Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės I. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3858-291/2015, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

Iš ikiteisminio tyrimo bylos psichologės V. V. informacijos turinio matyti, kad 2014-04-22 teismo nustatyta ir šiuo metu galiojanti bendravimo su vaiku tvarka neatitinka J. T. vaiko teisių konvencijos 3 str. ir CK 3.3 str. įtvirtintų prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo. Šiuo metu galiojanti bendravimo su vaiku tvarka ne tik neatitinka mažamečio vaiko interesų, bet yra žalinga jo emociniam vystymuisi ir sveikatai. Šioje byloje egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti savo iniciatyva, tačiau atmesdamas atsakovės prašymą net netikrino, ar yra pagrindas jas taikyti. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo bylose nepilnametis vaikas yra pripažintas nukentėjusiuoju dėl tėvo sukelto skausmo, jau yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apribojant maksimalų tėvo bendravimą su vaiku.Teismas išnagrinėjo šį prašymą nepranešęs apie jį ieškovui, t. y. sprendė savo iniciatyva, nepaskirstydamas šalims įrodinėjimo naštos. Neatsižvelgiant į psichologų ir Moterų veiklos inovacijos centro rekomendacijas, gali būti pakenkta mažamečio vaiko sveikatai, vystymosi raidai, pažeistos vaiko teisės ir interesai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės I. Š. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo uždrausti ieškovui J. P. pasiimti sūnų P. P. iš jo namų, mokymo bei ugdymo įstaigų, tačiau leisti bendrauti telefonu ir matytis mokymo įstaigoje, jei tuo nebus pažeidžiami vaiko interesai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Byloje nustatyta, jog ieškovas J. P. kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovei I. Š. dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-04-22 nutartimi nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, nurodydamas, jog nustatyta bendravimo su sūnumi P. P. tvarka neleidžia tinkamai įgyvendinti savo teisių, tarp šalių kyla nuolatiniai konfliktai. Atsakovė I. Š. priešieškiniu taip pat prašė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi nustatytą bendravimo tvarką, ją nustatant pagal atsakovės pasiūlytą bendravimo tvarką, nurodydama, jog nesutinka su ieškovo pasiūlyta bendravimo tvarka. Atsakovė I. Š. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo uždrausti ieškovui J. P. pasiimti mažametį sūnų P. P., gimusį (duomenys neskelbtini), iš jo namų, mokymo bei ugdymo įstaigų, tačiau leidžiant ieškovui bendrauti su sūnumi telefonu, matytis vaiko mokymo įstaigoje, jei tuo nebus pažeidžiami vaiko interesai. Šiaulių apylinkės teismas 2015-07-24 nutartimi atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Atsakovė, nesutikdama su 2015 m. liepos 24 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 144 str. 1 d. numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.65 str. 1 d. nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, o taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai, ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d. yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 str. nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu, negyvenančiu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai toks bendravimas gali jam pakenkti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Uždrausti ar nustatyti minimalų bendravimą su vaiku galima tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tik konstatavus, kad nustatyta bendravimo tvarka kenks šalių sūnaus interesams, ar kad ieškovas netinkamai atlieka savo pareigas ar piktnaudžiauja tėvo valdžia ir daro žalą savo sūnui, jam būtų galima taikyti atitinkamus bendravimo su sūnumi apribojimus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė nepateikė teismui jokių įrodymų apie ieškovo neigiamą įtaką sūnui ar apie tai, kad šiuo metu nustatyta bendravimo tvarka kenkia sūnui. Atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad nepilnametis sūnus Povilas buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl tėvo panaudoto smurto prieš motiną 2013 metais, ir kad antrą kartą pripažintas nukentėjusiuoju dėl jam sukelto skausmo, yra deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo taikyti ieškovo bendravimo su sūnumi apribojimus, nes atsakovė nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad pati atsakovė I. Š. atskirajame skunde nurodo, jog ikiteisminiai tyrimai prieš ieškovą J. P. yra nutraukti. Iš Šiaulių apygardos teisme išnagrinėto skundo byloje Nr. 1S-594-282/2015 matyti, kad 2015 m. birželio 8 d. Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių. Nesutikdama su prokuroro nutarimu bei Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi, atsakovė I. Š. pateikė skundus, tačiau jie buvo atmesti. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog nustatyta ieškovo bendravimo su sūnumi tvarka atitinka tiek vaiko, tiek ir ieškovo interesus. Byloje nepateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų nustatytas minimalus ieškovo ir jo sūnaus bendravimas iki teismo sprendimo priėmimo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo byloje vaikas buvo pripažintas nukentėjusiuoju dėl tėvo panaudoto smurto prieš motiną 2013 metais, buvo žinoma dar prieš Šiaulių apylinkės teismui 2014-04-22 patvirtinant šalių pasirašytą taikos sutartį, ir tai nesudarė kliūčių nustatyti maksimalų tėvo bendravimą su sūnumi.

Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę bei, kad jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai, tenka asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepagrindė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepateikė teismui įrodymų apie netinkamą tėvo valdžios įgyvendinimą, kad šiuo metu nustatyta bendravimo su vaiku tvarka iš esmės pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Šių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl laikytina, kad neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

Atsižvelgiant į tai, kad nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog nepilnamečiam šalių sūnui dėl bendravimo su tėvu kyla (kils) grėsmė ar yra daroma žala jo sveikatai, dvasiniam ar moraliniam ugdymui, nustatyti minimalią bendravimo su vaiku tvarką iki teismo sprendimo priėmimo nėra pagrindo.

Išanalizavęs bylos medžiagą, remdamasis tuo, kas išdėstyta, tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant teisiniu reguliavimu, įvertinęs skundžiamoje nutartyje teismo pateiktus motyvus, apeliantės argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, pagrįstą ir teisėtą nutartį. Keisti, naikinti ar papildyti skundžiamą nutartį, teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo.

Atskirasis skundas grindžiamas ir tuo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo nepranešęs ieškovui, neatsižvelgdamas į psichologų ir Moterų veiklos inovacijos centro rekomendacijas.

Pažymėtina, kad CPK nebenumato, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų nagrinėjimas tik po to, kai apie tokio prašymo pateikimą informuojama kita šalis, tad ji gali pateikti atsiliepimą ir pan. CPK 147 str. nustato, jog teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismo nuomone yra būtina, apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę pranešama kitai šaliai. Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nagrinėti klausimą informavus apie tai kitą bylos šalį, pasirinkti nagrinėjimo tvarką, todėl nurodytas atskirojo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

CPK 147 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą praneša atsakovui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog apie atsakovės I. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pranešti ieškovui nėra būtina, todėl atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjo nepranešęs ieškovui.

Atsakovė atskirajame skunde prašo išreikalauti iš Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 01-1-20592/2015 psichologės V. V. informaciją apie mažametį P. P. ir ją pridėti prie šios bylos.

Iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad toks pat prašymas buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui parengiamojo teismo posėdžio, įvykusio 2015-07-23, metu (civilinė byla Nr. e2-3858-291/2015). Šiaulių apylinkės teismas šį prašymą išnagrinėjo ir 2015 m. liepos 23 d. nutartimi jo netenkino. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismas išsireikalavo vyriausiosios specialistės (psichologės) V. V. informaciją ir ją įvertino nagrinėdamas apeliantės atskirąjį skundą, tačiau prie bylos jis nepridėtinas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.

CPK 80 straipsnio 2 dalis numato, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 28 Eur žyminis mokestis. Apeliantė, pateikdama atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-07-24 nutarties, nesumokėjo 28 Eur dydžio žyminio mokesčio, todėl jis priteistinas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 28 Eur (dvidešimt aštuoni eurai 00 ct) žyminį mokestį valstybei.