Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Rimvydas Žukauskas Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.;

2014 m. birželio 3 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Gapučio, teisėjų Bronės Vidzėnienės, Sigito Bagdonavičiaus

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. R. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. R., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d. 100 MGL (vieno šimto minimalių gyvenimo lygių) arba 13000 Lt (trylikos tūkstančių litų) bauda; pagal BK 300 str. 1 d. 5 MGL (penkių minimalių gyvenimo lygių) arba 6500 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų litų) bauda;

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (vieno šimto minimalių gyvenimo lygių) arba 13000 Lt (trylikos tūkstančių litų) bauda.

Vadovaujantis BK 68² str., J. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas 1 (vienerius) metus dirbti valstybės tarnyboje.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

J. R. pagal BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patruliu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

2012-11-25, apie 09.19 val., (duomenys neskelbtini), J. R. tarnybos metu, sustabdė P. J. vairuojamą ir jam priklausantį automobilį „Suzuki Grand Vytara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) J. R. nustatė, kad P. J. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,11 prom.) ir tokiais veiksmais padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d.. Siekdamas padėti P. J. išvengti griežtos administracinės nuobaudos, J. R. suklastojo administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo priedą – administracinį nurodymą, įrašydamas į juos melagingus duomenis. J. R. administracinio teisės pažeidimo protokole įrašė, kad 2012-11-25 apie 09.19 val., P. J., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,11 prom.), vairavo dviratį. Administracinio teisės pažeidimo protokolo priede – administraciniame nurodyme jis įrašė, kad P. J. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 131 str. 6 d., po ko P. J. šį nurodymą įvykdė.

Šiais savo veiksmais J. R. pažeidė Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, nustatytą teisėtumo principą, šio įstatymo 21 str. 1 d. 1 ir 2 p. nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos jis – policijos pareigūnas – privalo gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises ir laisves. Pats būdamas įvykio vietoje, turėjo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, ar kitai daromai nusikalstamai veikai, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymu uždraustą veiką bei pranešti apie tai policijos įstaigai. J. R. taip pat pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.6, 4.8, 4.12, 4.20, 4.28, 4.29 p. reikalavimus, pagal kuriuos jis turi saugoti profesinę garbę, elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo, būti teisingam, nešališkam, užtikrinti, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų, veikti sąžiningai, vadovautis visuotinai priimtinomis moralės normomis, savo elgesiu būti pavyzdžiu kitiems asmenims. Dėl neteisėtų J. R. veiksmų, buvo sumenkintas policijos kaip visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios teisėsaugos institucijos autoritetas, diskredituotas policijos pareigūno kaip valdžios atstovo vardas ir todėl didelės žalos patyrė valstybė ir juridinis asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų A. J. ir K. L. parodymais bei liudytojos R. M. 2013-03-20 tarnybiniame pranešime pateikta Vieningosios pajėgų valdymo sistemos (toliau – VPVS) duomenų, alkoholio matuoklio parodymų (toliau - AMP) duomenų ir radijo ryšio pokalbio įrašų (toliau - RRPĮ) duomenų analize, kadangi minėti liudytojų parodymai prieštarauja bylos medžiagai, objektyviems joje užfiksuotiems duomenims, yra prieštaringi, tai yra nenuoseklūs, o 2013-03-20 tarnybiniame pranešime pateikti VPVS, AMP ir RRPĮ duomenys ir jų analizė yra neaiškūs, prieštaraujantys su tarnybiniu pranešimu pateiktiems analizuotų duomenų šaltiniams, keliantys pagrįstų abejonių jų tikslumu, todėl taip pat nepatikimi.

