Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. P. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo H. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš S. I. (S. I.), E. L. (E. L.) ir H. P. solidariai nukentėjusiosios A. P. naudai priteista 2 995 Eur turtinei žalai atlyginti. Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kaltais buvo pripažinti ir S. I. bei E. L., tačiau apeliaciniai skundai dėl šių asmenų nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo H. P. paskirtos bausmės vykdymo. Iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo H. P. buvo teistas 4 kartus, trys pirmieji teistumai buvo už jo dar būnat nepilnamečiu padarytas nusikalstamas veikas, todėl nesuprantama, kaip iki šios veikos padarymo jam net 5 kartus, kaip nurodo apylinkės teismas, galėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Visi vėlesnieji teistumai, kuriuos mini pirmosios instancijos teismas, atsirado už per neilgą laikotarpį padarytas kelias nesunkias nusikalstamas veikas, ikiteisminio tyrimo institucijoms tendencingai tiriant po vieną nusikalstamą veiką ir nesujungiant šių veikų į vieną tyrimą. H. P. yra labai jauno amžiaus, šiuo metu yra probuojamas, bylos duomenimis vykdo probacijos sąlygas, daugiau nebenusikalsta, kitose dar nagrinėjamose baudžiamosiose bylose jo kaltumas, iki kol nepriimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, nėra įrodytas. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio neaišku, kodėl už vieną nesunkų nusikaltimą šioje byloje nuteistas H. P., vykdantis ankščiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, laikytinas pavojingesniu asmeniu nei teismas konstatavo paskutiniame priimtame nuosprendyje, taikydamas pastarojo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, turėjo suteikti galimybę H. P., esant laisvėje, pakoreguoti savo elgesį ir pakeisti gyvenimo būdą, pasitaisyti neizoliuotam nuo visuomenės.

8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir H. P. pagrįstai pripažino kaltu dėl to, kad jis apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą.

11. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253/2013, 2K-332/2013 ir kt.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

12. Nagrinėjamu atveju, esant prieštaravimų tarp nuteistojo S. I. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, siekiant patikrinti kitus surinktus įrodymus, jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, apklausos metu buvo siekiama pašalinti kilusius neaiškumus.

15. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos darymo metu (2018 m. sausio 3 d., 14-16 val.) S. I. naudotas telefono numeris ((duomenys neskelbtini)) kontaktavo su H. P. naudotu telefono numeriu ((duomenys neskelbtini)), o taip pat jų abiejų telefono numeriai kontaktavo su Alytaus pataisos namų veikimo zonoje buvusiu telefono numeriu ((duomenys neskelbtini)). Nors baudžiamojoje byloje nėra šių asmenų tarpusavio pokalbių turinio išklotinių, tačiau akivaizdu, kad nuteistieji, darydami nusikalstamą veiką, palaikė ryšį, jį palaikė ir prieš bei po nusikalstamos veikos. Nei vienas iš jų nesugebėjo nurodyti, kokiu tikslu tuo metu kontaktavo, nors apklausiami teigė, kad artimai nebendravo, susiskambindavo tik tikslu pasiskolinti pinigų.

