- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-19
- Bylos Nr.
- e2A-36-357/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Pareiškėjas
- G. B.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonės „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įsigijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas G. B. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į pastatą – sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis, G. B., daugiau nei dešimt metų sąžiningai ir teisėtai valdo sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), esantį šalia G. B. įmonei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini), priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šis sandėlis nekilnojamojo turto registre neregistruotas, nuosavybės teise niekam nepriklauso. Pareiškėjas minėtą sandėlį, kuris skirtas technikos sandėliavimui, pradėjo valdyti anksčiau nei 2005 m. sausio 3 d., kai tą dieną G. B., G. B. individualios įmonės savininkas, sudarė Elektros energijos perdavimo (tiekimo) – pirkimo (vartojimo) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini), dėl elektros energijos pirkimo (vartojimo) autogaražo, esančio šalia(duomenys neskelbtini) teritorijos apšvietimui ir remonto darbams. Pareiškėjas sandėlį prižiūri ir tvarko kaip savo, jo užsakymu suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Sandėlis yra pastatytas seniai, t. y. 1988 m., iki šiol niekas pretenzijų dėl jo pareiškėjui, kuris jį valdo, nepareiškė, vadinasi sandėlis buvos pastatytas teisėtai, pagal tuo metu galiojantį reglamentavimą ir jis gali būti registruotas viešajame registre ir priklausyti asmeninės nuosavybės teise. Sandėlis, kurio nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu prašo nustatyti pareiškėjas, atitinka reikalavimus, kurie teisės aktais buvo nustatyti sandėliams, kaip privačios nuosavybės teisės objektams, nes sandėlis yra toje miesto dalyje, kurioje yra ir daugiau analogiškų statinių. Šalia esantis pastatas – šiluminis mazgas, kuris nuosavybės teise priklauso įmonei, kurios direktorius yra pareiškėjas, pastatytas dar anksčiau, t. y. 1976 metais. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad sandėlis buvo pastatytas teisėtai, tik jis nebuvo įregistruotas, o jį pastačiusi įmonė yra likviduota. Pareiškėjas G. B. yra sąžiningai įgijęs sandėlį, užvaldydamas daiktą pagrįstai buvo ir yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių į užvaldomą sandėlį, visą įgyjamosios senaties laiką sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai jį valdė, prižiūrėjo bei remontavo, taip pat laikė ir remontavo jame savo įmonės techniką, ir jam nėra žinoma apie jokias kliūtis, trukdančias įgyti jam minėtą sandėlį asmeninės nuosavybės teise, todėl prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ atsiliepime į pareiškimą su juo nesutiko. Nurodė, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Pažymėjo, jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų apie turto atsiradimą bei nuosavybės teisės perėjimą, todėl darytina išvada, kad turtas nuo pat jo sukūrimo iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Kadangi byloje nėra įrodymų, kad ginčo turtas būtų privatizuotas ar perduotas kitų asmenų nuosavybėn, teigia, jog ginčo turtas šiai dienai laikytinas valstybės nuosavybe ir pareiškėjo pareiškimas negali būti tenkinamas.
4. Suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad savivaldybės apskaitos registruose įrašų apie šį statinį nėra, procedūros dėl turto pripažinimo bešeimininkiu nebuvo vykdomos. Nurodė, kad neprieštaraus pareiškimo tenkinimui, jei pateikti ir ištirti įrodymai leis daryti išvadą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į statinį.
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog pareiškimo tenkinimui neprieštarauja. Pažymėjo, jog pastatų disponavimo klausimai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencijai nepriskirti. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų 1999-03-09 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.4 punktas reglamentuoja, kad piliečiai gali nuosavybės teise įsigyti žemės sklypus, kurių reikia nuosavybės teise priklausantiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Minėtų taisyklių 10 punktas nurodo, kad Sprendimus parduoti valstybinę žemę priima, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą pasirašo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos padalinio vadovas. Vadovaujantis aukščiau minėto nutarimo nuostatomis, jeigu teismas nustatys juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas teisėtai įgijo nuosavybės teisę į pastatą, ir pareiškėjas nuosavybės teisę įregistruos Nekilnojamojo turto registre, asmuo įgys teisę į sklypo formavimą prie pastato, jeigu pastatas bus naudojamas ir tinkamas naudoti pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2021 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo G. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė.
