Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Cemnolonskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. N. skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarimo A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. 2013 m. vasario 22 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. vasario 13 d. nuo 11 val. iki 14.20 val. Alytaus mieste (duomenys neskelbtini), prekybos centre „Maxima XXX“, būdamas UAB „N.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), Alytaus mieste) direktoriumi – darbdaviu, suteikęs darbo vietą ir darbo priemones, nesudarius rašytinės darbo sutarties bei nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jos priėmimą į darbą, leido nelegaliai dirbti A. N. - vykdyti mažmeninę prekybą higienos priemonėmis (dantų pasta ir dantų šepetėliais), taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. bei 99 str. 2 d., 3 d. ir 6 d. reikalavimus, padarė administracinės teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 41³ str. 1 d.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarimu A. N. pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso (toliau LR ATPK) 41³ str. 1 d., ir skyrė jam 3000 Lt baudą.

A. N. skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinę bylą nutraukti arba taikyti jam LR ATPK 30¹ str. ir baudą sumažinti. Skunde nurodoma, kad bausti jį dėl nelegalaus darbo nebuvo jokio pagrindo. A. N. jis nebuvo suteikęs teisės pardavinėti savo prekių, kadangi jis pats negalėjo 2013-02-13 dirbti, buvo išvykęs į muitinę, paprašė savo buvusios žmonos, su kuria palaiko draugiškus santykius ir kuri žino UAB „N.“ darbo specifiką, pasaugoti mugėje jo pardavinėjamas prekes, nes negalėjo šių prekių kitaip apsaugoti. Mano, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos veiksmai per operatyvinį patikrinimą turi būti vertinami kaip išprovokavimas padaryti teisės pažeidimą, nes A. N. pardavė tik vieną dantų šepetėlį įkalbėta valstybinė mokesčių inspekcijos darbuotojos. Daugiau prekių A. N. nebuvo pardavusi, todėl mano kad toks vienintelis išprovokuotas pardavimo faktas negali būti laikomas nelegalaus darbo įrodymu. Tai, kad prekės buvo viešai išdėliotos ir neuždengtos taip pat negali būti įrodymas, kad A. N. turėjo darbo vietą ir atliko prekiautojos funkcijas. Leidimą prekiauti turėjo tik A. N. ir jo sūnus D. N., A. N. leidimo parduoti prekių jis nebuvo suteikęs. Jis prašė A. N. tik saugoti prekes ir už tai atlyginimo iš bendrovės ji negavo. Tai, kad ji nedirbo bendrovėje įrodo ir tai, kad nežinojo prekybos taisyklių. Net ir pripažinus šią veiką nelegalaus darbo atveju, paskirta 3000 Lt. bauda už vienkartinį dantų šepetėlio pardavimą yra nesuderinama su teisingumo ir protingumo principais.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad A. N. skundas netenkinamas.

LR ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog A. N. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 41³ str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (LR ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų kelti abejonių dėl A. N. kaltės padarius LR ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą.

LR ATPK 41³ str. įtvirtinta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. LR DK 98 str. 1 d. 1 p., 2 p. nurodyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: yra nustatyti LR DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties arba darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią.

Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 str. 2 d. ir 3 d. darbo sutartis turi būti sudaryta raštu. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 str. 6 d. nurodoma, kad darbdavys privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 3 d. darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti LR ATPK 41³ str., o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Lietuvos Respublikos DK 98 str. 1 d. 1 p., be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t.y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2358/2009, N575-745/2012).

Kiekvienos įmonės vadovo pareiga organizuoti įmonės darbą taip, kad būtų užtikrintas įstatymų laikymasis, t. y. darbas turi būti pradedamas tik tuomet, kai sutvarkyti visi reikiami dokumentai. A. N., būdamas UAB „N.“ direktoriumi, nesiėmė visų veiksmų ir neužtikrino, kad A. N. jo vadovaujamoje bendrovėje būtų leidžiama dirbti tik teisės aktų nustatyta tvarka sudarius su ja darbo sutartį ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jos priėmimą į darbą.

Nors A. N. neigė darbinių santykių buvimą su A. N., bet pripažino, kad ji bendrovės naudai atliko tam tikras funkcijas, jo tvirtinimu – prekių saugojimo. Tačiau neatsižvelgiant funkcijų turinį, jos buvo atliekamos bendrovės naudai ir įmonės vadovo prašymu bei leidimu. Tai, kad A. N. yra buvusi jo žmona, su kuria palaiko artimus santykius, neatleidžia jo nuo pareigos tinkamai įforminti darbo santykius. Apelianto argumentas, kad A. N. tik pasaugojo prekes bendrovėje dirbančio sūnaus D. N. prašymu, t.y. patalkininkavo kaip šeimos narys, nepanaikina jo atsakomybės, nes šeimos narių patalkininkavimas yra numatytas Individualių įmonių įstatyme ir galimas tik individualioje įmonėje. Šiuo atveju bendrovės statusas yra uždaroji akcinė bendrovė, turinti tris akcininkus, todėl patalkininkavo galimybė, net ir šeimos nario prašymu negalima. Vadinasi, bet kokio asmens funkcijos, atliekamos bendrovės naudai ir įmonės vadovo prašymu bei leidimu, turi būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas nutarime, A. N. visiškai atitiko bendrovės darbuotojo reikalavimus: jai buvo suteikta darbo vieta, prekybos priemonės ir prekiautojos funkcijas ji atliko laikydama viešai išdėliotas prekes, jas pristatydama bei nurodydama jų kainas, po to prekę ir parduodama.

Nepagrįstas ir skundo argumentas, kad viešai išdėliotos ir neuždengtos prekės nėra įrodymas, kad A. N. jomis prekiavo. Būtent prekių viešas išdėstymas prekybos vietoje rodo, kad yra vykdoma veikla - prekės yra parduodamos, tai yra pateikiama viešoji oferta - visiems skirtas pasiūlymas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį.

Kaip jau pažymėjo apylinkės teismas, nelegalaus darbo atveju atlygintinumas (darbo užmokestis) nebūtinai turi būti aptartas pinigine išraiška. Už jį gali būti sulygta atsilyginti bet kokia forma, kad ir kaip nagrinėjamoje byloje nustatyta, darbinės funkcijos gali būti atliekamos savitarpio pagalbos pagrindu. Taip pat pabrėžtina, jog tai, kad A. N. nežinojo ar prekybos vietoje reikalingas kasos aparatas, neįrodo, kad ji nežinojo prekybos taisyklių. Žinoti ar reikalingas kasos aparatas ir juo pasirūpinti yra darbdavio pareiga, o ne pardavėjo. Šiuo atveju, pats A. N. nežinojo, kad reikalingas kasos aparatas, nes savo parodymuose 2013-04-30 posėdyje pripažino, kad kasos aparato nebuvo, buvo išrašomi kasos pajamų orderiai, nes tai buvo mugė (b. l. 27). Jis kelias dienas aiškinosi ar prekybai reikalingas kasos aparatas. Tačiau Kauno apskrities VMI operatyvios kontrolės skyriaus vyresniosios specialistės J. Ž. parodymuose paaiškinta, kad įmonėms, vykdant prekybą, kasos aparatas yra būtinas. Jis nėra reikalingas tik mugėse, tačiau byloje sprendžiamu atveju, buvo vykdoma mažmeninė prekyba, todėl kasos aparatas turėjo būti (b. l. 28).

Kitas skundo argumentas, kad A. N. pardavė prekę (dantų šepetėlį) išprovokuota Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojo taip pat yra nepagrįstas. A. N. savo parodymuose teisme neginčijo, kad pirkėjai (VMI darbuotojai J. Ž.) nepasakė, kad prekių ji neparduos, nes neturi tokios teisės, kad ji tik saugo prekes, taip pat neteigė, kad ją būtų įkalbinėję primygtinai parduoti dantų šepetėlį. VMI darbuotojai J. Ž. nekilo jokių abejonių, kad A. N. negali parduoti prekės - ji suteikė informacijos apie prekes, žinojo jų kainas, be to paėmė pinigus už prekę. A. N. neneigia, kad prekę pardavė laisvanoriškai (b. l. 10). Savo paaiškinime A. N. nurodo, kad prekybos vietoje buvo apie vieną valandą ir per tą laiką pardavė prekių tik už 15 Lt., (t.y. 1 vnt.), todėl darytina išvada, kad daugiau pirkėjų ir nebuvo. Vadinasi pagrindo manyti, kad ji nebūtų pardavusi ir daugiau prekių, jeigu būtų buvę daugiau pirkėjų, nėra. Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad A. N. buvo išprovokuota parduoti prekę, nėra pagrindo.

Įvertinus byloje surinktus duomenis, jų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. N. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs LR ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą dėl A. N. nelegalaus dirbo bendrovėje.

Vadovaujantis teismų praktika, LR ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, administracinė nuobauda gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N1–1396/2007, N17–103/2007).

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.).

Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą. Prevencinių priemonių taikymu ir pažeidėjo nubaudimu siekiama užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

A. N. pažeidimas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda teisės pažeidėjui turi sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

A. N. naujų, apylinkės teismo neįvertintų, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl kurių būtų tikslinga mažinti paskirtos nuobaudos dydį, nenurodė. Tai, jog A. N. dirbo tik trumpą laiką jau buvo įvertinta apylinkės nutarime. A. N. paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda, todėl dar labiau jos mažinti nėra pagrindo.

Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus, A. N. paskirta nuobauda tinkamai individualizuota ir adekvati jo veikos pavojingumui, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. N. skundo netenkinti;

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.