16. Nors H. P. kategoriškai neigia, kad jis naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini), jis sutinka, kad nusikaltimo dieną galėjo skambinti S. I., su tuo sutinka ir S. I.. Taip pat H. P. kaip telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotojas yra nustatytas kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-01566-18, kurio duomenis Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2018 m. liepos 18 d. nutarimu leista naudoti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos R. L. 2018 m. vasario 5 d. tarnybinio pranešimo, jame nurodyta informacija, be kita ko, ir apie H. P. naudotą telefono numerį, buvo gauta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 2018 m. sausio 16 d. tarnybiniu pranešimu. Pirmosios instancijos teismui šis tarnybinis pranešimas buvo pateiktas, tačiau jis yra riboto naudojimo, todėl prie baudžiamosios bylos prijungtas nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas įsitikino, kad duomenys apie telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotoją gauti teisėtai ir pagrįstai šiuos duomenis pripažino įrodymu. Apeliaciniame skunde keliama nepagrįsta prielaida, kad tyrėja D. S. dar iki S. I. apklausos ikiteisminio tyrimo metu, susipažino su aptartais duomenimis iš kito ikiteisminio tyrimo ir jais manipuliuodama, darė įtaką S. I. parodymams, tuo pačiu ir dalyje dėl H. P. kaltės. Tai patvirtinančių duomenų nėra. Įtariamojo S. I. apklausa vyko 2018 m. birželio 19 d., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Šeštojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos D. S. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma informacija apie H. P. kaip telefono numerio (duomenys neskelbtini) naudotoją, surašytas 2018 m. liepos 12 d., t. y. jau po S. I. apklausos. Be to, aktualių S. I. parodymų turinys neatitinka tos informacijos, kuria disponavo tyrėja D. S. – S. I. nebuvo apklausiamas apie H. P. kontaktinį telefono numerį, jis pasakojo apie tai, koks buvo pastarojo pasiūlymas užsidirbti, apie ką tyrėja duomenų neturėjo. Taigi, baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu H. P. naudojosi telefono numeriu (duomenys neskelbtini) ir kontaktavo tiek su S. I., tiek su Alytaus pataisos namų veikimo zonoje buvusiu telefono numeriu.

17. Vis dėlto, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad H. P. nėra inkriminuoti nusikalstamos veikos organizavimo laisvėje veiksmai, jam suformuluotame kaltinime nėra nurodoma, kad būtent jis buvo tas tarpininkas tarp Alytaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų ir S. I. bei E. L., kurie realizavo nusikalstamą sumanymą laisvėje. H. P. buvo kaltinamas ir yra nuteistas už tai, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė, veikdamas kartu su S. I. ir E. L., individualizuojant kiekvieno iš jų veiksmus ir nurodant, kad H. P. vaidmuo pasireiškė tuo, kad minėti asmenys atidavė jam dalį apgaule įgyto svetimo turto – pinigų. Ši kaltinime nurodyta faktinė aplinkybė yra neabejotinai patvirtinta baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis.

18. Kaip jau minėta, S. I. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad skambinusio vyro nurodymu pinigų paimti važiavo į Šeškinės mikrorajoną (kuriame yra Gelvonų g., kurioje gyvena nukentėjusioji), o vėliau vyko į Pašilaičius, nes pinigus reikėjo atiduoti H. P.. Tokį važiavimo maršrutą patvirtino liudytoju apklaustas taksi vairuotojas H. N., 2018 m. sausio 3 d. vežiojęs S. I. ir E. L.. Liudytojas nurodė, kad šiuos asmenis iš Giedraičių g. nuvežė į Gelvonų g., o vėliau prie Gabijos gatvėje esančios parduotuvės „Maxima“ (į Pašilaičius), prie kurios vienas iš vaikinų išlipo ir po kurio laiko vėl sugrįžo į taksi automobilį. Liudytojas H. N., skirtingai nei S. I., BPK nustatyta tvarka buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jis neturi suinteresuotumo šios baudžiamosios bylos baigtimi, o tai neabejotinai turi reikšmės vertinant jo parodymų patikimumą. Visgi esmine aplinkybe, kodėl jo parodymų patikimumu nėra pagrindo abejoti, laikytina tai, kad jie iš esmės atitinka ir papildo S. I. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir skambučių išklotines. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, H. P. gyvena Medeinos g. (Pašilaičiuose). Skambučių išklotinės patvirtina, kad kaip tik po nusikaltimo padarymo, t. y. 2018 m. sausio 3 d., 15.25 val., 15.26 val., S. I. ir H. P. naudoti telefono numeriai jungėsi per tą patį telekomunikacijų bokštą, esantį adresu Pavilnionių g. 45, Vilnius (Pašilaičiai). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie duomenys sudaro tokią įrodymų grandinę, kuri paneigia kaip nepagrįstus S. I. pakeistus parodymus bei tuo pačiu leidžia įžvelgti objektyvius šių duomenų atitikimus būtent pirminei jo versijai. Nors, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, bazinių stočių duomenys yra tik orientaciniai, sprendžiant apie asmens buvimo vietą, tačiau šiuo atveju jie yra vertinami visumoje su kitais baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis ir patvirtina, kad, apgaulės būdu paėmę iš nukentėjusiosios pinigus, E. L. ir S. I., dalį jų pasiėmę sau, likusią dalį nuvežė į Pašilaičius ir atidavė H. P.. Taksi automobilio vairuotojas patvirtino, kad girdėjo automobilyje šlamant pinigus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodinėjant asmens kaltę GSM ryšio bazinių stočių duomenys, jeigu jie gauti teisės aktų nustatyta tvarka, laikomi įrodymais ir vertinami visų bylos duomenų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2008, Nr. 2K-32/2010 ir kt.).

