- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-08
- Bylos Nr.
- 1A-21-383/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00547-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
- Nukentėjusysis
- E. S., E. N. S.
- Kaltinamasis
- F. R.
- Civilinis atsakovas
- „ (duomenys neskelbtini) “
- Civilinis ieškovas
- E. S., E. N. S.
- Advokatai
- Danius Svirinavičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. N. S. atstovo advokato G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo F. R. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. S. ir E. N. S. byloje pareikštas civilinis ieškinys kaltinamajam F. R. ir draudimo bendrovei dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
F. R., teismui buvo atiduotas kaltinant jį, tuo, kad 2014 m. rugsėjo 5 dieną, apie 11.03 val. vairuodamas automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. 60 pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido į jo važiavimo krypties eismo juostą, iš dešinės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį, išėjusiosios pėsčiosios E. N. S. ir ją parbloškė bei sužalojo, sunkiai sutrikdydamas jos sveikatą. Kauno apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog įvykęs pėsčiosios nukentėjusiosios E. A. S. partrenkimas šiuo atveju vertintinas kaip kazusas, o veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu, nėra padaryta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to kaltinamasis F. R. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios E.N. S. atstovas prašė, Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priėmus naują apkaltinamąjį nuosprendį, F. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje ir patenkinti civilinį ieškinį bei priteisti atstovavimo išlaidas.Skunde nurodė, jog LTEC ekspertizės akto Nr.l 1-230(16) išvadoje nurodyta, kad nagrinėjamo eismo įvykio kilimą sąlygojo ne tik E.N. S. įžengimas į važiuojamąją dalį, bet ir tai, kad išteisintasis F. R., važiuodamas žiedine sankryža ir sukdamas į dešinę, nepraleido į pėsčiųjų perėją arba šalia jos įėjusios pėsčiosios. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodytos specialisto išvados iš viso nevertino, todėl negalima teigti, kad išteisinamojo nuosprendžio padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas suponuoja ir tai, jog teismas taip pat nesivadovavo suformuotos Aukščiausiojo Teismo vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, šiuo konkrečiu atveju - dėl vairuotojų pareigos pėstiesiems. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi F. R. parodymais teisme (cituojami parodymai). Teismas, grįsdamas nuosprendį jo parodymais, jog ties nereguliuojama perėja pristabdė greitį, pilnai įsitikino, kad perėjoje ir už jos ribų nėra žmonių, privalėjo atkreipti dėmesį į F. R. parodymų dėl eismo įvykio aplinkybių prieštaringumą, neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, kurie turi esminę reikšmę sprendžiant jo kaltės klausimą, kitus byloje esančius įrodymus ir tik po to konstatuoti, jog šie jo parodymai yra teisingi ir jais grįsti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde pažymima, jog bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad pėsčioji buvo nublokšta 9 metrus už pėsčiųjų perėjos pabaigos (rasta kraujo dėmė), todėl F. R. parodymai, kad jis pastebėjo, jog už pėsčiųjų perėjos apie 10-11 metrų atstumu kelkraštyje stovėjo žmogaus siluetas - nelogiškas ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, nes tokiu atveju pėsčioji būtų nublokšta ne 9 metrus už pėsčiųjų perėjos, o 14.9 -17 metrų važiuojant 30km/h greičiu ir 19.5 - 23.3 metrų, važiuojant 40 km/h greičiu (ekspertizės aktas 2015 m. vasario 10 d. Nr. 11-230(16)). Toks išteisintojo parodymų