Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-11-04 · Civilinė byla Nr. 2S-1143-567/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-04
Bylos Nr.
2S-1143-567/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rasa Gudžiūnienė, Petras Jaržemskis, Neringa Švedienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
J. M., Z. S.
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS(S)NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Petro Jaržemskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1031-816/2010 pagal ieškovių J. M. (buvusios B.) ir Z. S. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių atkūrimo, tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovės J. M. ir Z. S. pateikė ieškinį, prašydamos:

1) nustatyti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei vieno mėnesio terminą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001-07-25 sprendimo Nr. 388 3 punktui (nustatyti, kad kadastriniuose sklypuose žemė paimta infrastruktūros poreikiams bus kompensuojama valstybinėje žemėje už planuojamų sklypų ribų) ir šio sprendimo priedo „Kompensuojami sklypai“ 13 punktui (sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėto indeksu S15, kompensuojami 12, 13 sklypai 16 kvartale, 1 sklypas - 17 kvartale)) įgyvendinti, įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovėmis susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo, esančio Nemėžio k., Vilniaus miesto sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kompensuojant ieškovėms valstybinę žemę, esančią už žemės sklypo ribų, t. y. valstybinės žemės sklypais, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini).

2) taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovui, ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, areštuoti žemės sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant jais disponuoti, ir uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priimti bet kokius sprendimus ir/ar sudaryti susitarimus, kurių pagrindu tretiesiems asmenims galėtų būti perleisti valstybinės žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), bei uždrausti priimti sprendimus, kuriais galėtų būti apsunkinta galimybė panaudoti šiuos sklypus kompensuojant ieškovėms už visuomenės poreikiams paimama žemės sklypo dalį.

Ieškovės nurodė, kad joms nuo 2000-03-29 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis Nemėžio k., Vilniaus m. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 1 ha, paskirtis - žemės ūkio. 2001-07-25 Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą Nr. 388, kuriuo buvo patvirtinti Nemėžio pirmojo mikrorajono šiaurinės dalies teritorijos, kurioje ir yra ieškovėms priklausantis žemės sklypas, detaliojo plano sprendiniai. Sprendimo priedo „Kompensuojami žemės sklypai“ 13 p. buvo numatyta paimti dalį žemės sklypo infrastruktūros poreikiams. Sprendimo 3 punkte nurodyta, jog už infrastruktūros poreikiams paimamą žemės sklypo dalį bus kompensuojama valstybinės žemės sklypais už planuojamų sklypų ribų. Nuo sprendimo priėmimo ieškovių, kaip savininkių, teisė disponuoti žemės sklypu yra apribota, kadangi dalis žemės sklypo bus paimama visuomenės poreikiams. 2008-04-24 Vilniaus apskrities viršininkas minėto sprendimo pagrindu priėmė įsakymą Nr. 2.3-4771-(01), kuriame nurodyti žemės sklypai, kuriais ieškovėms turi būti kompensuojama už paimamas visuomenės poreikiams žemės sklypo dalis. Šie valstybinės žemės sklypai įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Pagal LR CK 4.98 str. ieškovės prašo nustatyti atsakovui terminą sprendimui įvykdyti, įpareigojant jį parengti ir sudaryti susitarimą dėl atlyginimo lygiaverčiais sklypais už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį (Lietuvos Aukščiausias Teismas 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008, Kauno apygardos teismo 2009-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-135-109/2009). Ieškovės į Vilniaus miesto savivaldybę kreipėsi 2009 m. pradžioje bei 2010-01-08 pakartotinai ir pareikalavo vykdyti sprendimą ir įsakymą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2010-02-17 raštu patvirtino, kad neprieštarauja, jog, vykdant sprendimą, ieškovėms už paimamą žemės sklypo dalį būtų kompensuota įsakyme nurodytais valstybinės žemės sklypais. Sprendime buvo įvardyti konkretūs žemės sklypai, kuriais ieškovėms turėjo/turėtų būti kompensuojama už visuomenės poreikiams paimamas žemės sklypo dalis. Šie sklypai atsakovui laiku nesiėmus veiksmų sprendimui įgyvendinti bei su jo pritarimu, buvo perleisti tretiesiems asmenims, o ne suteikti ieškovėms, todėl yra pagrindo manyti, kad tas pats gali atsitikti ir su įsakyme nurodytais valstybinės žemės sklypais, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurie yra numatyti, kaip kompensacija ieškovėms už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį. Nesąžiningi ir neteisėti atsakovo veiksmai, vykdyti praeityje ir besitęsiantys iki šiol, sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas gali vengti ne tik galutinio teismo sprendimo byloje vykdymo, bei ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo žemės sklypus perleidžiant arba apsunkinant, priimant atitinkamus sprendimus, užkertančius kelią kompensacijoms ieškovėms (CPK 148 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010-04-02 nutartimi prašymą tenkino iš dalies ir nutarė:

1) ieškovių reikalavimų ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimo;

2) uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priimti bet kokius sprendimus ir/ar sudaryti susitarimus, kurių pagrindu tretiesiems asmenims galėtų būti perleisti valstybinės žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) bei uždrausti priimti sprendimus, kuriais galėtų būti apsunkinta galimybė panaudoti šiuo sklypus, kompensuojant ieškovėms už visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypo dalį.

