Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės A. Šukienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nukentėjusiosios E. Š. atsisakymas nuo civilinių ieškinių priimtas ir byla dėl to nutraukta. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 241,96 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2018 m. balandžio 1 d., apie 16.00 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tarp 4 ir 5 aukštų, ant laiptų, netoli buto Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, sugriebė sutuoktinę E. Š. už plaukų, ją tampė, pargriovė ant laiptų, po to rankomis sugriebęs už kaklo ją smaugė ir kojomis spyrė nenustatytą skaičių kartų jai į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajai padarė veido ir galvos sumušimus su veido ir kaklo nubrozdinimais, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis

5. BPK 320 straipsnio 3 dalis, apibrėžianti bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-895/2019). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį D. Š. atžvilgiu, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismui yra suteiktos plačiausios bylos peržiūrėjimo apeliacine tvarka ribos.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus kiekvieną atskirai ir jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, nesiedamas jų į visumą, todėl nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad D. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo

7. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020, 5 punktas).

8. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-54-628/2020). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytą reikalavimą, nes, pirma, nustatęs nukentėjusiosios E. Š. parodymų nenuoseklumą, rėmėsi duotaisiais teisiamojo posėdžio metu, neįvertinęs, ar jie atitinka kitus bylos įrodymus ir, antra, kitus įrodymus vertino iš esmės pagal nukentėjusiosios E. Š. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, todėl tinkamai neįvertino įrodymų visumos ir padarė neteisingą išvadą dėl išteisintojo D. Š. kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios E. Š. sveikatą nebuvimo.

9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusioji E. Š. baudžiamojo proceso metu buvo nenuosekli. Pirmą kartą apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji davė parodymus, iš kurių matyti, kad tarp jos ir išteisintojo D. Š. kilo žodinis konfliktas, kita vertus, galima suprasti ir tai, jog jo metu ji buvo sužalota (1 t., b. l. 21). Papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji E. Š. davė išsamius parodymus apie išteisintojo D. Š. jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, t. .y. detaliai nurodė, kad sutuoktinis ją sugriebė už plaukų ir tampė, pargriovė ant laiptų, rankomis sugriebė už kaklo ir kojomis spyrė į įvairias kūno vietas (1 t., b. l. 22). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. Š. tai paneigė, svarstė, kad galėjo susižaloti pati, nors, kaip ir išteisintasis D. Š. (1 t., b. l. 89, 99, 181-182), ji pripažino tarp sutuoktinio ir jos buvus tam tikrą fizinį kontaktą (1 t., b. l. 182-183). Toks nukentėjusiosios E. Š. pozicijos nenuoseklumas sudaro pagrindą patikrinti, kurie iš jos duotų parodymų atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

10. Byloje surinktų įrodymų, o būtent, liudytojų Dž. Ž. ir I. Ž. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų (2 t., b. l. 22-23, 42), Dž. Ž. rašytinių paaiškinimų (1 t., b. l. 11), tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (1 t., b. l. 12-13), Policijos registruojamų įvykių registro duomenų (1 t., b. l. 8-10) ir tarnybinio pranešimo dėl aplinkybių tikslinimo (1 t., b. l. 16) sugretinimas rodo, jog netrukus po įvykio bei vėliau tą dieną nukentėjusioji E. Š. įvykio liudininkėms Dž. Ž., I. Ž., į įvykio vietą atvykusiai vyriausiajai patrulei M. K., ligoninės slaugytojai, pavarde P., bei pokalbio telefonu metu tyrėjui T. J. davė paaiškinimus apie išteisintojo D. Š. jos atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus. Iš minėtų įrodymų matyti, kad išteisintasis D. Š. sugriebė ją už plaukų ir tampė, smaugė paėmęs už kaklo, stipriai suėmė jos apatinį žandikaulį, parvertė ją ant laiptų, spardė kojomis, mušė. Tai atitinka nukentėjusiosios E. Š. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paneigia jos teisiamojo posėdžio metu duotus priešingus parodymus. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismo argumentas dėl to, jog nukentėjusioji E. Š. nebuvo apklausta iš karto po įvykio, savaime nepaneigia pateiktų įrodymų patikimumo, nes jie sutampa tarpusavyje, vienas kitą papildo, todėl laikytini patikimais (pastebėtina, kad, kaip matyti iš tarnybinio pranešimo dėl aplinkybių tikslinimo, nukentėjusioji E. Š. pageidavo nebūti apklausta iš karto po įvykio dėl patirto išgąsčio ir streso). Skundžiamo nuosprendžio argumentą dėl nukentėjusiosios E. Š. neblaivumo įvykio metu paneigia įvykio metu su ja bendravusios liudytojos Dž. Ž. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, patvirtinantys, kad nuo nukentėjusiosios E. Š. sklido nestiprus alkoholio kvapas, tačiau pastaroji kalbėjo normaliai ir elgėsi adekvačiai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nukentėjusioji E. Š. taip bandė išvengti išteisintojo D. Š. priekaištų dėl jos nederamo elgesio (girtavimo, negrįžimo nakvoti) ir tolimesnio konflikto, vertintinas, kaip prielaida.

