Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo F. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo F. V. ieškinį atsakovams V. M. ir Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Byloje sprendžiamas statinio projektuotojo ir statybos leidimą išdavusios savivaldybės institucijos civilinės atsakomybės klausimas, teismui įpareigojus nugriauti statinį, kurį statant buvo nesilaikyta statybos normos reikalavimų, dėl ko buvo pažeistos gretimo sklypo naudotojų teisės.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jam buvo padaryta žala, o atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu – dar ir tuo pagrindu, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis tiek dėl atsakovų neteisėtų veiksmų nebuvimo, tiek dėl senaties termino pradžios momento.

Dėl statinio projektuotojo neteisėtų veiksmų

Iš bylos medžiagos matyti, kad statybos leidimas ieškovui buvo išduotas pagal V. M. personalinės įmonės 2002 m. parengtą ūkinio pastato rekonstrukcijos–išplėtimo projektą. Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustatė projektuotojo pareigą parengti statinio projektą taip, kad jis atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymų, teritorijų planavimo dokumentų, statybos ir kitų normatyvinių dokumentų privalomus reikalavimus ir nustatytas projektavimo technines ir specialias sąlygas; 7 punktas nustatė, kad projektuotojas privalo atlyginti sutarčių šalims, fiziniams ir juridiniams asmenims bei valstybei ar savivaldybei nuostolius, atsiradusius dėl projektuotojo kaltės – dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (netinkamo vykdymo), normatyvinių dokumentų pažeidimo, blogo projekto padarinių, tyčinės arba neatsargios veiklos (neveikimo), taip pat dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo vienašalio nutraukimo. Tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2002 „Statinio projektavimas“ 18.4 punktas nustatė projektuotojo pareigą pasirašyti statinio projektą, tuo prisiimant atsakomybę, kad statinio projektas atitinka įstatymų, kitų teisės aktų, privalomųjų projekto rengimo dokumentų, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas.

Palangos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-615-588/2009 įpareigojo F. V. atstatyti rekonstruojamą ūkinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), iki būklės, buvusios iki rekonstrukcijos. Šį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad rekonstruotas ūkinis pastatas neatitinka Respublikinių statybos normų RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ 2.7 punkto reikalavimų, nes pastato atstumas iki šiaurinės sklypo ribos yra mažesnis kaip 3 m ir F. V. neturi gretimo sklypo naudotojų sutikimo. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-546-253/2010 paliko minėtą Palangos miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistą, taigi šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas (CPK 18 str.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pagal ieškovo užsakymą atsakovo V. M. parengtas ūkinio pastato rekonstrukcijos–išplėtimo projektas, kurio pagrindu ieškovui buvo išduotas statybos leidimas, atitiko tuo metu galiojusių Respublikinių statybos normų RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ 2.7 punkto reikalavimą laikytis ne mažiau kaip 3 m atstumo tarp projektuojamo pastato ir šiaurinės sklypo ribos, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nebuvo gavęs kaimynų sutikimo dėl mažesnio atstumo. Kadangi jokie teisės aktai neįpareigojo statinio rekonstrukcijos projekte skaičiais tiksliai nurodyti atstumą tarp rekonstruojamo statinio ir gretimo sklypo ribos, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas, teigdamas, kad projektas neatitiko minėto reikalavimo, turi pareigą pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, tai neigdamas, turi pateikti įrodymus, kad projekte 3 m atstumas buvo išlaikytas (CPK 12 str., 178 str.). Pažymėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.).

