- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- A-5142-520/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02384-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-890(00955) (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 23 d. ji teikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad ji yra Švedijos Karalystės ne pelno organizacijos „Didaktik“ (toliau – ir Organizacija) Lietuvos filialo savanorė. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotą dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai teikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Departamentas 2017 m. vasario 15 d. išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. vasario 15 d., tačiau Sprendimu jį panaikino. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, motyvuojant tuo, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė suklastotą dokumentą apie Organizacijos Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, o pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne siekis užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Pareiškėja nesutiko su Sprendime padaryta išvada, kad ji, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjos teigimu, tokia išvada buvo padaryta remiantis tik vienu dokumentu ir neįvertinus kitų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėja nurodė, kad Organizacijos Lietuvos filialas valstybės įmonėje Registrų centre buvo užregistruotas 2015 m. sausio 14 d., įmonei suteiktas kodas, Organizacija vienija daugiau nei 60 narių ir dalyvių, kurių dalis turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja pabrėžė, kad Organizacijos Lietuvos filialo nuostatuose nėra nurodyta, jog Švedijos Karalystės Organizacijos lėšos ir turtas yra vienintelis ir pagrindinis Lietuvos filialo pajamų šaltinis. Organizacijos nuostatuose yra nustatyta, kad Lietuvos filialui gali būti perduotos organizacijos lėšos ir turtas, bet filialas nebūtinai privalo naudotis jomis savo vykdomoje veikloje. Pareiškėja pažymėjo, kad 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas yra patvirtintas žyma (Apostille), todėl pareiškėja neturėjo pagrindo abejoti šio dokumento tikrumu. Be to, šio dokumento tikrumu buvo suabejota tik praėjus metams po jo išdavimo, nors po jo pateikimo Departamentas priėmė sprendimus išduoti užsieniečiams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovo teiginiai dėl keliamos grėsmės nelegaliai migracijai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.Atsakovas nurodė, kad Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2018 m. vasario 15 d. Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė galbūt suklastotą dokumentą apie Organizacijos Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjos pagrindinis tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, o įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Pareiškėja su prašymu dėl leidimo išdavimo Departamentui pateikė 2016 m. vasario 10 d. išduotą Švedijos Karalystės kultūros ministerijos atstovės pasirašytą dokumentą, patvirtinantį, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms. Atsakydama į Departamento paklausimą, 2017 m. gegužės 24 d. raštu Švedijos Karalystės kultūros ministerija nurodė, kad minėto dokumento Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė, todėl Departamentas padarė išvadą, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie Organizacijos Lietuvos filialo veiklą ir finansavimo šaltinį. Aplinkybė, jog 2016 m. vasario 10 d. Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos išduotas dokumentas buvo patvirtintas žyma (Apostille), šio dokumento turinio nepatvirtina. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra svarbu, ar Organizacijos lėšos ir turtas yra vienintelis Lietuvos filialo pajamų šaltinis, nes pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu egzistuoja tik tuo atveju, jei savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendime pateikta išvada dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo ir nelegalios migracijos grėsmės yra pagrįsta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Teismas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai buvo išduotas vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu Departamentas buvo informuotas, kad kartu su pareiškėjos prašymu laikinai gyventi pateiktas neva Švedijos Karalystės kultūros ministerijos atstovės pasirašytas 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą Organizacijos vykdomoms savanorių programoms yra galbūt suklastotas, nes minėtas raštas nebuvo išduotas Švedijos Karalystės kultūros ministerijos ir nėra pasirašytas nė vieno iš Kultūros ministerijos darbuotojų. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir nustačius, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė suklastotą dokumentą apie Organizacijos Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų finansavimą, o tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Teismas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.Teismas, vertindamas įrodymus, nustatė, kad byloje, be Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. rašto, pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu su Švedijos Karalystės ambasada taip pat tvirtina, kad nėra jokių duomenų apie 2016 m. vasario 10 d. dokumentą pasirašiusį asmenį. Kultūros ministerijoje tokio darbuotojo nėra ir toks darbuotojas šioje institucijoje niekada nedirbo.Įvertinęs Departamento nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad buvo surinkti pakankami ir objektyvūs duomenys, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pareiškėja, siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, suklastotus dokumentus apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, užsienietis turi įrodyti, kad jis yra Europos Sąjungos ar jos valstybių narių remiamų savanorių programų dalyvis. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Departamentas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. dokumento turinys buvo aiškiai paneigtas pačios Švedijos Karalystės kultūros ministerijos 2017 m. gegužės 24 d. raštu, o tai, kad 2016 m. vasario 10 d. dokumentas buvo patvirtintas žyma (Apostille), šio dokumento tikrumo nepatvirtina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Departamento nustatytas aplinkybes.Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjos argumentai dėl Organizacijos gaunamų lėšų iš kitų šaltinių nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, nes pareiškėja neįrodė esminės aplinkybės, kad Organizacijos vykdomos savanorių programos yra remiamos Europos Sąjungos ar jos valstybių narių, todėl Departamentas Sprendime pagrįstai vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Aplinkybė, kad siekdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, sudarė pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, nes leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ji prašė ne dėl vykdomos ar planuojamos vykdyti teisėtos veiklos, numatytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte, o tik siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, Departamentas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą taip pat taikė pagrįstai. Teismas konstatavo, kad Departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-2)11U-890(00955) yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundą atmetė.
III.
Pareiškėja A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas išimtinai tik atsakovo išdėstytais argumentais, todėl yra šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas. Byloje nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad 2016 m. vasario 10 d. raštas apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą buvo suklastotas, todėl vien Švedijos Karalystės kultūros ministerijos raštas negali būti laikomas oficialiu įrodymu, patvirtinančiu dokumento suklastojimo faktą. Tiek atsakovas, tiek teismas galėjo daryti tik prielaidą, kad dokumentas gali būti suklastotas, tačiau nei administraciniai sprendimai, nei teismų sprendimai negali būti paremti prielaidomis.Atsakovas, išduodamas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesuabejojo 2016 m. vasario 10 d. rašto apie Švedijos Karalystės Vyriausybės finansinę paramą Organizacijos vykdomoms savanorių programoms tikrumu, todėl vėliau iškilusios abejonės dokumento tikrumu neturėtų būti pripažįstamos esminiu įrodymu, lemiančiu neigiamą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi šalyje.Teismas nevertino kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu šalyje: pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko kaip savanorė, kuri neatlygintinai dalyvauja Organizacijos savanorių programose; Organizacija vykdo savo veiklą Lietuvos Respublikoje; byloje buvo pateiktos paramos sutartys, patvirtinančios realią Organizacijos veiklą. Atsakovo teiginys, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę, paneigiamas Organizacijos ataskaitomis, kurios viešai skelbiamos jos interneto tinklalapyje. Be to, pareiškėja neatitinka nei vieno Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 4-460 „Dėl duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ punkto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Departamento 2017 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-890(00955), kuriuo panaikintas pareiškėjai (duomenys neskelbtini) pilietei A. P. išduotas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje leidimas, pagrįstumas ir teisėtumas. Byloje nustatyta, kad atsakovo Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. sausio 12 d. sprendimu nusprendė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vieniems metams, nes buvo pateiktas dokumentas, kad pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės narės (Švedijos Karalystės) remiamos savanorių programos dalyvė, atvykstanti į ne pelno organizacijos „Didaktik“ Lietuvos filialą. Atsakovui buvo pateiktas C. E. iš Kultūros ministerijos pasirašytas Švedijos Karalystės Vyriausybės kanceliarijos 2016 m. vasario 10 d. raštas (toliau – ir Dokumentas), kuriame nurodoma, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ (b. l. 71–74).Departamentas 2017 m. gegužės 15 d. raštu Nr. (15/5-7)10K-201483 kreipėsi į Švedijos Karalystės kultūros ministeriją su prašymu pateikti informaciją, ar Dokumentą iš tikrųjų parengė Švedijos Karalystės kultūros ministerija ir jį pasirašė C. E. (b. l. 125–126). 2017 m. gegužės 29 d. Departamentas gavo 2017 m. gegužės 24 d. Švedijos Karalystės kultūros ministerijos raštą Nr. Ku2017/01371/D, kuriuo informuojama, kad Dokumento Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė ir jo nepasirašė nė vienas ministerijos darbuotojas (b. l. 128–129). Atsakovas, įvertinęs gautą iš Švedijos Karalystės kultūros ministerijos informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2017 m. birželio 22 d. priėmė Sprendimą, kuris grindžiamas tuo, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė suklastotą Dokumentą apie Organizacijos Lietuvos filialo vykdomų savanorių programų „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“ finansavimą, todėl pagrindinis pareiškėjos tikslas – ne užsiimti teisėta savanoriška veikla Lietuvos Respublikoje, vykdant programą „Senjorai kompiuterių pasaulyje“, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (b. l. 8–10).Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.Pareiškėja šioje byloje ginčijo Sprendimą, nurodydama, kad atsakovas neturi jokių duomenų, patvirtinančių teiginius dėl grėsmės nelegaliai migracijai, ir nesutikdama su atsakovo vertinimu, jog Dokumentas yra suklastotas. Taip pat pareiškėja skunde buvo nurodžiusi aplinkybes, kad Organizacija realiai veikia, yra sudariusi paramos sutartis ir vykdo veiklą su įvairiomis organizacijomis, ataskaita apie veiklą skelbiama interneto tinklalapyje www.didaktik-if.com.