- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-07
- Bylos Nr.
- 2A-186/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- A. J. Š., M. Š., A. Š.
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei SEB Vilniaus bankas
- Kategorijos
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Marytės Mitkuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. J. Š. ir M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-372-259/2008 pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovams A. Š. , A. J. Š. , M. Š. , trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB Vilniaus bankas, dėl apsimestinių sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė R. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti negaliojančia 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo) ir nustatyti, kad žemės sklypo pirkėjai yra R. Š. ir A. Š. ; pripažinti, kad žemės sklypas (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė R. Š. ir A. Š. nuosavybė; pripažinti negaliojančiais dalį statybos leidimo namo (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini) dėl statytojo bei 2007 m. vasario 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl namo (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininko (statytojo) ir nustatyti, kad namo (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)) leidimas statybai bei 2007 m. vasario 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra išduoti R. Š. ir A. Š. vardu; pripažinti namą, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine R. Š. ir A. Š. nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad santuokoje su atsakovu A. Š. gyvena nuo 1988 m. balandžio 16 d. Sutuoktiniai ketino gyventi nuosavame name, todėl 2000 m. kovo 31 d. buvo nupirktas ginčo žemės sklypas, ant kurio 2002 m. pradėtas statytis ginčo namas, kuris 2007 m. pradžioje buvo pripažintas tinkamu naudoti. Ieškovė pasikeitus gyvenamajai vietai, ketino deklaruoti savo bei vaikų gyvenamąją vietą naujuoju adresu, tačiau vyras atsakovas A. Š. prieštaravo, siūlė gyvenamąją vietą deklaruoti jo tėvų atsakovų A. J. Š. ir M. Š. bute. Paaiškėjo, kad sutuoktinis žemės sklypą pirko ir namą registravo savo motinos A. J. Š. vardu, nors turtas įsigytas už šeimos lėšas. Šie sandoriai pripažintini apsimestiniais (LR CK 1.87 str. 1 d.), kadangi sutuoktinis taip pasielgė norėdamas išvengti, kad turtas taptų bendrąja jungtine nuosavybe. Ginčo turtą šeima ketino įgyti savo, o ne vyro tėvų nuosavybėn. Sandoriuose išreikšta valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių faktiškai siekė sandorio šalys. Atsakovė A. J. Š. , pasirašydama 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį iš tikrųjų neketino įgyti nuosavybėn ir suprato, jog sklypą perka R. ir A. Š. . Teismo posėdžio metu ieškovė papildomai paaiškino, jog 2000 metų pavasarį atvyko su sutuoktiniu apžiūrėti žemės sklypą, nutarė pirkti, po kelių mėnesių sutuoktinis pranešė, kad nupirko sklypą, tais pat metais prasidėjo namo statybos darbai. Buvo įsitikinusi, kad sklypą sutuoktinis nupirko savo vardu. Perkant sklypą, jame buvo pamatai, matė sudėtas statybines medžiagas. Ji pati aktyviai dalyvavo namo statybos procese, lankydavosi statomame name, kartu su sutuoktiniu vykdavo išsirinkti ir nupirkti reikiamas namui statybines medžiagas, abu išsirinko reikalingą stogo dangą, namo apdailos medžiagas, rūpinosi baldais. Namas buvo statomas jų šeimos poreikiams tenkinti, jame buvo šeimos miegamasis, namo antrame aukšte įrengti jų dviejų vaikų kambariai. Gyvenamojo namo projektą ruošė architektas G. K. , ji pati bendravo su architektu projektavimo eigoje, išsakė pageidavimus. Į pastatytą namą ieškovės šeima įsikėlė gyventi 2006 metų gruodžio mėnesį. Namas buvo apstatytas iš šeimos turimo ir parduodamo buto Krėvės prospekte atvežtais baldais, buvo pirkti virtuvės baldai „Dalios balduose“. Šie baldai buvo pritaikyti tik toms konkrečioms gyvenamojo namo patalpoms, juos išrinko kartu su sutuoktiniu. Atsakovams M. ir A. Š. priklausantys baldai į gyvenamąjį namą nebuvo atvežti, patys Š. name negyveno. Ji su vaikais ir atsakovu Š. į gyvenamąjį namą įsikėlė gyventi 2006 metų pabaigoje, buvo surengtos įkurtuvės, namą ir patalpas ji pati ir atsakovas A. Š. aprodė šeimos draugams. Ji jokios gyvenamojo namo nuomos sutarties su atsakovais Š. nebuvo sudariusi. Ieškovė 2005 pabaigoje - 2006 metais pamatė