Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, atstovaujamo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus prašymą atsakovui Vilijampolės socialinės globos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. M. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos, atstovaujamas VSDFV Kauno skyriaus su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilijampolės socialinės globos namų 955.57 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus. Draudėjai privalo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti. Visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – Registro nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-04-25 nutarimu Nr. 435, 25 punktas nustato, kad duomenis apie apdraustuosius vadovaujančios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka teikia draudėjai teritorinėms tvarkymo įstaigoms. Pagal Registro nuostatų 25.2. punktą, draudėjas pateikia teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigą, nurodydamas apdraustojo vardą, pavardę, asmens kodą, asmens socialinio draudimo numerį, jeigu asmuo neturi Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka suteikto asmens kodo, valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą, valstybinio socialinio draudimo pabaigos kalendorinio mėnesio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumą. Pranešimas apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigą pateikiamas per 3 darbo dienas nuo apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigos dienos, išskyrus šių Nuostatų 25.3, 25.8 ir 25.9 papunkčiuose nustatytus atvejus. Jeigu apdraustajam valstybinis socialinis draudimas baigiasi dėl apdraustojo atleidimo iš darbo (tarnybos), nurodomas atleidimo iš darbo (tarnybos) pagrindas (teisės aktas, straipsnis, dalis, punktas) ir už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija apdraustajam išmokėta. Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V-243 (toliau – Taisyklių) 4.2, 16.2 punktuose numatyta, kad draudėjai teikia VSDFV teritoriniam skyriui 2-SD pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo arba nutraukiama rašytinė slapto bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią buvo mokamas atlygis (priežasties kodas – 02). Minėtų Taisyklių 17.2 punktas numato, jog draudėjas privalo pateikti 2-SD pranešimą per 3 darbo dienas nuo apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigos dienos, išskyrus šių Taisyklių 16.3, 16.9 ir 16.13 punktuose numatytus atvejus.

Draudėjas Vilijampolės socialinės globos namai, vadovaudamasi aukščiau nurodytomis teisės normomis, VSDFV Kauno skyriui pateikė 2015-07-13 2-SD pranešimą Nr. 109 apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, kuriame nurodė apdraustojo L. M. valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą – 2015 m. liepos 13 d., valstybinio socialinio draudimo pabaigos mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą - 322,92 Eur, socialinio draudimo įmokų sumą – 132,33 Eur, apdraustojo L. M. atleidimo iš darbo teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalį bei apdraustajam L. M. apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba išeitinę kompensaciją už 5 mėnesius. Pagal Vilijampolės socialinės globos namų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrui pateiktus duomenis VSDFV Utenos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 4, 5, 6, 7, 8 straipsniais bei Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656, 5-9, 28 punktais, 2016 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. NI_SP1-84 paskyrė L. M. nedarbo socialinio draudimo išmoką laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. birželio 28 d., kas mėnesį jam mokant po 303,80 Eur nedarbo socialinio draudimo išmokų laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. kovo 28 d. ir po 225,41 Eur nedarbo socialinio draudimo išmokų laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. birželio 28 d..

VSDFV Kauno skyrius gavo 2016 m. gegužės 3 d. Vilijampolės socialinės globos namų elektroninį prašymą dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo Nr. PT-2-SD NR.109, kuriuo draudėjas prašė pašalinti iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro apdraustojo L. M. duomenis apie jo valstybinio socialinio draudimo pabaigą, valstybinio socialinio draudimo pabaigos mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą - 322,92 Eur, socialinio draudimo įmokų sumą – 132,33 Eur, atleidimo iš darbo teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalį bei apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba išeitinę kompensaciją už 5 mėnesius. Išnagrinėjęs Vilijampolės socialinės globos namų elektroninį prašymą, vadovaudamasis Registro nuostatų 36 ir 41 punktais, VSDFV Kauno skyrius 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 8.A-2170 pašalino apdraustojo L. M. Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašytus duomenis t. y. valstybinio socialinio draudimo pabaigą 2015 m. liepos 13 d., valstybinio socialinio draudimo pabaigos mėnesio draudžiamųjų pajamų sumą - 322,92 Eur, socialinio draudimo įmokų sumą – 132,33 Eur, atleidimo iš darbo teisinį pagrindą – Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalį bei apskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką arba išeitinę kompensaciją už 5 mėnesius.

Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, jog teisę į nedarbo draudimo išmoką turi bedarbiais teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti apdraustieji, kuriems teritorinė darbo birža nepasiūlė tinkamo darbo ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonių ir jeigu jie atitinka kitas įstatyme numatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis numato, jog nedarbo draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas. Atsižvelgiant į Vilijampolės socialinės globos namų pateiktą 2-SD pranešimą Nr. 109 apie apdraustojo L. M. valstybinio socialinio draudimo pabaigą bei į tai, kad 2015 m. gruodžio 21 d. L. M. teritorinėje darbo biržoje buvo suteiktas bedarbio statusas, VSDFV Utenos skyrius laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. birželio 28 d. paskyrė L. M. nedarbo socialinio draudimo išmokas. VSDFV Kauno skyriui pagal Vilijampolės socialinės globos namų pateiktą prašymą pašalinus duomenis apie L. M. valstybinio socialinio draudimo pabaigą iš Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro, VSDFV Utenos skyrius 2016 m. birželio 6 d. sprendimu „Dėl L. M. nedarbo draudimo išmokos permokos nustatymo“ Nr. NI_SP5-1093 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. kovo 31 d. susidarė 955,57 Eur L. M. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos permoka.

Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad neteisingai apskaičiuotos ir išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos išieškomos įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Vilijampolės socialinės globos namų patikslintus duomenis L. M. negalėjo būti suteiktas bedarbio statusas ir paskirtos nedarbo socialinio draudimo išmokos. Dėl Vilijampolės socialinės globos namų neteisėtų veiksmų 2015 m. liepos 13 d. atleidžiant L. M. iš darbo, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 955,57 Eur žala, kurią privalo atlyginti Vilijampolės socialinės globos namai. Jei Vilijampolės socialinės globos namai būtų veikę teisėtai, būtų nereikėję įrašyti, o vėliau ir tikslinti duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre, todėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui būtų išvengta.

Pažymi, jog VSDFV Utenos skyrius pateikė Vilijampolės socialinės globos namams 2016 m. birželio 7 d. pretenziją Nr. (9.117)R3-24375 dėl 955,57 Eur permokos (žalos) atlyginimo gera valia, tačiau Vilijampolės socialinės globos namai 2016 m. liepos 1 d. raštu žalą atlyginti atsisakė. Prašo skundą tenkinti.

Atsakovo atstovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-567-638/2016 nusprendė pripažinti neteisėtu ieškovo L. M., atleidimą iš darbo, Vilijampolės socialinės globos namų specialiojo pedagogo pareigų, grąžinti ieškovą į ankstesnį darbą, priteisti ieškovui L. M., iš atsakovės valstybės biudžetinės įstaigos Vilijampolės socialinės globos namai 2943,90 Eur darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas priimdamas sprendimą pasisakė, kad ieškovui priteistinas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. liepos 13 d.) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, įvertino, kad įsakymu dėl ieškovo atleidimo iš darbo ieškovui buvo nuspręsta išmokėti penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, todėl darbo užmokestė už priverstinės pravaikštos laiką priteisė už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 13 d. (išeitinės išmokos laikotarpio pabaiga) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, po 32,71 euro už kiekvieną darbo dieną, tai sudaro 90 darbo dienų, iš viso 2943,90 euro (priskaityta suma). Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad 2015 m. gruodžio 21 d. L. M. teritorinėje darbo biržoje buvo suteiktas bedarbio statusas, o VSDFV Utenos skyrius laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. birželio 28 d. paskyrė L. M. nedarbo socialinio draudimo išmokas. Šiuo atveju šių išmokų dydžiu turėjo būti mažintinas priverstinės pravaikštos priteistasis dydis.

Pabrėžia, kad pagal bendrąsias žalos atlyginimo nuostatas padarę žalą asmenys privalo ją atlyginti tik tada, kai jie yra kalti dėl jos atsiradimo. Pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo atsakovo kaltės. Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta <...>“. Mano, jog šiuo atveju L. M. privalo grąžinti pareiškėjui viską ką gavo be pagrindo, nes jo praturtėjimas pareiškėjo sąskaita atitinka visas CK ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje įtvirtintas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas, taigi susiklosčiusiems santykiams taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas ir ne atsakovui, bet L. M. atsiranda prievolė gražinti nepagrįstai įgytą sumą. Prašo atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotas asmuo prašymo pagrįstumo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

Prašymas nepagrįstas ir atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo VSDFV Utenos skyriaus reikalavimo atsakovui Vilijampolės socialinės globos namams dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui L. M. išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Pareiškėjas minėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimą L. M. laiko Valstybinio socialinio draudimo fondui padaryta turtine žala, atsiradusia dėl Vilijampolės socialinės globos namų sprendimo atleisti L. M. iš darbo, kuris teismo sprendimu pripažinus atleidimą neteisėtu, grąžintas į darbą ir atlygintina pagal Socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (ankstesnės Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu galiojančio valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už Valstybiniam socialinio draudimo fondui padarytą žalą, 1 dalies nuostata, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybiniam socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir anksčiau galiojusi identiška Įstatymo 18 straipsnio 21 dalies nuostata, reiškia, kad žalos atlyginimui taikytinos bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės taisyklės.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.

Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo B. prieš Rumuniją, § 61). Kita vertus, nuolatinis prieštaringų teismo sprendimų buvimas gali sukurti teisinį netikrumą, galintį sumažinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema, nors toks pasitikėjimas, akivaizdu, yra vienas iš esminių teisinės valstybės komponentų (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo P. prieš Rumuniją, § 98, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo V. ir kiti prieš Serbiją, § 56; 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo S. ir kiti prieš Rumuniją, § 38).

ABTĮ 15 straipsnio 1 d. nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

Teismas pažymi, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija išnagrinėjo visiškai analogišką nagrinėjamai administracinę bylą Nr. eA-496-502/2018 ir šioje byloje 2018 m. kovo 21 d. priimtu sprendimu suformulavo teisės aiškinimo taisykles bei teisės aktų taikymo sampratą, kuri turi esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje teisingam ir objektyviam prašymo išsprendimui. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, be kita ko, yra pasisakiusi ir dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo, nurodydama, jog teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl apdraustam asmeniui, grąžintam į tarnybą, teismui panaikinus sprendimą dėl jo atleidimo, išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos, kurią Valstybinio socialinio draudimo fondo teritorinis įvardijo turtine žala, atlygintina pagal Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, aukščiau paminėtoje 2018 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018, aiškindamas ginčo teisinius santykius, reglamentuojančius Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) nuostatas, konstatavo, kad Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nėra sureglamentuoti socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejai, kai tokia išmoka teisėtai buvo paskirta ir išmokėta asmeniui, kuris vėliau teismo sprendimu buvo grąžintas į pareigas. Nedarbo socialinio draudimo įstatymas nereguliuoja asmeniui teisėtai paskirtos ir išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos susigrąžinimo atvejų, todėl nustačius, kad nedarbo socialinio draudimo išmokai esant paskirtai ir mokėtai teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo išvadai, kad dėl šios išmokos mokėjimo susidarė permoka išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos ir žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui Socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies prasme nebuvo padaryta.

Teismo vertinimu, pareiškėjo keliami reikalavimai šioje byloje ir išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018 iš esmės yra analogiški, šių bylų faktinės aplinkybės tapačios, joms taikytinos tų pačių teisės aktų nuostatos, todėl ginčo atvejui LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendimas turi precedento galią, kuriuo privalu vadovautis. Akcentuotina, kad 2016 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XII-2508 nuo 2017 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra pakeistas, tačiau ginčui reikšminga ankstesnės šio Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 1 dalies nuostata, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, išliko visiškai analogiška ir naujos redakcijos Įstatyme (Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad teritorinei darbo biržai ar VSDFV teritoriniam skyriui buvo pateikti kokie nors tikrovės neatitinkantys duomenys, turintys reikšmės L. M. bedarbio statusui bei nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimui. Pažymėtina, jog reikšmingų aplinkybių savaime nekeičia ir teismo sprendimas, kurio pagrindu L. M. buvo grąžintas į darbą. Taigi, kaip buvo nurodyta LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendime, taip ir ginčo atveju nėra pagrindo išvadai, kad dėl šios išmokos mokėjimo susidarė permoka išmokėtos nedarbo socialinio draudimo išmokos, taip pat kad buvo padaryta žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Pabrėžtina ir tai, kad vertinant analogiškus ginčo teisinius santykius, atsižvelgus į Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-496-502/2018, tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir kitose apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtose analogiškose administracinėse bylose dėl žalos priteisimo, susidarius nedarbo socialinio draudimo išmokos permokai (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-413-624/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1262-525/2018).

Konstatavus, kad turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondui nebuvo padaryta, t. y. nesant vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Prašymą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.