nenuoseklumas, kitimas ir bandymas kuo palankiau sau pateikti įvykio aplinkybes leidžia abejoti jo parodymų patikimumu, jog prieš perėją pristabdė greitį, pilnai įsitikino, kad perėjoje ir už perėjos nėra žmonių. Tokie jo parodymai laikytini siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bandymas sušvelninti savo atsakomybę, ir negalėjo būti teismui pagrindu grįsti išteisinamąjį nuosprendį. Skundo autoriaus teigimu, nuosprendyje nepagrįstai teigiama, jog <... kaltinamojo vairuojamas automobilis tuo metu, kai pėsčioji žengė į važiuojamąją dalį galėjo būti tik apie 4 metrai atstumu iki per gatvę pėsčiųjų perėjoje ar tuoj už jos ėjusios pėsčiosios ...>. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, tokia teismo išvada niekuo nepagrįsta ir prieštarauja esantiems byloje įrodymams. Atkreipiamas dėmesys, jog liudytojas A. L. niekur neparodė, kad kaltinamasis važiavo priekyje jo apie 10 metrų atstumu, kai pėsčioji žengė iš dešinės pusės į gatvę pėsčiųjų perėjoje ar tuojau pat už jos, kaip kad teigiama nuosprendyje. Teismo išvada, kad kai pėsčioji žengė į važiuojamąją dalį galėjo būti tik apie 4 metrai atstumu iki per gatvę pėsčiųjų perėjoje ar tuoj už jos ėjusios pėsčiosios, paneigiama ir ekspertų išvada, kurioje nustatyta, kad automobiliui važiuojant 30 km/h greičiu, atstumas nuo automobilio iki partrenkimo vietos, galėjo būti nuo 7.5 m. iki 2.4 m., prie 40 km/h greičiu - nuo l0 m. iki 16.6 m. Teismas remiasi šia eksperto išvada, tačiau priešingai, niekuo nemotyvuodamas, daro priešingą išvadą. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog teismų praktikoje nustatant kelių eismo taisykles pažeidusio asmens kaltę pagrįstai atsižvelgiama ir į tai, kad, vertinant vien tik kaltininko parodymus apie eismo įvykio aplinkybes, ne visada galima objektyviai nustatyti, ar jis turėjo ir galėjo numatyti nusikalstamų padarinių kilimo galimybę. Tokiais atvejais būtina vadovautis ir objektyviaisiais požymiais, nes subjektyvieji veikos požymiai savo turiniu turi visiškai atitikti veikos objektyviuosius požymius, tik tada veikos kvalifikavimas bus teisingas. Teismai, spręsdami kaltės klausimą, turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą ir kitas aplinkybes. Iš F. R. parodymų matyti, jog oro sąlygos buvo geros, matomumas geras, vairavo techniškai tvarkingą automobilį, eismas intensyvus nebuvo, išvažiuojant iš žiedinės sankryžos į Kovo 11-osios g. žinojo, kad yra kelio ženklais pažymėta nereguliuojama pėsčiųjų perėja, matė, kad už pėsčiųjų perėjos apie 10-11 metrų atstumu jam iš dešinės pusės kelkraštyje stovi žmogaus siluetas ( apklaustas liudytoju ), todėl artėdamas prie pėsčiųjų perėjos turėjo būti itin atidus, įvertinti, kad bet kurio momentu toje vietoje važiuojamąją kelio dalį gali kirsti pėsčiasis. Iš tyrimo metu surinktų duomenų, fotonuotraukų matyti, kad pėsčiųjų perėja pažymėta tinkamu kelio ženklu ir žymėjimu važiuojamojoje kelio dalyje, todėl aiškiai vizualiai matoma. Nukentėjusiosios atstovo įsitikinimu, bylos nagrinėjimo teisme surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad F. R., elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, padarė KET 37 p. numatytą pažeidimą. Pažymima, kad net ir nustačius, jog kaltininkas konkrečioje situacijoje neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, tačiau jeigu situacija, dėl kurios jis prarado tokią galimybę, susiklostė dėl jo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų, laikoma, kad ši aplinkybė neeliminuoja jo kaltės. Apelianto manymu, vertinti F. R. veiksmus kaip kazusą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Atsiliepimu į apeliacinį nukentėjusiosios E. N. S. atstovo skundą, civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ atstovas prašo, nukentėjusiosios atstovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis E. S. ir prokurorė prašė, nukentėjusiosios E.N. S. atstovo apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis F. R. ir jo gynėjas bei civilinio atsakovo atstovas prašė, apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios E. N. S. atstovo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai F. R. iš kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalies išteisino. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apylinkės teismas išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiojo, ekspertų parodymus, ekspertų ir specialisto išvadas, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.Nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir F. R. nepagrįstai išteisino. Nukentėjusiosios atstovo įsitikinimu, bylos nagrinėjimo teisme surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad F. R., elgdamasis nusikalstamai nerūpestingai, padarė KET 37 punkte numatytą pažeidimą.Teisėjų kolegija su šiais nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog F. R. nepadarė veikos, turinčios BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o to paties straipsnio 3 dalis – už tų pačių veikų atlikimą, dėl kurių buvo sunkiai sutrikdyta kito asmens sveikata. Kadangi BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, nusikaltimo sudėties konstatavimui be minėtų objektyvių požymių būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus ir sunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo atveju, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad pačios nukentėjusiosios E. N. S. nerūpestingas elgesys, neatitinkantis KET reikalavimo prieš pereinant gatvę įsitikinti, ar tai daryti yra iš tiesų saugu, o ne F. R. veika, kad jis nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ar nepristabdė, nesulėtino greičio, buvo būtina sąlyga eismo įvykiui kilti ir pagrindinė šio įvykio priežastis, tai yra buvo priežastiniame ryšyje su nustatytais padariniais pačiai nukentėjusiajai (jos sužalojimu įvykusio eismo įvykio metu). Tuo tarpu dėl automobilio vairuotojo veiksmų buvo padarytą išvada, kad F. R., staiga atsiradus kliūčiai jo važiuojamojoje kelio dalyje, tai yra nukentėjusiajai E.N. S. staiga prieš pat jo vairuojamą automobilį įžengus į gatvę pėsčiųjų perėjoje ar iš karto už jos, neturėjo galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas F. R. išteisinimo klausimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 281 straipsnio 3 dalyje padarymo, pagrįstai rėmėsi išteisintojo F. R. parodymais, kuris tiek savo pirminio paaiškinimo metu (t. 1 b. l. 21), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 114-116, t. 2 b. l. 79-80), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (t. 3 b. l.104-105) kategoriškai teigė, jog važiuodamas (duomenys neskelbtini) prospekto žiedine sankryža ir iš jos pasukęs į (duomenys neskelbtini) ties nereguliuojama perėja pristabdė greitį ir pilnai įsitikino, kad perėjoje ir už perėjos nėra žmonių. Pavažiavęs apie 10 metrų pajuto stuktelėjimą, trinktelėjimą ir pamatė, kad griūna žmogus jam iš dešinės pusės prie automobilio žibinto. Iš karto pradėjo stabdyti automobilį ir pavažiavęs 7-8 metrus pilnai sustojo. Išlipęs pamatė prie kelio krašto gulinčią partrenktą moteriškę. Kadangi moteriškė prieš jo vairuojamą automobilį į gatvę išėjo staiga ir nelauktai, sustabdyti automobilio tiesiog negalėjo. Moteris į gatvę išėjo iš dešinės pusės, todėl kliudė ją su dešine automobilio priekinės dalies puse. Moteris, kurią partrenkė per gatvę ėjo jau už perėjos. Iki susidūrimo prieš perėją buvo sulėtinęs greitį iki 30 km/h. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu F. R. patvirtino tas pačias įvykio aplinkybes, kurias buvo nurodęs pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei ikiteisminio tyrimo metu, kategoriškai teigė, jog kai važiavo per perėją, perėja buvo tuščia, moterį pamatė tik tada, kai atsitrenkė į jo mašiną (t. 3 b. l. 197). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į F. R. prieštaringus bei neatitinkančius faktinėms bylos aplinkybėms parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių, kad jis pastebėjo, jog už pėsčiųjų perėjos apie 10 - 11 metrų atstumu kelkraštyje stovintį žmogaus siluetas, nes tokiu atveju pėsčioji būtų nublokšta ne 9 metrus už pėsčiųjų perėjos, o 14.9 -17 metrų važiuojant 30 km/h greičiu ir 19.5 - 23.3 metrų, važiuojant 40 km/h greičiu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, F. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodė tas pačias eismo įvykio aplinkybes, o tai, kad visuose parodymuose įvykio aplinkybes jis nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės aplinkybės, kurias kiekvienas asmuo gali ir atsiminti skirtingai, nes nuo įvykio yra praėję nemažai laiko, be to, F. R. yra garbaus amžiaus, neduoda pagrindo jo parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus. Tai, kad F. R. savo automobiliu kliudė nukentėjusiąją pėsčiųjų perėjos ribose arba šalia jos, patvirtino 2016 m. vasario 10 d. Nr. 11-230 (16) ekspertizės aktas (t. 2 b. l. 7-12). Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas, grįsdamas nuosprendį F. R. parodymais, jog ties nereguliuojama perėja pristabdė greitį, pilnai įsitikino, kad perėjoje ir už jos ribų nėra žmonių, neatkreipė dėmesio į jo parodymų dėl eismo įvykio aplinkybių prieštaringumą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertino tai, kad įrodymai dėl to, ar F. R. stabdė savo vairuojamą automobilį prieš pėsčiųjų perėją yra prieštaringi, kadangi ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju A. L. nurodė, kad priekyje jo važiavęs išteisintasis automobilio nepristabdė iki kol partrenkė pėsčiąją, nors pats išteisintasis F. R. kategoriškai teigė, jog ties nereguliuojama perėja pristabdė greitį ir pilnai įsitikino, kad perėjoje ir už perėjos nėra žmonių, tačiau kaip ir nurodė teismas, vien tik galimai padarytas KET pažeidimas negali patvirtinti F. R. kaltės dėl eismo įvykio. Pirmosios instancijos teisme prieštaravimų tarp minėto liudytojo ir F. R. parodymų pašalinti nepavyko, kadangi A. L. į teismo posėdį išsikviesti ir apklausti nebuvo galimybės, todėl teismas F. R. parodymus vertino visų kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, padarydamas pagrįstą išvadą, jog ištirtų įrodymų visumos analizė neduoda pagrindo pripažinti, kad F. R. padarė KET pažeidimus, kurie buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniaisIkiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tiesiogiai eismo įvykį matęs liudytojas A. L., kuris nurodė, kad eismo įvykio dieną važiavo (duomenys neskelbtini) nuo žiedinės sankryžos su (duomenys neskelbtini) ir turėjo važiuoti į (duomenys neskelbtini). Važiavo pirma eismo juosta ir matė kaip priekyje jo iki 10 metrų atstumu važiuoja lengvasis automobilis Audi 80. Išvažiuojant iš žiedinės sankryžos jau matė iš toliau kaip apie žingsnis iki pėsčiųjų perėjos prie važiuojamosios dalies stovi moteris. Priekyje važiuojančio automobilio Audi 80 važiavimo greitis buvo apie 40 km/h. Automobilis Audi 80 prieš perėją nepristabdė ir staiga pamatė kaip minėta moteris žengė į važiuojamąją dalį ir priekyje važiavęs automobilis trenkėsi į žengiančią moterį, kuri nuo smūgio persivertė per automobilio variklio dangtį ir nukrito važiuojamojoje dalyje už perėjos, o automobilis Audi sustojo dar šiek tiek pavažiavęs už jos į priekį. Prieš įvykstant susidūrimui su pėsčiąją jokio garsinio signalo negirdėjo ir kiek matė automobilis Audi prieš pėsčiųjų perėją visiškai nestabdė. Pagal automobilio Audi važiavimo kryptį pėsčioji į kelio važiuojamąją dalį įžengė iš dešinės pusės (t. 1 b.l.110-111). Kaip jau minėta šio liudytojo pirmosios instancijos teisme nebuvo galimybės apklausti, teismo posėdžio metu buvo perskaityti jo parodymai ir teismas pagrįstai juos vertino tiek, kiek jie neprieštaravo kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai, be to, minėti liudytojo parodymai kitų įrodymų kontekste, buvo reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą vertinant kitus įrodymus ir pagrindžiant jais išvadas dėl įrodymų vertinimo. Taip pat, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, spręsdamas F. R. išteisinimo klausimą pagrįstai rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis: LTEC ekspertizės akto Nr. 11-862(15) išvada, kurioje nurodyta, kad eismo įvykio eiga (mechanizmas) buvo tokia: automobilis „Audi 80“, vairuojamas F. R., (duomenys neskelbtini) žiedinėje sankryžoje važiavo pirma eismo juosta iš (duomenys neskelbtini)., kai (duomenys neskelbtini) nereguliuojamoje sankryžoje arba iš karto už jos į važiuojamąją dalį įžengė pėsčioji E.N. S. ir automobilis „Audi 80“ priekinės dalies dešine puse (ties dešinės pusės žibinto vidiniu kraštu) partrenkė pėsčiąją. Nuo kontakto su automobiliu pėsčioji užvirto ant šio automobilio variklio dangčio ir buvo nublokšta automobilio „Audi 80“ važiavimo kryptimi ant važiuojamosios dalies ties užfiksuota kraujo dėme. Jei pėsčioji ėjo automobilio „Audi 80“ vairuotojui iš dešinės pusės, tai pėsčiosios E.N. S. veiksmai – įžengė į važiuojamąją dalį prieš pat artėjantį automobilį „Audi 80“ ir sudarė neišvengiamą kliūtį jo vairuotojui F. R. – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jei pėsčioji per važiuojamąją dalį ėjo automobilio „Audi 80“ vairuotojui iš kairės pusės, tai automobilio vairuotojo F. R. veiksmai – laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir partrenkė pėsčiąją E.N. S. – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Jei pėsčioji per važiuojamąją kelio dalį ėjo automobilio „Audi 80“ vairuotojui iš dešinės pusės, tai automobilio „Audi 80“ vairuotojas F. R., važiuodamas 30-40 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jei pėsčioji per važiuojamąją kelio dalį ėjo automobilio „Audi 80“ vairuotojui iš kairės pusės, tai automobilio „Audi 80“ vairuotojas F. R., važiuodamas 30-40 km/h greičiu, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. ( t. 1, b.l. 138-142); LTEC ekspertizės akto Nr. 11-3114(14) išvada, kurioje nurodyta, kad pėsčiosios E.N. S. sužalojimų padarymo mechanizmas, tikėtina, buvo toks: pėsčioji buvo kliudyta automobilio „Audi 80“ priekinės dalies dešine puse (ties dešiniojo žibinto vidiniu kraštu). Nuo kontakto su automobiliu pėsčioji užvirto ant variklio dangčio, buvo nublokšta automobilio „Audi 80“ važiavimo kryptimi ir dešine kūno puse nukrito ant važiuojamosios dalies. Šio kontakto metu buvo padaryta muštinė žaizda galvos plaukuotos dalies dešinėje pusėje, kraujosruva dešiniame skruoste, dešinės pusės momenkaulio, smilkinkaulio žvyno, pleištakaulio dešiniojo didžiojo sparno ir dešinio skruostikaulio lanko lūžiai, kraujo išlaja po kietuoju dangalu ir po voratinkliniu dangalu, galvos smegenų žievės sumušimas dešinėje smilkininėje srityje, poodinė kraujosruva dešinėje klubinėje srityje, dešiniojo šlaunikaulio kaklelio lūžis, kryžkaulio lūžis dešinėje, dešinio gaktikaulio abiejų šakų lūžiai (t. b. l., b.l. 143-145); LTEC ekspertizės akto Nr. 11-230(16) išvada, kurioje nurodyta, kad automobilio „Audi 80“ vairuotojo nurodytas greitis apie 