7. Teismas nurodė, kad sandėlis buvo pastatytas 1988 m., ir duomenų kas yra jo statytojas byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjo ir liudytojo V. P. prielaidos, jog šis sandėlis buvo pastatytas A. N. arba (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstos, nes (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo sandėlio statybos, o tai, kad sandėlį, atsižvelgiant į šio pastato dydį, pirminę paskirtį ir lokalizaciją 1988 m. iš privačių lėšų galėjo pastatyti fizinis asmuo menkai tikėtina. Nesant jokių sandėlio statybą įteisinančių dokumentų, taip pat nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad sandėlis galėjo būti pastatytas iš privačių lėšų, teismas darė išvadą, jog šis turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu ir priklausė valstybei. Nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) ar A. N., o vėliau pareiškėjas G. B. specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka privatizavo valstybei priklausiusį turtą, todėl šis turtas, t. y. sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. B. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. B. pareiškimą patenkinti, nustatyti, kad G. B. įgijo nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį į pastatą, sandėlį, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypo, adresas (duomenys neskelbtini), priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nepagrįstai nustatė, jog turtas, t. y. sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise, nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) ar A. N., o vėliau pareiškėjas G. B. specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka privatizavo valstybei priklausiusį turtą. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Šiuo atveju turtas buvo sukurtas fizinio asmens pastangomis, ir valdytas kaip fizinio asmens, o vėliau kaip įmonės turtas. Kadangi sandėlio pastatymas vyko santvarkos pasikeitimo laikotarpiu, todėl akivaizdu, jog statybos dokumentai neišliko. Teismas tuo pačiu prieštarauja sau, visų pirma teigdamas, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas ar kiti asmenys privatizavo valstybei priklausiusį turtą, po to jau teigia, kad šis turtas tapo valstybės nuosavybe.
8.2. Minimas sandėlis niekada nebuvo valstybės nuosavybė. Kadangi jis nebuvo pabaigtas statyti ir priduotas, todėl ir nebuvo įregistruotas nuosavybės teise nei fiziniam, nei juridiniam asmeniui. Bylos duomenimis nustatyta, jog savivaldybė skyrė žemės sklypą pastato statybai, buvo gautas statybos leidimas, nors šie dokumentai ir nėra išlikę, tačiau akivaizdu, kad savavališkai užimti žemės sklypą bei statyti niekas negalėjo. Neteisėtos statybos buvo ir yra draudžiamos tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal dabar galiojantį CK. Šias aplinkybes patirtino liudytojas V. P. ir pats pareiškėjas. O remiantis 2007-05-05 pažyma, (duomenys neskelbtini) vadovas dokumentų neperdavė. Savivaldybės apskaitos registruose įrašų apie šį sandėlį taip pat nėra.
8.3. Byloje esantis žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), planas, kuriame ir nurodyta (duomenys neskelbtini) gretimybė, yra tas pats adresas kaip ir (duomenys neskelbtini) įmonės adresas. Todėl akivaizdu, jog sandėlis buvo valdomas A. N. ir/ar jo įmonės (duomenys neskelbtini). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog fizinis asmuo negalėjo pastatyti ginčo sandėlio iš privačių lėšų, nes jų jis turėjo, nes pastatė minimą sandėlį. Tuo metu buvo statoma daug panašaus pobūdžio pastatų, jis nebuvo kažkoks išskirtinis, ar toks, kad jo negalėtų pastatyti fizinis asmuo savo ar skolintomis lėšomis.