dokumentus, iš kurių turinio suprato, kad pastatytas gyvenamasis namas ir pirktas žemės sklypas yra registruoti A. Š. vardu. Sutuoktinis paaiškino, jog jis yra bendrovės direktorius, tam, kad nebūtų problemų su nedeklaruotomis gaunamomis pajamomis iš bendrovės veiklos, todėl mamos vardu registruotas turtas. Supratusi, kad ją atsakovas nori apgauti, pradėjo rinkti su namo statyba susijusius dokumentus-važiavo į tas įmones ir įstaigas, kur lankėsi su atsakovu pirkdami statybines medžiagas, taip gavo dalį dokumentų apie pirktas medžiagas ir įrenginius-apie židinio pirkimą, durų, dujinio katilo. Visoms namo statyboms vadovavo vyras, buvo jo mokama grynais pinigais, tam buvo panaudoti santuokoje su atsakovu įgytos lėšos. Ieškovė žino, kad atsakovo Š. gaunamas ir deklaruojamas 500 litų atlyginimas iš įmonės „Langenta“ nesutampa, realiai sutuoktinio gaunamos pajamos iš bendrovės veiklos yra žymiai didesnės. Ji žino tai iš to, kad vyras gale metų parsinešdavo dideles pinigų sumas, pirkdavo brangius daiktus, taip pat namui reikalingas medžiagas. Jos atlyginimas žemės sklypo pirkimo metu ir gyvenamojo namo statybos metu buvo „Saulės gimnazijoje“ apie 1500-2000 litų. Be to šeima pajamų gaudavo ir iš nuomojamo buto Nidoje. Atsakovas sakydavo, kad jo pajamos skiriamos namo statybai, jis duodavo lėšų šeimos poreikiams tenkinti minimaliai, po kelis šimtus litų į mėnesį. Ieškovės atlyginimas buvo skiriamas šeimos poreikiams tenkinti-maistui, vaikų rūbams, mokesčiams. Atsakovo tėvai buvo pensininkai, jie nei lėšų nei pajamų gyvenamojo namo statybai neturėjo, jokių lėšų duoti A. Š. negalėjo, jie patys visą laiką gyveno turimame bute (duomenys neskelbtini) ir turėjo gyvenamąjį namą sodų bendrijoje „Bičiulis“. Jame esantį namą atsakovai 2006-2007 metais renovavo. Sklypo ir gyvenamojo namo ieškovė nedeklaravo, nes deklaracijas pildydavo sutuoktinis, ji tik pasirašydavo. Ieškovė nebūtų sutikusi parduoti šeimos buto Krėvės prospekte, jei jie su sutuoktinu nebūtų pasistatę gyvenamojo namo. Kartu su sutuoktiniu gyvenamojo namo statybos metu įgijo ir kitą nekilnojamąjį turtą-butą (duomenys neskelbtini), mokėjo apie 40-50 tūkstančių litų, jis apleistas, ten nesiruošė gyventi. Gyvenant santuokoje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 1995-1996 metais buvo pirktas butas Nidoje, kitas butas Nidoje buvo įgytas 2000 metais už 40 000 Lt. Paskolų šeima nekilnojamojo turto įgijimui nebuvo paėmusi. Žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoris yra apsimestinis, jis skirtas kitam sandoriui – kad A. Š. realiai pirko žemės sklypą pridengti, nes nėra jame išreikšta tikroji šalių valia.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo) ir nustatė, kad žemės sklypo pirkėjai yra R. Š. ir A. Š. ; pripažino, kad žemės sklypas (kadastrinis numeris: (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė R. Š. ir A. Š. nuosavybė; pripažino namą, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine R. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė R. Š. lygiomis dalimis iš A. Š. , A. J. Š. ir M. Š. 5720 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš A. Š. , A. J. Š. ir M. Š. 5267, 58 Lt žyminio mokesčio ir 125, 45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ieškovė ir atsakovas A. Š. susituokė 1988 metais, santuoka įstatymo nustatyta tvarka nėra nuraukta. Santuokoje gimė du vaikai L. Š. (1996) ir A. Š. (1988). A. J. Š. vardu nuosavybės teise įregistruotas nekilnojamojo turto registre 0, 0624 ha žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini), SB ,,Politechnika“ ir ten pat esantis pastatas – gyvenamasis namas (t. 1, b. l. 25, 26). Šį žemės sklypą A. Š. pirkimo pardavimo sutartimi 2000 m. kovo 31 d. įgijo iš I. B. S. (t. 1, b. l. 170). Šiame žemės sklype 2002 m. birželio 4 d. išduotas leidimas statyti A. J. Š. gyvenamąjį namą (t. 1, b. l. 168). 2007 m. vasario 28 d. buvo surašytas pripažinimo tinkamu naudoti pastatytą minėtame sklype gyvenamąjį namą aktas (t. 1, b. l. 169). 2007 m. kovo 8 d. sutartimi ieškovė ir atsakovas A. Š. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) už 300 000 Lt (t. 1, b. l. 27-33). Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, liudijantys apie medžiagų įsigijimą (t. 1, b. l. 72-134, 2 t. b.l. 61-77) visumoje vertintini kaip įrodantys, jog A. Š. ir R. Š. 2000-2007 metų pradžioje iš santuokoje įgytų lėšų grynais pinigais pirko ir panaudojo statybines medžiagas ir įrengimus gyvenamojo namo statybai įrengimui (duomenys neskelbtini). Šią išvadą patvirtina tos nustatytos aplinkybės, kad PVM sąskaitose faktūrose ir kasos kvituose pirkėjais nurodyti yra A. Š. ir R. Š. (1 t. b.l. 72-134, 2 t. b.l. 61-77), daugumos statybinių medžiagų iškrovimo ir paslaugų suteikimo vieta – (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 79, 81, 83, 106, 2 t. b.l. 61, 63, 64, 66). Teismas atmetė kaip neįrodytą atsakovo A. Š. argumentą, kad dauguma ieškovės pateiktuose sąskaitose jo pirktų statybinių medžiagų buvo panaudota Savanorių prospekte pirktoms gamybinėms patalpoms remontuoti. Teismas nurodė, kad šiuos argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai: iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad UAB ,,Langenta“ gamybinių patalpų remontui galėjo būti panaudota tik maža dalis pirkto cemento patalpų grindų betonavimui ( 1 t. b.l. 77, 85), du kubiniai metrai smėlio (1 t. b.l. 90). Byloje tiek atsakovas A. Š. , tiek apklaustas liudytojas UAB ,,Langenta“ bendrasavininkis B. patvirtino, jog 2000 metais pirktose ir jiems priklausančiose gamybinėse patalpose (duomenys neskelbtini), 2000 metais buvo betonuojamos grindys ir remontuojamas stogas, remontas truko apie metus. UAB ,,Langenta“ bendrasavininkai Š. ir B. nagrinėjant bylą apklausti teismo posėdžio metu patvirtino, kad nei pamatų blokai nei plytos minimos PVM sąskaitose faktūrose ir kasos čekiuose gamybinių patalpų remontui nebuvo panaudotos. Byloje esančios sutartys gyvenamajam namui aptarnauti yra sudarytos atsakovo A. Š. vardu (1 t. b.l. 69, 70). A. Š. teismo posėdžio metu neneigė, kad savo vardu sudarė minėtas sutartis namui eksploatuoti. Teismas tai vertino kaip įrodymus, patvirtinančius faktą, jog ginčo gyvenamąjį namą savo lėšomis ir sau statė A. ir R. Š. . Teismas laikė neįrodytais atsakovų A. Š. , M. ir A. Š. teiginius, kad sau statomam namui medžiagoms įsigyti jie perduodavo savo pinigus A. Š. . Teismas nurodė, kad šie teiginiai yra nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais ir paneigiami byloje esančiai rašytiniais įrodymais, liudijančiais apie medžiagų namo statybai ir jo įrengimui įsigijimą (1 t. b.l. 72-134, 2 t. b.l. 61-77). Teismo teigimu, byloje nustatyta, kad žemės sklypas pirktas ir asmeninės nuosavybės teise įregistruotas A. Š. vardu, jos vardu nekilnojamojo turto registre įregistruota ir gyvenamasis namas Naujasodžio kaime (1 t. b.l. 25, 26, 170). Teismas, spręsdamas šalių ginčą kas gi buvo tikrasis žemės sklypo pirkėjas ir savininkas ir gyvenamojo namo jame statytojas ir savininkas, vadovavosi liudytojo G. K. parodymais, duotais teismo posėdžio metu (3 t. b.l. 59, 60), kur jis nurodė, kad Rūta ir A. Š. užsakė projektą namo (duomenys neskelbtini) statybai, šia aplinkybe vadovaudamasis, jis suprato, kad gyvenamąjį stato R. ir A. Š. . Matė, kad žemės sklypo nuosavybė priklauso A. Š. , tačiau šio klausimo nekėlė, tai įprastas dalykas, o M. Š. ir A. Š. projektavimu nesidomėjo. Buvo projektuojami antrame namo aukšte 2 vaikų kambariai ir tėvų miegamasis. Kai namas kai buvo pastatytas, A. Š. aprodė kaip savo namą, kitos minties liudytojui net nebuvo. Medžiagų namo statybai panaudojimą aptarinėjo su A. Š. . Mano, kad pagal medžiagų panaudojimą A. ir R. Š. namą statėsi sau. Teismas taip pat vadovavosi teismo posėdžio metu duotais liudytojų P. (3 t. b.l. 60), P. (3 t. b.l. 61), S. (3 t. b.l. 88), K. (3 t. b.l. 88, 89), K. (3 t.b.l. 89, 90), B. (3 t. b.l. 90), B. (3 t. b.l. 90, 91), Š. (3 t. b.l. 91, 92), B. (3 t. b.l 92) parodymais, kuriuose jie patvirtino, kad sklypą pirko ir gyvenamąjį namą sau statėsi A. ir R. Š. , tai buvo aptarinėjama susitikimuose, buvo epizodiškai aprodoma statybos eiga, namas buvo įrenginėjamas tos šeimos poreikiams tenkinti-įrengti dviejų šeimos vaikų kambariai, tėvų miegamasis. Teismo teigimu, šių liudytojų parodymai nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, patvirtina ieškovės ieškinyje įrodinėjamas aplinkybes, kad žemės sklypą Naujasodžio kaime iš santuokoje įgytų lėšų sau pirko A. ir R. Š. , jie statėsi iš savo lėšų sau gyvenamąjį namą. Atsakovų iniciatyva apklausti teismo posėdžio metu liudytojai D. (3 t. b.l. 92,93), P. ( 3 t. b.l. 94), B. (3 t. b.l. 95), Č. (3 t. b.l. 95, 96) paaiškino tik apie neesmines bylos aplinkybes-padėjo statyti langus ginčo name, dirbo kai kuriuos darbus