Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-01-03 · Administracinė byla Nr. A-2762-438/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-03
Bylos Nr.
A-2762-438/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02345-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas, Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė
Pareiškėjas
O. L.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2762-438/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02345-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos O. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja O. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-964(01036) (toliau – ir Sprendimas).Pareiškėja nurodė, kad Sprendimu panaikintas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei O. L. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT 7394589, galiojantis iki 2018 m. rugpjūčio 22 dienos. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupę, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo savanorė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą dėl ne pelno organizacijų finansavimo, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Pareiškėja nesutiko su Sprendime padaryta išvada, jog ji pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada buvo padaryta vadovaujantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų reikšmingų aplinkybių. Organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialas VĮ Registrų centre užregistruotas dar 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, organizacija jungia daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja vadovavosi ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo nuostatais bei pabrėžė, kad juose nėra nustatyta, jog Švedijos Karalystės organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 6 d. pateikė prašymą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pareiškėja, pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Departamentas 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. Tačiau Departamentas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėja ir kiti savanoriai atvykę į ne pelno siekiančią organizaciją „Didaktik“ Lietuvos filialą ketino užsiimti teisėta veikla minėtoje organizacijoje ar tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7) 10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar dokumentą, kurį kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pateikė pareiškėja, iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija ir pasirašė C. E.. 2017 m. gegužės 29 d. Departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2018 m. rugpjūčio 22 dienos. Atsakovas pabrėžė, kad Sprendimas pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį, todėl buvo priimta išvada, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas ne užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas buvo patvirtintas pažyma (Apostille), nepatvirtina šio dokumento turinio. Esamoje faktinėje situacijoje nėra svarbu, ar Lietuvos filialas naudosis organizacijos „Didaktik“ lėšomis ir turtu, šiuo atveju pagrindas išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi yra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktas, pagal kurį leidimas gyventi išduodamas tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog savanorių programos būtų remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad Departamentas įvertino, jog pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai. Teismas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi.Teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais (kaip savanorių programų, remiamų Švedijos Karalystės Vyriausybės organizacijos „Didaktik“, dalyvei). 2017 m. gegužės 29 d. Departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad 2016 m. vasario 10 d. rašto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas. Teismas konstatavo, kad, įvertinęs šią Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos informaciją, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Šis Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštas, gautas tiesiogiai iš šios įstaigos, o 2016 m. vasario 10 d. raštą pateikė pareiškėja, todėl Departamentas turėjo pagrindą vadovautis būtent 2017 m. gegužės 24 d. rašto turiniu. Byloje taip pat pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos ambasada, kuris patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.Teismas pažymėjo, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tiek Departamento, tiek Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pateikta rašytine medžiaga dėl pareiškėjos su prašymu pateikto Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento netikrumo, todėl darė išvadą, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. rugpjūčio 22 dienos. Pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes. Teismas vertino, kad pareiškėja, siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatomis, pagrįstai panaikino pareiškėjai leidimą. Teismas rėmėsi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Lietuvos filialo lėšas sudaro ne tik organizacijos „Didaktik“ perduotos lėšos ir turtas, tačiau ir kitos galimos gauti lėšos iš kitų šaltinių, todėl Lietuvos filialas savo veikloje nebūtinai turi naudotis organizacijos „Didaktik“ perduotomis lėšomis ar turtu. Teismas pažymėjo, kad kreipiantis dėl leidimo gyventi gavimo būtent šiuo teisiniu pagrindu užsienietis turi įrodyti ne tik aplinkybę, jog jis yra tam tikrų savanorių programų dalyvis, tačiau ir tai, kad jo, kaip savanorio vykdomas programas remia Europos Sąjungos valstybės narės. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aktualūs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina būti Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvė, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą. Teismas vertino, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytas išvadas.

III.

Pareiškėja O. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti.Pareiškėjos manymu, teismo sprendimas šališkas ir neteisėtas, nes grindžiamas išimtinai atsakovo išdėstytais argumentais. Pareiškėja remiasi Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio a) punktu, 3 straipsniu ir pažymi, kad 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos raštas, pateiktas atsakovui, buvo patvirtintas Švedijos valstybės įgaliotos institucijos, kuri patvirtino, kad asmens, pasirašiusio šį dokumentą, parašas ir pareigos yra tikri. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte neįtvirtinta sąvoka galimai suklastotas dokumentas. Pareiškėja pabrėžia, kad atsakovui pateiktas dokumentas buvo patvirtintas oficialia pažyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais. Pareiškėja teigia neturėjusi pagrindo abejoti pateikto dokumento turiniu, kuris buvo išduotas ir patvirtintas vadovaujantis Švedijos Karalystės įstatymais, todėl pateikdama šį dokumentą atsakovui buvo įsitikinusi jo tikrumu. Pareiškėjos teigimu, jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti papildomus dokumentus, jeigu, atsakovo manymu, pateiktų dokumentų nepakako leidimo išdavimui. Pareiškėja pabrėžia, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ vykdo savo veiklą Lietuvos Respublikoje, informacija apie jos veiklą oficialiai skelbiama, pareiškėja teismui pateikė paramos sutartis, patvirtinančias realią organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos manymu, atsakovas, siekdamas ne formaliai, o realiai įsitikinti, ar ne pelno organizacija „Didaktik“ iš tiesų vykdo savo veiklą ir jos programose dalyvauja Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiami savanoriai, privalėjo pareikalauti pateikti papildomus tai patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ji neatitinka Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460, kuriuo vadovaujamasi sprendžiant dėl užsieniečio keliamos nelegalios migracijos grėsmės. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas pažymi, kad pagal Konvencijos nuostatas apostilė nepatvirtina dokumento turinio. 2016 m. vasario 10 d. rašto turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016. Atsakovas pabrėžia, kad Sprendime buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo pritaikytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas, todėl pareiškėjos teiginys dėl Įstatyme neįtvirtintos sąvokos „galimai suklastotas dokumentas“ nėra aktualus. Atsakovas pažymi, kad leidimui panaikinti pakanka nustatyti bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje nurodytą pagrindą. Atsakovo manymu, 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos raštas paneigia pareiškėjos pateiktame dokumente nurodytus duomenis, to pakanka konstatuoti esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 14 punktuose nustatytus pagrindus. Atsakovo manymu, byloje atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5142-520/2017, 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-662/2017. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad vienintelis dokumentas, kuriuo pareiškėja įrodinėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą – 2016 m. vasario 10 d. raštas, kurio turinys buvo paneigtas Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu. Jokių kitų dokumentų pareiškėja nepateikė. Atsakovas pažymi, kad byloje pateikti Departamento susirašinėjimo su Švedijos Karalystės ambasada Lietuvos Respublikoje, kitomis kompetentingomis institucijomis dokumentai įrodo, jog Departamentas dar nuo 2015 m. gruodžio mėnesio sistemingai dirbo, siekdamas išaiškinti, ar užsieniečių pateikiami dokumentai, susiję su organizacija „Didaktik“, atitinka tikrovę. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, ar ne pelno organizacijos „Didaktik“ lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-964(01036) (b. l. 8-10) teisėtumo ir pagrįstumo.Ginčijamu Sprendimu pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 22 dienos. Priimdamas minėtą Sprendimą atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą pagrindai. Išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2018 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais.Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leidimas gali būti išduodamas užsieniečiui, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis.Remdamasi tuo, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupei pareiškėja pateikė 2016 m. gegužės 5 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 43-51) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindais. Pareiškėja, pateikdama prašymą, deklaravo, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filiale. Prie minėto prašymo pareiškėja taip pat pateikė C. E. iš Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos pasirašytą 2016 m. vasario 10 d. raštą, kuriame tvirtinama, jog Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais ne pelno organizacijai „Didaktik“ suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (b. l. 64-65).Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas pareiškėjai buvo išduotas iki 2018 m. rugpjūčio 22 dienos.Departamentas nustatė, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) išduotas 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės. Tokią išvadą atsakovas padarė remdamasis oficialiu Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Nr. Ku2017/01371/D (b. l. 128), kuriame nurodyta, kad Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos (Kultūros ministerijos) 2016 m. vasario 10 d. raštas nebuvo išduotas Kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nei vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje pateiktas Departamento susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada Lietuvoje taip pat patvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. raštą pasirašiusį asmenį, Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo, o Švedijos Karalystės Vyriausybės Kultūros ministerija savo archyvuose nerado jokių dokumentų, susijusių su ne pelno organizacija „Didaktik“ (b. l. 121-123). Šių nustatytų aplinkybių nepaneigia ir apeliantės teiginiai, jog atsakovui pateiktas dokumentas buvo patvirtintas oficialia pažyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais. Pareiškėja byloje nepateikė jokių minėtus Departamento surinktus duomenis (informaciją) paneigiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta aplinkybė, kad savanoriavimo programa, kurios dalyve yra pareiškėja, nėra remiama Švedijos Karalystės Vyriausybės, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės. Byloje nėra ir kitų duomenų, patvirtinančių, kad ne pelno organizacija „Didaktik“ būtų remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, dėl to nepatvirtinta, kad pareiškėja atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, t. y. pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti. Kadangi pareiškėjos pateiktas 2016 m. vasario 10 d. raštas neatitinka tikrovės, Departamentas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai rėmėsi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustačius, kad pareiškėja iš tiesų neturėjo ir neturi legalaus pagrindo gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.).Pažymėtina, kad pareiškėjos minimas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą sprendimą, nereiškia, jog Sprendimo išvada dėl pareiškėjos keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta.Nustačius, kad Departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, konstatuotina, kad buvo pagrindas atsakovui panaikinti pareiškėjos turimą leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5289-662/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5140-442/2017).Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėja, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasDalia VišinskienėVirginija Volskienė