Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės Alos Petrenko (toliau – Prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo K. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

K. O. buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą mažametei, o būtent:

2014-05-21, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), stipriai laikydamas savo mažametę dukrą K. E. O., gim. (duomenys neskelbtini), už rankos ir alkūnės, nutempė ją į kambarį, tyčia pargriovė ant grindų, įkišo pirštus jai į burną bei tyčia ją spausdamas, sukėlė mažametei nukentėjusiajai K E. O. fizinį skausmą, tęsdamas nusikalstamą veiką stvėrė ją gulinčią ant grindų už abiejų pečių, tyčia stipriai spaudydamas kairįjį petį ją purtė, taip mažametei nukentėjusiajai K E. O. padarė kraujosruvas kairio peties srityje ir kairiajame žaste, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu (specialisto išvada Nr. G1903/14 (01)), tuo sukėlė mažametei nukentėjusiajai K E. O. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

K. O. buvo kaltinamas šiais veiksmais padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 str.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu K. O. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. išteisino, konstatavęs, kad nukentėjusiosios K E. O. parodymai yra nepatikimi, vien jais remiantis negalima padaryti neabejotinų išvadų dėl to, kokiu būdu ant K. E. O. kūno atsirado mėlynės, dėl K. O. veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu, o taip pat dėl kaltinimo pagrįstumo. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų E. K. O. parodymus, teismas nurodė byloje nenustatęs, todėl išnaudojęs visas galimybes kilusioms abejonėms ir neaiškumams pašalinti bei to padaryti nepavykus, visas abejones vertino kaltinamojo naudai.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir pripažinti K. O. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. ir skirti 50 MGL baudą.

Prokurorė skunde nurodo, kad nuosprendis turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas dėl nuosprendžio išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 329 str. 2 p.), kadangi nagrinėjamoje byloje aiškiai nustatytos faktinės aplinkybės, jog K. O. atlikto smurtinius veiksmus – mažametei dukrai – tyčia stipriai spaudė kairįjį petį, dėl ko pastarajai sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiajai padarytą sužalojimą konstatavo teismo medicinos specialistas. Išvada, kad išteisintasis šią veiką padarė tyčia, grįstina nukentėjusiosios, liudytojos R. O. parodymais, atsižvelgiant į konflikto priežastį ir eigą, išteisintojo atliktus veiksmus ir atsiradusius aiškiai konstatuotus padarinius. Prokurorė pažymi, kad teismas byloje nenustatė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių išteisintasis, būdamas akivaizdžiai fiziškai stipresnis už nukentėjusiąją, būtų turėjęs pagrindo manyti, kad suduodamas mažamečiui vaikui smūgį, stumdydamas, kratydamas, purtydamas, spausdamas, nesukels jokių pasekmių. Pasak prokurorės, ir pats padarytų sužalojimų kiekis, lokalizacija bei pobūdis parodo išteisintojo prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto intensyvumą ir patvirtina nusikalstamos veikos inkriminavimo pagrįstumą. Teigia, kad iš to seka akivaizdi išvada, kad konflikto metu išteisintasis veikė tyčia, o atliktų prieš nukentėjusiąją veiksmų skaičius ir kilę padariniai rodo, kad jis suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jam esant žymiai fiziškai stipresniam už nukentėjusiąją, kuri buvo mažametė, dėl jo veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai ir, nors jų nesiekė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Prokurorės teigimu, teismas neįvertino, kad nukentėjusiosios parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu apie patį fizinio sužalojimo faktą, kilusį ginčą, tėvo pyktį ir jos neigiamas emocijas, yra nuoseklūs, neprieštaringi. Prokurorė dėmesį atkreipia į tai, kad kilusio ginčo fakto neneigia ir pats išteisintasis. Kad visus nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus padarė būtent išteisintasis, pasak prokurorės, patvirtina ekspertizių išvados apie tai, kad visi sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti tuo pačiu laiku. Prokurorės teigimu, tarp išteisintojo veikos ir šios veikos padarinių, t.y. nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.

Skunde taip pat nurodoma, kad nuosprendyje nurodytos išvados, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo įtakota motinos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji gyveno pas tėvą. Prokurorės teigimu, nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusioji norėjo pakenkti tėvui, neva pasakodama apie išgalvotus įvykius. Atkreipia dėmesį, kad šioje dalyje teismas nepagrįstai išteisintojo naudai vertino psichologės E. P. parodymus, kurie iš esmės grįsti psichologiniu tyrimu tuo metu, kai nukentėjusioji gyveno pas motiną. Pasak prokurorės, nėra jokių duomenų apie psichologinį ypatingą nukentėjusiosios prieraišumą motinai gyvenimo pas tėvą laikotarpiu bei dėl to galėjusį atsirasti jos parodymų tendencingumą. Nurodo, kad teismas visiškai nevertino liudytojos T. S. parodymų, kad nukentėjusioji dėl išteisintojo sukeltų konfliktinių situacijų pasakojo jai ir anksčiau, kad tėtis kartais ją skriaudžia, tampo.

Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, selektyviai vertino įrodymus, nepagrįstai pirmenybę teikė teisinantiems įrodymams ir nemotyvuotai atmetė arba ignoravo kaltinančius.

Teismo posėdžio metu prokurorė skundą palaikė, prašė tenkinti. Nukentėjusiosios K. E. O. atstovė klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Išteisintojo K. O. gynėjas prašė skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl K. O. išteisinimo pagal LR BK 140 str. 3 d. yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodytą įrodymų sampratą, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti.

BK 140 str. 3 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris, mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. K. O. buvo kaltinamas mušdamas sukėlęs fizinį skausmą ir padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą mažametei dukrai. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 140 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai, tai reiškia, jog kaltininkas supranta, kad jo naudojamas smurtas sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Šios aplinkybės yra svarbios, aiškinantis K. O. tyčios turinį.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintasis K. O., apklaustas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., nepripažino, tačiau neginčijo buvus konfliktui tarp jo ir dukters dėl nuotraukų, kurias padarė jo dukra, tačiau paaiškino pokalbio su vaiku metu kalbėjęs aiškiai ir griežtai, bet nerėkęs. Išteisintasis nieko negalėjo paaiškinti ir pakomentuoti dėl nukentėjusiosios K. E. O. sužalojimų, teigė niekada nesielgęs taip, kad sukeltų dukrai skausmą, nieko konkretaus iš to, kas aprašytas kaltinamajame akte, nebuvo. Mergaitė buvo nusiminusi, verkė, nes buvo pagauta meluojant (b.t. 1, b.l. 188-189).

Ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis taip pat teigė nenaudojęs fizinio smurto prieš dukrą, nešaukęs, balso nekėlęs (b.t. 1, b.l. 68-69). Šiais aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b.t. 1, b.l. 74-79).

Nors prokurorės teigimu, tarp išteisintojo veikos ir šios veikos padarinių, t.y. nukentėjusiosios nežymaus sveikatos sutrikdymo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys ir sužalojimas, padarytas K. E. O. yra konstatuotas specialisto, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į bylos specifiką, kuomet tarp sutuoktinių vyksta tarpusavio nesutarimai, barniai bei skyrybų procesas ir pastarieji gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju tarp išteisintojo ir mažametės nukentėjusiosios mamos vyko skyrybų , motinos valdžios apribojimo , nepilnamečio vaiko(nukentėjusiosios) gyvenamosios vietos nustatymo procesas.

Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo K. O. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad išteisintasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Teisingai dėmesį atkreipė pirmosios instancijos teismas, kad mažametės nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai labiau atitinka jos motinos R. O. apklausose nurodytas aplinkybes, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji K. E. O. nieko nesakė nei apie tai, kokia buvo jos ir tėvo pokalbio bei konflikto su tėvu priežastis, nei apie nuotraukas, nei apie atsiprašymą A. (tėčio draugės). Nukentėjusioji teigė nesupratusi dėl ko tėtis buvo toks piktas ir ant jos šaukė, nutempė į kambarį ir pargriovė ant grindų, įkišo pirštus į burną, purtė už abiejų pečių, kairiajame spausdamas smarkiau, labai skaudėjo, ji verkė (b.t. 1, b.l. 29-30). Tik apklausiama bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nukentėjusioji K. E. O. iš karto nurodė, kad buvo supykusi ant A., todėl nufotografavo telefonu ją neapsirengusią. Taip pat nukentėjusioji nurodė, kad tėtis tikriausiai nesuprato, kad jai skauda, kadangi kai ji norėjo išeiti iš kambario, tėtis norėjo ją sustabdyti, todėl ir suėmė už peties, pirštus į burną įkišo nenorėdamas. Ji verkė, nes tėtis kalbėjo labai griežtu tonu, ji bijojo (b.t. 2, b.l. 102-103). Parodymų patikrinimo vietoje metu mažametė nukentėjusioji dėl dantenų spaudimo nieko nenurodė (b.t. 1, b.l. 34-38). Nukentėjusioji K. E. O. 2014-05-23 buvo apžiūrėta gydytojos, tačiau išskyrus kraujosruvas kairiojo žasto srityje, smurto žymių burnoje nenustatyta (b.t. 1, b.l. 25-26).

