Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-06-04 · Civilinė byla Nr. e2-762-370/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-04
Bylos Nr.
e2-762-370/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00562-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Ieškovas
akcinės bendrovės „Swedbank“
Atsakovas
V. R., I. R.
Kategorijos
  • 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-762-370/2015 (S)Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00562-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 110.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta naikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2304-392/2015 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams V. R. ir I. R. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo V. R. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl kredito sutarties neteisėto nutraukimo ir jos sąlygų pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank“, AB kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. R. ir I. R. 94 289,10 Eur skolos, kintamas ir procesines palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas V. R. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui „Swedbank“, AB, prašydamas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeisti jos sąlygas, atidedant kredito, palūkanų ir delspinigių mokėjimą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi ieškovo V. R. prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0171/14/01023/V. Atsakovas „Swedbank“, AB 2014 m. spalio 28 d. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. išnagrinėjo pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 pagal pareiškėjo V. R. skundą dėl notaro veiksmų, todėl paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios iš esmės paneigia prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą ir kurios negalėjo būti žinomos jas taikant.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi šios bylos buvo sujungtos, prijungiant Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą prie Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi atmetė ieškovo „Swedbank“, AB prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas pripažinti kredito sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu ir modifikuoti jos sąlygas. Iš esmės savo reikalavimu atsakovas V. R. siekia, kad jo ir banko paskoliniai santykiai tęstųsi toliau pagal kredito sutarties pakeistas sąlygas, jis grąžintų paskolą ir galėtų be apribojimų disponuoti įkeistu turtu, o bankas gautų pagal kredito sutartį gautinas lėšas. Teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę patvirtinta tai, kad, nesustabdžius vykdymo veiksmų, atsakovams priklausantis didelės vertės turtas bus parduotas iš varžytynių, todėl, tenkinus priešieškinį ir pakeitus kredito sutarties sąlygas, tokio sprendimo nebūtų įmanoma įgyvendinti. Tenkinus atsakovo V. R. reikalavimus, sutartiniai santykiai tarp ginčo šalių būtų atnaujinti, o išieškojimas iš įkeisto turto būtų negalimas. Be to, teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1811-275/2014, konstatuotos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje, kadangi kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl notaro veiksmų teisėtumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde ieškovas „Swedbank“, AB prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, taikyti ieškovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįsto taikymo. Atsakovas prašo pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau nereiškia reikalavimo dėl tų pagal kredito sutartį mokėtinų įmokų, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs, pagrįstumo ir neginčija kredito sutartyje numatyto šių prievolių užtikrinimo hipoteka teisėtumo. Jeigu atsakovų reikalavimas būtų patenkintas, teismo sprendimas darytų įtaką tik atsakovų įsipareigojimų ieškovui vykdymą ateityje, bet neturėtų įtakos ieškovo teisei vykdyti jau pradelstų prievolių išieškojimą iš įkeisto turto. Taigi atsakovams palankus teismo sprendimas gali daryti įtaką tik išieškojimo mastui, bet ne išieškojimo iš įkeisto turto pagrįstumui, tai patvirtina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka jų reiškiamo reikalavimo pobūdžio. Priešieškinis negali būti patenkintas, nes: 1) kredito sutartis buvo nutraukta tinkamai ir teisėtai; 2) atsakovas neginčija, kad nevykdė kredito sutarties, o ginčija jos nutraukimą, o tai reiškia, jog nevykdymą pripažįstą; 3) kredito sutarties nutraukimas ginčijamas praėjus metams po jos nutraukimo. Atsakovas iš esmės įrodinėja, kad būsimo teismo sprendimo nebus galima įvykdyti dėl paties atsakovo veiksmų, t. y. jeigu jis nemokės įmokų pagal kredito sutartį ir ieškovas pradės priverstinį skolos išieškojimą. Teismas, taikęs laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai a priori išsprendė šalių ginčą, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės įsiterpė į materialiuosius teisinius santykius bei sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pagal sandorį vykdymą, nors ginčo šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu. Taikytos priemonės pažeidžia sutarties laisvės principą. Atsakovas teikia ieškovui taikos pasiūlymus, siūlydamas sumokėti tik penktadalį skolos, nes jo finansinė padėtis leidžia tik tokias realias galimybes, nors priešieškinyje nurodo, kad, atidėjus mokėtinų sumų grąžinimo terminus iki 2015 m. lapkričio 1 d., atsiras galimybė atkurti stabilią ir ilgalaikę finansinę padėtį. Atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės yra prašymas leisti nemokėti ieškovui skolos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus, nes neadekvačiai apriboja kreditoriaus teises.

2. Dėl ieškovo nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimo. Vilniaus apylinkės teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0171/14/01023/V, todėl ieškovas prašo svarstyti prašymą dėl nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimo.