11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats išteisintasis D. Š. pripažino, jog jis nutraukė nukentėjusiosios E. Š. rankinuko dirželį (1 t., b. l. 99, 181-182). Iš liudytojų Dž. Ž. ir I. Ž. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jos daugiabučio namo laiptinėje išgirdę nukentėjusiosios E. Š. pagalbos šauksmus išėjo į laiptinę ir pamatė, jog ji pusiau gulėjo ant laiptų, atsirėmusi į laiptų turėklus, išteisintasis D. Š. grubiai su ja kalbėjo, o jas pamatęs atšoko nuo nukentėjusiosios. Pastaroji verkė, buvo ištikta šoko. Liudytojos Dž. Ž. ir I. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jas pamačiusi nukentėjusioji E. Š. nuo išteisintojo D. Š. pasislėpė už liudytojų bei prašė jos nepalikti vienos; sakė bijanti, kad išteisintasis D. Š. vėl ją muš; nurodė, kad jis yra buvęs kalėjime ir ji jo labai bijo; sutiko su Dž. Ž. leistis laiptais žemyn ir pasakė, kad yra labai išsigandusi, bijo, kad išteisintasis D. Š. gali ją užmušti bei dėkojo, kad jos išgelbėjo jai gyvybę. Pats išteisintasis D. Š. bandė pasišalinti iš įvykio vietos ir tik paprašytas liko laukti policijos pareigūnų (priešingai, nei jis parodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 89, 99). Šiame kontekste paminėtini ir nukentėjusiosios E. Š. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie jos prašymą Dž. Ž. ir I. Ž. iškviesti policiją (nors apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji E. Š. tai neigė). Vėliau pagal pranešimą atvykusi vyriausioji tyrėja taip pat pastebėjo, kad nukentėjusioji E. Š. buvo labai susijaudinusi, apsiverkusi ir tai užfiksavo tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti įrodymai atitinka nukentėjusiosios E. Š. papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad tarp jos ir išteisintojo D. Š. kilęs žodinis konfliktas peraugo į sutuoktinio fizinį smurtavimą jos atžvilgiu.

12. Nukentėjusiosios E. Š. parodymų apie jos atžvilgiu išteisintojo D. Š. atliktus smurtinius veiksmus teisingumu taip pat leidžia įsitikinti ta aplinkybė, kad netrukus po įvykio liudytojos Dž. Ž. ir I. Ž. bei į įvykio vietą atvykusi vyriausioji patrulė ant jos rankų, kaklo ir veido matė paraudimus (ant kaklo – sugriebimo, smaugimo žymes). Specialisto išvada, įrašyta į daiktų apžiūros protokolą, patvirtina, kad nukentėjusiajai E. Š. įvykio dieną ligoninėje nustatyti veido ir galvos sumušimai su veido ir kaklo nubrozdinimais, kurie galėjo būti padaryti, paveikus kietais bukais ir bukabriauniais daiktais prieš kreipiantis pagalbos. Sužalojimai visumoje atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 40).

13. Nors be nukentėjusiosios E. Š. ir išteisintojo D. Š. niekas tiesiogiai nematė jo smurtinių veiksmų, tačiau pažymėtina tai, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatyti skirtingi reikalavimai ar pagrindai, vertinant tiesioginius ir netiesioginius (išvestinius) įrodymus. Tiek vieniems, tiek kitiems įrodymams vertinti nustatytos tos pačios taisyklės, todėl visais jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-220-628/2019, 11 punktas). Teisėjų kolegija, nukentėjusiosios E. Š. parodymus apie jos atžvilgiu išteisintojo D. Š. atliktus smurtinius veiksmus vertina kartu su netiesioginiais įrodymais apie įvykio aplinkybes, nes minėta įrodomųjų bylos duomenų visuma sudaro nuoseklią įrodymų grandinę, ir sprendžia, kad netrukus po įvykio pastebėtus, ligoninėje nustatytus ir specialisto įvertintus nukentėjusiosios E. Š. sužalojimus sukėlė išteisintojo D. Š. jos atžvilgiu atlikti veiksmai.

14. Nustatytos aplinkybės paneigia gynybinę išteisintojo D. Š. poziciją, tuo labiau, kad ji nebuvo kategoriška: apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu D. Š. pripažino tam tikrą fizinį kontaktą, t. y. nurodė, nutraukęs nukentėjusiosios E. Š. rankinės dirželį, griebęs ją už rankos, tempęs, paėmęs už pečių ir pakratęs, uždėjęs ranką ant jos kaklo ir pasakęs, kad trenks. Be to, išteisintasis D. Š. negalėjo paaiškinti nukentėjusiajai E. Š. iš karto po įvykio nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybių, nors pripažino, kad ją susitikęs nematė jokių sužalojimų, tik mėlynę ant rankos. Paminėtina ir tai, kad išteisintasis D. Š. atlygino Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirtas nukentėjusiosios E. Š. gydymo išlaidas (1 t., b. l. 101), taip pat pripažino jai padarytą turtinę žalą dėl suplėšyto rankinuko dirželio.

15. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą nesiremti nukentėjusiosios E. Š. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nes juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, todėl skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų pagrindu kiti įrodymai, įskaitant liudytojų Dž. Ž. ir I. Ž. duotus parodymus, nepagrįstai pripažinti nepatikimais. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams turėjo įtakos jos susipažindinimas su specialisto išvada, nes jos sužalojimai, priešingai negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, buvo nustatyti ligoninėje netrukus po įvykio, o specialistas tik įvertino pateiktą ambulatorinio gydymo statistinę kortelę (1 t., b. l. 40), todėl tai negalėjo paveikti nukentėjusiosios E. Š. apsisprendimo duoti vienokius ar kitokius parodymus. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad liudytojų Dž. Ž. ir I. Ž. duotų parodymų patikimumą mažina ta aplinkybė, kad jos Bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog mato, kad išteisintasis D. Š. muša nukentėjusiąją E. Š., nors to nematė, skundžiamame nuosprendyje neįvertino aptariamo skambučio garso įrašo ir jo apžiūros protokolo duomenų (1 t., b. l. 34-35). Iš pastarųjų įrodymų matyti, kad liudytoja Dž. Ž. operatorei papildomai paaiškino, jog būdamos bute jos tiesiog išgirdo, kad laiptinėje rėkauja moteris, todėl nurodymas, kad vyras muša moterį, vertintinas, kaip stresinė reakcija, tuo labiau, kad apklausiama teisiamojo posėdžio metu liudytoja Dž. Ž. parodė, kad jautė išgąstį ir adrenaliną.

16. Sprendžiant apie išteisintojo D. Š. kaltę nežymiai sutrikdyti išteisintosios E. Š. sveikatą pažymėtina, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-697/2020, 12 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios E. Š. mušimo ir kitokio smurtavimo prieš ją intensyvumas (sugriebė rankomis, tampė, pargriovė, smaugė) bei sužalojimų lokalizacija (kaklas, veidas ir kitos kūno vietos), turint omenyje įvykio aplinkybes, sudaro pagrindą spręsti, kad išteisintasis D. Š. jos sveikatą nežymiai sutrikdė, veikdamas tiesiogine tyčia.

17. Gyventojų registro duomenimis (1 t., b. l. 50) nukentėjusioji E. Š. ir išteisintasis D. Š. įvykio metu buvo sutuoktiniai, todėl pagal BK 248 straipsnio 2 dalį laikytini šeimos nariais.

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. Š. 2018 m. balandžio 1 d., apie 16 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tarp ketvirto ir penkto aukštų, ant laiptų netoli buto Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, sugriebė sutuoktinę E. Š. už plaukų, tampė, pargriovė ant laiptų, po to rankomis sugriebęs už kaklo smaugė ir kojomis nenustatytą skaičių kartų spyrė jai į įvairias kūno vietas, taip E. Š. padarė veido ir galvos sumušimus su veido ir kaklo nubrozdinimais, t. y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą. D. Š. veika ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tai sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

