Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Rimas Švirinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarimo A. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 5 d. 2.40 val. Prienų r. sav., Balbieriškio mstl., (duomenys neskelbtini) g., neturėdamas teisės vairuoti kelių transporto priemones, būdamas neblaivus (jam nustatytas sunkus 3,08 promilių girtumas), vairavo T. M. priklausantį automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Tokiais veiksmais A. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 129 straipsnyje.

Skunde pažymima, kad skundžiamas teismo nutarimas yra priimtas netinkamai įvertinus visus byloje esančius įrodymus bei nepagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl yra teisinis pagrindas pakeisti skundžiamą nutarimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuobauda turi būti parenkama įvertinus jos tikslus, numatytus ATPK 20 straipsnyje bei atsižvelgiant į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 straipsnyje. Ir nors ATPK nereglamentuoja asmens, kurio turtas konfiskuojamas procesinių teisių administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismo praktikoje pažymėta, kad, siekiant užtikrinti teisingą teismo procesą ir efektyvią savininko teisių gynybą, transporto priemonės savininkui turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jis nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ir pabrėždamas visų asmenų lygybės principą, ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį, jei toks diferencijavimas yra objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai).

Sprendžiant transporto priemonės, kuri buvo tiesioginė administracinio teisės pažeidimo padarymo priemonė, konfiskavimo klausimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į pažeidimo padarymo esmę, tačiau ir į tai, ar transporto priemonės savininkas yra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą teisės pažeidimo metu, bei į tai, ar turto disponavimas buvo su jo žinia, ar be jos. Nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta, jog A. G. apeliantui priklausantį automobilį įvykio dieną pasiėmė be savininko žinios ir leidimo, todėl akivaizdu, jog jis su A. G. padarytu teisės pažeidimu nėra susijęs. Tačiau, teismas į šias bylai reikšmingas aplinkybes neatsižvelgė, nors automobilio konfiskavimas yra akivaizdžiai neproporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neturi jokio teisinio pagrindo.

Administracinės nuobaudos tikslas yra nubausti ir auklėti teisės pažeidėją, tačiau apeliantas nėra padaręs jokio administracinės teisės pažeidimo ir prie jo savo veiksmais neprisidėjęs, o yra nubaustas, nes konfiskavus automobilį patirs didžiulių finansinių sunkumų. Jis su sugyventine A. A. šeimoje augina mažametį vaiką: dukrą V. M., gimusią (duomenys neskelbtini). Sugyventinė niekur nedirba, nes namuose augina mažametę jų dukrą, todėl apeliantas yra vienintelis šeimos maitintojas. Sugyventinė gauna tik 466,24 Lt motinystės pašalpą. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra jo darbo užmokestis, kadangi dirba UAB „D.“ staliumi. Jo darbovietė yra Jiezno mstl., Prienų r. sav., todėl į darbą reikia važinėti kiekvieną dieną savo automobiliu, apie 45 km. Darbovietė darbuotojų nevežioja. Be to, savo automobiliu tenka vykti pas klientus ir į kitus Lietuvos miestus, nes bendrovė vykdo savo veiklą visoje Lietuvos teritorijoje. 2014 m. rugsėjo 7 d. policijos pareigūnams paėmus jam priklausantį automobilį, vežiojimui į darbą jis samdo pašalinius asmenis. Tai jam kainuoja didžiulius pinigus, bei sukelia daug nepatogumų. Be to, jis prarado galimybę vykti pas klientus į kitus rajonus, nors tokie užsakymai yra daug pelningesni. Dėl šių aplinkybių sumažės jo gaunamas darbo užmokestis, baiminasi kad gali būti atleistas iš darbo, nes nebus neįmanoma važiuoti pas klientus. Santaupų naujam automobiliui tikrai neturi, o jis šeimai yra tiesiog būtinas ir dėl mažametės dukros, nes ją reikia kas mėnesį vežti pas šeimos gydytoją, kuri dirba Prienų VšĮ šeimos klinikoje, profilaktiniam patikrinimui, skiepams, ar tiesiog dukrai susirgus. Vykti visuomeniniu transportu su mažamečiu vaiku yra sudėtinga, be to, pagal autobusų važiavimo grafiką neįmanoma per vieną dieną spėti nuvykti į Prienus, sulaukti eilės pas gydytoją ir suspėti į autobusą, kad grįžtum namo. A. G. yra bedarbis, neturintis jokio pinigų šaltinio, todėl net nežada apeliantui kompensuoti nuostolių patirtų dėl automobilio konfiskavimo. Ir jam automobilio konfiskavimas jokių neigiamų emocijų ar padarinių nesukels.

Apeliantas nėra pažeidėjas, gyvenime nebaustas administracine tvarka, todėl nėra pagrindo jo auklėti, konfiskuojant jam priklausantį vienintelį automobilį.

Apelianto nuomone, įvertinus visas aplinkybes, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu bei teisingumo ir protingumo kriterijais yra pagrindo teigti, kad administracinės nuobaudos tikslai šiuo konkrečiu atveju, bus pasiekti A. G. paskyrus 4300 be apeliantui priklausančio automobilio konfiskavimo.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato viešosios policijos skyrius prašo skundą atmesti ir Prienų rajono apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą.

T. M. skundas netenkinamas.

Sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo priimto nutarimo, byla buvo išnagrinėta rengiant žodinį bylos nagrinėjimą, kuriam buvo apklausti administracinėn atsakomybėn traukimas asmuo A. G. ir suinteresuotas asmuo, automobilio „Audi A6 Avant“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas T. M., tačiau byloje nėra teismo posėdžio protokolo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatų, jog teismo protokolas yra itin reikšmingas dokumentas, ypač svarbus ir būtinas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme tuo atveju kai byloje kyla ginčas dėl įrodymų vertinimo, tačiau šiuo atveju ginčo dėl įrodymų vertinimo, pažeidėjo kaltės ar kitų aplinkybių, kurioms išspręsti būtų reikšmingi teisme apklaustų asmenų parodymai, nekilo. Skundžiamame nutarime išdėstyta pažeidėjo ir suinteresuoto asmens parodymų esmė, kurių neginčija nė viena bylos šalis. Jas iš esmės patvirtina ir T. M. savo apeliaciniame skunde. A. G. pripažino savo kaltę, įvykio aplinkybių neginčija, jos yra pakankamai aiškios, todėl toks medžiagos trūkumas nelaikomas besąlygiška priežastimi bylos grąžinimui apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Paprastai byla tokiu atveju grąžinama nagrinėti iš naujo tik tuomet, kai apeliacinės instancijos teismui kyla abejonių dėl atlikto įrodymų tyrimo ir pan., (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N62-383/2011, N-444-729/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių abejonių nekyla, jokių naujų aplinkybių byloje nereikia ištirti, ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo fakto nėra. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius minėtą pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas nuobaudos individualizavimo klausimas, todėl byloje nustatytas trūkumas nelaikytinas esminiu, trukdančiu tinkamai ir teisingai išnagrinėti apeliacinį skundą. Toliau byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

ATPK 129 str., inter alia, numatyto atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuotojų, neturinčių teisės vairuoti ar neturinčių teisės vairuoti tos rūšies transporto priemones, ir užtraukia baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

ATPK 129 str. transporto priemonės konfiskavimas yra alternatyvi papildoma nuobauda, kurios taikymas nėra imperatyviai nustatytas įstatymo, todėl ATPK 30¹ str. nuostatų taikymas nėra būtinas.

Pažymėtina, kad įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, kai už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija. Tačiau parenkant nuobaudos rūšį turi būti vertinama, kokia nuobaudos rūšis pažeidėjui būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 str. numatytų administracinės nuobaudos tikslų, be to, turi būti atsižvelgiama ir į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 str. Šiame straipsnyje įtvirtinta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinius teisės pažeidimus padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų.

Šiuo atveju T. M. automobiliu „Audi A6 Avant“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padarytas A. G. inkriminuotas pažeidimas, numatytas ATPK 129 str. Taigi, šis automobilis atitinka ATPK 26 str. 1 d. numatytus požymius ir yra pažeidimo padarymo įrankis. O ATPK 26 str. 1 d. numato išimtinę teisę konfiskuoti ir kitam asmeniui, ne pažeidėjui, priklausančią transporto priemonę, jei ji buvo ATPK 129 str. numatyto pažeidimo padarymo įrankis. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus už ATPK 129 str. numatyto galimybę konfiskuoti transporto priemonę, darytina išvada, kad automobilio „Audi A6 Avant“ konfiskavimo klausimas buvo pagrįstai nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Šis automobilis, nors ir nėra pažeidėjo, tačiau šiuo atveju jis buvo konfiskuotas visiškai pagrįstai.

Apeliantas tvirtina, kad automobilis negalėjo būti konfiskuojamas, kadangi A. G. jį valdė neteisėtai, automobilio savininkas T. M. nebuvo suteikęs jam teisės paimti automobilį ir jį valdyti. Apeliantas tvirtina, kad jis dėl girtumo negalėjo užtikrinti automobilio apsaugos ir A. G., tuo pasinaudojęs, neteisėtai paėmė valdyti jo automobilį.

Sprendžiant klausimą dėl daikto, buvusio pažeidimo padarymo įrankiu ir nesančio pažeidėjo nuosavybe, konfiskavimo, yra būtina išsiaiškinti ar šis daiktas buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t.y. ar su savininko žinia ir sutikimu. Tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo, ir dėl to šis daiktas panaudodamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.

Priešingai nei įsitikinęs apeliantas, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas išsiaiškino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo nutarimo argumentus bei pats įvertinęs ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad automobilio „Audi A6 Avant“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas T. M. yra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu, todėl pagrindo pažeidėjui A. G. neskirti papildomos nuobaudos nėra.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 str. 1 d. yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, kad T. M. buvo rūpestingas ir ėmėsi priemonių apsaugoti savo turtą nuo neleistino pasinaudojimo juo. Jis nesudarė jokių kliūčių, kad A. G. be didelių pastangų galėtų paimti automobilio raktelius ir pasinaudoti automobiliu. Šių aplinkybių nepaneigia ir A. G. paaiškinimai, jog jis automobilio raktelius paėmė be T. M. leidimo, nes jis taip pat nurodė, kad tam nereikėjo jokių pastangų – rakteliai buvo padėti kambaryje laisvai prieinamai, o T. M. buvo labai girtas. Be to, A. G. automobilį paėmė ir T. M. interesais, nes vežė jį namo. Taigi T. M. pats važiavo tame pačiame automobilyje, kurį vairavo A. G.. Abejotina ir apelianto paaiškinimu, jog jis dėl girtumo nesuvokė aplinkos, kadangi iš karto po automobilio sulaikymo sugebėjo parašyti paaiškinimą policijos pareigūnams dėl įvykio aplinkybių ir nurodyti vairuotoją. Šios aplinkybės paneigia T. M. argumentus, kad jis neleido vairuoti savo automobilio akivaizdžiai neblaiviam A. G. ir dėl savo būklės negalėjo tinkamai užtikrinti turto apsaugos.

Be to, savininko lengvabūdiškas elgesys – sunkus neblaivumas – negali būti ta aplinkybė, kuri atleidžia jį nuo pareigos elgtis maksimaliai rūpestingai ir tinkamai užtikrinti savo padidinto pavojingumo šaltinio – automobilio – apsaugą, kad jis nebūtų panaudotas pavojingam teisės pažeidimui įvykdyti. Šiuo atveju nėra jokių požymių, kad A. G. paėmė automobilį panaudojęs smurtą, apgaulę ar kitokią prievartą prieš savininką arba automobilį paėmė slapta ar kitaip savininkui nežinant ir negalint to uždrausti. Priešingai, pats T. M., žinodamas jog A. G. yra neblaivus, nes alkoholį vartojo kartu su juo, važiavo tuo pačiu, A. G. vairuojamu automobiliu, ir tam nesipriešino.