3) draudimas ir įrašas viešame registre negalioja susitarimams su ieškovėmis sudaryti.

Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001-07-25 sprendimas Nr. 388, kuriuo ieškovėms už paimtą infrastruktūros poreikiams žemės sklypo dalį buvo nutarta kompensuoti valstybine žeme už planuojamų sklypų ribų iki šiol nėra vykdomas, tikslinga iškeltos bylos nagrinėjimo teisme metu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 145 str. 1 d. 2 p., 6 p.).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-04-02 nutartį. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje pažymima, jog juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys ar aplinkybės, leidžiantys pagrįstai manyti, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1561/2009). Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai, taip pat remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos 11 p., atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nėra subjektas, kurio kompetencijai priskirtos disponavimo valstybine žeme funkcijos, todėl nepagrįstai ir neteisėtai taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas privalėjo nustatyti realią ir pagrįstą grėsmę ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir dėl jos pasisakyti (LR CPK 291 str. 1 d. 5 p.). Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas nenurodė motyvų, faktinių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kuriais remiantis yra tenkinamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos (Lietuvos apeliacinio teismo 2006-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-61/2006).

Ieškovės J. M. ir Z. S. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamos jį atmesti. Nurodė, kad LR Seime yra registruotas daugelio Žemės įstatymo straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kurio 6 str. (10 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p. pakeitimas ir 8 d. pripažinimas netekusia galios), nurodoma, kad būtent savivaldybės, o ne kiti subjektai, kitų asmenų nuosavybėn perleidžia valstybinės žemės sklypus, esančius miesto gyvenamosiose vietovėse. Šis projektas gali būti bet kuriuo metu priimtas. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo procesinis sprendimas yra teisingas ir protingas. Tiek kasacinio teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo teisminėje praktikoje yra aiškiai pabrėžiama, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari procesinė priemonė. Žemės sklypai priklauso valstybei, jie yra skirti būtent ieškovėms kaip kompensacija už iš jų visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Žemės sklypai negali būti naudojami jokiu kitu, nei įvardintu tikslu, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jokia apimtimi nevaržo atsakovo ir/ar trečiųjų asmenų teisių ir interesų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismas 2010-09-09 nutartimi įtraukė trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (kodas 188704927, Vilniaus m., Gedimino pr. 19) vietoje Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Žemės įstatymu trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – VAVA) priskirtos funkcijos buvo perduotos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Kadangi VAVA vykdytos funkcijos nuo 2010 m. liepos 1 d. perduotos Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, todėl materialinių subjektinių teisių perėmimas nagrinėjamoje byloje yra galimas, pripažinus, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra procesinių teisių civilinėje byloje Nr. 2A-1143-567/2010 perėmėja.

Tretysis asmuo nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Tai, kad byloje yra pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės, nereiškia bylos išsprendimo iš esmės ieškovių naudai. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, adekvačias byloje pareikštiems reikalavimams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ieškinio reikalavimams, ekonomiškumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad ėmėsi priemonių įstatymų nustatyta tvarka realiai įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001-07-25 sprendimą Nr. 388 ir galimo teismo sprendimo įvykdymas byloje nebus apsunkintas.

Apelianto argumentai, kad nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįsti tuo požiūriu, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra nagrinėjamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tik užtikrina galimą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamiems tikslams, t.y. atitinka ieškovių pareikšto ieškinio esmę ir yra susijusi su galimo teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje užtikrinimu.

Tai, kad atsakovas gali patirti neigiamų pasekmių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti atskirąjį skundą. Kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereiškia bylos išsprendimo iš esmės, nes tai yra tik preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Įstatymų leidėjas nenustatė teismui pareigos kiekvienu atveju reikalauti, kad ieškovai, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrintų galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo nuostolius. Kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovas patiria žalą dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nėra duomenų dėl atsakovo galimų nuostolių dydžio. Kolegija pažymi, kad pats atsakovas nepateikė įrodymų dėl galimų nuostolių dydžio nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistomas Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos, nes teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Tai, kad apeliantui nepatinka nutarties surašymo stilius, nereiškia, kad nutartis yra be motyvų. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra tinkamai motyvuota ir iš esmės atitinka CPK 291 str. reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nepranešęs atsakovui, nes šiuo atveju buvo reali grėsmė, jog toks pranešimas galėjo sutrukdyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padaryti jų taikymą nebeįmanomą. Tai neužkirto kelio atsakovui pasinaudoti apeliacijos teise ir apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teisėjų kolegija nevertina kitų atskirojo skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CK 1.5 str., CPK 3 str. 1 d., 7 str., 144 str. –148 str., 313 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).

Atmetus atskirąjį skundą, atsakovas turi atlyginti valstybei 12,65 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 71) dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 92 str., 96 str., 320 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės valstybės naudai 12,65 Lt bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkė Neringa ŠvedienėTeisėjai Rasa GudžiūnienėPetras Jaržemskis