Atsakovas V. M. pateikė teismui ūkinio pastato rekonstrukcijos–išplėtimo projekto (duomenys neskelbtini), brėžinių AS-1 (Genplanas) ir AS-2 (pirmo aukšto plano, pamatų plano) analizę, kurią atliko L. Tubinos personalinė įmonė, kurios vadovei L. Tubinai suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo pareigas (statiniai: gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai. Projekto dalis: konstrukcijų). Ši analizė patvirtina, kad ūkinio pastato rekonstrukcijos projektas buvo parengtas tinkamai, nes pagal projektą 3 metrų atstumas iki gretimo sklypo buvo išlaikytas. Apelianto teigimu, šie įrodymai yra neleistini ir nepatikimi, nes atsakovas byloje nepateikė originalios projektinės dokumentacijos, o projekto analizė buvo atliekama remiantis vien atsakovo V. M. ranka perbraižytu planu. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, jog minėta analizė buvo atliekama tiriant brėžinių kopijas, kurios atspausdintos ant atitinkamo formato popieriaus ir jose matyti projektą derinusių institucijų žymos bei paties apelianto parašas, kad jis sutinka su projekto sprendiniu. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad atsakovas galėjo iš naujo plane nubraižyti projektuotą pastatą, pakoreguodamas atstumus iki gretimo sklypo ribų. Antra, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad originalus projektas liko pas projektuotoją, t. y. atsakovą V. M.. Pagal projektavimo darbų rangos sutartį rangovas turi pareigą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka parengtus techninius dokumentus perduoti užsakovui (CK 6.702 str. 1 d. 4 p.). Byloje nėra duomenų, kad V. M. (ar tuo metu projektą rengusi V. M. personalinė įmonė) neperdavė apeliantui originalių projekto dokumentų, tarp jų ir minėtų brėžinių. Apeliantas pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis turi tik projekto kopiją, tačiau apeliantas neįrodinėja, kad jo turima brėžinio AS-1 (Genplanas) kopija skiriasi nuo atsakovo pateiktos teismui šio brėžinio kopijos. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti atsakovo V. M. pateiktų rašytinių įrodymų patikimumu ir juos atmesti.

Apeliantas byloje yra pateikęs šiuos rašytinius įrodymus: Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009-04-29 raštą Nr. 2.11-214-(14.18), kuriame nurodyta, kad „F. V. žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), vykdo ūkinio pastato rekonstrukciją ir priestato statybą pagal techninio projekto, kuris buvo patikrintas Palangos miesto Nuolatinės statybos komisijos 2004-03-24, sprendinius <…> Techninio projekto sklypo genplano brėžinyje nėra nurodytas rekonstruojamo ūkinio pastato atstumas iki gretimo sklypo ribos“; Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2007-12-13 raštą Nr. 2.1-486-(1.14), kuriame nurodyta, kad „Klaipėdos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistai ne kartą tikrino šio statinio statybą ir nustatė, kad ji atitinka techninio projekto reikalavimus“; Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2006-07-27 raštą Nr.14.2-232(14.12), kuriame nurodyta, kad „projektas neatitinka RSN 151-92 2.7 punkto reikalavimo“. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pirmieji du minėti dokumentai nepatvirtina, kad ūkinio pastato rekonstrukcijos–išplėtimo projektas yra su trūkumais. Vertinant trečiojo minėto dokumento turinį, pirmiausia, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgtina į tai, kad išvada, jog „projektas neatitinka RSN 151-92 2.7 punkto reikalavimo“, padaryta nenurodant jokių motyvų ir argumentų. Antra, sprendžiant iš to, kad šiame dokumente prieš minėtą išvadą nurodyta „įvertinus padėtį vietoje“, sutiktina su teismo vertinimu, kad labiau tikėtina, jog tokią išvadą minėta institucija padarė įvertinusi ne rekonstruojamo statinio projektą, o faktinę rekonstruojamo ūkinio pastato padėtį žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigia atsakovo V. M. pateiktos L. Tubinos personalinės įmonės atliktos projekto brėžinių analizės išvadų. Kitaip vertinti šiuos įrodymus teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo (CPK 185 str.). Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. Tubinos personalinės įmonės analizėje atlikti matavimai ir skaičiavimai yra neteisingi, apeliantas nepateikė (CPK 178 str.).

Apeliacinio skundo argumentai, kad siekiant užtikrinti statybos atitikimą projektui buvo pasamdyti kompetentingi specialistai, ir kad projekto vykdymo priežiūrą atliko (turėjo atlikti) pats atsakovas, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. A. E., su kuriuo apeliantas buvo sudaręs statybos vadovo sutartį, ir V. G., su kuriuo apeliantas buvo sudaręs statybos techninės priežiūros sutartį, pirmosios instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad šios sutartys realiai nebuvo vykdomos ir jie tokių paslaugų apeliantui neteikė. Kaip matyti iš šių sutarčių, jose statytojas įsipareigojo sumokėti vykdytojams už jų teikiamas paslaugas pagal papildomas sutartis, tačiau jokių įrodymų, kad tokios sutartys buvo sudarytos, byloje nėra. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje iš esmės patvirtino ir pats apeliantas. Duomenų, kad atsakovas V. M. teikė ieškovui projekto vykdymo priežiūros paslaugas, byloje taip pat nėra (CPK 178 str.).