Pagal formuojamą teismų praktiką už daikto panaudojimą visuomet atsako jo savininkas, todėl perduodamas savo turtą valdyti ir naudoti kitiems asmenims, savininkas prisiima ir su tuo susijusią riziką, todėl turi imtis priemonių apsaugoti savo turtą nuo praradimo, sugadinimo ar neteisėto jo panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-30-2013). T. M. neužtikrindamas savo turto tinkamo eksploatavimo, kadangi sudarė sąlygas A. G. be jokių kliūčių paimti automobilio raktelius ir važiuoti automobiliu, dar daugiau, važiavo kartu su juo, todėl kaip automobilio savininkas, privalėjo įvertinti ir galimas padaryto pažeidimo pasekmes, tame tarpe – ir galimą jo konfiskavimą.

Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime yra konstatuota, jog nors nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi savininkas turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, jį prarado. Savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama.

Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudoja automobilį, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto skunde nurodyti argumentai neįtikino, kad A. G. automobilį paėmė prieš savininko T. M. valią.

Naikinti papildomos nuobaudos – automobilio konfiskavimą – nesuteikia pagrindo ir tai, kad T. M. manymu, pažeidėjui paskirta didelė bauda – 4300 litų, ir dėl to jis negalės atlyginti T. M. konfiskuoto automobilio vertės. Pastebėtina, kad skirdamas tokio dydžio baudą teismas teisingai įvertino visas nuobaudos paskyrimus svarbias ir būtinas aplinkybes, vadovavosi bendrosiomis nuobaudos skyrimo taisyklėmis ir įvertino individualius, pažeidėją charakterizuojančius požymius, todėl paskyrė mažesnę baudą nei ATPK 129 str. sankcijoje numatytas baudos vidurkis. Įvertinus, kad A. G. padarė ypač sunkų, pavojingą pažeidimą, kuriuo kėsintasi į kitų eismo dalyvių teises ir laisves, parodantį atsakomybės jausmo visuomenei neturėjimą ir galėjęs sukelti itin sunkias pasekmes, paskirta nuobauda yra proporcinga pažeidimui, o papildoma nuobauda – automobilio konfiskavimas – atitinka siekiamus nuobaudos tikslus.

Nėra pagrindo keisti nuobaudos ir dėl T. M. gyvenime dėl automobilio netekimo kilusių nepatogumų. Teismų praktikoje materialinė, darbinė, šeimyninė padėtis, sveikatos būklė nelaikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu turėtų švelninama atsakomybė, o šiuo atveju apskritai baudžiamas ne T. M., o A. G., todėl ir nuobaudos skyrimui svarbios aplinkybės vertintinos pastarojo, o ne T. M. atžvilgiu. Tačiau A. G. atžvilgiu daugiau jokių, nei jau paminėtos nutarime, atsakomybę lengvinančių ir teisinę padėtį švelninančių aplinkybių nenustatyta.

Taigi, pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-1742/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-4-2012). Kaip pažymėta ir Konstitucinio teismo doktrinoje, toks teisinių santykių sureguliavimas ATPK 26 str. 1 d. nuostatomis yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Kitam asmeniui, šiuo atveju T. M., priklausančio daikto, kuris buvo ATPK 129 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo įrankis, konfiskavimas prilygintinas jo faktiniam žuvimui, todėl savininkas praranda galimybę susigrąžinti jį natūra, tačiau jis gali reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą – T. M. turi teisę išsireikalauti iš A. G. atlyginti dėl jo teisę pažeidusių veiksmų konfiskuojamo automobilio vertę civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo keisti A. G. panaikinant paskirtą papildomą nuobaudą – pažeidimo įrankio automobilio „Audi A6 Avant“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio T. M. konfiskavimą – T. M. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Konstatuotina, kad administracinė nuobauda A. G. individualizuota tinkamai, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra adekvati padarytam administraciniam teisės pažeidimui, naikinti ar keisti apylinkės teismo nutarimą apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir T. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.