Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-02-04 · Civilinė byla Nr. e2S-421-852/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-02-04
Bylos Nr.
e2S-421-852/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18940-2020-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Verikas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Industek“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-421-852/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18940-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2021 m. vasario 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Industek“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vėsa ir partneriai“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Industek“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ 19 752,23 Eur skolą, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 454,61 Eur palūkanas, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2020 m. gruodžio 1 d. gautas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ji prašė taikyti arešta atsakovės piniginėms lėšoms, o jų esant nepakankamai nekilnojamajam bei kilnojamajam turtui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 3 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo atsakovei priklausančias ir atsiskaitomosiose sąskaitose esančias pinigines lėšas ieškinio sumai (19 752,23 Eur), atsakovei iš areštuoto turto leidžiant atsiskaityti su ieškove, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, o šių lėšų nepakankant, areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant nurodytuoju turtu disponuoti.

Šalies argumentai

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė nurodė, jog prašoma priteisti skolos suma yra pakankamai didelė (19 752,23 Eur), atsakovė vengia įvykdyti savo turtinius įsipareigojimus ieškovei, iki šios dienos atsakovė ieškovei nėra sumokėjusi nei vienos dalinės įmokos, kas pagrįstų atsakovės norą atsiskaityti su ieškove geranoriškai, o be to, visą bylos nagrinėjimo laikotarpį atsakovė elgiasi nesąžiningai, vilkindama atsiskaitymą su ieškove, teisindamasi, kad atsiskaitymą su ieškove stabdo covid-19 ligos pandemija, o galiausiai byloje iš atsakovės pusės buvo pateiktas taikos sutarties projektas, kuris nėra paremtas jokiu, net menkiausiu skolos sumokėjimu ieškovei, todėl byloje nėra jokių aplinkybių, kurios duotų pagrindą ieškovei tikėtis, kad atsakovė galų gale su ja atsiskaitys. Taip pat nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis nustatyta, kad šiai dienai prieš atsakovę yra užvesta virš dešimties civilinių bylų. Vertino, kad aukščiau nurodytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju, sudaro prielaidas spręsti apie galimą atsakovės nesąžiningumą ir nemokumą. Taip pat pažymėjo, kad nors ieškovė ir nepateikė duomenų, kurie pagrįstų atsakovės ketinimus perleisti ieškinio dalyku esantį turtą tretiesiems asmenims, tačiau šiuo konkrečiu atveju egzistuoja prielaidos, t. y. nėra jokių teisinių kliūčių, atsakovei šiuos veiksmus atlikti. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė skolos ieškovei negrąžino, leidžia pagrįstai spręsti apie teismo sprendimo neįvykdymo rizikos buvimą šiuo konkrečiu atveju.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Atsiliepimas

6. Atsakovė nurodo, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji galėtų bandyti savo turimą turtą paslėpti ar išvaistyti ir/ar duomenų, patvirtinančių, kad pareikšto ieškinio suma jai būtų didelė, todėl pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas deklaratyviu teiginiu, jog egzistuoja objektyvios prielaidos tikėtis, kad ji dėl savo nesąžiningų veiksmų ir jo atžvilgiu nepritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, gali neįvykdyti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Iš viešai prieinamų ir patikrinamų duomenų matyti, kad ji vykdo veiklą, nuolat moka mokesčius valstybei, turi net 50 darbuotojų, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ji negalėtų įvykdyti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo. Aplinkybė, kad ji turi kitų kreditorių pareikštų reikalavimų teisme, savaime neįrodo ir nepatvirtina grėsmės sprendimo vykdymui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gynė tik vienos iš ginčo šalių interesus, neatsižvelgė į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį, taikymo sąlygas ir poveikį atsakovės interesams, tuo pažeisdamas teisingumo, lygiateisiškumo bei proporcingumo principus. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai trikdo įmonės veiklą. Ši net negali sumokėti žyminio mokesčio už atskirąjį skundą, jau nekalbant apie įmonės ūkinei veiklai būtiną atsiskaitymo poreikį. Nepriekaištinga reputacija yra viena iš garantijų sėkmingai veiklai, paremtai klientų pasitikėjimu, todėl įrašas turto areštų aktų registre bei piniginių lėšų areštas daro neigiamą ir neatitaisomą poveikį įmonės reputacijai bei pelningumui. Tai, kad ieškovės manymu, ji nesumoka ieškovei reikalingos sumos, nepatvirtina jos nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrindo. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės siekia tik vieno tikslo – atsakovę nubausti už tai, kad ji nesutiko sumokėti jos vienašališkai deklaruotos sumos. Pažymėjo, kad šiuo atveju byla nėra susijusi su viešuoju interesu, ginčas dėl skolos vyksta tarp dviejų privačių juridinių asmenų, dėl to teismo vaidmuo neturėtų būti aktyvus ir palankus išimtinai ieškovei. Taip pat pastebėjo, kad naudojantis vieša informacija matyti, kad iškėlus šią civilinę bylą jos darbuotojų skaičius nepakito, o socialinio draudimo skolų ji neturi.