3. Dėl naujų įrodymų pateikimo. Kadangi skundžiama nutartis buvo priimta 2014 m. gruodžio 23 d. (gauta 2015 m. sausio 5 d.), o atsakovo pateiktas taikos pasiūlymas gautas 2014 m. gruodžio 31 d., ieškovas neturėjo galimybės iki skundžiamos nutarties priėmimo pateikti teismui šio atsakovo prašymo.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo netenkinti skundo ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl priešieškinio pagrįstumo. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie eliminuotų tikimybę, kad gali būti priimtas atsakovui palankus teismo sprendimas.

2. Dėl priešieškinio reikalavimų ir būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirma, atsakovas priešieškiniu siekia, kad šalių paskoliniai santykiai tęstųsi toliau pagal pakeistas kredito sutarties sąlygas, atsakovas grąžintų kreditą ir galėtų be apribojimų disponuoti turtu, kuris buvo įkeistas, o ieškovas gautų pagal kredito sutartį priklausančias lėšas. Antra, tenkinus priešieškinį, šalių sutartiniai santykiai būtų atnaujinti, o išieškojimas iš įkeisto turto būtų negalimas. Trečia, teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas priešieškinio reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Apelianto pozicija, kad jis toliau ketina vykdyti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, patvirtina faktą, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti panaikintos. Ketvirta, ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir patenkinus ieškinį, teismo sprendimas galės būti įvykdytas (įvykdymas nebus apsunkintas).

3. Dėl tariamo ekonomiškumo principo pažeidimo ir kreditoriaus teisių apribojimo. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo principo ir neleistinai neapriboja apelianto teisių, kadangi jos atitinka pareikšto priešieškinio esmę ir yra susijusios su sprendimo įvykdymu.

4. Dėl kitų apelianto nurodytų aplinkybių. Pirma, atsakovas neįrodinėja, kad būsimo teismo sprendimo nebus galima įvykdyti dėl jo paties veiksmų. Apeliantas klaidina teismą, nurodydamas pastarąsias aplinkybes. Antra, apeliantas nepagrįstai atsakovo pateiktais pasiūlymais dėl taikaus ginčo išsprendimo bando įrodinėti priešieškinio nepagrįstumą ir piktnaudžiavimą teise. Trečia, konstatavus apelianto veiksmų neteisėtumą nutraukiant ir vykdant kredito sutartį, apelianto argumentai, kad teismas neturi teisės įsiterpti į sutartinius santykius bei versti apeliantą tęsti sutartinius santykius su atsakovu, yra nepagrįsti ir nesusiję su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ketvirta, atsakovas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekė išvengti akivaizdžiai neproporcingų pasekmių, kai dėl neesminio sutarties pažeidimo būtų parduota didelės vertės atsakovui priklausantis turtas.

5. Dėl nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimo. Šis apelianto prašymas turi būti paliktas nenagrinėtas, kadangi jis nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Ši teisės norma skirta tiems atvejams, kai dėl bylos nagrinėjimo metu pasikeitusių arba atsiradusių naujų aplinkybių iškilo būtinybė panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Dalyvaujantis byloje asmuo arba kitas suinteresuotas asmuo, pateikdamas teismui prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti ir duomenis, patvirtinančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo išnykimą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-676/2010).

Nagrinėjamu atveju ieškovas „Swedbank“, AB pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo grindė naujai paaiškėjusia aplinkybe, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 17 d. išnagrinėjo pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-14404-430/2014 pagal pareiškėjo V. R. skundą dėl notaro veiksmų. Ieškovo nuomone, ši aplinkybė iš esmės paneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, nes pareiškėjas V. R., skųsdamas notaro veiksmus, motyvavo, jog negavo banko pranešimų dėl kredito sutarties nutraukimo, tas pats argumentas nurodytas ir atsakovo V. R. priešieškinyje dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, o kitoje byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi pareiškėjo V. R. pareiškimas dėl notaro veiksmų buvo atmestas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pasisakė dėl ieškovo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės, pažymėdamas, kad ieškovo minėtoje civilinėje byloje konstatuotos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje, kadangi kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas tik dėl notaro veiksmų teisėtumo. Ieškovas atskirajame skunde dėl šių skundžiamos nutarties motyvų nepasisako, o skundą grindžia tik tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai, nes jomis negali būti užtikrinami priešieškinio reikalavimai, o patys priešieškinio reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, t. y. iš esmės skundžia teismo nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, nesutikdamas su teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo galimybę ją apskųsti CPK nustatyta tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl šiuo atveju, prašant panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jo argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįsto taikymo yra nebeaktualūs ir dėl jų nepasisakoma.

Taigi, apeliantui (ieškovui) nenurodžius argumentų dėl pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad ieškovo nurodyta naujai paaiškėjusi aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pozicija. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apelianto prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

Pažymėtina, kad tokio prašymo ieškovas nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui ir skundžiama nutartimi jis nebuvo spręstas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisako, nes nagrinėjamu atveju atlieka tik pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės funkciją (CPK 146 ir 301 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė