Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-23 · Administracinė byla Nr. P-261-192-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-04-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. P-261-192-11Nutartis · 2011-12-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-23
Bylos Nr.
P-261-192-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00038-2009-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. P261-192/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00038-2009-5Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62-508/2011 pagal pareiškėjo G. V. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-8), kurį patikslino (b. l. 2-4, 66-67), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (toliau – ir rinktinė „Vytis“, Institucija) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos rinktinės „Vytis“, priteisti jam 5 308,10 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos apsaugos tarnybos (dabar – rinktinė „Vytis“) Vilniaus skyriaus Reagavimo rinktinės antrosios kuopos pirmojo būrio vadu. Nurodė, kad apskaičiuojant jam priedus bei priemokas, jo darbdavys nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. jam neteisėtai nebuvo išmokėta 5 308,10 Lt priemokų ir priedų. Pažymėjo, kad jo manymu, VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnyje, 26 straipsnio 1 ir 3 dalyse bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 38 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. gruodžio 18 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Nurodė, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, skirtingai nei Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir Darbo kodeksas), apriboja galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Manė, kad VTĮ ir Statutu nustatytas reguliavimas sudaro prielaidas neišmokėti visų jam priklausančių priemokų už darbą poilsio, švenčių dienomis bei nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Sutiko, kad valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau manė, kad toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, be to, apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms. Remdamasis Darbo kodekso 298 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas paskutinį kartą viso darbo užmokesčio jam neišmokėjo 2008 m. gruodžio 31 d., prašė priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už paskutinius trejus metus iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimuose (b. l. 24-26, 73-76) su pareiškėjo reikalavimu nesutiko.

Paaiškino, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba (dabar – rinktinė „Vytis“), apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Manė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pabrėžė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba, mokėdama priedus ir priemokas G. V., nepažeidė nei vieno teisės akto, rinktinės „Vytis“ veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus jai kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jai skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. Atsižvelgiant į tai, manė, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Rinktinė „Vytis“ nurodė, kad dėl taikyto priedų ir priemokų ribojimo G. V. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. už viršvalandžius neišmokėta 2 348,34 Lt, už darbą naktimis ir švenčių dienomis – 4 603,67 Lt, bendra suma, kuri dėl 70 procentų ribojimo už viršvalandžius pareiškėjui G. V. nebuvo išmokėta – 6 952,01 Lt. Prašė taikyti senaties terminą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 87-92) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė jo naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 3 782,17 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad pareiškėjui G. V. priteistina už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri, skaičiuojant pagal byloje pateiktas pažymas, sudaro 3 782,17 Lt, o ne 5 308,10 Lt, kaip skunde nurodė pareiškėjas. Pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Teismas padarė išvadą, kad laikotarpis, už kurį prašoma priteisti nepriemoką, neviršija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytų trejų metų. Nurodė, kad Lietuvos valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą, todėl G. V. reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką solidariai iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir skundas šioje dalyje atmestinas.

III.

Atsakovas Institucija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 97-99), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101-103), kuriuo prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės jo darbo užmokesčio nepriemoką 5 308,10 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjo G. V. apeliacinį skundą (b. l. 112-113) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 107-109) prašė patenkinti Lietuvos viešosios policijos rinktinės “Vytis” apeliacinį skundą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjo apeliacinį skundą prašė atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi (b. l. 129–133) atmetė pareiškėjo G. V. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinius skundus ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą nepakeistą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Vertino, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1–638/2005. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne Lietuvos valstybė. Pažymėjo, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822–790/2009, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–859/2009. Pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vadovaujantis paminėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino. Vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. yra 3 782,17 Lt. Pažymėjo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde ginčijama jam priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma (1 525,93 Lt) susidarė už išdirbtus viršvalandžius laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m gruodžio 31 d. ir šiam laikotarpiui pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog už uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2005 m. jam buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio mėnesį 1 648,14 Lt, nepagrįstas jokiais įrodymais: byloje nėra pareiškėjo nurodytos 2009 m. vasario 23 d. pažymos Nr. 120-PAZ1-41, o Institucijos 2009 m. sausio 26 d. pažymoje Nr. 120-PAZ1-41 ir 2009 m. vasario 23 d. pažymoje Nr. 120-PAZ1-808 duomenų apie pareiškėjui 2004-2005 m. už dirbtą viršvalandinį darbą 2007 m. rugpjūčio mėnesį išmokėtą 1 648,14 Lt sumą nėra. Atsižvelgė į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, todėl sprendė, kad tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinius skundus nėra.

IV.

Pareiškėjas G. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62-508/2011. Pareiškėjas savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose numatytais pagrindais.

Pažymi, kad teismas neišmokėto darbo užmokesčio sumą nustatė neteisingai, nepagrindžiant jokiais konkrečiais motyvais. Nurodo, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyboje (dabar – rinktinė „Vytis“) 2004-2006 metais buvo neteisingai vykdoma viršvalandinio darbo laiko apskaita. Viešosios policijos apsaugos tarnyba 2007 m. pripažino savo klaidą ir priėmė sprendimą be teisminių ginčų teisingai perskaičiuoti viršvalandžius ir išmokėti pareigūnams neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą. Teigia, kad iš byloje esančių pažymų Nr. 120-PAZ1-41 ir Nr. 120-PAZ1-808 matyti, kad jo 2004-2006 metais dirbtas viršvalandinis darbas buvo perskaičiuotas tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Pabrėžia, kad šiam įsiskolinimui buvo pritaikytas VTĮ 23 straipsnyje numatytas 70 procentų ribojimas, dėl to jam 2007 m. rugpjūčio mėn. išmokėtas ne visas jo darbo užmokestis už 2004-2006 metais dirbtą viršvalandinį darbą. Jo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai šiai sumai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, kadangi jis galėjo sužinoti apie jam neišmokėtą darbo užmokestį už aptariamą viršvalandinį darbą ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Teigia, kad jam už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. turėjo būti papildomai priteista 1 525,93 Lt suma.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442 - 166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis įsiteisėjo 2011 m. kovo 24 d., o pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo paštui įteikė 2011 m. birželio 20 d. (pagal spaudą ant voko), darytina išvada, kad nurodytas trijų mėnesių terminas nėra praleistas.

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Atsižvelgiant į tai, kad G. V. yra administracinės bylos, kurioje prašo atnaujinti procesą, šalis, jis yra tinkamas subjektas šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525‑194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-180/2010). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.).

Pareiškėjas, proceso atnaujinimo pagrindu nurodydamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teigia, kad teismas neišmokėto darbo užmokesčio sumą nustatė, nepagrįsdamas to jokiais motyvais. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutarties turinį, konstatuotina, kad teismas savo sprendimą netenkinti tiek pareiškėjo, tiek atsakovo rinktinės „Vytis“ apeliacinių skundų motyvavo pakankamai išsamiai: išdėstė argumentus, dėl kurių sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė teisės aktus bei teismų praktiką, kuriais remdamasis priėjo būtent tokią išvadą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procese tik abstrakčiai nurodo, jog teismas neišmokėto darbo užmokesčio sumos nustatymo nepagrindė jokiais motyvais, o dėstydamas prašymo argumentus iš esmės nesutinka su teismo padarytomis išvadomis.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis yra be motyvų, nėra. Todėl procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą šioje byloje neatnaujintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Turi būti nustatytas toks pažeidimas, kuris turėjo ar galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžia, jo nuomone, nepagrįstu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų senaties termino taikymu, kadangi iš byloje esančių pažymų Nr. 120-PAZ1-41 ir Nr. 120-PAZ1-808 matyti, jog jo 2004-2006 metais dirbtas viršvalandinis darbas buvo perskaičiuotas tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Teisėjų kolegijos nuomone, iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis ginčija ne konkrečios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytos įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvada dėl jam priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos.

Pažymėtina, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes, priteistinai darbo užmokesčio nepriemokai nustatyti yra būtina vertinti byloje esančius įrodymus, t. y. pateiktas pažymas apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, 2007 m. rugpjūčio mėnesio atsiskaitymo lapelį ir kt. Darytina išvada, kad nors pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu įvardina netinkamą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies taikymą, tačiau jis nepateikia akivaizdžių įrodymų, kad ši norma aiškinta ar taikyta klaidingai, o iš esmės ginčija byloje atliktą įrodymų vertinimą. Vadovaujantis šiais argumentais, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris būtų nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą.

Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62-508/2011 nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo G. V. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62-508/2011 pagal pareiškėjo G. V. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GagysRomanas Klišauskas