7. Ieškovė atsiliepimu prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Šalies argumentai

8. Ieškovė nurodo, kad 2020 m. liepos 2 d. ji pateikė prašymą išduoti teismo įsakymą dėl skolos iš atsakovo priteisimo. Tačiau atsakovė į tą įsakymą pateikė prieštaravimus be motyvų bei paprašė nutraukti bylą. Todėl ji buvo priversta, tęsdama išieškojimo procesą, teikti teismui ieškinį, kuriame nebuvo prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir buvo tikimasi supratimo ir geranoriško skolos grąžinimo, netrukdant atsakovei vykdyti teisėtą savo veiklą. Nepaisant to, iš atsakovės nebuvo sulaukta net menkiausio atsiskaitymo iš visos skolos dalies. Galų gale, pamačiusi, kad aplinkybės nesuponuoja palankaus atsakovei sprendimo teisme, iš vakaro, prieš posėdžio dieną, ieškovė gavo pasiūlymą sudaryti taikos sutartį, kurį, suprantama atstovas turėjo suderinti su klientu – iš to atsirado ir prašymas atidėti teismo posėdį. Tačiau, kaip paaiškėjo iš atsakovės pateikto pasiūlymo – taikos sutartyje nurodytos sąlygos buvo ieškovei įžeidžiančios. Taigi, kaip matoma, ieškovė geranoriškai, net ne visada pasinaudodama teisės normų jai suteiktomis teisėmis, vis tikėjosi atsakovės sąžiningumo. Ir tik po to paprašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad atsakovė už gautas prekes jau buvo iš dalies atsiskaičiusi ir todėl tolesnis apmokėjimų nebevykdymas kelia abejonę dėl būsimo sprendimo tinkamo realizavimo. Be to, kaip pagrįstai nurodė, pirmosios instancijos teismas, atsakovės vedamų bylų teismuose skaičius viršija dvidešimt. Esant tokioms nepalankioms ieškovei sąlygoms, ji neturi kito pasirinkimo, o tik prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei bei palaikyti dėl to savo reikalavimus. Atsakydama į atsakovės atskirajame skunde išdėstytus motyvus nurodė, kad visų pirma, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio I dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/20I5). Akcentavo, kad iš pastarojo teisinio reglamentavimo seka, kad atsakovė neįrodė savo aplinkybių pagrįstumo ir todėl jos atskirojo skundo motyvai neturi įtakos ginčytino klausimo išsprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

13. Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčija to, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau teigia, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ji galėtų bandyti savo turimą turtą paslėpti ar išvaistyti ir/ar duomenų, patvirtinančių, kad pareikšto ieškinio suma jai būtų didelė, kas suponuotų, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

14. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje sprendė, kad ieškovės nesąžiningumas pasireiškia vengimu įvykdyti savo turtinius įsipareigojimus ieškovei bei ieškovės nurodytu netinkamu atsakovės procesiniu elgesiu, vilkinant atsiskaitymą su ieškove, teisinantis, kad atsiskaitymą stabdo covid-19 ligos pandemija, bei teikiant taikos sutarties projektą, kuris nėra paremtas jokiu, net menkiausiu skolos sumokėjimu ieškovei. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nutarties priėmimo dieną, prieš atsakovę buvo užvesta virš dešimties civilinių bylų.

15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas – buvo ne kartą pažymėta, kad tokie kriterijai, kaip ieškinio sumos dydis konkrečiam atsakovui ir atsakovo turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018 ir kt.). Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).

16. Atsižvelgdamas į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad atsakovės vengimas įvykdyti savo turtinius įsipareigojimus, iškeltos kitos civilinės bylos atsakovės atžvilgiu, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų nesąžiningumo bei to, kad atsakovė vengs ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Tuo tarpu didelė ieškinio suma atsakovui pati savaime nėra pakankama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimui konstatuoti.

17. Todėl ginčijama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

Atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Andrius Verikas