8.4. Teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi tik kadastro byloje nurodytu tariamu sandėlio statybos pradžios ir pabaigos momentu, t. y. 1988 m., tačiau to nepatvirtina jokie duomenys. Neaišku kuo remiantis matininkas padarė tokį įrašą, ar spėjimo būdu, ar remdamasis kažkokiais duomenimis. 1998-12-31 žemės sklypo plane sandėlis, kaip gretimo sklypo savininkas (nuomininkas, naudotojas) nurodytas (duomenys neskelbtini). Kas patvirtina, jog tai nebuvo valstybės nuosavybė, o tuo metu, t. y. žemės sklypo plano sudarymo metu – 1998-12-31 – privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje buvo leidžiama turėti bet kokį turtą (1964 m. CK 95 straipsnio 2 dalies redakcija galiojusi nuo 1998-12-31).
8.5. Teismas negalėjo konstatuoti ir nustatyti, jog sandėlis tapo valstybės nuosavybė, nes toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas, turėdamas teisę pareikšti savarankiškus reikalavimus, to nedarė. Valstybei atstovaujantis suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas elgėsi pasyviai, ir iš esmės vienintelis prieštaravo pareiškimo patenkinimui, kai tuo tarpu tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškimo tenkinimui neprieštaravo.
8.6. Pareiškėjas G. B. nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu būdu, t. y. jis nėra savininkas. Nors jis ir mokėjo dalimis už įgyjamą sandėlį. Sandėlis nėra ir nebuvo valstybės ar savivaldybės nuosavybė. VĮ Turto bankas apie jo egzistavimo iki teismo posėdžio net nežinojo. Ir jis nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu. Pareiškėjas sąžiningai įgijo daiktą ir visą laiką sąžiningai jį valdo. Daiktas visą laiką valdomas teisėtai, kiti asmenys nepareiškė jokių reikalavimų į daiktą. Pareiškėjas visą laiką daiktą valdė atvirai, nesislapstydamas, nes sandėlyje remontuodavo ir laikydavo transporto priemones. Daiktas valdomas nepertraukiamai, nebuvo perleistas kitiems asmenims. Visą laiką daiktą pareiškėjas valdė kaip savą, jį tvarkė savo lėšomis, prižiūrėjo. Sudaręs elektros sutartį, mokėjo mokesčius. Daiktą pareiškėjas valdo daugiau nei dešimt metų.
Atsiliepimas
9. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktu atsiliepimu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. B. pareiškimą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Pritartina, kad G. B. pareiškimas atitinka įgyjamosios senaties sąlygas, kurias pareiškėjas papildomai nurodė skunde.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Teismo sprendimu sandėlis nebuvo pripažintas neteisėtu statiniu.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ pateiktu atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą įsigilinęs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes bei teismų praktiką ginčo klausimu.
10.2. CK 1.73 str. 1 dalyje nurodyta, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų, sudaromi rašytine forma (atitinkama norma buvo ir 1964 m. redakcijos CK 43 str. 2 dalyje - nuo 500 Lt sandoriai turėjo būti sudaromi rašytine forma). Apeliantas nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinėje instancijoje nepateikė įrodymų, kad jis už įsigyjamą sandėlį atsiskaitė su (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. N. sumokėjęs pagal žodinį susitarimą 35 000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl skundo argumentų
12. Byloje sprendžiama, ar pareiškėjas G. B. yra įgijęs nuosavybės teisę į pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį.
13. Pirmosios instancijos teismas vertino šiuos byloje esančius įrodymus ir juos aptarė: 1) iš pareiškėjo užsakymu atliktos ir 2017 m. vasario 9 d. sudarytos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, registro Nr. (duomenys neskelbtini), sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra pastatytas sandėlis, pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato statybos pradžios ir pabaigos metai - 1988 m.; 2) remiantis 1998 m. gruodžio 31 d. žemės sklypo planu matyti, kad minėtas statinys yra žemės sklype, kuriame taškų (duomenys neskelbtini) gretimybė yra (duomenys neskelbtini); 3) iš Juridinių asmenų registro duomenų apie (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), matyti, kad (duomenys neskelbtini) steigimo sutartis pasirašyta 1990 m. lapkričio 14 d. ir Juridinių asmenų registre ši įmonė įregistruota 1991 m. sausio 3 d., o 2007 m. gegužės 24 d. ši įmonė likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro; 4) iš 2005 m. sausio 3 d. (duomenys neskelbtini) ir G. B. individualios įmonės pasirašytos Elektros energijos pardavimo (tiekimo) – pirkimo (vartojimo) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), elektrinių įrenginių schemos matyti, kad šia sutartimi buvo sutarta dėl to, kad nuo (duomenys neskelbtini) elektros įrenginių bus prijungtas kabelis elektros energijos tiekimui šalia esančiam auto garažui, kuris, kaip paaiškino teismo posėdžio metu pareiškėjas, ir yra ginčo sandėlis; 5) nors teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog elektros energija pagal šią sutartį iki šiol tiekiama šiam sandėliui ir už ją yra mokama, tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė; 6) pareiškėjo teigimu, jis 2004 m. susitarė su (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. N. dėl sandėlio įsigijimo už 35 000 Lt ir sumokėjo už jį dalimis, tačiau A. N., žadėjęs įteisinti statinį kaip nebaigtą statybą ir sutvarkyti dokumentus, to nepadarė, kol galiausiai mirė; 7) liudytojas V. P. patvirtino matęs, kaip pareiškėjas prašydavo A. N. sutvarkyti pastato dokumentus, tačiau ar buvo už jį atsiskaityta nežino; 8) iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo rašto matyti, kad (duomenys neskelbtini) 1988 m. sandėlio statybos leidimas, projektas ir kiti dokumentai archyvui saugojimui neperduoti, o Mažeikių rajono Liaudies deputatų tarybos Rajono architekto, kapitalinės statybos skyriaus valstybinių pastatų perdavimo – priėmimo eksploatacijai 1988-1990 m. aktuose žinių nerasta; 9) sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas kitų asmenų vardu, nėra įtrauktas į savivaldybės apskaitos registrus ar pripažintas bešeimininkiu; 10) pareiškėjo G. B. teigimu, būtent jis nuo 2005 m. naudojasi šiuo pastatu, yra jį tvarkęs ir padaręs privažiavimą, nors teismui tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitais nuosavybės teisės įgijimo būdais iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
15. Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2011, 3K-3-103/2015 ir kt.).
17. Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalį fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
18. CK 4.69 straipsnio, nustatančio, kokie daiktai gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamąja senatimi, 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 22 punktas). Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
19. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims.
20. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Pareiškėjas nurodo, kad daugiau nei dešimt metų sąžiningai ir teisėtai valdo sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), šalia G. B. įmonei – (duomenys neskelbtini) priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ginčo turtas - sandėlis nekilnojamojo turto registre neregistruotas, nuosavybės teise niekam nepriklauso. Pareiškėjas minėtą sandėlį, kuris skirtas technikos sandėliavimui, pradėjo valdyti anksčiau nei 2005 m. sausio 3 d., kai tą dieną G. B., G. B. individualios įmonės savininkas, sudarė Elektros energijos perdavimo (tiekimo) – pirkimo (vartojimo) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), su (duomenys neskelbtini), dėl elektros energijos pirkimo (vartojimo) auto garažo apšvietimui ir remonto darbams, esančiam šalia (duomenys neskelbtini) teritorijos. Pareiškėjas sandėlį prižiūri ir tvarko kaip savo, jo užsakymu suformuota Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, iš kurios matyti, jog sandėlio statybos pradžios ir pabaigos metai – 1988 metai, sandėlio bendras plotas 746,52 kv. m., užstatytas plotas – 775 kv. m., žymėjimas plane (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju, nuo 1988 m. niekas pretenzijų dėl jo pareiškėjui nepareiškė, sandėlis buvos pastatytas teisėtai, pagal tuo metu galiojantį reglamentavimą ir jis gali būti registruotas viešajame registre ir priklausyti asmeninės nuosavybės teise. Šalia esantis pastatas – šiluminis mazgas, kuris nuosavybės teisė priklauso įmonei, kurios direktorius yra pareiškėjas, pastatytas dar anksčiau, t. y. 1976 metais. Sandėlis buvo pastatytas teisėtai, tik jis nebuvo įregistruotas, o įmonė jį pastačiusi likviduota ir jokių duomenų nėra ir pareiškėjas negali jų pateikti, nes priešingu atveju, tai matytųsi viešajame registre. Pareiškėjo vertinimu, niekas neturi daugiau teisių į užvaldomą sandėlį.