jame, pirko sau kai kurias medžiagas “Senukų “ prekybos centre, kokias tiksliai ir kada liudytojai negalėjo nurodyti. Šių liudytojų parodymus teismas vertino kritiškai, nes liudytojai dirba bendrovėje ,,Langenta“, yra pavaldūs bendrovės direktoriui A. Š. . Be to, šių liudytojų parodymai nenuneigia ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų duotų paaiškinimų. Teismas, priimdamas sprendimą pripažinti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė R. Š. ir A. Š. nuosavybė ir pripažinti namą, esantį (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine R. Š. ir A. Š. nuosavybe vadovavosi ir tomis aplinkybėmis, kad A. ir R. Š. šeima po namo pastatymo apsigyvenimo pastatytame name, dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nekilo. Teismas įvertino ir tas nustatytas aplinkybes, kad pastatytas gyvenamasis namas buvo apstatytas šeimos baldais iš šeimos gyvenamojo būsto, esančio Krėvės prospekte. Teismas įvertino ir tą faktą, kad R. ir A. Š. šeima pardavė vienintelį šeimos turimą ir tinkantį nuolat gyventi gyvenamojoje vietoje butą Krėvės prospekte. Teismo teigimu, ši aplinkybė įrodo ieškovės teiginį, kad jei ji nebūtų tikėjusi, jog kartu su A. Š. pasistatė sau ir vaikams namą (duomenys neskelbtini), ji nebūtų sutikusi parduoti buto. Taip pat teismas nurodė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovai A. ir M. Š. name niekad negyveno, jų baldų šiame name nėra. Teismas laikė, kad atsakovai Š. neįrodė, kad gyvenamąjį namą pasistatė išimtinai savo lėšomis ir jėgomis. Teismas sprendė, kad atsakovų M. ir A. Š. teiginiai, jog statybinėms medžiagoms namo statybai pirkti jie nuolat perdavinėdavo pinigus A. Š. , nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų D., P., Č. parodymus apie tai, kad jie epizodiškai matė, kaip M. Š. mokėjo už medžiagas, teismas vertino kritiškai, nes liudytojai nenurodė nei datų, nei konkrečių sumų kada ir kiek buvo mokėta ir už kokias medžiagas ar darbus. Teismas nelaikė tinkamu įrodymu ir atmetė atsakovų teiginius apie tai, kad jie gavo paskolą iš B. ir šią paskolą panaudojo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybai. Teismo teigimu, byloje nėra rašytinių įrodymų apie tai, kad paskola buvo jiems suteikta, kad paskolinti pinigai buvo panaudoti būtent gyvenamojo namo statybai. Teismo manymu, tas faktas, kad A. Š. pervedė pinigus B. (2 t. b.l. 161), niekaip neįrodo, kad buvo paimta paskola gyvenamojo namo statybai ir panaudota tam tikslui. Teismas laikė, kad atsakovai taip pat leistinais ir neginčijamais įrodymais neįrodė, jog jie turėjo lėšų iš paveldėtos sodybos (duomenys neskelbtini) pardavę obuolius ir šiuos pinigu panaudoję gyvenamojo namo statybai. Teismas kritiškai vertino atsakovų nurodytas aplinkybes, jog jie paimtą kreditą iš banko (1 t. b.l. 171, 172) panaudojo gyvenamojo namo statybai. Tuo metu gyvenamasis namas jau buvo baigtas statyti, jame gyveno Š. šeima, namas buvo pripažintas tinkamu naudoti, be to iš paskolos paskirties (sutarties 2 p.) matyti, kad paskola paimta nekilnojamojo turto pirkimui (1 t. b.l. 171). Teismas, įvertinęs byloje surinktų rašytinių įrodymų visumą ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovė iki 2006 metų pabaigos nežinojo ir neturėjo galimybės žinoti apie tai, kad žemės sklypas Naujasodžio kaime yra pirktas A. Š. vardu ir jos vardu statomas gyvenamasis namas. Tai teismo manymu, patvirtina byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, liudijanti apie statybinių medžiagų įsigijimą tiek atsakovo A. Š. , tiek ieškovės vardu (1 t. b.l. 72-134, 2 t. b.l. 61-77), nes mažai tikėtina, kad ieškovė A. Š. vardu statomam namui būtų pirkusi savo lėšomis medžiagas ir įrengimus, o aplinkybė, jog ieškovė matė ir žinojo, kad A. Š. perka medžiagas savo vardu ir moka grynais pinigais, galėjo ieškovę įtikinti, kad namas statomas iš santuokoje įgytų bendrų lėšų su atsakovu. Teismas konstatavo, kad taip pat pasitvirtino ieškovės ieškinyje nurodyti motyvai dėl žemės sklypo pirkimo pardavimo sandorio apsimestinumo. Apsimestinis sandoris yra vienas iš įstatymo leidėjo nurodytų nuginčijamų sandorių rūšių (CK1.178 str. 2 d., 1.187 str. 1d.). Teismas, padaręs išvadą, kad gyvenamąjį namą ginčo žemės sklype iš santuokoje įgytų lėšų statė ieškovė su atsakovu A. Š. , laikė, kad minėto žemės sklypo pirkimo pardavimo sandoris (1 t. b.l. 170) dėl vienos iš sandorio šalių - A. Š. yra apsimestinis, jis skirtas kitam sandoriui - kad A. Š. realiai pirko ginčo žemės sklypą pridengti, nes nėra jame išreikšta tikroji nagrinėjamo sandorio šalių valia. Todėl teismas CK 1. 