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių pateiktus įrodymus, pareiškėjos skundo argumentų nepripažino pagrįstais ir įrodytais, bei sutiko su atsakovo pozicija, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, ir darė išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėja apeliaciniame skunde ginčija šią išvadą iš esmės tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, papildomai nurodydama, kad be jokio teisėto pagrindo pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją – suklastotą Dokumentą apie atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Pareiškėja akcentuoja, kad Dokumentas buvo patvirtintas oficialia žyma (Apostille), susiūtas ir patvirtintas antspaudais, todėl ji neturėjo jokio pagrindo abejoti Dokumento turiniu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje ir Organizacijos veikla. Vertinant pareiškėjos apeliacinio skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, matyti, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu (iš esmės – Dokumento įvertinimu).Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vertino Dokumentą kaip galbūt suklastotą, nes byloje pateikti akivaizdūs įrodymai, jog Švedijos Karalystės kultūros ministerija neišdavė šio Dokumento bei jo nepasirašė nė vienas šios ministerijos darbuotojas, t. y. Dokumentas neatitinka tikrovės. Šiuo atveju nagrinėjama ne baudžiamoji byla ir nesprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga dėl galbūt suklastoto Dokumento vien dėl to, jog nebuvo pateikta jokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų išvadų, patvirtinančių, kad Dokumentas suklastotas. Pažymėtina, kad ir kitose administracinėse bylose Dokumentas yra vertinamas kaip dokumentas neatitinkantis tikrovės ir suteikiantis pagrindą atsakovui panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-622/2017). Šioje byloje išsiaiškinta, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas, remiantis Dokumentu ir nustačius, jog pareiškėja yra Europos Sąjungos valstybės remiamų savanorių programos dalyvė (Įstatymo 45 str. 1 d. 8 p.), o nustačius, kad pareiškėja pateikė Dokumentą, kuris nepatvirtina tokios aplinkybės, leidimas buvo panaikintas.Akcentuotina, kad pareiškėja, atsakovui vykdant administracinę procedūrą, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Dokumente nurodytą informaciją, t. y. informaciją, kad Švedijos Karalystės Vyriausybė įvairiais indėliais Organizacijai suteikia paramą ir finansavimą visuomeninę naudą turinčioms savanorių programoms „Senjorai kompiuterių pasaulyje“ ir „Gyvūnų karalija“. Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, pirmosios instancijos teismui, taip pat tokių įrodymų neteikė, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neįrodė, jog ji buvo (yra) Europos Sąjungos ar jos valstybių remiamų savanorių programų dalyvė, turinti teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad Dokumento patvirtinimas žyma (Apostille) įrodo šio Dokumento turinio tikrumą.Sutiktina su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, kad šiuo atveju pareiškėja turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog savanorių programa yra remiama Europos Sąjungos ar jos valstybių narių. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde akcentuojama Organizacijos veikla ir pareiškėjos dalyvavimas šioje veikloje nėra teisiškai svarbios aplinkybės.Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti nelegalios migracijos grėsmę, nes buvo nustatytos pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Pareiškėjos nurodomas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtintas Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašas yra teisės aktas, kuris skirtas taikyti būtent Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos jos kompetencijos ribose. Departamentui, sprendžiant užsieniečių nelegalios migracijos grėsmės klausimus, minėtu aktu nėra privaloma vadovautis. Todėl tai, kad šiuo teisės aktu nebuvo vadovaujamasi priimant ginčijamą Sprendimą, nereiškia, kad Sprendimo išvada dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos grėsmės yra nepagrįsta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5141-622/2017). Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atsakovas 2017 m. gruodžio 5 d. apeliacinės instancijos teismui padavė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 3 d. išsiuntė atsakovui pareiškėjos apeliacinį skundą ir įpareigojo jį per 14 kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo gavimo dienos pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą (ABTĮ 139 str. 2 d.). Atsakovas prašo atnaujinti terminą šiam atsiliepimui paduoti, nurodydamas, kad dėl didelio darbo krūvio bei darbuotojų trūkumo negalėjo laiku pateikti šio atsiliepimo. Atsižvelgiant į tai, kad jokie įrodymai, susiję su darbuotojų užimtumu ir negalėjimu anksčiau pateikti atsiliepimo, nėra pateikti, prašymas atnaujinti terminą netenkintinas, o atsiliepimą į apeliacinį skundą atsisakytina priimti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą.
Nutartis neskundžiama.