Anot apelianto, A. J. pateikta įvykių versija aiškiai neatitinka tikrovės ir objektyvių bylos duomenų, kadangi alkotesterio atminties išrašo duomenys patvirtina, jog alkotesteris tą pačią dieną buvo panaudotas ir anksčiau nei juo buvo tikrinamas P. J. neblaivumas; jis pats savo ranka padarė įrašą alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnale, tai yra, kad P. J. vairavo būtent dviratį, nors teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad šią aplinkybę iš J. R. jis neva sužinojo tik po viso įvykio; jo tarnybinis pranešimas (duomenys neskelbtini) AVPK viršininkui dėl įvykių buvo surašytas praėjus beveik mėnesiui po jame nurodomų aplinkybių, dėl to jo parodymai negalėjo būti laikomi patikimais. Liudytojo K. L. parodymai yra paremti tik paties K. L. prasimanymais, išsigalvojimais ir kažkokiom nuojautom, bet ne objektyvia, aiškia informacija. Taip pat, apelianto manymu, VPVS, AMP ir RRPĮ duomenys niekaip nepatvirtina A. J. ir K. L. parodymų be to liudytojos R. M. 2013-03-20 tarnybiniame pranešime pateikta VPVS, AMP ir RRPĮ duomenų analizė yra netiksli ir prieštaringa – teisiamajame posėdyje apklausti specialistai iš esmės patvirtino, kad minimi duomenys tarpusavyje nėra sinchronizuojami; tarnybiniame pranešime nurodyti ekipažo veiksmai ir jų atlikimo laikas yra išimti iš konteksto bei tarp nurodomų veiksmų yra labai maži laiko tarpai per kuriuos nebuvo įmanoma atlikti jokių veiksmų, tai yra tarnybinio automobilio vairuotojo durys atidarytos 09.19:41 val., o po penkių sekundžių, t.y. 09.19:46 val. – uždarytos, girtumas P. J., vairavus dviratį nustatytas 09.19:43 val.. Iš alkotesterio atminties išrašo matyti, kad 2012-11-25 08.51:19 val. buvo atliktas blaivumo patikrinimas Nr. 3936, užfiksuojant rezultatą 0.00 promilių ir, apelianto teigimu, tai yra pirmasis P. J. blaivumo tikrinimas, kuomet jis buvo tikrintas vairavęs automobilį.

Toliau apeliantas analizuoja savo paties bei liudytojo P. J. duotus parodymus ir teigia, jog būtent jie, šalia kitų bylos duomenų, patvirtina, kad jis nepadarė šioje byloje aptariamų nusikalstamų veikų. Taip pat nėra nustatytas jo, neva padarytų, nusikalstamų veikų motyvas, tai yra priežastys dėl kurių jis turėtų kaip nors padėti liudytojui P. J. ir įforminti tikrovės neatitinkančius faktus apie jį.

Be visų nurodytų aplinkybių, apeliantas taip pat cituoja teismo nešališkumo sampratos turinio elementus bei teigia, kad jo nuomone, skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas buvo šališkas, kadangi 2013 m. rugsėjo 25 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, apeliantui duodant parodymus, teisėjas uždavė eilę klausimų, kuriais reiškė aiškų nepasitenkinimą apelianto duotais parodymais. Toliau apeliantas dėsto subjektyvų teisiamojo posėdžio įvykių vertinimą ir mano, kad teisėjas ignoravo parodymų vertinimui ir teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, atsisakė jas išsamiai ir visapusiškai ištirti bei atskleidė ir savo jau turimą susiformavusią poziciją dėl apelianto kaltės, o pareiškus nušalinimą, nuo bylos nagrinėjimo nepagrįstai nenusišalino. Be to, bylą nagrinėjęs teisėjas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi atmetė apelianto ir jo gynėjo advokato J. R. skundus dėl 2013-10-08 nutartimi paskirtų po 10 MGL (1 300 Lt) baudų už neatvykimą į teismo posėdį. O Panevėžio apygardos teismas šią nutartį panaikino. Dėl šių priežasčių bylą nagrinėjęs teisėjas privalėjo nusišalinti nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, tačiau, pasak apelianto, to neteisėtai nepadarė, dėl ko ši byla turėtų būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme.

Teismo posėdžio metu nuteistasis J. R. bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų visiškai pakanka J. R. kaltei dėl jam inkriminuotų, BK 228 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytų, nusikalstamų veikų pagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi darydamas šią išvadą, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Apeliantas skundu iš esmės nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teismo padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių – teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais bei prieštaraujančiais bylos medžiagai liudytojų parodymais, o jo paties bei liudytojo, kuriam nagrinėjamu atveju ir buvo nustatinėjamas girtumas, parodymus, kurie, anot apelianto, šalia kitų bylos duomenų, patvirtina, kad jis nepadarė šioje byloje aptariamų nusikalstamų veikų, nepagrįstai atmetė, tai yra iš esmės savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu.

Šie, pirmiau nurodyti, nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Be to, jie iš esmės nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistasis J. R. viso proceso metu neigė savo kaltę teigdamas, jog kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, dirbdamas kartu su praktikantu A. J., sustabdė P. J. vairuojamą automobilį „Suzuki Grand Vytara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinęs automobilį jokių pažeidimų nenustatė. Maždaug po dešimties minučių, apeliantas pastebėjo tą patį vairuotoją – P. J., važiuojantį dviračiu. Dviratininkas važiavo įtartinai manevruodamas, todėl jis jį sustabdė bei patikrino blaivumą. Dviratininkui buvo nustatytas 1,11 prom. neblaivumas, todėl J. R. jam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už dviračio vairavimą esant neblaiviam. Tiek apie sustabdytą automobilį, tiek apie dviratininką radijo ryšiu pranešė iš tarnybinio automobilio, kadangi buvo išsikrovusi jo nešiojama radijo stotis. Pokalbis su pažeidėju diktofone dėl jam nežinomų priežasčių neužsifiksavo, o tarnybinio automobilio, vieninga pajėgų valdymo sistema yra netiksli (1 t. 130-134 b.l., 2 t., 12-13 b.l.). Šiuos kaltinamojo parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojas P. J. nurodydamas tapačias aplinkybes bei papildomai parodydamas, jog po to kai jį važiuojantį automobiliu patikrino policijos pareigūnas, jis nuvažiavo į šalia esantį garažą, kur išgėrė apie 0,25 l degtinės ir dviračiu važiavo link parduotuvės (1 t., 32-33, 193 b.l.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo P. J. parodymais, kadangi tiek šiuos, tiek paties J. R. paaiškinimus paneigia nuoseklūs kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga.

Liudytojas A. J. parodė, jog J. R. sustabdė visureigį ir tikrino vairuotojo blaivumą, po to atspausdino alkoholio matuoklio duomenų kvitą bei radijo ryšiu pranešė, kad pažeidimų nebuvo nustatyta. Po to J. R. paėmė iš vairuotojo automobilio raktelius, liepė jam (liudytojui A. J.) sėsti prie tarnybinio automobilio vairo ir važiuoti paskui sustabdytą visureigį. Pats J. R. sėdo prie visureigio vairo, o automobilio vairuotojas, į visureigio keleivio vietą. J. R. sustabdė visureigį prie garažo, tai yra nuvažiavus apie 50 metrų bei drauge su automobilio vairuotoju (P. J.) persėdo į tarnybinį automobilį. Tuomet J. R. išvažiavo į gatvę, pavažiavęs kelis šimtus metrų gatve, jis pasuko tarnybinį automobilį į kairę pusę ir šiek tiek pavažiavęs žvyrkeliu, sustabdė automobilį už pastatų bei ėmė rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą sustabdyto visureigio vairuotojui. Kol J. R. rašė protokolą, P. J. teisinosi, kad neblaivus norėjo automobilį nuvairuoti į greta namų esantį garažą. Surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, J. R. paaiškino, kad P. J. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis neblaivus vairavo dviratį, šis išlipo ir nuėjo pėsčias. Po to, J. R. radijo ryšiu pranešė budėtojui, kad sulaikė neblaivų dviratininką ir jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (1 t.,16-18, 191-192 b.l.). Pažymėtina, jog minimas liudytojas, betarpiškai stebėjęs byloje nagrinėjamus įvykius, viso proceso metu, priešingai nei teigia apeliantas, davė nuoseklius parodymus, jo nurodoma įvykių eiga, veikos aplinkybės niekada nesikeitė. Šias, pirmiau nurodytas aplinkybes A. J. patvirtino ir akistatų metu (1 t. 19-24 b.l.), jas iš dalies patvirtina liudytojo A. L. parodymai (1 t., 25, 192-193 b.l.).

Apeliantas liudytojo A. J. parodymų nepatikimumą iš esmės grindžia tuo, jog pats liudytojas, anot apelianto, atliko galimai neteisėtus veiksmus, kurie gan plačiai dėstomi apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 255 str. 1 d., byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje bei esminėmis bylos aplinkybėmis laikytinos tos, kurios sudaro kaltinimo turinį ir dėl šios priežasties minėti skundo argumentai paliekami nenagrinėti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai jog, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, apeliantas dėl analogiškų aplinkybių, tai yra dėl to, jog A. J. nagrinėjamo įvykio metu užpildė alkotesterio testą bei alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalą, jau buvo kreipęsis į ikiteisminio tyrimo įstaigas, minimos aplinkybės jau buvo patikrintos ir įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2014-04-08 nutartimi buvo konstatuota, jog A. J. veiksmuose nenustatyta jokių, J. R. pareiškime bei skunduose minimų, nusikalstamų veikų požymių, be to šie veiksmai apeliantui net nebuvo inkriminuoti.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad tarp liudytojų A. J., A. L. bei apelianto vyko konfliktai – to nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas asmuo, ar šie asmenys siektų pakenkti apeliantui, tuo labiau, jog pats apeliantas šias aplinkybes nurodė tik nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl minimų asmenų parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertinti kaip patikimi. Aplinkybes, jog šie liudytojai apkalba jį, apeliantas dėsto ir skunde apygardos teismui, tačiau jokių konkrečių faktų ar tokio elgesio priežasčių, pagrindžiančių tokius teiginius, taip pat nenurodo.