87 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu tenkino ieškovės reikalavimą ir pripažino negaliojančia 2000 m. kovo 31 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl sutarties šalies (pirkėjo) ir nustatė, kad žemės sklypo pirkėjai yra R. Š. ir A. Š. . Ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiais dalį statybos leidimo dėl statytojo bei 2007 m. vasario 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto dalį dėl namo statytojo ir nustatyti, kad leidimas statybai bei 2007 m. vasario 28 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra išduoti R. Š. ir A. Š. vardu ( 1 t. b.l.168, 169) teismas netenkino, motyvuodamas tuo, jog patenkinus juos, tai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes statybos leidimas namui yra pasibaigęs 2007 m. birželio 4 d., kitas nebus išduodamas, nes namas baigtas statyti, priėmimo gyvenamojo namo tinkamu naudoti aktas nesukuria jokių teisinių nuosavybės santykių, tik konstatuojamas namo tinkamumas eksploatuoti jį ir naudoti.
Šalies argumentai
Atsakovai A. J. Š. ir M. Š. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovė A. J. Š. 2000 m. kovo 31 d. sudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir ši sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Nusipirkusi žemės sklypą atsakovė gavo leidimą statyti gyvenamąjį namą, vėliau įregistravo nuosavybės teisę į namą. Nuosavybę patvirtina nustatyta tvarka išduoti ir patvirtinti rašytiniai įrodymai. Savo reikalavimams pagrįsti ieškovė turėjo pateikti įrodymus, kad ji ar A. Š. tarėsi dėl sklypo pirkimo su pardavėja ir jai mokėjo pinigus. Liudytoja I. B. S. teisme patvirtino, kad dėl sklypo pirkimo tarėsi su A. J. Š. ir ji mokėjo pinigus, o A. Š. ji nepažinojo. Teismo motyvas, kad ieškovės liudytojai iš A. Š. veiksmų suprato, jog sklypą iš pirko ieškovė ir A. Š. , negali nuginčyti rašytinių įrodymų apie A. J. Š. nuosavybę. Be to, ieškovės liudytojai nurodė, kad jie apsilankė žemės sklype, kai jau buvo pastatytas namas ir uždengtas stogas. Vien tai, kad atsakovai išnuomavo ieškovei bei atsakovui A. Š. namą ir jie persivežė ten savo baldus, negali būti daroma išvada, kad jie pirko žemės sklypą ir ten statėsi namą.
2. Laikotarpiu 2002 – 2007 metais gyvenamąjį namą statėsi atsakovai A. J. Š. ir M. Š. . Atsakovas M. Š. trūkstamą namo statybai medieną gavo iš savo giminių. Dalį darbų atliko pats atsakovas M. Š. . Kitus darbus atliko M. Š. samdomi darbininkai. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Jie taip pat patvirtino, kad pagal A. Š. sutartį lengvatinėmis sąlygomis pirko statybines medžiagas už M. Š. duotus pinigus arba jas pirko pats M. Š. . Atsakovas A. Š. už atsakovų A. J. Š. ir M. Š. duotas lėšas nupirko stogui čerpes, dalį plytų ir dalį gyvenamojo namo pamatų blokų, bei įvedė namo signalizaciją. Kitas medžiagas pagal ieškovės pateiktus įrodymus, pirko A. Š. ir panaudojo savo įmonės UAB ,,Langenta“ pastato, pirkto 2000 m. sausio mėnesį remontui bei butų Neringoje remontui. Atsakovai A. J. Š. ir M. Š. gyvenamojo namo statyboms užbaigti skolinosi pinigų iš R. B. . Skolą grąžino paėmę 25 m. laikotarpiui AB SEB Vilniaus banke A. J. Š. vardu 120 000 Lt kreditą ir įkeitę žemės sklypą bei gyvenamąjį namą. Teismas nepagrįstai nevertino atsakovų pateiktų bankinių indėlių sąskaitų, patvirtinančių, kad atsakovai 2005 m. birželio 22 d. savo sąskaitose turėjo 41 203,32 Lt santaupų, kurias skolino savo sūnui A. Š. buto esančio (duomenys neskelbtini) pirkimui. Tuo metu namas jau buvo pastatytas ir buvo vykdomi įrengimo darbai. Kadangi atsakovai pinigus paskolino sūnui A. Š. , namo įrengimui buvo priversti skolintis iš R. B. . Atsakovas A. Š. su ieškove buvo nutarę parduoti savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl prašė laikinai išnuomoti, kol jie nusipirks kitą butą, tačiau jų santykiai pablogėjo ir jie pardavę butą pinigus pasidalijo, o lito buto neįsigijo. Teismas nepagrįstai buto nuomos sutarties nelaikė įrodymu, nes sutartis pasirašyta A. Š. . Tačiau pati ieškovė savo ieškinyje ir paaiškinimuose nurodė, kad visus ūkinius reikalaus tvarkė vyras, o ne ji, todėl ir sandoris buvo sudarytas su A. Š. . Sutartis yra realiai vykdoma ir A. Š. moka nuomos mokestį.