30-40 km/h yra tikėtinas. Nėra pagrindo teigti, kad automobilio greitis partrenkimo metu buvo 50 km/h. Techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad pėsčioji E. N. S., įžengdama į važiuojamąją dalį prieš pat artėjantį automobilį Audi sudarė neišvengiamą kliūtį iš kairės artėjusiam automobiliui Audi , bei tai, kad automobilio Audi vairuotojas F. R., važiuodamas (duomenys neskelbtini) žiedine sankryža ir sukdamas į dešinę, nepraleido į pėsčiųjų perėją arba šalia jos įėjusios pėsčiosios. F. R. važiuodamas 30-40 km/h ir stabdydamas, kuomet pėsčioji įėjo į kelio važiuojamąją dalį, neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Pati pėsčioji E.N. S. judėdama į kitą gatvės pusę, nesudarydama kliūties jai iš kairės pusės artėjusiam automobiliui „Audi 80“, būtų turėjusi techninę galimybę išvengti eismo įvykio. Automobiliui važiuojant 30 km/h greičiu orinetacinis pėsčiojo nubloškimo atstumas yra 5,9-8 m., o važiuojant 40 km/h greičiu – 10,5 – 14,3 m. (t.2, b.l. 6-12); LTEC ekspertizės akto Nr. 11-2630(15) išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiosios E. N. S. kūno sužalojimo padarymo eiga tikėtina buvo tokia: automobilis Audi priekinės dalies dešine puse kliudė iš dešinės į kairę pagal automobilio važiavimo kryptį judėjusią pėsčiąją. Po sąlyčio su automobiliu pėsčioji buvo nublokšta nuo automobilio ir kūno dešine puse trenkėsi į kelio dangą, dėl to buvo padaryta muštinė žaizda galvos plaukuotosios dalies dešinėje pusėje, kaukolės skliauto dešinės pusės lūžis, nueinantis į pamatą ir dešinio skruostikaulio lanko lūžis, dešinės klubinės pusės priekinės ir galinės dalies lūžiais. Tikėtina, pėsčioji E.N. S. judėjo kryptimi iš dešinės į kairę automobilio Audi važiavimo krypties atžvilgiu (t.2 , b.l.14-16). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. V. patvirtino LTEC ekspertizės aktų Nr. 11-2630(15) ir Nr. 11-230(16) išvadas bei kategoriškai nurodė, kad automobilio greitis nebuvo didelis. Tikėtina 30-40 km/h, bet pagal nustatytas aplinkybes buvo arčiau 30 km/h. Jei automobilis važiuotų 50 km/h, tai žmogus po smūgio būtų užmestas ant kapoto ir trenktųsi į stiklą. Kad automobilio greitis buvo nedidelis patvirtina ne tik tai, kad ant automobilio nėra faktiškai kontakto pėdsakų su pėsčiuoju, tačiau ir tai, kad sužalota yra dešinė pėsčiosios pusė. Tai rodo, kad kontaktas susidūrimo metu nebuvo stiprus ir kūnas nesivertė ore. Kai pėsčioji įžengia į perėją, vairuotojui atsiranda pareiga stabdyti. Šioje situacijoje automobilis neturėjo galimybės sustoti iš karto, kai vairuotojas pamatė pėsčiąją. Vairuotojas šiuo konkrečiu atveju neturėjo galimybės išvengti partrenkimo, nes stabdymui reikalingas kelias buvo ilgesnis nei atstumas, buvęs nuo automobilio iki pėsčiosios tuo momentu, kai pėsčioji žengė į važiuojamąją kelio dalį (t.3 b. l. 44-45). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ištirtus įrodymus padarė išvadą, kad nukentėjusioji E.A. S. šioje susidariusioje situacijoje elgėsi ne visiškai taip, kaip privalėtų pagal KET pėstiesiems keliamus reikalavimus, nes įžengė į važiuojamąją kelio dalį pėsčiųjų perėjoje ar tuoj už jos prieš pat jai iš kairės atvažiuojantį kaltinamojo automobilį visiškai neįsitikinusi, ar tai daryti saugu, o F. R. tuo metu (grėsmės kilimo momentu) techninės galimybės išvengti partrenkimo susiklosčiusioje situacijoje iš viso neturėjo, nes nukentėjusioji į gatvę įžengė prieš pat jo atvažiuojantį automobilį, kai jo sustabdymui buvęs tuo metu atstumas iki partrenkimo vietos buvo nebepakankamas. Teismui nekilo abejonių, kad ne vairuotojo F. R., o pėsčiosios padaryti KET pažeidimai buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia eismo dalyviai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo būtiname priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas tokiais atvejais apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reikalauja nustatyti, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas reikalauja nustatyti, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Padaryta veika (kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs ekspertizių išvadas bei kitus surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent pėsčiosios E.A. S. padarytas KET pažeidimas, o ne išteisintojo veika, kad jis nesustojo prieš pėsčiųjų perėją ar nepristabdė, nesulėtino greičio, buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Jeigu toje eismo įvykio situacijoje nukentėjusioji E. A. S. būtų laikiusius KET reikalavimų pėstiesiems ir būtų prieš žengdama į pėsčiųjų perėją pažiūrėjusi į kairę pusę, tai neabejotinai būtų pamačiusi link jos artėjantį F. R. automobilį ir tokiu atveju būtų galėjusi imtis visų atsargumo priemonių, kad saugiai pereiti gatvę. Tokiu atveju eismo įvykis nustatytomis aplinkybėmis būtų iš viso neįvykęs ir padariniai nebūtų atsiradę. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog vairuotojas turi pareigą prieš reguliuojamą perėją sulėtinti greitį ar net visiškai sustoti, numatyti, kad į važiuojamąją dalį gali išeiti pėstieji, tačiau kaip ir pažymima skundžiamame nuosprendyje, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, kaip nagrinėjamu atveju prieš pat atvažiuojantį F. R. automobilį į gatvę žengusi nukentėjusioji, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų ar juolab išvengtų. Kartais, to padaryti, net ir nepažeidus jokių KET reikalavimu, techniškai nebūtų buvę įmanoma. Kaip nustatyta šioje byloje, dėl ilgesnio stabdymo kelio nei buvo nustatytas atstumas iki partrenkimo vietos grėsmės kilimo metu, techninės galimybės sustabdyti automobilį iš viso nebuvo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertinta LTEC ekspertizės akto Nr. 11-230(16) išvada, kurioje nurodyta, kad nagrinėjamo eismo įvykio kilimą sąlygojo ne tik E.N. S. įžengimas į važiuojamąją dalį, bet ir tai, kad išteisintasis F. R., važiuodamas žiedine sankryža ir sukdamas į dešinę, nepraleido į pėsčiųjų perėją arba šalia jos įėjusios pėsčiosios, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Pažymėtina ir tai, jog minėtoje ekspertizės akto išvadoje yra nurodytas tik eismo įvykio kilimo mechanizmas, kuris nepatvirtina, kad būtent F. R. veika ir galimas KET pažeidimas buvo būtinoji nustatytų padarinių kilimo sąlyga.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios atstovo apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų, kad F. R., staiga atsiradus kliūčiai jo važiuojamojoje kelio dalyje, tai yra nukentėjusiajai E. A. S. staiga prieš pat jo vairuojamą automobilį įžengus į gatvę pėsčiųjų perėjoje ar iš karto už jos, neturėjo galimybės sustabdyti automobilio ir išvengti eismo įvykio, todėl įvykęs nukentėjusiosios E. A. S. partrenkimas teismo buvo vertintas kaip kazusas, o veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiu, nėra padaryta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nukentėjusioji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Pažymėtina ir tai, jog vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nuostatomis, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir išteisindamas F. R. tuo pagrindu, kad nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, paliko civilinį ieškinį nenagrinėtą, todėl šiuo atveju civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.270 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu
nutaria:
Nukentėjusiosios E. N. S. atstovo advokato G. L. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.