Apelianto teigimu, atsakovas V. M. turėjo įrodyti, kad statinys pastatytas nukrypsant nuo techninio projekto. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad toks argumentas nepaneigia prieš tai aptartų teismo išvadų dėl projekto atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip minėta, reikalaudamas taikyti projektuotojui civilinę atsakomybę dėl padarytos žalos, apeliantas turi įrodyti jo neteisėtus veiksmus, t. y. kad atsakovo V. M. parengtas projektas neatitinka RSN 151-92 2.7 punkto reikalavimų. Todėl ginčo išsprendimui neturi esminės reikšmės tai, kad atsakovas V. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad atstumo sumažėjimą galėjo nulemti tai, jog darbai buvo vykdomi nesilaikant projekto. Atsakovas V. M., remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-546-253/2010 nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, kad minėtas statybos normų pažeidimas galėjo atsirasti ir dėl to, kad faktinės sklypo ribos neatitiko apelianto pateikto žemės sklypo plano, pagal kurį buvo rengiamas ūkinio pastato rekonstrukcijos–išplėtimo projektas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog ūkinio pastato rekonstrukcija teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažinta tinkama ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Apeliantas pats ūkio būdu atliko ūkinio pastato rekonstrukcijos statybos darbus, nesinaudodamas nei projektinės priežiūros, nei statybos techninės priežiūros paslaugomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pačiam ieškovui tenka neigiamos pasekmės, kylančios dėl statomo (rekonstruojamo) ūkinio pastato neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas, būdamas vidutiniškai rūpestingas, atidus ir dėmesingas, turėjo galimybę susipažinti su projektavimo sąlygų sąvado 4.1.1 punkte nurodytomis Respublikinėmis statybos normomis RSN 151-92 ir statybą vykdyti laikydamasis 3 metrų ribos, tačiau to nepadarė. Įsiteisėjusiame Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-615-588/2009 yra konstatuota, kad statybos leidimas išduotas teisėtai. Tuo pagrindu teismas šioje byloje sprendė, kad nėra atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų dėl ieškovui padarytos žalos. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamos šios teismo išvados.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinį kovo Palangos miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu atmetė dar ir tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai skaičiavo ieškinio senaties termino pradžią, nes tik nustačius projektuotojo neteisėtus veiksmus, būtų galima konstatuoti ir savivaldybės neteisėtus veiksmus – statybos leidimo išdavimą tinkamai nepatikrinus pateiktos projektinės dokumentacijos. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą, kadangi vien ta aplinkybė, jog atsakovas V. M. atliko veiksmus (inicijavo proceso atnaujinimą byloje dėl statinio nugriovimo), kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino kaip nutraukiančius ieškinio senaties terminą, savaime negali užkirsti kelio kitam atsakovui (Palangos miesto savivaldybės administracijai) tokiu būdu apginti savo teises (t. y. prašant taikyti ieškinio senatį). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Apeliantas, kaip teisingai konstatuota skundžiamame sprendime, jau nuo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-546-253/2010 priėmimo turėjo žinoti apie aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl galėjo pareikšti ieškinį savivaldybei nepraleisdamas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino, taikomo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. V. M. inicijuotas proceso atnaujinimas kitoje civilinėje byloje nebuvo kliūtis apeliantui pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo Palangos miesto savivaldybės administracijai, juolab, kad apeliantas bet kuriuo atveju būtų turėjęs įrodyti šio atsakovo neteisėtus veiksmus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, ieškinio senaties pradžią reglamentuojančias materialinės teisės, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, todėl atmesdamas ieškinį, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl teisėjų kolegija apelianto skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Konstatavus, kad ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, atsakovų argumentai, kuriais ginčijamo pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio, nebeturi teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.