3. Teismas, spręsdamas ieškovės reikalavimus turėjo spręsti klausimą ir vertinti įrodymus, ar ieškovė ir atsakovas A. Š. disponavo lėšomis reikalingomis žemės sklypo pirkimui ir gyvenamojo namo statybai. Ieškovė tokių įrodymų teismui nepateikė. Tuo metu ieškovė uždirbo apie 1000 Lt, o A. Š. gaudavo apie 1 500 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad jų šeimą sudarė keturi asmenys, esant tokioms pajamoms, pastatyti namo, ieškovės vertinimu apie 600 000 Lt, ieškovė neturėjo lėšų. Teismas vertindamas ieškovės reikalavimus turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė ir A. Š. per 2000-2006 metus įsigijo nekilnojamojo turto pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis už 178 283 Lt bei baldus už 23 000 Lt. Be to, remontavo įsigytas gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), bei butus esančius Nidoje, taip pat įsigijo brangius automobilius.
4. Teismas, vertindamas įrodymus rėmėsi CPK 197 straipsnio 2 dalimi, tačiau šią teisės normą netinkamai taikė ir aiškino. Teismas šios normos nuostatas galėjo taikyti tik tuo atveju, jei atsakovai nebūtų pateikę oficialių valstybės institucijų rašytinių įrodymų patvirtinančių atsakovų nuosavybės teises. Teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė CPK 176, 177 straipsnius bei CPK 185 straipsnio reikalavimus. Teismas, spręsdamas žemės sklypo pirkimo ir nuosavybės klausimus rėmėsi ieškovės liudytojų prieštaringais parodymais, kurie nedalyvavo žemės sklypo pirkime ir nežino sklypo pirkimo aplinkybių. Šių aplinkybių nežinojo ir pati ieškovė. Nors ieškovė teigia, kad žemės sklypas pirktas ir namo statyba buvo vykdoma šeimos pinigais, tačiau ji pati pripažino, kad namuose pinigų vyras nelaikė, o viską pirko iš nelegaliai gautų pajamų. Tačiau apie tokių aplinkybių buvimą jokių įrodymų nepateikė ir jų nenustatė teismas.
5. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai taikė CK 1.87 straipsnį. Teismas, spręsdamas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą į bylą neįtraukė šalimi S. bei trečiuoju asmeniu notarės, patvirtinusios sutartį. Taip pat nebuvo išreikalauta žemės sklypo pirkimo medžiaga. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11, 22 straipsnius leidimas statyti gyvenamąjį namą ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra dokumentai suteikiantys nuosavybės teisės įregistravimo registre, t. y. nuosavybės teisę nustatantis dokumentas. Todėl jų nepripažinus negaliojančiais, teismas neturėjo pagrindo nuosavybės teises pripažinti ieškovei ir A. Š. . Teismas sprendimu pripažino nuosavybės teises į gyvenamąjį namą ieškovei ir A. Š. , tačiau paskolos mokėjimą pagal 2007 m. birželio 6 d. kredito sutartį nepagrįstai paliko mokėti atsakovams A. J. Š. ir M. Š. , tuo pažeisdamas CK 1.5 straipsnyje nustatytą teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principą.
Atsiliepimas
Ieškovė R. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė išsamiai įvertinęs tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, aiškiai motyvuodamas, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus vertina kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Atsakovas A. Š. pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniu skundu neapskundė. Taip pat jis neparašė atsiliepimo į kitų atsakovų apeliacinį skundą nei prisidėjimo prie šio skundo. Todėl teisėjų kolegija, apsiribodama apeliacijos ribomis, pasisako dėl atsakovų A. J. Š. ir M. Š. apeliacinio skundo, laikydama, jog atsakovas A. Š. su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu jų vertinimu sutiko.
Byloje vyksta ginčas dėl sutuoktinių turto teisinio reguliavimo. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad visas santuokos metu abiejų sutuoktinių, ar kiekvieno iš jų atskirai vardu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ( CK 3.87 str.). Nagrinėjamoje byloje ši prezumpcija nėra taikoma, nes ginčo turtas – žemė ir gyvenamasis namas yra įregistruotas ne sutuoktinių, o vieno jų tėvų, tai yra atsakovės A. J. Š. vardu. Todėl šiuo atveju ieškovei tenka pareiga įrodinėti, kad turtas įgytas (sukurtas) jos ir jos sutuoktinio A. Š. lėšomis, darbu ar kitais būdais ir kad jis yra bendroji jungtinė jos su atsakovu A. Š. nuosavybė.
Pirmosios instancijos teismas tam pagrįsti tinkamais įrodymais laikė visas įstatymo leistinas įrodinėjimo priemones – tai medžiagų įsigijimo čekius, transporto važtaraščius, sutartis dėl namo aptarnavimo, liudytojų parodymus, o taip pat ir faktines aplinkybes (ieškovės su atsakovu apsigyvenimas ginčo name, atsakovų pinigų panaudojimas ir pan.).
Todėl nėra teisiškai reikšmingas, šiuo atveju, atsakovų apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neva netinkamai taikė ir aiškino CPK 197 straipsnio 2 dalies normą, oficialius rašytinius įrodymus laikančią turinčiais didesnę įrodomąją galią. Nagrinėjamu atveju ginčo turto įregistravimo vieno iš atsakovų vardu faktas registrą vykdančioje institucijoje nėra laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, galinčiu paneigti kitus įrodymus, nes ginčas būtent ir vyksta dėl nuosavybės teisės į šį turtą. Todėl reikalavimą pagrindus kitais būtinais įrodymais, teismo sprendimas yra tinkamas dokumentas registrų institucijai įregistruoti nekilnojamąjį turtą sprendime nurodyto asmens vardu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas). Tos pačios aplinkybės taikytinos ir individualaus teisės akto – statybos leidimo perregistravimui vieno ar kito asmens vardu. Šias aplinkybes ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių ieškinio reikalavimų netenkino ir nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad esant nenuginčytiems minėtiems aktams – statybos leidimui ir Nekilnojamojo turto registrų centro duomenims negalima įrodinėti kitų asmenų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą.
Kaip minėta, ieškovė R. Š. aplinkybę, kad ji su atsakovu A. Š. santuokoje įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemę ir gyvenamąjį namą, esančius Kauno rajone, Naujasodžio kaime, Politechnikos gatvėje Nr. 279, įrodinėjo kitais įrodymais, kuriuos teismas laikė tinkamais ir pakankamais ieškinio reikalavimams pagrįsti. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija visiškai sutinka, kartu pažymėdama, kad apeliantai teismo padarytų išvadų dėl ieškovės pateiktų įrodymų vertinimo nepaneigė.
Byloje yra pateiktos PVM sąskaitos faktūros, prekių pirkimo čekiai, krovinių gabenimo važtaraščiai (t. 1, b. l. 72-134; t. 2, b. l. 61-77) atsakovo A. Š. vardu, kurie, kaip teisingai nurodė teismas, patvirtina statybinių medžiagų įsigijimą namui statyti ieškovės sutuoktinio A. Š. vardu. Apeliantai ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįsti jų teiginį, jog neva A. Š. visoms medžiagoms pirkti naudojosi apeliantų duotais pinigais.
Taip pat tinkamu įrodymu ieškovės nurodytoms aplinkybėms pagrįsti laikytinos sutartys dėl namo aptarnavimo, sudarytos atsakovo A. Š. vardu, - o būtent, sutartis dėl signalizacijos įvedimo ginčo name (t. 1, b. l. 69) ir sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo (t. 1, b. l. 70).
Pirmosios instancijos teismas posėdyje apklausė daugybę liudytojų, kurių dauguma, buvę jaunųjų Š. šeimos draugai, patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes – kad namą ieškovės ir atsakovo šeima statė sau, kad liudytojai lankėsi name, suprato, kad jis skirtas ieškovės su atsakovu A. Š. šeimai, jame buvo šeimos daiktai: baldai, atskiruose kambariuose įsikūrę jųdviejų vaikai. Remdamasis šių liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas apie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą. Apeliantai šių liudytojų parodymų kitais leistinais įrodymais nepaneigė. Vien tik apeliantų nurodyta aplinkybė, kad visi liudytojai buvo ar yra ieškovės draugai, nepaneigia jų nurodytų aplinkybių, nes visi liudytojai teigė buvę šeimos draugai, bendravę tarpusavyje, o visas aplinkybes neabejotinai geriausiai žinoti gali tik artimi asmenys, o ne tokie, su kuriais nėra ir nebuvo jokio ryšio.