Nors tiek nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu, tiek jos motina viso bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad tėtis atėjęs į mokyklą rėkė ant mergaitės, stvėrė ją už rankos ir išsitempė pas save į namus, tačiau liudytoja apklausta mažametės nukentėjusiosios K. E. O. mokytoja R. V. nepatvirtino šio fakto, kad K. O. būtų naudojęs smurtą prieš dukrą, nors mergaitė vakarieniavo mokytojos akivaizdoje, kai tėvas atėjo jos pasiimti ir ją išsivedė. Liudytoja nurodė, kad tėtis mergaitę tik įkalbinėjo eiti kartu su juo, bet nešaukė, už rankos neištempė. Teigė, kad tyrėjos nurodytų veiksmų nebuvo (b.t. 2, b.l. 189-190).

Prokurorė skunde nurodo, kad nebuvo įvertinti liudytojos T. S. parodymai apie mažametės nukentėjusiosios pasakojimus, kad ir anksčiau tėtis ją skriaudė, tampė, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad ši liudytoja nurodė, kad mergaitė yra sakiusi apie smurtą, tačiau pati liudytoja išteisintojo K. O. blogo elgesio nėra stebėjusi. Nurodė, kad bendraujant su mergaite, ji sakiusi, kad tėtis skriaudžia, t.y. kažkur patempia, kažko neleidžia. Mėlynių pas mergaitę liudytoja nurodė pastebėjusi nebuvo (b.t. 2, b.l. 44-45). Akivaizdu, kad tokių išteisintojo K. O. veiksmų – patempimo, neleidimo kažką daryti – teismas negali vertinti kaip nusikaltimo BK prasme.

Neatitikimų yra mergaitės parodymuose ir dėl tualeto durų atidarymo iš išorės. Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo mažametė nukentėjusioji teigė bijojusi tėvo, todėl užsirakinusi tualete, o tėtis duris atrakino iš išorės ir jėga ją už rankos ją nutempė į kambarį (b.t. 1, b.l. 29-30). Apklausos pirmosios instancijos teisme metu jau teigė neprisimenanti, kaip nuėjo į tualetą, tėtis duris atidarė iš išorės arba ji pati jas atidarė, laikydama duris (b.t. 2, b.l. 102-103). Byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad tualeto durys bute, kuriame vyko šioje byloje nagrinėjami įvykiai, yra rakinamos užraktu ir kad jis užsirakina iš vidinės pusės, o iš išorės užraktas yra neveikiantis, juo durų atrakinti nei užrakinti neįmanoma. Taip pat protokole užfiksuota, kad ant tualeto durų ir spynos laužimo žymių nėra (b.t. 1, b.l. 10-15).

Akivaizdu, kad ir kiti nukentėjusiosios parodymai, yra prieštaringi, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jie yra įtakoti mergaitės motinos R. O.. Nors prokurorė skunde nurodo, kad ši teismo išvada neatitinka bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija mano priešingai. Tiek liudytoja apklausta mergaitės mokytoja R. V., tiek psichologė E. P. nurodė, kad mergaitė yra ypatingai atsidavusi motinai. Motinos įtaką mergaitei patvirtina ir byloje pateikti telefoniniai pokalbiai, kurie patvirtina, kad motina R. O. mokė dukrą K. E. O. meluoti, nurodinėjo jai ką sakyti teisme sprendžiant ginčus su išteisintuoju K. O., nuteikinėjo mergaitę prieš jos tėvą ir jo sugyventinę A. (b.t. 1, b.l. 87-89). Be to pabrėžtina, kad mažametė nukentėjusioji įvykių metu gyveno su mama, todėl natūralu, kad tai veikė jos mąstymą, elgesį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino , kad mergaitės parodymai gali būti įtakoti motinos.

Esant šiems motyvams, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino , jog mažametei nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai- trys mėlynės kairiajame žasto plote (b.t. 1, b.l. 50), nėra pakankama vada išvadai, kad išteisintasis K. O. tokius sužalojimus padarė tyčia , suprasdamas , kad mergaitei iš tikrųjų skauda ir tyčia norėjęs jai tą skausmą sukelti bei ją sužaloti, juolab, kad ir pati nukentėjusioji teigė, kad tėtis stipriau suėmė už peties tik tuomet, kai ji norėjusi išeiti iš kambario, o tėtis norėjo ją sustabdyti. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo nesant tyčios K. O. veiksmuose smurtauti prieš savo mažametę dukrą sukeliant jai skausmą bei nežymiai sutrikdant jos sveikatą. Kolegijos nuomone baudžiamosios bylos duomenys ir mažametės nukentėjusiosios apklausos nepatvirtina išteisintajam K. O. inkriminuotos veikos, o byloje surinktų faktinių aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad K. O. išteisintas pagrįstai.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad priešingai nei skunde nurodo prokurorė, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, įrodymus ištyrė tinkamai ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų prokurorės skunde nurodytus argumentus. Dėl šių motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.