Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Vyto Miliaus ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Solestina“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solestina“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad BUAB „Solestina“ nėra tinkamai įvykdžiusi visų įsipareigojimų pagal 2005 m. rugpjūčio 26 d. lizingo sutartį Nr. LT022140, todėl negalėjo įgyti pagal lizingo sutartį perduoto turto nuosavybės teise. BUAB „Solestina“ 2009 m. sausio 14 d. kreipėsi į ieškovą su prašymu informuoti dėl tikslios įsiskolinimo sumos pagal minėtą sutartį, tačiau ieškovas nesuteikė jokios prašomos informacijos, taip pažeisdamas bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą. Atsakovas tik iš ieškovo jam pareikšto ieškinio turinio sužinojo bendrą skolos sumą pagal lizingo sutartį bei 2009 m. kovo 24 d. ją sumokėjo. Atsakovas yra tinkamai įvykdęs visas prievoles pagal lizingo sutartį Nr.LT022140, todėl CK 6.567 straipsnio 1 dalies pagrindu įgijo nuosavybės teisę į lizingo sutartimi perduotą turtą. Byloje buvo iškeltas sutarties galiojimo klausimas, tačiau teismas visiškai nevertino minėto argumento ir nemotyvavo, kodėl jį atmetė, todėl pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą.Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovas yra skolingas ieškovui pagal lizingo sutartį Nr.LT022140, nes ieškovas iš atsakovo 2009 m. kovo 24 d. gautą 4 839,61 Lt sumą, vadovaudamasis šios sutarties 2.14 punktu, paskirstė seniausioms atsakovo skoloms padengti. Kai BUAB „Solestina“ sumokėjo ieškovui 4 839,61 Lt sumą, sutartis jau nebegaliojo, todėl nebegaliojo ir sutarties 2.14 punktas, todėl ieškovas nebeturėjo teisės paskirstyti sumokėtą 4839,61 Lt pinigų sumą. BUAB „Solestina“ pasinaudojo CK 6.55 straipsnio 1 dalyje numatyta skolininko teise pareikšti, kokią skolą jis grąžina, todėl ieškovas negalėjo pasinaudoti CK 6.55 straipsnio 2 dalyje numatyta teise paskirstyti gautą įmoką seniausioms skoloms apmokėti. Minėta kreditoriaus teisė atsiranda tik tuo atveju, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, o šiuo atveju toks pareiškimas buvo (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr.2A-518/2008).Teismas nurodė, kad BUAB „Solestina“ nenurodė jokio pagrindo, kuriuo remiantis lizingo sutarties 2.14 punktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Tačiau iš patikslinto priešieškinio matyti, kad minėtas sutarties punktas nepagrįstai apriboja atsakovo teisę pasirinkti, kurią skolą jis grąžina, kaip yra numatyta CK 6.55 straipsnio 1 dalyje. Todėl lizingo sutarties 2.14 punktas prieštarauja įstatymui, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.). Be to, vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ieškovui nebūtina nurodyti teisinį ieškinio reikalavimo pagrindą, t. y. teisės normos, kuria grindžiamas reikalavimas.Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas turėjo teisę derėtis dėl sutarties sąlygų. Šalių sutartis buvo sudaryta pagal standartines ieškovo iš anksto parengtas sąlygas, nevykstant dėl to jokioms šalių deryboms, o atsakovas turėjo tik dvi galimybes – sudaryti sutartį arba jos nesudaryti. Ginčijamas lizingo sutarties 2.14 punktas yra viena iš standartinių sąlygų. Ieškovas, rengdamas standartines sąlygas, elgėsi nesąžiningai, įtraukdamas į sutartį 2.14 punktą, kuris yra akivaizdžiai naudingas tik ieškovui ir visiškai nenaudingas BUAB „Solestina“. Ieškovo parengtų standartinių sąlygų lape, kuriame išdėstytas 2.14 punktas, nėra atsakovo parašo dėl susipažinimo su minėta sutarties sąlyga ar sutikimo su ja, todėl minėta sąlyga nebuvo tinkamai atskleista atsakovui. Todėl jis turi teisę ginčyti sutarties 2.14 punktą ir pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalį.

Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog apeliantas nėra įvykdęs visų įsipareigojimų pagal sutartį, todėl negalima laikyti, kad apeliantas įgijo turto nuosavybės teisę. Teismas pripažino, jog pagrindo sutarties 2.14 punktą pripažinti niekiniu nėra, todėl ieškovas teisėtai, remdamasis galiojančiomis sutartinėmis nuostatomis, paskirstė atsakovo įmokas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo įsipareigojimai pagal sutartį nėra tinkamai įvykdyti. Apeliantas, reikalaudamas priteisti turto nuosavybės teisę, remiasi sutarties 10.2 punktu, tačiau tuo pat metu teigia, jog po vienašališko sutarties nutraukimo šalys neteko teisės remtis sutartinėmis nuostatomis. Ieškovas sutinka su apelianto pozicija, jog sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str.), todėl apeliantas nepagrįstai siekia įpareigoti ieškovą vykdyti nutrauktą sutartį ir perleisti turto nuosavybės teisę apeliantui. Apelianto teigimu, ieškovas neturėjo teisės remtis lizingo sutarties 2.14 punktu paskirstydamas iš apelianto gautas įmokas, nes įmokų gavimo metu sutartis jau buvo nutraukta. Vienašališkas sutarties nutraukimas atleidžia sutarties šalis nuo jos vykdymo ateityje, tačiau sutarties nutraukimas neturi įtakos nuostatų, kurios pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, galiojimui (CK 6.221 str. 3 d.). Todėl ieškovas turėjo teisę remtis lizingo sutarties 2.14 punktu paskirstydamas iš apelianto gautus mokėjimus. Apelianto teigimu, sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, o 2.14 punktas turėtų būti laikomas siurprizinė sąlyga, dėl to teismas turėjo šią sutartinę nuostatą pripažinti negaliojančia. Tačiau ieškovas pažymi, kad sutartis buvo sudaryta pagal individualiai šalių aptartas sąlygas ir sudaryta ne prisijungimo būdu. Apeliantas turėjo realias galimybes derėtis dėl sutarties bendrųjų sąlygų, todėl apelianto teiginys, jog jis turėjo tik dvi galimybes - sudaryti sutartį arba jos nesudaryti, yra nepagrįstas ir neįrodytas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl tirtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1 d.).

Nustatyta, kad ieškovas ir apeliantas 2005 m. rugpjūčio 26 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT022140, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš apelianto nurodyto asmens įsigyti naują GPS geodezinių matavimų įrangą (toliau vadinama turtu) ir perduoti ją naudoti ir valdyti apeliantui su sąlyga, kad šis sutartyje numatytais terminais mokės turto išpirkimo ir palūkanų įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai – 2005 m. rugpjūčio 26 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT022140/PPS, pagal kurią įgijo turtą nuosavybės teise, o 2005 m. lapkričio 7 d. turto priėmimo – perdavimo aktu turtas buvo perduotas apeliantui valdyti ir juo naudotis. Vėliau buvo sudarytos kitos sutartys dėl kito turto lizingavimo. Apeliantas pagal sutartį Nr. LT022140 bei kitas šalių sudarytas sutartis įsipareigojo laiku mokėti sutartines įmokas, o taip pat tinkamai vykdyti kitas sutartines pareigas, tačiau savo įsipareigojimus pažeidė. Ieškovas 2008 m. lapkričio 6 d. pretenzija Nr. 01-20-15148 pareikalavo sumokėti 18 928,90 Lt įsiskolinimą per 14 dienų nuo pretenzijos datos. Apeliantui per nurodytą terminą nesumokėjus įsiskolinimo ir toliau nevykdant finansinių prievolių pagal sutartį Nr. LT022140 bei kitas šalių sudarytas sutartis, ieškovas 2008 m. gruodžio 11 d. pranešimu Nr. 01-30-3413 „Dėl vienašališko sutarčių nutraukimo“ nutraukė visas su apeliantu sudarytas sutartis ir pareikalavo sumokėti 27 332,97 Lt skolą, nutraukti turto eksploataciją bei perduoti jį ieškovo įgaliotam atstovui. Nutraukus lizingo sutartį Nr. LT022140, apeliantas skolos nesumokėjo, turto ieškovui negrąžino. Ieškovui pateikus ieškinį dėl įsiskolinimo priteisimo, apeliantas 2009 m. kovo 24 d. ieškovui sumokėjo 4 839,61 Lt nurodęs, kad moka pagal lizingo sutartį Nr. LT022140. Ieškovas, vadovaudamasis lizingo sutarčių 2.14 punktu, numačiusiu, jog jis turi teisę savo nuožiūra dengti įsiskolinimą pagal bet kokią šalių sudarytą sutartį, neatsižvelgiant į kliento nurodymus, nurodytą pinigų sumą paskirstė ir kitam apelianto įsiskolinimui padengti.

Minėtų faktinių aplinkybių kontekste yra kilęs ginčas dėl lizingo gavėjo, sumokėjusio skolas lizingo davėjui po lizingo sutarties nutraukimo, galimybės įgyti nuosavybės teisę į lizinguotą turtą, taip pat dėl įmokų paskirstymo esant skolų daugetui.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 str. 1 d.). Taigi, lizingo gavėjas įgyti nuosavybės teisę į lizinguojamą turtą gali vieninteliu atveju – sumokėjęs visą lizingo sutartyje numatytą kainą, nebent šalys būtų susitarusios kitaip. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad šalys buvo susitarusios kitaip - lizingo sutarties Nr. LT022140 10.1 punkte nustatyta, kad sutartis pasibaigia klientui visiškai ir laiku apmokėjus lizingo bendrovei įsiskolinimą ir kitus mokėjimus, sutarties pabaiga konstatuojama turto perdavimo – priėmimo kliento nuosavybėn aktu po sutartinių įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutarties sąlygas (sutarties 10.2 p.). Apeliantas įrodinėja, kad 2009 m. kovo 24 d. sumokėjus ieškovui 4 839,61 Lt, nurodant, jog moka pagal lizingo sutartį Nr. LT022140, jis yra tinkamai įvykdęs visas prievoles pagal šią sutartį, dėl ko pagal šios sutarties 10.2 punktą jam pereina nuosavybės teisė į lizinguotą turtą. Tačiau sutikti su tuo, kad apeliantas yra tinkamai įvykdęs prievoles pagal šią sutartį, teisėjų kolegija neturi pagrindo – tinkamas sutartinių prievolių įvykdymas būtų tuo atveju, jei įsiskolinimas būtų sumokėtas laiku.

Byloje nėra ginčo, kad lizingo sutartį Nr. LT022140 ieškovas, apeliantui netinkamai vykdant įsipareigojimus, nutraukė 2008 m. gruodžio 11 d. Apeliantas apie sutarties nutraukimą buvo informuotas, sutarties nutraukimo teisėtumo byloje nekvestionavo. Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai dėl to, kad jis negalėjo tinkamai vykdyti lizingo sutarties dėl netinkamo ieškovo savo įsipareigojimų vykdymo – neinformavimo apie mokėjimo grafikus. Visų pirma, šis argumentas galėtų būti panaudotas sutarties nutraukimo teisėtumo ginčijimui (kaip minėta, tokio reikalavimo nebuvo pareikšta, be to, iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas pats remiasi sutarties nutraukimo teisiniais padariniais), antra, vertinant byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks apelianto aiškinimas apskritai nėra teisingas - iš jo paties 2009 m. sausio 14 d. rašto turinio matyti, kad mokėtinos sumos jam pakankamai gerai buvo žinomos pagal gautas sąskaitas (civ. b. B2-658-343/2011 t. 1 b.l. 95), o ir gavęs 2009 m. lapkričio 6 d. pretenziją apeliantas nekėlė jokių reikalavimų dėl papildomos informacijos jam pateikimo ir neteigė nežinąs kokias sumas ir kada turįs sumokėti.