Itin svarbia ir reikšminga aplinkybe, pagrindžiančia bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimą ir ketinimą ją sukurti ieškovei su atsakovu A. Š. , teisėjų kolegijos nuomone, yra ieškovės su atsakovu šeimos apsigyvenimas ginčo name. Byloje nustatyta, kad baigus ginčo namo statybą ir įrengimą, ieškovė su atsakovu ir dviem vaikais, pardavę savo vienintelį gyvenamąjį būstą – butą V. Krėvės prospekte, Kaune, įsikėlė į namą gyventi, kartu persiveždami visus bute buvusius baldus ir daiktus, išskyrus virtuvės komplektą. Tai paneigia apeliantų argumentą, kad vaikams (ieškovei su atsakovu) apeliantai leido laikinai pagyventi savo name, nes šie neva ketino pirkti kitą butą ir jame gyventi. Toks ketinimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Priešingai, apeliantų nurodyta aplinkybė, kurią pripažino ir ieškovė, kad pardavus butą, pinigai tarp sutuoktinių buvo pasidalinti pusiau ir pervesti kiekvienam į savo sąskaitą, rodo, kad jokio bendro turto už parduotą butą buvo neketinama įsigyti. Aplinkybė, kad buvo ketinama suremontuoti butą Benediktinų gatvėje, Kaune ir jame su šeima gyventi, taipogi nepagrįsta jokiais įrodymais, tuo labiau, kad atsakovas A. Š. apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog šis butas nesuremontuotas ir neįrengtas iki šiol ir kad niekas jame negyvena.
Tuo tarpu atsakovai A. J. Š. ir M. Š. visą laiką gyveno ir iki šiol tebegyvena bute (duomenys neskelbtini) gatvėje ir jokie jų veiksmai ar kitos aplinkybės nepagrindžia jų ketinimo persikelti į ginčo gyvenamąjį namą. Iš dalies tokį ketinimą paneigia ieškovės nurodyta aplinkybė, kad gyvenamasis namas įrengtas per daug moderniai senyviems žmonėms, kas matyti ir iš pateiktų nuotraukų (t. 2, b. l. 57-59).
Įrodinėjant aplinkybes dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo, svarbu yra nustatyti, kokiomis ir kieno lėšomis ši nuosavybė sukurta.
Ieškovė pateikė duomenis, kad jos darbo užmokestis buvo apie 1500 litų, atsakovo – apie 500 litų. Tačiau ieškovė nurodė, kad atsakovas, būdamas uždarosios akcinės bendrovės bendrasavininkiu, nurodydavo ne visą uždarbį, o tik minimalų. Tai iš dalies pagrindžia šeimos turimas turtas – jų įsigyti butai Nidoje, butas Benediktinų gatvėje Kaune, šeimos pragyvenimo lygis. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi tikėtinumo principu, laiko labiau tikėtina ieškovės nurodytas aplinkybes dėl piniginių lėšų turėjimo ir jų panaudojimo.
Tuo labiau, kad ir atsakovai Š. nepateikė jokių įrodymų apie lėšų namo statybai turėjimą. Jie nurodė, kad 115 000 litų pasiskolino iš B. ir šią aplinkybę įrodinėjo mokėjimo pavedimu, kuriuo 120 000 litų pervesta į B. asmeninę sąskaitą (t. 2, b. l. 161), paėmus tokio pat dydžio SEB banko kreditą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes ir nurodė, kad paskola iš B. paimta tuomet, kai namas jau buvo visiškai baigtas statyti ir įrengti ir kai ieškovė su šeima netrukus į jį įsikėlė gyventi, todėl nerealu, kad skolinti pinigai buvo panaudoti ginčo namo statybai, labiau tikėtina, kad atsakovai Š. pinigus panaudojo buto Subačiaus g. Vilniuje pirkimui, kurį jie pirko 2007 m. balandžio mėn. už 200 000 litų (t. 2, b. l. 152). Nors apeliantai nurodo, kad minėtą butą pirko žentui su dukra už žento duotus pinigus, tačiau tam pagrįsti jokių įrodymų nepateikė.
Todėl remdamasi šių įrodymų visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad namo statybai ir įrengimui savo turimas lėšas panaudojo ieškovė su atsakovu A. Š. ir tokiu būdu sukūrė nekilnojamąjį daiktą (CK 4.47 str.).
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu žemės sklypo pardavėjos I. S. . Byloje dalyvauti turi būti įtraukti asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tiesiogiai įtakos priimtas teismo sprendimas. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad teismo sprendimas, kuriuo nekilnojamasis turtas, tame tarpe ir I. S. parduotas žemės sklypas, turėtų įtakos jos teisėms ar pareigoms, todėl įtraukti ją į bylą teismui nebuvo jokio pagrindo.
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nenusprendė dėl tolimesnio bankinės paskolos grąžinimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo išsamiau pasisakyti, nes byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl paskolos mokėjimo, įstatymas draudžia teismui peržengti pareikšto ieškinio ribas, išskyrus viešąjį interesą turinčias bylas.
Remdamasi nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Ieškovė R. Š. pateikė įrodymus dėl 9 145 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (t. 3, b. l. 174-176). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, ieškovės atstovės atliktų procesinių veiksmų pobūdį, paruoštų procesinių dokumentų ir teismo posėdžių skaičių, remdamasi Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, o taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažina ieškovės R. Š. naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą, priteisdama iš atsakovų 4 000 Lt. . Taip pat iš atsakovų A. Š. , A. J. Š. , M. Š. priteistina 25 Lt (t. 3, b. l. 151) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš A. Š. (a. k. 365010100097), A. J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) advokato atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš A. Š. , A. J. Š. ir M. Š. lygiomis dalimis 25 Lt (dvidešimt penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.