Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-02-13 · Civilinė byla Nr. e2A-110-178/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-13
Bylos Nr.
e2A-110-178/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00908-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus, Vigintas Višinskis
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Glardo Group“
Ieškovas
Transatlantic Food Industrines LLP
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-110-178/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00908-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Glardo Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Transatlantic Food Industrines LLP ieškinį atsakovei uždarai akcinei bendrovei „Glardo Group“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Transatlantic Food Industrines LLP pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Glardo Group“, prašydama priteisti iš atsakovės 151 200,74 Eur skolą, 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl kiaulienos pirkimo. Ieškovė pateikdavo užsakymą atsakovei, kuri mėsą pristatydavo iš Pietų Amerikos šalių (Čilė ir Brazilija), kurią ieškovė realizuodavo Baltarusijoje. Ieškovė, pateikusi užsakymą, atsakovei pagal atsakovės išrašytas išankstines sąskaitas apmokėdavo 30 proc. užsakymo sumos, likusią 70 proc. dalį ieškovė atsakovei sumokėdavo gavusi dokumentus dėl išsiųsto užsakymo. 2015 m. vasarą iškilo problema su užsakytais 4 konteineriais iš Brazilijos. Pagal susitarimą ieškovė, atlikusi užsakymą, sumokėjo atsakovei 30 proc. vieno konteinerio kainos. Atsakovė pranešė, kad siunčiamų konteinerių dokumentai vėluoja. Einant į pabaigą užsakymo terminui (užsakymas turėjo atvykti 2015 m. spalio mėnesį), ieškovė gavo siunčiamo užsakymo dokumentus, pagal kuriuos sumokėjo 70 proc. likutį už 1 konteinerį, bei sumokėjo atsakovei dar už 2 būsimo pirkinio konteinerius. Kai pirmas vėluojantis konteineris Nr. OOLU 6170790, kuriam išrašyta kreditinė sąskaita, atvyko į muitinės punktą Baltarusijoje, buvo nustatyta, kad Brazilijos veterinarų išrašyti dokumentai neatitinka dokumentų, kurie yra Brazilijos veterinarijos tarnybos elektroninėje sistemoje. Dėl šios priežasties konteineris buvo grąžintas ir ieškovės nepasiekė. Atsakovė pranešė, kad ta pati problema yra ir su kitais ieškovės užsakytais konteineriais. Atsakovė pažadėjo išsiaiškinti su tiekėju iš Brazilijos dėl pinigų ieškovei grąžinimo. Tarp šalių buvo pasirašyti du tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, pagal kuriuos ieškovė permokėjo atsakovei 44 173 Eur ir 117 281,30 JAV dolerių, iš viso 151 200,74 Eur už užsakymus, kurie ieškovei nebuvo pristatyti. Atsakovė su ieškove neatsiskaito, todėl ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 151 200,74 Eur skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovei iš atsakovės 151 200,74 Eur skolos, 6 proc. procesines palūkanas už priteistą 151 200,74 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 803 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad šalis siejo sutartiniai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai (CK 6.305 str.). Prekių pardavimas pagal sąskaitą–faktūrą (proformą) iš esmės atitinka pardavimo sutarties turinį ir sukelia tas pačias teisines pasekmes. Pareiga įrodyti, kad pirkimo-pardavimo susitarimo dalyku esantis daiktas buvo perduotas, tenka pardavėjui (CK 6.317 str. 1 d.), o pirkėjas turi įrodyti, kad pinigai už susitarimo dalyką buvo sumokėti (CK 6.344 str. 1 d.). Byloje pateiktos atsakovės išrašytos sąskaitos, kuriose pirkėju nurodyta ieškovė (gavėju OOO Agroinvest Treid). 2015 m. gruodžio 31 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą (toliau – 2015 m. gruodžio 31 d. aktas), kuriame nurodė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 117 281,30 JAV dolerių. 2016 m. balandžio 6 d. šalys pasirašė kitą suderinimo aktą dėl tarpusavio atsiskaitymų (toliau – 2016 m. balandžio 6 d. aktas), kuriame nustatė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 44 173 Eur. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pateikė lentelę, kurioje nurodyti ieškovės mokėjimai, tuo atsakovė patvirtino ieškovės pinigų sumokėjimo jai faktą. Byloje esantis ieškovės banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina ieškovės mokėjimus atsakovei. Teismo vertinimu, rašytiniai duomenys patvirtina, kad šalys turėjo įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu. Iš esmės atsakovė neginčija ir paties užsakymų fakto, tik teigia, jog tokius užsakymus atlikdavo ne ieškovė, o kitas asmuo. Teismas nurodė, kad nėra svarbi aplinkybė, ką ieškovė įgaliodavo bendrauti su atsakove, svarbu yra tai, kad atsakovė apmokėjimo už mėsą reikalavo iš ieškovės (pirkėjos), kuri tiesiogiai su ja ir atsiskaitydavo. Teismas sprendė, kad atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovės sumokėtus pinigus, jei prekės nebuvo pateiktos, nes atsakovė neįrodė, jog ji įvykdė CK 6.317 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą.Atsakovė išrašė kreditinę sąskaitą C2016 Nr. 001 – 44 198,66 Eur sumai, kurioje nurodė, kad sąskaita išrašoma „už prekių grąžinimą pagal PVM sąskaitą OG15 Nr. 176 2015 m. rugsėjo 25 d. (Konteinerio Nr. OOLU 61707900)“. Išrašius šią kreditinę sąskaitą bei šalims 2016 m. balandžio 6 d. aktu susitarus, kad atsakovė skolinga ieškovei 44 173 Eur, kuri iš esmės susidarė kreditinės sąskaitos pagrindu, atsakovė iš esmės pripažino savo prievolę šiai sumai. Kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų kreditinėje sąskaitoje nurodytų prekių perdavimo faktą, o jos pačios išrašyta kreditinė sąskaita bei pasirašytas tarpusavio suderinimo aktas 44 173 Eur sumai, teismo vertinimu, tik patvirtina ieškovės reikalavimo šioje dalyje pagrįstumą.Ieškovė reikalavimą priteisti 117 281,30 JAV dolerių grindžia 2015 m. gruodžio 31 d. aktu. Atsakovė duomenų, paneigiančių šiame akte šalių nustatytą įsiskolinimo dydį iš esmės nepateikė, o atsiliepime į ieškinį lentelėse Nr. 1 ir Nr. 2 iš esmės pripažino ieškovės pinigų pervedimo faktą bei 117 492,30 JAV dolerių ieškovės permoką. Teismas sprendė, kad ieškovė pagrindė 2015 m. gruodžio 31 d. akte nurodytų pinigų įnešimą į atsakovės banko sąskaitą, tai patvirtina atsakovės banko sąskaitos išrašas bei pateiktos sąskaitos-faktūros, kurios išvardintos minėtame akte skiltyje „debetas“. Todėl ieškovė pagrįstai įgijo teisę reikalauti grąžinti sumokėtus pinigus (skolą) ir pagal šį aktą. Atsakovės paminėta aplinkybė, kad prekės pagal sąskaitas-proformas buvo ieškovės gautos, nesant pateiktų jokių finansinių apyskaitų, patvirtinančių šį faktą, nesudaro pagrindo išvadai, jog 2015 m. gruodžio 31 d. akte pateiktas skolos dydis yra neteisingas. Todėl teismas iš viso priteisė iš atsakovės 151 200,74 Eur (CK 6.305 str. 1 d., 6.38 str.).Atsakovės argumentas, kad užsakymus ieškovės vardu jai teikdavo ne ieškovė, o kita įmonė (OOO „Agroinvest Treid“), bei aplinkybė, kad atsakovė su ieškove nebendravo, viena vertus, nėra visiškai teisingi, nes byloje nustatytas faktas, jog atsakovė sąskaitas-proformas už perkamą produkciją išrašydavo tik ieškovei kaip pirkėjai, kuri jas apmokėdavo į atsakovės banko sąskaitą, kita vertus, ieškovė neneigia fakto, kad jos vardu veikti užsakant mėsą galėjo ir kiti asmenys, kaip ir neneigia aplinkybių, kad galutiniais produkcijos gavėjais taip pat buvo kiti juridiniai asmenys. Teismo vertinimu, šio ginčo teisiniam santykiui šios aplinkybės reikšmės neturi.Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad skolų suderinimo aktas gali būti tik vienas ir teismas galėtų vadovautis tik 2016 m. balandžio 6 d. aktu. Atsakovė nenurodė jokio teisės akto, draudžiančio pasirašyti ne vieną skolos suderinimo aktą. Be to, iš skolų suderinimo aktų matyti, kad juose nustatyta skola apima skirtingus laikotarpius, nurodytos skirtingos sąskaitos skolai pagrįsti. 2016 m. balandžio 6 d. aktas grindžiamas tik kreditinės sąskaitos pagrindu. Be to, 2015 m. gruodžio 31 d. aktas apima reikalavimų dydį JAV doleriais, o 2016 m. balandžio 6 d. aktas – eurais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau ir - apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimas nepagrįstas ir neišsamus, teismas nevertino ir nepasisakė dėl teisminio nagrinėjimo metu apeliantės pateiktų paaiškinimų, iškeltų klausimų, neatsižvelgė ir ignoravo prašymą į bylą įtraukti OOO „Agroinvest Treid“, iš kurios apeliantė tiesiogiai gaudavo visus užsakymus. Tarp šalių nebuvo žodinių sutartinių santykių. Apeliantė neturėjo tiesioginių kontaktų su ieškove, nes visus užsakymus, kurie buvo atliekami ieškovės vardu, gaudavo iš OOO „Agroinvest Treid“ ir tiesiogiai bendradarbiavo su jos atstovu I. F. elektroniniu paštu. Teismui atsisakius šią įmonę įtraukti trečiuoju asmeniu, taip pat apklausti jos atstovus teisme, liko neišaiškintas ryšis tarp visų trijų įmonių ir juos siejusių teisinių santykių. Apeliantė neturėjo realios galimybės įrodyti, kad prekės, už kurias sumokėjo ieškovė, buvo pristatytos realiam jų gavėjui OOO „Agroinvest Treid“. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad šalis siejo sutartiniai pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantė neįrodė prekių perdavimo ieškovei. Prekės pagal sąskaitą - proformą TFI 06/15 pristatytos 2015 m. rugsėjo 25 d. pagal išrašytą sąskaitą - faktūrą GG15 Nr. 174 joje nurodytais adresais. Pagal sąskaitą - proformą TFI 10/15 prekės pristatytos 2015 m. spalio 19 d. pagal išrašytą sąskaitą - faktūrą GG15 Nr. 181 joje nurodytais adresais. Todėl ieškovės argumentai, kad 2015 m. spalio mėnesį užsakymas nebuvo įvykdytas ir ieškovė prekių negavo, neatitinka rašytinių įrodymų. Apeliantė su skolų suderinimo akte nurodytu skolos dydžiu nesutinka, nes prekės pagal užsakymus buvo pristatytos gavėjui, kuris apie tai informuodavo ieškovę. Ieškovė vykdydavo tik finansinius nurodymus, susijusius su patiektų prekių apmokėjimu. Apeliantė užsakymą įvykdė tinkamai.Ieškovė nepateikė įrodymų, kad 2015 m. vasarą buvo užsakyti 4 konteineriai kiaulienos iš Brazilijos, taip pat nepateikė įrodymų, jog ieškovė apeliantei sumokėjo 30 proc. vieno konteinerio kainos, kad 2015 m. spalio mėnesį sumokėjo dar už du konteinerius. Teismas nesiaiškino, kurios įmonės vardu konteineris atvyko į Baltarusijos muitinę, kas nurodė apeliantei pristatyti konteinerį į Baltarusijos muitinę, kokiomis sąlygomis prekės buvo pristatomos, kas privalėjo jas atsiimti iš muitinės, kas ir kada iš apeliantės atstovų ieškovei pranešė, kad ir su kitais dviem konteineriais taip pat yra problemų.Paskutinius 2016 m. balandžio 11 d. tarpusavio skolų suderinimo aktus eurais ir JAV doleriais apeliantė išsiuntė OOO „Agroinvest Treid“ atstovui I. F., tačiau patvirtintų ieškovės atstovo parašu ir antspaudu jų negavo. Iš ieškovės pateiktų tarpusavio suderinimo aktų nėra žinoma, koks ieškovės atstovas juos pasirašė, kam tokie įgaliojimai buvo suteikti, nenurodyti ieškovės atstovo duomenys. Toks dokumentas neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatyme 13 straipsnyje numatytų būtinų apskaitos dokumentų rekvizitų, todėl jis nelaikytinas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu ieškovės prašomos priteisti sumos teisėtumą.Iš 2016 m. balandžio 6 d. akto matyti, kad ieškovės reikalaujamo įsiskolinimo suma yra 44 173 Eur, o ieškiniu ieškovės reikalavimo suma ženkliai padidėja iki 151 200,74 Eur. Šie sumų skirtumai kelia abejones dėl reikalaujamos sumos pagrįstumo ir šio akto tikrumo.Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes tokiu būdu šalių skirtingai traktuojamos faktinės bylos aplinkybės būtų ištirtos ir išsamiai paaiškintos. Kadangi skundžiamas sprendimas yra neišsamus, nepagrįstas, todėl šalių dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme ir žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, yra būtinas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas klausimą dėl OOO „Agroinvest Treid“ įtraukimo į bylą išsprendė, šio prašymo netenkino. Be to, šios įmonės neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu, neužkerta apeliantei galimybės galimą ginčą nagrinėti kitoje byloje. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių pristatymą. Priešingai nei teigia apeliantė, išrašytos sąskaitos nepatvirtina prekių pristatymo, o tik patvirtina, kad tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai. Ieškovė reikalavimui pagrįsti pateikė skolų suderinimo aktus ir banko sąskaitos išrašą. Tuo tarpu apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių užsakymo įvykdymą. Užsakymus patvirtina pateiktos sąskaitos – faktūros, o iš pateikto banko sąskaitos išrašo matyti pinigų pervedimai į apeliantės sąskaitą. Iš pavedimų išrašų taip pat matyti, kad į apeliantės sąskaitą pervesta ženkliai daugiau pinigų nei apeliantė įvykdė užsakymų (išrašė sąskaitų). Apeliantė kiaulienos užsakymo fakto pirmosios instancijos teisme neginčijo. Apeliantė nepateikė duomenų, paneigiančių 2015 m. gruodžio 31 d. akte nustatytą įsiskolinimo dydį. Priešingai, atsiliepime į ieškinį lentelėse Nr. 1 ir Nr. 2 apeliantė pripažino ieškovės pinigų pervedimo faktą pagal jose išvardintas sąskaitas-proformas.Žodinis bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra būtinas, nes visi įmanomi įrodymai pateikti pirmos instancijos teismui. Nagrinėjant bylą yra daromi garso įrašai, todėl nėra jokio poreikio papildomai išklausyti šalių paaiškinimų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija neįžvelgia.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai pirkimo pardavimo santykiai, padarė išvadą, kad apeliantė (pardavėjas) neperdavė ieškovui (pirkėjui) prekių, už kurias buvo gavęs išankstinį apmokėjimą. Todėl iš apeliantės priteisė jos iš ieškovo gautas sumas. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, prašymo motyvai nelaikytini reikšmingais tokio proceso būtinumo pagrindimui. Apeliantė nurodo, kad šalys skirtingai traktuoja faktines bylos aplinkybes, sprendimas, anot apeliantės, nėra išsamus. Tačiau tai, kaip šalys traktuoja faktines bylos aplinkybes, yra išdėstyta tiek procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį. Skirtingas šalių tokių aplinkybių vertinimas savaime nėra neįprastas bylose, išvados dėl vieno ar kito aiškinimo pagrįstumo gali būti padarytos atliekant į bylą pateiktų įrodymų vertinimą. Apeliantė jokių naujų faktinių aplinkybių nenurodo, taip pat nenurodo ir priežasčių, kodėl tokių aplinkybių (jei jų yra) negali nurodyti apeliaciniame skunde. Teismo sprendime nurodytų, anot apeliantės – neišsamių, motyvų, apimtis, jei byla ir būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, platesne netaptų. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nukrypimui nuo bendrosios – rašytinės – apeliacinių bylų nagrinėjimo tvarkos (CPK 321 str. 1 d.).Apeliacinis skundas netenkintinas.Ieškovas šioje byloje įrodinėja, kad žodžiu buvo susitaręs su apeliante dėl mėsos pirkimo, teikdavo apeliantei užsakymus, apeliantė mėsą pristatydavo iš Pietų Amerikos šalių. Ieškovas iš dalies apmokėdavo išankstines sąskaitas. Tačiau 2015 m. bendradarbiavimas sutriko, tarp šalių buvo pasirašyti du tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai.Apeliantė teigia neturėjusi jokių žodinių susitarimų su ieškove, visus užsakymus dėl mėsos tiekimo gaudavo iš Baltarusijos įmonės OOO „Agroinvest“, apeliantė niekuomet neturėjo jokių tiesioginių kontaktų su ieškovu, nežinojo, kokie santykiai sieja ieškovą su Baltarusijos įmone. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis dėl šalių santykių egzistavimo ir šių santykių kvalifikavimu.Pirkimo pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Pirkimo pardavimo sutartis yra konsensualinė, o tai reiškia, kad esminis jos elementas yra šalių valios sutapimas.Apeliantė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad užsakymai iš Baltarusijos įmonės buvo teikiami ieškovės vardu. Taigi, tokiu būdu ji pati pripažįsta, kad Baltarusijos įmonė veikė ne savo, o ieškovo interesais ir tai apeliantei buvo žinoma. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė išrašydavo sąskaitas, kuriose pirkėju įvardindavo būtent ieškovą, šis jai pervedinėjo pinigus pagal jos išrašytas sąskaitas. Tarpusavio skolų suderinimo aktus apeliantė taip pat derino su ieškove, o ne su Baltarusijos įmone. Todėl jau vien iš šių aplinkybių yra pakankamas pagrindas daryti išvadas, kad būtent ginčo šalys buvo atsiskaitymo pagal apeliantės teiktas sąskaitas subjektai ir jas siejo būtent pirkimo pardavimo santykiai (priešingu atveju apskritai nebūtų pagrindo nei ieškovui atlikti lėšų pervedimus apeliantei, nei apeliantei išrašyti sąskaitas ieškovui). Pažymėtina, kad apeliantė, neigdama (žodinių) sutartinių santykių su ieškovu egzistavimą, faktiškai ir nenurodo jokių motyvų, kokiu kitokiu – ne pirkimo pardavimo - pagrindu išrašydavo sąskaitas ieškovui ir gaudavo iš jo lėšas (ar jas gavo apskritai be teisinio pagrindo, kas ir tokiu atveju lemtų pareigą jas grąžinti). Pripažintini nepagrįstais apeliacinio skundo teiginiai, kad Baltarusijos įmonė turėjo būti įtraukta į bylą, dėl apeliantės komunikavimo apklausti šios įmonės atstovai – minėta, kad apeliantė pati pirkėju yra nurodžiusi ieškovą, gaudavo iš jo lėšas, todėl aplinkybės, kas atlikdavo užsakymus – pats ieškovas ar kitas asmuo jo vardu, nagrinėjamo ginčo kontekste, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pirkimo pardavimo sutarties šalių nepakeičia. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad šio ginčo išsprendimas sukuria ar gali sukurti teises ir pareigas Baltarusijos įmonei, juo labiau kai kitokiai išvadai argumentų nepateikia ir pati apeliantė. Apeliantės nuomone, šalių sudaryti tarpusavio atsiskaitymų aktai nėra tinkamas įrodymas. Pasisakydamas dėl tarpusavio atsiskaitymų (užskaitos) aktų reikšmės, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1321/2000). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Šiuo atveju į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo apeliantei atliktus piniginius pavedimus, du tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai, beje, kuriuos nurodo parengusi bei išsiuntusi Baltarusijos įmonei pati apeliantė ir juose nurodyta, kad „jeigu suderinimo aktas negrąžinamas 10 dienų bėgyje, laikoma, kad saldo patvirtintas“. Šie aktai pagrindžiami į bylą pateiktais pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, pasirašytais apeliantės vadovo R. B.. Pažymėtina, kad šių aktų duomenys sutampa ir su apeliantės į atsiliepime ieškinį pateiktų lentelių duomenimis. Taigi, tarpusavio atsiskaitymų aktų duomenys ne tik nėra nuginčyti, bet ir patvirtinami pirminiais apskaitos dokumentais. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių rašytinių įrodymų pagrindu iš esmės nekyla abejonių dėl apeliantės įsiskolinimo ieškovui.Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad pirkimo pardavimo santykiuose pirkėjo pareiga yra įrodyti, kad pinigai už susitarimo dalyką yra sumokėti, o pardavėjo pareiga yra įrodyti, kad jis susitarimo dalyką perdavė pirkėjui (jo atstovui) (CK 6.317 str. 1 d., 6.344 str. 1 d.). Nors apeliantė teigia, kad prekes yra pristačiusi, jokių tai patvirtinančių įrodymų į bylą nėra pateikta (CPK 178 str.), o pačios apeliantės rengtų tarpusavio skolų suderinimo aktų duomenys, fiksuojantys apeliantės skolas, tokį aiškinimą ir paneigia. Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, keisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi apeliantei atidėtas 2 570 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės priteistinas žyminis mokestis valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Glardo Group“ 2 570 Eur žyminį mokestį valstybei.

Teisėjai Romualda JanovičienėAlvydas PoškusVigintas Višinskis