22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo sandėlis yra valstybei priklausantis turtas, todėl nevertino kitų pareiškėjo nurodytų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo, nes draudimas įgyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ginčo turtas priklauso valstybei, darė tuo pagrindu, kad nėra jokių sandėlio statybą įteisinančių dokumentų, taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad sandėlis galėjo būti pastatytas iš privačių lėšų. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
23. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės nuosavybės į ginčo turtą faktinės aplinkybės įrodytumo, iš esmės netyrė ir nevertino kitų bylos duomenų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti nurodytą aplinkybę.
24. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Ar turtas priklauso valstybei nuosavybės teise, kurį remiantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi draudžiama pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl ilgalaikio valdymo, vertintina iš bylos duomenų visumos nustačius teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad jis buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas privačių asmenų (juridinių ar fizinių) nuosavybėn.
25. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams.
26. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Lietuvos respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Jei daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi galimybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
28. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, nepasisakė dėl fakto, taip pažeidė CPK 185 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų nuostatas. Šių proceso teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
29. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl minėto civilinio proceso teisenos pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Kaip ir minėta, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis ginčo teisena dėl nuosavybės teisių pripažinimo, tokią teisę teismas turėjo išaiškinti bei nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus, palikti ieškinį nenagrinėtą arba bylą nutraukti. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad neatskleidus bylos esmės, dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, apeliacinės instancijos teisme šių trūkumų pašalinti negalima.
30. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti į Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti bylai reikšmingus įrodymus.
31. Būtina ištirti ir įvertinti visus byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus ir iš bylos duomenų visumos nustatyti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes – kokiu teisiniu pagrindu buvo pastatytas ginčo pastatas, kaip formavosi ir istoriškai atsispindi šio turto teisinė padėtis inventorizavimo dokumentuose; dėl ko turto faktinis ir teisinis likimas nebuvo sprendžiamas laikotarpiu nuo turto privatizavimo iki pareiškimo dėl ginčo turto įgijimo nuosavybėn įgyjamąja senatimi pateikimo teismui; dėl ko pareiškėjas pageidauja turtą įgyti nuosavybėn. Nustačius visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes spręstina, ar ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės (viešosios) nuosavybės teisės objektas ir toks statusas buvo išsaugotas, ar buvo perduotas juridinio ar fizinio asmens nuosavybėn. Tuo atveju, jei teismas nustatytų, kad duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė nėra, ir kad turtas gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, spręstina dėl pareiškėjo nepertraukiamo valdymo fakto. Taip pat pažymėtina, kad teismas turi galimybę prijungti prie bylos duomenis iš VĮ Registrų centro apie (duomenys neskelbtini) buvusius registruotus nekilnojamuosius objektus, išrašą su istorija apie ginčo pastatą, pirminius dokumentus, planus bei kitus duomenis apie daikto sukūrimą, nes duomenys gali atskleisti šiai bylai reikšmingas aplinkybes.
32. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties sąlygas, nenustatė visų bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, formaliais pagrindais darė išvadą, jog ginčo objektas priklauso valstybei, todėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
34. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.