Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, T. B. gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties, kuria pripažinta, kad T. B. būdamas nepakaltinamas padarė dvi įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje T. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad T. B. nesutinka su jam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi, prašo skirti naują teismo psichiatrijos ekspertizę ir taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamos nutarties motyvais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadą, ekspertės Aurelijos Survilaitės paaiškinimus, duomenis apie T. B. ligos eigą ir kitą bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas T. B. padarė būdamas nepakaltinamas ir, parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, taikė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Nagrinėjamu atveju keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 392 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Pagal BK 17 straipsnį asmuo laikomas nepakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-253-976/2019, 2K-135-697/2022).

Pažymėtina, kad BK 98 straipsnyje, nustatančiame priverčiamųjų medicinos priemonių rūšis, nėra numatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas ir kurią priverčiamąją medicinos priemonę teismas gali taikyti. Kita vertus, šiame straipsnyje nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį: psichikos sutrikimą ir jo sunkumą; padarytos pavojingos veikos pobūdį; pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad T. B. buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 10 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-215/2021, kuriame nurodyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu T. B. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija ir dėl savo psichikos būklės T. B. negalėjo suvokti veikos pavojingumo bei valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akte nurodyta, kad T. B. elgesį veikų darymo metu sąlygojo lėtiniam psichikos sutrikimui būdingi patologiniai mąstymo formos ir turinio sutrikimai bei kritikos savo būklei ir elgesiui stoka (1 t., b. l. 159).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę buvo įvertinti tiek T. B. medicininiai dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta, kad T. B. psichikos sveikatos centre gydytas jau 2008 metais, 2009 metais jam diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, 2018 metais diagnozė pakeista į paranoidinę šizofreniją, jo elgesys pasireikšdavo agresija, impulsyvumu, jis konfliktiškas, nekritiškas savo elgesiui, linkęs kliedėti, dėl ko T. B. buvo gydytas psichiatrijos stacionare, tiek tiriamojo T. B. gydymo eiga, jo sveikatos būklė ir ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 153–158). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. B. psichikos būklės ir jam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies, pagrįstai vadovavosi minėtame ekspertizės akte pateiktomis ekspertų, turinčių patirties tokio pobūdžio specialiuose tyrimuose, išvadomis, grįstomis tiek tiriamojo ligos istorija, tiek asmens tyrimu. Išdėstyti duomenys rodo tai, kad T. B. sirgo psichikos ligomis iki baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo, jų padarymo momentu ir po veikų padarymo.

Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad jam šiuo metu yra taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kurio terminas pratęstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 14 d. nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodyta priemonė jam taikoma už kitą jo padarytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kurią jis taip pat padarė būdamas nepakaltinamas. Šios aplinkybės konstatuotos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartyje. Pažymėtina, kad naujas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas T. B. padarė minėtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymo metu. Tai rodo, kad ambulatorinis stebėjimas neužkerta kelio naujų pavojingų veikų darymui ir nėra efektyvus. Šią išvadą pagrindžia ir ekspertizę atlikusios ekspertės papildomi paaiškinimai.

Pirmosios instancijos teisme apklausta teismo psichiatrė ekspertė A. Survilaitė patvirtino ekspertizės išvadą, kad T. B. veikų darymo metu sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo suvokti veikų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertė paaiškino, kad T. B. buvo skirtas ambulatorinis stebėjimas, tačiau, nepraėjus metams, jo psichinė būsena blogėja, kartojasi pavojingos veikos, smurtinis elgesys, priklausomai nuo aplinkybių gali kartotis T. B. impulsyvus neprognozuojamas elgesys, dėl psichozinės simptomatikos gali kartotis agresija, smurtas prieš artimuosius (2 t., b. l. 14). Atitinkamai ekspertė pabrėžė, kad ambulatorinio stebėjimo skyrimas T. B. būtų neefektyvus, jo elgesys pavojingas visuomenei. Pažymėtina, kad ekspertės apklausa atlikta 2022 m. kovo 16 d., ekspertizės aktas, kuriame detaliai išanalizuota T. B. psichinė būklė, surašytas 2011 m. lapkričio 11 d. – gruodžio 10 d., todėl nėra pagrindo skirti T. B. naujos teismo ekspertizės. Skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su T. B. dalyvavimu programoje ,,Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, atvejo vadybininkės jam paskyrimu ir pan., buvo žinomos ekspertės apklausos metu, tačiau ekspertė vis tiek nurodė, kad ambulatorinis stebėjimas, įvertinus T. B. asmenybę, psichinės sveikatos istoriją, nebūtų efektyvus.

Kaip minėta, vienas iš kriterijų parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, kurio nustatymas reikalauja specialių žinių, todėl, vertinant šį kriterijų, remiamasi teismo ekspertų – psichiatrų išvadomis ir rekomendacijomis. Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos ekspertizę atlikę ekspertai rekomendavo T. B. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Be to, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį. Byloje neginčytinai nustatyta, kad T. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, pavojingas artimųjų sveikatai ir gyvybei. Minėta, kad T. B., ekspertės teigimu, nėra kritiškas savo elgesiui, agresyvus, psichozinė simptomatika yra nukreipiama į artimuosius, jis yra socialiai pavojingas, todėl tinkamam gydymui, nuolatiniam stebėjimui, elgesio korekcijai ekspertai rekomendavo priverstinį stacionarinį gydymą. Šios ekspertų išvados kartu su inkriminuotų smurtinių veikų pobūdžiu, įvertinus ankstesnio ambulatorinio gydymo neefektyvumą, yra pakankamas pagrindas taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros sveikatos įstaigoje. Būtent tokio pobūdžio priverčiamoji medicinos priemonė ne tik užtikrins efektyvesnį gydymą asmeniui, bet ir apsaugos visuomenę bei patį T. B. nuo jam gresiančių pavojų, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti priverčiamąją medicinos priemonę. Taip pat pažymėtina, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikomos tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalės pakartotinai spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamos nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos aplinkybės, nustatyta, jog T. B. jam inkriminuotas pavojingas veikas padarė tyčia. Pažymėtina, kad tyčia yra kaltės forma, o kaltė tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Nustačius, kad T. B. negalėjo suvokti veikų pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, nėra pagrindo pripažinti, kad jis šias veikas padarė tyčia. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų priemonių taikymo teismas turi išspręsti šiuos klausimus: ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; ar ją padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; ar veiką asmuo padarė būdamas nepakaltinamas (ribotai pakaltinimas); ar po veikos padarymo asmeniui sutriko psichika; ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia (BPK 401 straipsnio 2 dalis), t. y. kaltės klausimas nėra sprendžiamas. Dėl šios priežasties iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies šalintina pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad T. B. veikas padarė tyčia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti T. B. apeliacinį skundą.

Pašalinti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties aprašomosios dalies pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad T. B. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarė tyčia.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.