19. Tokiu būdu, laikoma įrodytu, kad H. P., veikdamas su kitais asmenimis, ir pats realizavo BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, t. y. jis paėmė dalį apgaule įgyto svetimo turto – piniginių lėšų. Tai, kad H. P. buvo puikiai žinomas toks nusikalstamo elgesio modelis patvirtina ir tai, kad jis yra ne kartą teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, veikiant kartu su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmes pataisos įstaigose. Pažymėtina ir tai, kad E. L., kuris visiškai neigė savo kaltę ir tvirtino, kad su H. P. susitikdavo tik pažaisti kazino, daugiau jokių ryšių nepalaikė, o taip pat ir S. I., teisme tvirtinęs, kad su H. P. dėl šio nusikaltimo nekontaktavo, apylinkės teismo nuosprendžio neskundžia – taigi skundžiamas nuosprendis juos įtikino savo teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl bausmės

20. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų proporcinga nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam H. P. bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.

22. H. P. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, baigta, įstatymo priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis H. P. veikė bendrininkų grupėje, vadovaujantis iš anksto apgalvota ciniška schema, siekiant savanaudiškų tikslų. H. P. nevedęs, yra pagrindinio išsilavinimo, nedirba. Nusikaltimo padarymo metu apeliantas buvo keturis kartus teistas, taip pat ir už turtinio pobūdžio nusikaltimus, teistumas dar nebuvo išnykęs, nusikaltimas padarytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, per paskutinius trejus metus administracine tvarka baustas aštuonis kartus. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į nuteistojo jauną amžių, rodo jo polinkį nesilaikyti visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių ir finansinės naudos siekti neteisėtais būdais. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikyta tai, kad nusikaltimą padarė recidyvistas ir jis padarytas veikiant bendrininkų grupėje. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, kurį savo nuosprendyje vertino ir pirmosios instancijos teismas, darytina išvada, kad nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė.

23. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino BK 75 straipsnyje numatyto instituto taikymui reikšmingas bylos aplinkybes ir pagrįstai jo netaikė, todėl konstatuoti esminio pažeidimo taikant baudžiamąjį įstatymą nėra teisinio pagrindo. Kaip matyti iš duomenų apie H. P. teistumus, praeityje jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, taip pat tris kartus buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Vis dėlto, šios priemonės nebuvo veiksmingos ir nuteistasis teisingų savo elgesio korekcijų neatliko. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu apeliantas padarė naują tyčinę nusikalstamą veiką. Po šios nusikalstamos veikos padarymo jis buvo nuteistas dar tris kartus (paskutinis nuosprendis neįsiteisėjęs) už analogiškų nusikaltimų padarymą. Taigi, įvertinus nuteistojo asmenybę bei veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, besikartojantį nusikalstamo elgesio modelį, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis, 54 straipsnis). Išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį (taikyti bausmės vykdymo atidėjimą), nenustatyta. Priešingai, dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo, bausmės vykdymo atidėjimo taikymas gali būti tik paskata ir toliau daryti nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad praeityje nuteistajam jau buvo taikytas šis institutas, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino ir vėl nusikalto, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis negeba pozityvaus elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį. Tuo tarpu, taikant asmeniui laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, siekiama, kad jis laikytųsi įstatymų reikalavimų ne tik laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bet ir toliau rinktųsi socialiai pozityvius savo elgesio veikimo būdus. Kaip jau minėta, bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai H. P. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 27 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo H. P. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.