Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-413-280/2013 pagal ieškovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ieškinį atsakovams N. P. ir E. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „ALRO media“ bei atsakovo E. P. priešieškinį ieškovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ir atsakovė N. P. 2007 m. balandžio 26 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-K200704-0439-1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti visu savo turtu ieškovui, jeigu trečiasis asmuo UAB „ALRO media“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito linijos sutartį Nr. K200704-0439 su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais (b. l. 20-21). Taip pat ieškovas ir atsakovas E. P. 2007 m. balandžio 29 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-K200704-0439, pagal kurią atsakovas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu ieškovui, jeigu UAB ALRO media“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito linijos sutartį Nr. K200704-0439 su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais (b. l. 23-25).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi neišnagrinėjo atsakovo priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ir kitų procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų. Teismas privalėjo padaryti motyvuotas ir teisiškai argumentuotas išvadas. Teismas nei vienos savo išvados nepagrindė nei byloje esančiais įrodymais, nei teisės aktais, todėl konstatuotinas CPK 270 straipsnio 4 dalies pažeidimas, nulėmęs neteisėto skundžiamo sprendimo priėmimą.

Motyvuojamoji dalis

2. Priešieškinis yra tenkintinas, nes sudarant kreditavimo sutartį, ieškovas turėjo didžiulę įkeisto turto masę, todėl visi laidavimai buvo nebereikalingi - pertekliniai.

3. Iš laidavimo kylančius teisinius santykius, kai paskolos davėjas yra finansų įstaiga, be Civilinio kodekso normų reglamentuoja ir imperatyvios viešosios teisės normos, turinčios viršenybę civilinių normų atžvilgiu. Šiuo atveju, laidavimo sutartis buvo sudaryta su negalinčiu vykdyti laiduotojo pareigos, todėl ji pažeidžia imperatyvias įstatymo normas: CK 6.76, 6.77 straipsnio 4 dalį, Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnį, todėl ji, kaip, prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, turėjo būti pripažinta niekine (CK 1.80 straipsnis).

4. Sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar yra tariamas – tai faktinių aplinkybių kvalifikavimas. Ginčo teisinio santykio kvalifikavimas yra išimtinė teismo diskrecija, todėl proceso šaliai visiškai pakanka nurodyti tik faktines aplinkybes, o teismas jas kvalifikuoja, privalomai nurodydamas materialinę normą, t. y. tik teismas sprendžia, ar tai yra niekinis, ar tariamas sandoriai arba kvalifikuotinas ir kaip niekinis ir kaip tariamas sandoris.

5. Tol, kol nepasisakyta dėl Finansų įstaigos įstatymo taikymo šioje byloje, laikytina, kad byla iš esmės nėra išnagrinėta. Teismas galėjo padaryti išvadą, tik išanalizavęs atsakovo argumentus dėl pastarojo sunkios turtinės padėties, apie kurią ieškovui buvo žinoma, tačiau jis nesiekė pakeisti į finansiškai pajėgų laiduotoją. Tokie sandoriai, kai iš anksto žinoma, kad juose aptartų prievolių šalys objektyviai įvykdyti negalės, tačiau tokios būsenos nei viena šalis nesiekia pakeisti, laikomi tariamais, tačiau teismas apie tai nepasisakė. Teismas taip pat nevertino atsakovo argumentų dėl formalaus laidavimo sutarties sudarymo, neatkreipė dėmesio į tai, kad buvo nurodyta, jog paskola paimta šeimos poreikiams. Teismas vertino, kad ji paimta verslui vystyti, nevertino įrašų, teigiančių, jog tai yra apelianto ir jo sutuoktinės, kurios niekada neturėjo ir neturi, įsipareigojimai.

6. Teismas teisingai akcentavo, kad aiškinant sutarties turinį, būtina vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnyje, tačiau nepateikė jokių argumentų, kodėl šie bendriniai principai netaikomi šioje byloje. Nepasisakyta, kodėl protinga sudaryti su asmeniu sutartį, kurios jis negalės objektyviai įvykdyti. Be to, teismas, pasisakydamas dėl laiduotojo užimamų pareigų ir dirbamo darbo, nesirėmė ne tik įstatymu, bet ir teismų praktika.

8. Laidavimo sutartimi buvo užtikrinta terminuota skolininko prievolė, todėl 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi UAB „ALRO media“ iškėlus bankroto bylą, visi skolų mokėjimo terminai pasibaigė. Tuo tarpu laidavimas baigiasi, jei kreditorius per tris mėnesius nepareiškė laiduotojui ieškinio nuo tos dienos, kai suėjo prievolės įvykdymo terminas. Trijų mėnesių terminas pasibaigė 2009 m. lapkričio 24 d., o ieškinys pareikštas tik 2013 m. sausio 3 d., todėl tai yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti.

9. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtino ieškovo 454 054,15 Lt kreditorinį reikalavimą BUAB „ALRO media“ bankroto byloje, todėl ieškovas savo teises jau realizavo, taip pat atleido laiduotojus nuo atsakomybės.

10. Teismas atmetė atsakovų prašymą dėl laiduotojo UADBB „SĖKMĖS PULAS“ įtraukimo į bylą, nes įtraukimą laikė netikslingu ir formaliu. Tačiau teismas, neįtraukdamas į bylą laiduotojo UADBB „SĖKMĖS PULAS“, pasisakė dėl jo teisių ir pareigų, jam nedalyvaujant, ir tai yra savarankiškas pagrindas sprendimo panaikinimui (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Atsiliepimu į atsakovo E. P. apeliacinį skundą ieškovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Atsakovo argumentai dėl pastarojo turtinės padėties nėra reikšmingi, nes CK 6.77 straipsnio 4 dalis suteikia teisę kreditoriui laiduotoju pasirinkti konkretų asmenį. Ieškovas pasirinko atsakovus, kadangi pastarieji buvo trečiojo asmens UAB „ALRO media“ akcininkai.

2. Atsakovo argumentas dėl laidavimo sutarties pripažinimo niekine, kaip prieštaraujančios imperatyvioms CK 1.5 str. nuostatoms, yra nepagristas, nes pastaroji neatitinka imperatyviai normai nustatyti keliamų reikalavimų, nes nepasižymi jokiu draudimu. Priešingai, šioje nuostatoje įtvirtintas civilinių teisinių santykių principas, kuriuo šalys vadovaujasi civiliniuose teisiniuose santykiuose.

3. Tarp ieškovo ir atsakovų sudarytomis laidavimo sutartimis buvo susitarta, jog laidavimo sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo momento ir galioja iki visiško ir tinkamo kredito sutarties bei laiduotojų skolinių įsipareigojimų ieškovui įvykdymo. Šalys susitarė, jog laiduotojų įsipareigojimai ieškovui galioja iki visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo, todėl CK 6.88 str. 1 d. įtvirtintas trijų mėnesių ieškinio padavimo terminas šiuo atveju netaikomas.

4. Vien faktas, jog iškėlus bankroto bylą UAB „ALRO media“, ieškovas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka pareiškė kreditorinį reikalavimą savaime nereiškia, jog ieškovas atsisakė savo teisės ateityje reikalauti, jog pagrindinio skolininko UAB „ALRO media“ prievolę pagal kredito sutartį įvykdytų laiduotojai - atsakovai. Kadangi skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl esant UAB „ALRO media“ iškeltai bankroto bylai, ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Todėl ieškovas, pareikšdamas ieškinį atsakovui, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko BUAB „ALRO media“ prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas - laiduotojas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepimu į atsakovo E. P. apeliacinį skundą trečiasis asmuo BUAB „ALRO media“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „ALRO media“ 2007 m. balandžio 26 d. sudarė kredito sutartį Nr. K200704-0439 ( b. l. 9-16), 2007 m. liepos 17 d. susitarimą dėl dalinio kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (b. l. 17) ir 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimą dėl dalinio kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (b. l. 18-19), pagal kuriuos ieškovas suteikė trečiajam asmeniui 500 000 Lt kreditą, o trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti paskolintas lėšas, mokėti sutartimi nustatytas palūkanas, vykdyti kitus įsipareigojimus. Galutinis kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas 2014 m. balandžio 26 d. (b. l. 9-19).

Ieškovas ir atsakovė N. P. 2007 m. balandžio 26 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-K200704-0439-1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atsakyti visu savo turtu ieškovui, jeigu trečiasis asmuo UAB „ALRO media“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį Nr. K200704-0439 su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais (b. l. 20-21).

Taip pat ieškovas ir atsakovas E. P. 2007 m. balandžio 29 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. FA-K200704-0439, ALRO media“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito linijos sutartį Nr. K200704-0439 su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais (b. l. 23-25).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų pagrindu nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „ALRO media“ iškėlė bankroto bylą. 2010 m. vasario 2 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 454 054, 15 Lt finansinis reikalavimas BUAB „ALRO media“ bankroto byloje, o 2013 m. rugpjūčio 26 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė sprendimą dėl BUAB „ALRO media“ veiklos pabaigos.

Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo BUAB „ALRO media“ sudarydamas 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimą su ieškovu dėl dalinio kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (toliau – Susitarimas), įsipareigojo pateikti ieškovui laidavimo sutartį su UADBB „SĖKMĖS PULAS“, kuri buvo įsipareigojusi laiduoti už visų trečiojo asmens prievolių, kylančių iš kredito sutarties, įvykdymą (Susitarimo 2 p.), taip pat pateikti laidavimo sutartis, sudarytas su atsakovais. Be to, minėtu susitarimu trečiasis asmuo įsipareigojo per 30 dienų įkeisti ieškovui visas lėšas ir būsimas įplaukas į sąskaitą ieškovo banke bei ilgalaikį kilnojamąjį turtą ir įrangą už ne mažesnę negu 800 000 Lt balansinę vertę (Susitarimo 2 p.) (b. l. 18-19).

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų pagrindu taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi UADBB „SĖKMĖS PULAS“ iškėlė bankroto bylą, 2010 m. spalio 4 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovų N. P. ir E. P. solidariai su trečiuoju asmeniu BUAB „Alro media“ ieškovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 453 696,01 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. sausio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų N. P. ir E. P. po 4 269 Lt žyminio mokesčio, o atsakovo E. P. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Atsakovas E. P., nesutikdamas su priimtu sprendimu, apeliaciniu skundu prašo panaikinti visą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužes 15 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nors apeliantas prašo panaikinti visą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužes 15 d. sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas ginčija sprendimą tik dalyje dėl priešieškinio atmetimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 2007 m. balandžio 29 d. laidavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, ir atsakovo E. P. galiojimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Nagrinėjamu atveju apeliantas sudarytą laidavimo sutartį laiko prieštaraujančia imperatyviomis įstatymo normoms, taip pat minėtą sutartį laiko tariamu sandoriu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.80 straipsnyje numatytam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia minėtoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi, ar ne, svarbus yra lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šis pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamos laidavimo sutarties nuostatos neatitinka CK 1.80 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl nėra pripažintina prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms.

Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012).

Nagrinėjamu atveju 2007 m. balandžio 29 d. laidavimo sutartimi ieškovas siekė užsitikrinti tinkamą kredito linijos sutarties Nr. K200704-0439 įvykdymą, tuo tarpu, apeliantas turėjo interesą gauti kreditą, kuriuo galėtų vystyti BUAB „ALRO media“ veiklą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino laidavimo sutartyje esančių įrašų dėl apelianto ir jo sutuoktinės, kurios jis neturėjo, taip pat nevertino įrašo, nurodančio, kad kreditas buvo suteiktas šeimos poreikiams. 2007 m. balandžio 29 d. laidavimo sutarties forma yra standartinė, todėl tikėtina, kad banko darbuotoja, teikdama apeliantui pasirašyti laidavimo sutartį, galėjo neišbraukti visų perteklinių laidavimo sutarties nuostatų. Tačiau apeliantas, prieš pasirašydamas laidavimo sutartį, privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei atidžiai perskaityti visas laidavimo sutarties nuostatas ir radęs netikslumų, teikti pastabas ir reikalauti, kad netikslumai laidavimo sutartyje būtų ištaisyti. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad apeliantas būtų dėjęs pastangas koreguojant 2007 m. balandžio 29 d. laidavimo sutartį. Be to, šalys minėta laidavimo sutartimi įgijo teisių ir pareigų, t. y. ieškovas suteikė trečiajam asmeniui kreditą, o apeliantas prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu ieškovui, jeigu trečiasis asmuo BUAB „ALRO media“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito linijos sutartį Nr. K200704-0439 su visais jos tolimesniais pakeitimais ir papildymais. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad laidavimo sutartis išreiškė tikrąją šalių valią, t. y. ieškovas siekė užsitikrinti kredito sutarties tinkamą įvykdymą, o apeliantas įsipareigojo atsakyti už netinkamą kredito sutarties įvykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2007 m. balandžio 29 d. laidavimo sutarties nepripažino tariamu sandoriu.

Apeliantas teigia, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta su negalinčiu vykdyti laiduotojo pareigos asmeniu, be to, teismas neanalizavo apelianto argumentų dėl pastarojo sunkios turtinės padėties, apie kurią ieškovui buvo žinoma, tačiau jis nesiekė pakeisti į finansiškai pajėgų laiduotoją.

Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.76 str.), kuriuo kreditoriui papildomai garantuojama, kad jo reikalavimas bus patenkintas. CK 6.81 straipsnyje yra nustatyta solidari laiduotojo atsakomybė, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu (skolininkas ir laiduotojas) bendrai arba kiekvienas skyrium, taip pat tiek visą prievolę, tiek ir jos dalį. Laiduotojui tenka pareiga atsakyti kreditoriui už skolininką, kai šis neįvykdo savo subjektinės pareigos prievolėje, t. y. įvykdyti sutartį visa apimtimi, jei laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.81 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad ginčijamos laidavimo sutarties 1 punktu atsakovas (apeliantas), kaip laiduotojas, įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu bankui, jeigu BUAB „ALRO media“ neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal kredito sutartį su visais tolimesniais jos papildymais ir pakeitimais.

Atsakovas, sudarydamas su ieškovu laidavimo sutartį, įsipareigojo atsakyti už trečiąjį asmenį, jeigu pastarasis neįvykdys sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad laiduotojas (apeliantas) yra ūkio subjekto, užsiimančio ūkine komercine veikla (trečiojo asmens) vadovas (b. l. 126), kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, todėl prieš pasirašydamas laidavimo sutartį, jis privalėjo pats įvertinti ne tik savo finansines galimybes, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys arba netinkamai įvykdys sutartis, tačiau taip pat privalėjo įvertinti ir trečiojo asmens finansines galimybes įvykdyti prievoles pagal sudarytas sutartis. Pats apeliantas teismo posėdžio metu pripažino, kad jis nesitikėjo įmonės bankroto (b. l. 127). Be to, CK 6.77 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo. Vadinasi, ieškovui yra suteikta teisė pačiam pasirinkti laiduotoją. Šiuo atveju, ieškovas, pasinaudodamas jam suteikta teise, laiduotojais pasirinko BUAB „ALRO media“ asmenis, t. y. atsakovus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas, sudarydamas ginčijamą laidavimo sutartį, pagrįstai pripažino apelianto laidavimą tinkamu, taip pat prisiėmė prievolių neįvykdymo riziką, o apeliantas, nors ir žinodamas, kad turto gali nepakakti prievolei pagal sutartis įvykdyti, vis tiek sudarė laidavimo sutartį, todėl savo veiksmais taip pat prisiėmė iš sudarytos laidavimo sutarties galinčių kilti neigiamų pasekmių riziką.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas praleido trijų mėnesių terminą laiduotojui pareikšti ieškinį. Su šiuo apelianto argumentų teisėjų kolegija negali sutikti.

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tačiau 2007 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutarties 13 punktu šalys susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško kredito grąžinimo, palūkanų, netesybų ir kitų sumų sumokėjimo pagal kredito sutartį. ieškovui įvykdymo. Taigi, ginčijama laidavimo sutartimi šalys susitarė, jog laiduotojų įsipareigojimai ieškovui galioja iki visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo. Kaip žinia, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Kadangi šalys laidavimo sutartimi susitarė dėl laidavimo pabaigos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trijų mėnesių ieškinio padavimo terminas nėra taikomas.

Kaip minėta, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 454 054, 15 Lt finansinis reikalavimas BUAB „ALRO media“ bankroto byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, kad ieškovas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka pareiškė kreditorinį reikalavimą BUAB „ALRO media“ bankroto byloje, nereiškia, jog ieškovas savo teises jau realizavo ir atleido laiduotojus nuo atsakomybės. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį atsakovams, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko BUAB „ALRO media“ prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai - laiduotojai.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl laiduotojo UADBB „SĖKMĖS PULAS“ įtraukimo į nagrinėjamą bylą. Nors UADBB „SĖKMĖS PULAS“ ir laidavo už BUAB „ALRO media“, tačiau minėtai bendrovei ieškovas nereiškia jokių reikalavimų. Kaip minėta, reikalavimus ieškovas pareiškė atsakovams, kurie priteistos skolos nepripažįsta ir nesutinka jos mokėti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas minėtą prašymą pagrįstai laikė formaliu ir netikslingu bei atmetė jį.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo nesąžiningų veiksmų, sudarant laidavimo sutartį su apeliantu, nėra nustatyta, taip pat nenustatyta laidavimo sutarties negaliojimo pagrindų, apeliantas neįrodė, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar minėtas sandoris yra tariamas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Atmetus atsakovo E. P. apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos atsakovui neatlyginamos (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.