19. Papildomai pastebėtina, kad iš skundžiamo nuosprendžio galima suprasti, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė tiek išteisintojo D. Š. pavojingos veikos (mušimo ar kitokio smurtavimo), tiek priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir nežymaus nukentėjusiosios E. Š. sveikatos sutrikdymo, tiek jo kaltės padarius inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai turi būti nustatomi nuosekliai, o nesant pirmesniojo, kitų nustatinėjimas neturi prasmės. Nagrinėjamu atveju neaišku, kurio iš jų pirmosios instancijos teismas nenustatė. Tai atsispindi apeliaciniame skunde, kuriuo prokurorė argumentuoja kiekvieną iš nurodytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nors teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Dėl skirtinų bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

20. Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalimi teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į asmens teistumą. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-303/2020, 30 punktas). BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

21. D. Š. padarė vieną baigtą nesunku tyčinį nusikaltimą savo šeimos narės sveikatai, kurio pavojingumo laipsnis atitinka rūšinį. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, kuri susiformavo spontaniškai dėl asmeninių paskatų, siekiant, kad sutuoktinė elgtųsi pagal jo nurodymus. Nusikaltimu nukentėjusiajai D. Š. buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, tačiau ji atsisakė pareikšto civilinio ieškinio (1 t., b. l. 182-183). Vilniaus teritorinei ligonių kasai buvo padaryta žala, susijusi su patirtomis nukentėjusiosios E. Š. gydymo išlaidomis, kurias D. Š. atlygino (1 t., b. l. 101). D. Š. yra vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis (2 t., b. l. 36-38), ne kartą teistas, įskaitant teistumą užsienyje, taip pat ir už analogiško pobūdžio nusikaltimo padarymą (1 t., b. l. 59-68), baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 51-58). Tai D. Š. asmenybę apibūdina neigiamai ir sudaro pagrindą spręsti, kad nagrinėjamo nusikaltimo padarymą lėmė ne tik jo pasirinktas netinkamas elgesio variantas, bet ir neigiamas požiūris į visuomenėje priimtinas elgesio taisykles.

22. D. Š. atsakomybę lengvina tai, kad jis savo noru atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). D. Š. atsakomybę sunkina tai, kad veiką jis padarė būdamas recidyvistas (nagrinėjamą tyčinį nusikaltimą padarė būdamas teistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kurį padarė būdamas pilnametis, kai teistumas už jį neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka) (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors ši baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamajame akte, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai jame yra aprašyti, išvardinant D. Š. teistumus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir teisė į gynybą yra nepažeistos ir toks teismo sprendimas D. Š. nėra netikėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019, 5–7 punktai).

23. Aptartas aplinkybes įvertinusi teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės paskirtis bus užtikrinta D. Š. paskyrus BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nesusijusią su jo laisvės atėmimu, tačiau ją varžanti – laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas vidurkiui – vieneri metai. Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, D. Š., vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 redakcija) skirtinas įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal D. Š. ir jo padarytą nusikaltimą apibūdinančias aplinkybes būtent tokia bausmė atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta ar per švelni.

24. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytinas D. Š. laikiname sulaikyme nuo 2018 m. balandžio 1 d., 16.55 val. (1 t., b. l. 84), iki 2018 m. balandžio 3 d., 12.28 val. (1 t., b. l. 94), taip pat nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d., 14.00 val. (1 t., b. l. 163), iki 2020 m. rugpjūčio 13 d. (1 t., b. l. 186-188), išbūtas laikas, vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

25. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas padarytas šeimos nariui, vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, D. Š. kartu su bausme skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

26. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. Š. paskirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros (1 t., b. l. 186-188; 2 t., b. l. 28-29) panaikinimo, E. Š. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštų civilinių ieškinių atsisakymo (1 t., b. l. 128, 182-183) priėmimo ir bylos nutraukimo, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo nepriteisimo ir daiktinių įrodymų likimo paliktina nepakeista.

27. BPK 106 straipsnio 2 dalis nustato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nuosprendį dėl D. Š. (D. Š.) išteisinimo ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

D. Š. (D. Š.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, paskiriant D. Š. (D. Š.) įpareigojimą būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, D. Š. (D. Š.) skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti D. Š. (D. Š.) laikiname sulaikyme nuo 2018 m. balandžio 1 d., 16.55 val., iki 2018 m. balandžio 3 d., 12.28 val., taip pat nuo 2020 m. rugpjūčio 12 d., 14.00 val., iki 2020 m. rugpjūčio 13 d., išbūtą laiką, vieną laikiname sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio dalį dėl kardomųjų priemonių panaikinimo; proceso dėl pareikštų civilinių ieškinių nutraukimo; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepritesimo ir CD laikmenos saugojimo byloje, palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.