Pagal CK 6.221 straipsnio 1 dalį sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas ir neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 str. 2, 3 d. d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovas pagrįstai nurodo, jog apeliantas prieštaringai aiškina nutraukimo pasekmes: viena vertus, apeliaciniame skunde jis teigia, kad nutraukus sutartį nustojo galioti ir jos 2.14 punktas, kita vertus, aiškina, kad jis, nors ir sutartis nutraukta, sumokėjus skolą, gali pretenduoti į nuosavybės teisę lizinguotam turtui pagal lizingo sutarties Nr. LT022140 10.2 punktą.

Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Taigi, nei įstatymų, nei šalių sudarytos sutarties nuostatos nenumato, kad ir po lizingo sutarties nutraukimo nuosavybės teisė į lizinguotą turtą lizingo gavėjui gali pereiti tokiomis pat sąlygomis kaip ir galiojant lizingo sutarčiai, priešingai, nutraukus lizingo sutartį iškyla CK 6.574 straipsnyje nurodytos pasekmės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog ta aplinkybė, kad apeliantas jau po to, kai ieškovas nutraukė lizingo sutartį ir pareiškė ieškinį dėl įsiskolinimų priteisimo, sumokėjo skolą pagal aptariamą lizingo sutartį, nesudaro pagrindo pripažinti jam nuosavybės teisę į lizinguotą turtą. Priešingas aiškinimas iš esmės reikštų, kad lizingo gavėjas, pažeidęs lizingo sutartį, dėl ko lizingo davėjas ją nutraukia, ir nenuginčijęs sutarties nutraukimo teisėtumo, net ir tada, kai įsiskolinimas iš jo priteisiamas, po įsiskolinimo išieškojimo galėtų reikalauti pripažinti jam nuosavybės teisę į lizinguotą turtą.

Dėl įmokų paskirstymo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis buvo nurodęs apmokąs skolą būtent pagal lizingo sutartį Nr. LT022140, o ieškovas šią sumą nepagrįstai paskirstęs, jos dalį priskirdamas mokėjimams pagal kitą lizingo sutartį, esminės reikšmės galutiniam ginčo išsprendimui neturi dėl jau aukščiau paminėtų motyvų. Todėl teisėjų kolegija tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir apelianto reikalavimo dėl lizingo sutarties 2.14 punkto pripažinimo negaliojančia, nes nėra pagrindo pripažinti, jog ši sąlyga prieštarauja CK 6.55 straipsnio 1 daliai – ši norma nėra imperatyvi, ji reglamentuoja įmokų paskirstymą nesant kitokio šalių susitarimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012), taigi, šalys gali sutartyje susitarti ir kitaip negu numato ši norma. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, kad sudaryta lizingo sutartis Nr. LT022140 yra standartinė, sudaryta prisijungimo būdu, o sutarties 2.14 punkte nustatyta sąlyga yra siurprizinė (CK 6.186 str. 1 d.) bei prieštaraujanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Visų pirma, šiais aspektais, kaip pagrįstai nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas, apeliantas ieškinio negrindė, todėl jais negalėtų remtis ir apeliaciniame skunde (CPK 312 str. ). Antra apeliantas buvo sudaręs ne vieną lizingo sutartį su ieškovu, lizingo sutartis Nr. LT022140 buvo sudaryta anksčiausiai, taigi, jei kitų lizingo sutarčių apeliantas nebūtų sudaręs, lizingo sutarties 2.14 punkto nuostatos iš esmės nebūtų reikšmingos apskritai. Tuo tarpu žinodamas šį lizingo sutarties Nr. LT022140 punktą, apeliantas sudarė vėliau ir kitą sutartį, kurioje numatyta tokia pati sąlyga. Taigi, galima spręsti, kad tokia sąlyga apeliantą iš esmės tenkino, nes akivaizdu, kad jei jo tokia sutarties sąlyga netenkintų, jis turėjo galimybę nebesudaryti kitų sutarčių su tokia sąlyga, o jei ieškovas nesutiko sudaryti kitų sutarčių be šios sąlygos, apeliantas turėjo galimybę kito turto lizingavimui pasirinkti kitą lizingo davėją.

Dėl aukščiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 22 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.