Kaip jau ir minėta, J. R. kaltę dėl kaltinime nurodytų veikų patvirtina ne tik tarpusavyje sutampantys minėtų liudytojų parodymai, tačiau ir juos atitinkančios rašytinės bylos medžiagos – (duomenys neskelbtini) VPK Vieningos pajėgų valdymo sistemos (1 t., 75-90 b.l.), radijo ryšio pokalbių įrašų (1 t. 42-44 b.l.), duomenys bei šių įrašų analizės pagrindu parengtas tarnybinis pranešimas (1 t, 73-74 b.l.). Pažymėtina, kad šiuose dokumentuose užfiksuotas J. R. vadovauto patrulių ekipažo judėjimas (automobilio važiavimas, švyturėlių įjungimas, durelių atidarymas bei uždarymas) automobiliu „Škoda Oktavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), radijo ryšiu perduotų pranešimų laikas bei turinys, neblaivumo nustatyto P. J. laikas, tai yra rašytinėje medžiagoje užfiksuotas įvykių eiliškumas sutampa su liudytojo A. J. nurodyta, apeliantui inkriminuotų, veiksmų seka, ir dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neblaivumas liudytojui P. J., buvo nustatytas jį sustabdžius pirmajam, ir vieninteliam, patikrinimui, o ne vėliau, kaip teigė liudytojas P. J. ir apeliantas.

Skunde apeliantas taip pat nesutinka ir su jau minėtos rašytinės bylos medžiagos vertinimu, kadangi, anot jo, šie duomenys prieštaringi – tarpusavyje nėra sinchronizuojami, taigi ir nepatikimi. Šie apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys – liudytojų R. M., A. Š. (nuosprendyje klaidingai nurodyta – Š.), R. B., A. G., J. S., tiesiogiai dirbančių su VPVS, AMP ir RRPĮ sistemomis, parodymai (2 t., 9-11, 68-69 b.l.), Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos valdybos prie raštai (2 t. 23, 27 b.l.), priešingai nei teigia apeliantas, nesudaro pagrindo minimų sistemų pateikiamą informaciją laikyti netikslia ar nepatikima, kadangi sistemose veikianti įranga yra sertifikuota, teisės aktai tokios įrangos metrologinės patikros nenumato, taip pat valdymo sistema veikia per palydovą, todėl visi duomenys tikslūs, pateikiami sekundžių tikslumu, o radijo ryšio sistema yra įvesta į valdymo sistemą, jos laikas taip pat yra derinamas pagal palydovo laiką, VPVS veikia tiksliai ir jos sutrikimų nėra buvę.

Kadangi, kaip jau ir minėta, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu J. R. veikų juridiniu vertinimu, kuris skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvuotas, todėl šiuo klausimu plačiau nėra pasisakoma. Dėl skundo argumento, jog nebuvo nustatytas jo veikų motyvas, teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 1 d., 300 str. 1 d., dispozicijos veikos motyvo, kaip privalomojo sudėties požymių, nenumato, juo labiau, kad skunde tai nurodo ir pats apeliantas.

Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas J. R. bausmes, BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek į apelianto asmenybę bei motyvuotai paskyrė tinkamas, atitinkančias savo tikslus, bausmes bei baudžiamojo poveikio priemonę.

Apeliacinio skundo argumentai, jog baudžiamąją bylą nagrinėjęs ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teisėjas yra šališkas ir parodė išankstinį nusistatymą J. R. atžvilgiu ir dėl šių priežasčių baudžiamoji byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo kito teisėjo, atmetami. Pažymėtina, kad šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių, tačiau byloje tokių duomenų nėra. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime. Aplinkybės, jog teisėjas priėmė nutartis dėl apelianto bei jo atstovo nubaudimo, siekdamas užtikrinti šių asmenų dalyvavimą bylos nagrinėjime, ar, kad aukštesnės instancijos teismas šias nutartis panaikino, nesudaro pagrindo tvirtinti bylą nagrinėjantį teisėją buvus šališką, kaip ir tai, jog nebuvo tenkintas apelianto pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo, nesant tam pagrįstų priežasčių.

Apibendrinant išdėstytą darytina išvada, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio, priešingai nei teigiama skunde, byloje yra surinkta ir nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepadarė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, leidžiančių teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tokiu būdu, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo J. R. apeliacinį skundą atmesti.