotinos aplinkybės, nevisapusiškai ištirti surinkti įrodymai, neišsamiai išnagrinėta įvykio situacija bei jos aplinkybės, tokiu būdu, apelianto teigimu, netinkamai pritaikytos BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. neįvertinta, kad šiuo atveju nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių.
2.2. Apeliantas skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo liudytojos R. D. parodymų vertinimu, kurie, apelianto manymu, buvo laikomi patikimais ir patvirtinančiais G. G. kaltę. Apelianto teigimu, liudytojos R. D. parodymai yra nevienareikšmiški, tendencingi, o pati liudytoja yra suinteresuotas asmuo, nes, apklausus ją ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji nežinojo nei ar R. D. tuo metu gyveno namuose, nei ar prieš įvykį jį matė namuose nesužalotą, ar tik po įvykio jau sužalotą, nei kada tiksliai pastarasis buvo sužalotas. Toliau apeliantas skunde nurodo, kad daugiau nei po metų, t. y. bylą nagrinėjant teisme, liudytoja staiga prisiminė šias buvusiam sutuoktiniui itin palankias aplinkybes, kas verčia abejoti liudytojos parodymų patikimumu ir objektyvumu. Taip pat, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad R. D. nurodė, jog pati tiesiogiai įvykio nematė, apie įvykį jai papasakojo nukentėjusysis R. D., todėl jos parodymai negali būti savarankiškas faktinės informacijos apie įvykį šaltinis. Be to, liudytojos R. D. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir dėl to, kad pastaroji yra buvusi R. D. sutuoktinė, turinti su nukentėjusiuoju bendrų vaikų, iki šiol su juo palaikanti šiltus santykius. Apeliantas pažymi, kad R. D. civilinį ieškinį siuntė liudytoja. Apelianto teigimu, ši aplinkybė leidžia manyti, kad ir liudytoja tikėjosi turtinės naudos iš G. G.
2.3. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, kad iš pareigūno „body kameros“ įrašo matyti, jog pareigūnas įvykio metu jokio sužalojimo ant R. D. veido nepastebėjo. Taip pat, 2022 m. vasario 2 d. liudytojo apklausoje pareigūnas M. S. nurodė, kad jokie sužalojimai nebuvo pastebėti. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas M. S. nurodė, kad ant G. G. rankų nebuvo jokių konflikto ar sumušimo požymių.
2.4. Apeliantas skunde pabrėžia, kad R. D., jausdamas didelę antipatiją G. G., siekė visais būdais „nubausti“ (kaip jis pats ne kartą teigė G. G. „pasodinti į kalėjimą“), tad ėmėsi aktyvių veiksmų, žinodamas, kad analogiškas nusikaltimas apsunkins G. G. padėtį, R. D. sąmoningai vedžiojo šunį prie G. G. namo. Kai G. G. paprašė pasišalinti, provokavo konfliktą, pats trenkė G. G. ir tik G. G. pasakius, kad šis kreipsis į policijos pareigūnus, R. D. pamatęs, kad G. G. skambina pareigūnams, taip pat paskambino policijos pareigūnams ir melagingai nurodė, kad ne jis trenkė G. G., o G. G. trenkė jam. Toliau apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas neįvertino to, kad tarp G. G. ir R. D. konfliktiniai santykiai vyrauja virš 3-4 metų dėl nepagrįstų R. D. finansinių reikalavimų. Todėl R. D. sąmoningai lankėsi prie G. G. šeimos namų, provokavo konfliktus, žinodamas, kad tuo pačiu laikotarpiu vyko baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kuriame G. G. buvo kaltinamas pagal analogišką straipsnį dėl smurto R. D. ir jo nepilnametės dukros atžvilgiu.
2.5. Toliau skunde apeliantas teigia, kad kaltinimas grindžiamas išimtinai prieštaringais įrodymais, kurie neva patvirtina, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent įvykio dieną ir būtent G. G. tyčiniais smurtiniais veiksmais. Apeliantas pažymi, kad teismas iš esmės tik pacitavo nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, specialisto išvadoje išdėstytas aplinkybes ir jų neanalizavęs, nesugretinęs ir nepašalinęs prieštaravimų nurodė, kad G. G. veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantas cituoja BK 15 straipsnio nuostatas, kuriomis remdamasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti visus G. G. psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su pastarojo neva padarytais veiksmais prieš nukentėjusįjį ir tų veiksmų padariniais, t. y. išsiaiškinti, kaip G. G. sąmonėje atsispindėjo visi BK 140 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymiai ir kokios buvo šios valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių, tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes nesigilino, ir jų nenagrinėjo ir dėl jų apskritai nepasisakė.
2.6. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad teismas neįrodė, kad tarp G. G. neva padarytos veikos ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, to nepatvirtina ir byloje esantys įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai, specialisto išvados. Apeliantas skunde pabrėžia, kad nuosprendis grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo, jo buvusios sutuoktinės, kuri nematė įvykio, melagingais parodymais ir tikimybine išvada. Toliau skunde dėstoma, kad teismas neatsižvelgė į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nepagrindė jokiais teisiniais argumentais G. G. inkriminuoto nusikaltimo padarymo motyvo, neįrodė tiesioginės tyčios padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl įrodymų neteisėtumas ir kilusios abejonės turėjo būti vertinamos G. G. naudai.
2.7. Taip pat skunde apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Europos žmogaus pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Remdamasis šiais šaltiniais, apeliantas teigia, kad buvo šiurkščiai pažeista nuteistojo teisė į teisingą teismą, kadangi nuosprendis buvo priimtas remiantis paminėtais melagingais įrodymais. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas iškraipė byloje surinktų įrodymų prasmę, vadovavosi prieštaringais, abejotinais, nenuosekliais, melagingais nukentėjusiojo ir jam palankių liudytojų parodymais, neanalizavo įrodymų visumos, jų santykio, tendencingai juos vertino bei neįrodė G. G. kaltės dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis G. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo G. G. gynėjo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nepripažįsta savo kaltės, nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir paviršutiniškai vertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neišdėstė ir byloje surinktais įrodymais nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų, nuosprendį grindė prielaidomis. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas bylai svarbias faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
6. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
7. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).
8. Nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste, Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė ne tik nukentėjusiojo R. D. ir jo buvusios žmonos R. D. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize. G. G. savo kaltę neigia, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jo kaltė nežymiai sutrikdžius nukentėjusiajam R. D. sveikatą neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o būtent nukentėjusiojo, jo buvusios žmonos R. D. parodymais, taip pat policijos pareigūno M. S. parodymais, apžiūros protokolais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 3077/2021 (01) bei kita rašytine bylos medžiaga. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
9. Visų pirma, šioje byloje neginčytinai nustatyta, jog tarp nuteistojo G. G. ir nukentėjusiojo R. D. jau kurį laiką egzistuoja konfliktiniai santykiai. Vis tik, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog R. D. siekė pakenkti G. G. ir sąmoningai provokavo konfliktą vedžiodamas šunį prie G. G. namo, o G. G. paprašius R. D. pasišalinti, pastarasis trenkė G. G.
10. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. D. parodymų patikimumu, kadangi jie viso baudžiamojo proceso metu iš esmės išliko nepakitę ir buvo pakankamai nuoseklūs. Pažymėtina, jog nukentėjusysis viso proceso metu iš esmės nurodė tuos pačius G. G. jo atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus – ranka suduotus du smūgius į kairės veido pusės smilkinį, o jo parodymus patvirtina kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai. Šiuo atveju, byloje pateikta specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo R. D. parodymus, kadangi R. D. nustatytas sužalojimas ir jo padarymo būdas atitinka nurodomą kaltinamojo smurtavimo prieš nukentėjusįjį būdą. Taip pat nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojai M. S. bei R. D. Pažymėtina, jog liudytojas M. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad matė paraudimus ant nukentėjusiojo veido, o tai paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog liudytojas M. S. nepastebėjo jokių sužalojimų. Be to, „body kameros“ vaizdo įraše užfiksuota, kaip M. S., kalbėdamas su G. G., nurodė, jog pas R. D. yra guzas ant kaktos, o G. G. paklausus „o tai iš kur guzas?“, pareigūnas atsakė: „tai jis sakė, kad trenkėt“. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojos R. D. parodymai, kur ji nurodė, kad R. D. grįžo namo sumuštas, su sumušimo žymėmis ant veido, jis pasakė, kad netoli namų įvyko incidentas su G. G., kuris jį užsipuolė ir smurtavo. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog nurodytos bylos aplinkybės patvirtina nukentėjusiojo R. D. parodymus dėl G. G. smurtavimo jo atžvilgiu aplinkybių.
11. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir abejones dėl liudytojos R. D. parodymų patikimumo, pažymėtina, jog šios liudytojos parodymai iš esmės viso proceso metu taip pat buvo gana nuoseklūs. Nors apeliantas siekia pagrįsti jų netikslumą atskirose dalyse (pvz. dėl to, kad ji nežinojo, ar R. D. tuo metu gyveno namuose, nežinojo, kada tiksliai pastarasis buvo sužalotas), visgi nurodomi parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl šios liudytojos parodymų patikimumo. Nors apeliaciniame skunde bandoma diskredituoti R. D. parodymus teigiant, kad liudytoja tikisi turtinės naudos iš G. G., tačiau tai niekuo nepagrįsti pasvarstymai. Pažymėtina, jog įvykio metu vyko jos ir nukentėjusiojo skyrybų procesas, todėl nepagrįsta tikėti, kad tuo metu ji kartu su R. D. sugalvojo nepagrįstai apkaltinti G. G. Nagrinėjamu atveju, sutiktina, jog liudytojos R. D. parodymai turi būti vertinami kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad šią liudytoją ir nukentėjusįjį siejo artimi šeimyniniai santykiai, tačiau tiek nukentėjusiojo R. D., tiek liudytojos R. D. parodymai pasitvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi nagrinėjamoje byloje.
12. Apelianto teigimu, specialisto išvada tik patvirtina, jog nukentėjusysis patyrė sužalojimus, tačiau nepatvirtina, jog šie sužalojimai atsirado kaltinime nurodytu laiku ir įvykio vietoje, apelianto nuomone, negalima paneigti, kad užfiksuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ne įvykio dieną, o kitu laiku. Atsakant į šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog BPK nenumato jokių apribojimų, kokiam laiko tarpui po įvykio praėjus nukentėjęs asmuo gali kreiptis į teismo medicinos ekspertą dėl patirtų sužalojimų užfiksavimo ir nustatymo. Taip pat pažymėtina, jog pirmą kartą nukentėjusiojo patirti sužalojimai išsamiai buvo užfiksuoti praėjus parai po įvykio – 2021 m. spalio 29 d. asmens ambulatorinio tyrimo metu, o specialisto išvadoje Nr. G 3077/2021 (01) užfiksuotų R. D. patirtų sužalojimų lokalizacija ant jo kūno iš esmės sutampa su minėto 2021 m. spalio 29 d. ambulatorinio tyrimo duomenimis. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad minėtus sužalojimus R. D. būtų galėjęs patirti ne 2021 m. spalio 28 d. įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis arba kitu laiku (prieš arba po įvykio). Pažymėtina, jog specialisto išvadoje Nr. G 3077/2021 (01), buvo aptarti ne tik R. D. patirti sužalojimai, tačiau yra aiškiai nurodyta, jog R. D. nustatytas kairės kaktos pusės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai smūginiu kieto buko daikto poveikiu, prieš kreipiantis medicinos pagalbos. Nors teismams vertinant įrodymus, specialisto išvados neturi prioriteto prieš kitus bylos įrodymus, tačiau yra akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju specialisto išvada Nr. G 3077/2021(01), kurią patvirtina kiti bylos įrodymai, atitinka būtent nukentėjusiojo R. D. pateiktą įvykio versiją, o ne nuteistojo keliamas versijas, kurios nėra įtikinamos ir neatitinka bylos medžiagos.
13. Apygardos teismo įsitikinimu, nukentėjusiojo R. D. ir liudytojų R. D. parodymai atitinka byloje esančių nešališkų liudytojų M. S. parodymus bei kitus objektyvius duomenis (užfiksuotus specialisto išvadose, garso ir vaizdo įrašuose ir kt. bylos medžiagoje) ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog G. G. padarė jam inkriminuotą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo G. G. gynybinė versija prieštarauja surinktiems įrodymams, todėl laikytina neobjektyvia ir atmestina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. G. gynėjo advokato Liudo Paltanavičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.