Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. patikslintą ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl savavališkos statybos aktų ir privalomųjų nurodymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bus pasisakyta vertinant šių apelianto argumentų pagrįstumą (CPK 329 straipsnis).

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

9. Nagrinėjamu atveju ieškovas A. D. pareiškė reikalavimus panaikinti 2017 m. gruodžio 19 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-171219-00096; 2017 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-171219-00102; 2017 m. gruodžio 20 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-171220-00101; 2017 m. gruodžio 18 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-171218-00094; 2017 m. gruodžio 19 d. privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-171219-00101; 2017 m. gruodžio 21 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-171221-00105. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir nustatytą teisinį reguliavimą, pripažino, kad 2017 m. gruodžio 19 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-171219-00096, 2017 m. gruodžio 19 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-171219-00102, 2017 m. gruodžio 20 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-171220-00101, 2017 m. gruodžio 18 d. savavališkos statybos aktas Nr. SSA-30-171218-00094, 2017 m. gruodžio 19 d. privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-30-171219-00101 ir 2017 m. gruodžio 21 d. privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-30-171221-00105 surašyti teisėtai ir pagrįstai, taigi patikslinto ieškinio reikalavimų dėl nurodytų administracinių aktų panaikinimo netenkino kaip nepagrįstų. Šalys šios teismo sprendimo dalies neginčija, todėl jos teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinėje instancijoje nerevizuotinas.

10. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas patikslintame ieškinyje taip pat pateikė alternatyvų reikalavimą dėl termino savavališkos statybos padariniams pašalinti pratęsimo – prašė pratęsti privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkus statybos padarinius įvykdymo terminus 9 mėnesiams, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad toks terminas reikalingas tam, kad būtų galima pabaigti parengti ir patvirtinti detalųjį planą, po to reikės atlikti naujus žemės sklypų kadastrinius matavimus, parengti naujas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, atlikti žemės sklypo topografinius darbus, parengti statybos techninį projektą, jo pagrindu turi būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo iki 3 mėnesių laikotarpiui asmuo gali kreiptis į Inspekciją; dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Terminas gali būti pratęstas asmens rašytiniu prašymu, jeigu yra svarbių priežasčių. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis, atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas (projektinės dokumentacijos pakeitimu ir kitų reikalingų dokumentų gavimu ar jų patikslinimu, papildymu ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Šis procedūrų pobūdis ir apibrėžimas yra nustatytas įstatyme ir negali būti laisvai interpretuojamas. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje yra nurodyti savavališkos statybos įteisinimo veiksmai ir jų eiga: projekto parengimas, įmokos už savavališkos statybos įteisinimą sumokėjimas, statybą leidžiančio dokumento gavimas.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, jei asmuo, kuriam surašytas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, imasi įstatyme numatytų veiksmų, t. y. siekia gauti statybą leidžiantį dokumentą, teismas turėtų faktinį pagrindą pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą ilgesniam laikui nei apibrėžta įstatyme, jei pakankamai akivaizdu, kad vykstančiai procedūrai asmuo negali daryti įtakos. Kita procedūra, kuri taip pat sąlygotų reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimą, sietina ne tik su projektinės dokumentacijos pakeitimu, bet ir su kitų reikalingų dokumentų gavimu ar pertvarkymu. Taigi galima išskirti bent dvi procedūras, kurias pradėjus, teismui atsiranda pagrindas pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą: pirmoji procedūra – kai yra keičiama projektinė dokumentacija siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą; antroji procedūra – kai yra imamasi veiksmų kitiems reikalingiems dokumentams gauti ar juos pertvarkyti, tačiau ji taip pat nukreipta į tai, kad būtų įteisinta arba pateisinta statyba, kuri reikalavime įvardijama kaip savavališka ir kurios padarinius reikalaujama pašalinti (2013 m. birželio 11 d nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1146/2013).

13. Teismas pažymėjo, jog atsakovė su šiuo ieškovo reikalavimu nesutiko; nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad yra pradėtos savavališkos statybos įteisinimo procedūros, nes tik tokioms procedūroms atlikti gali būti pratęstas privalomųjų nurodymų įvykdymo terminas, nenurodė, kokie savavališkos statybos įteisinimo veiksmai yra atlikti, kokios procedūros pradėtos, taip pat nepagrindė to, kodėl privalomųjų nurodymų įvykdymo terminą prašo pratęsti būtent 9 mėnesių laikotarpiui, kokius savavališkos statybos veiksmus planuoja per šį laikotarpį atlikti; taip pat pažymėjo, kad ginčai, kuriais keliamas privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas, yra teismingi administraciniam teismui.

14. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022, suvienodino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino skaičiavimo. Nutartyje išaiškinta, kad Priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, jog privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas CPK įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino.

15. Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą, tai, kad ieškovo pradėta teritorijų planavimo procedūra yra susijusi su savavališkos statybos padarinių pašalinimu, kad yra pradėtos savavališkos statybos padarinių pašalinimo, įteisinant savavališką statybą, procedūros ir ieškovas negali laiku jų užbaigti dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, kad teisinis reglamentavimas numato galimybę įteisinti savavališką statybą, atsižvelgdamas į tai, kad privalomųjų nurodymų pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pratęstas, teismas ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą patenkino iš dalies, t. y. nustatė naują 9 mėnesių terminą įvykdyti privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius.

16. Inspekcija skundžia šią teismo sprendimo dalį, iš esmės mano, jog teismas nepagrįstai nustatė naują terminą įvykdyti privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius, nes Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyta galimybė tik pratęsti nepasibaigusį terminą, tačiau nėra įtvirtinta galimybė atnaujinti terminą ar nustatyti naują terminą. Kolegija iš esmės pritaria tokiam įstatymo aiškinimui, jis iš esmės atitinka Vyriausiojo administracinio teismo poziciją, jog teisės aktai nenustato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-349-492/2020 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2103-602/2021 25 punktą, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2022 m. birželio 1 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-181-822/2022 40 punktą, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką)). Kita vertus, kolegija pabrėžia, jog iki 2022 m. spalio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-114-469/2022 priėmimo teismų praktika nebuvo nuosekli, kaip tai detaliai aptarta nurodytoje nutartyje. Lietuvos vyriausiasis administracijos teismas laikėsi pozicijos, jog pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nenustatyta, kad, apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo terminai sustabdomi, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 pateiktas kitoks, nei nusistovėjęs administracinių teismų praktikoje, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų aiškinimas dėl privalomojo nurodymo taikymo jį apskundus teismui. Pagal jį, atsižvelgiant į tai, jog, pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6, 7 dalių nuostatas, kilus ginčui dėl privalomojo nurodymo teisėtumo šio ginčo nagrinėjimo metu privalomasis nurodymas nėra priverstinai vykdomas (perduodamas antstoliui), nėra pagrindo teigti, kad šiuo laikotarpiu privalomasis nurodymas iš viso turėtų būti vykdomas. Dėl to Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6, 7 dalių nuostata, kad privalomasis nurodymas, jeigu buvo skundžiamas jo teisėtumas, perduodamas vykdyti antstoliui po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai įsiteisėja teismo sprendimas dėl privalomojo nurodymo termino nepratęsimo, aiškintina taip, jog, įsiteisėjus atitinkamam teismo sprendimui, pradedamas skaičiuoti konkrečiu atveju nurodytas (bendrasis 6 mėnesių ar sutrumpintas) privalomojo nurodymo įvykdymo terminas. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą atmesti reikalavimą dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo, sprendime turėtų nurodyti, kad terminas privalomajam nurodymui įvykdyti skaičiuotinas nuo šio sprendimo įsiteisėjimo.

17. Taigi, kaip nurodyta ankstesniame nutarties punkte, iki praktikos suvienodinimo skirtingi teismai laikėsi skirtingos pozicijos dėl terminų privalomiesiems nurodymams įvykdyti skaičiavimo, kilus ginčui dėl nurodymų teisėtumo. Ši konkreti byla yra nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Skundžiami administraciniai aktai buvo surašyti 2017 metų pabaigoje, į teismą kreiptasi 2018 metų liepos mėnesį, reikalavimas dėl termino privalomiesiems nurodymams įvykdyti pratęsimo pareikštas 2021 metų spalio mėnesį, sprendimas byloje priimtas 2023 m. vasario 13 d. Laikinosios apsaugos priemonės, sustabdant apskųstų administracinių aktų galiojimą, byloje nebuvo taikytos. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo metu teismų praktika dėl to, kaip skaičiuojami privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai juos apskundus, pakito, o ieškovas buvo pareiškęs ne tik reikalavimus dėl administracinių aktų nuginčijimo, bet ir alternatyvų reikalavimą dėl termino privalomiesiems nurodymams įvykdyti pratęsimo, būtų neteisinga atsakomybę dėl pakitusios terminų skaičiavimo praktikos perkelti privačiam asmeniui – ieškovui, atimant iš jo galimybę pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe prašyti teismo pratęsti terminą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui nustatytas naujas terminas privalomiesiems nurodymams įvykdyti, šiuo atveju vertintina kaip užtikrinanti teisingą šio konkretaus proceso eigą ir rezultatus. Kolegija taip pat pažymi, jog šioje nutarties dalyje pateiktas išaiškinimas yra siejamas tik su šios konkrečios situacijos aplinkybėmis, ypač to fakto, jog, kaip jau minėta, teismų praktika dėl terminų skaičiavimo pakito bylos procesui jau einant į pabaigą.

18. Atsižvelgiant į ankstesnėje nutarties dalyje pateiktą vertinimą, atmestini ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovas nebuvo suformulavęs prašymo nustatyti naują terminą privalomiesiems nurodymams įvykdyti, nes jis prašė terminą pratęsti, Inspekcijai nebuvo sudaryta galimybė išreikšti savo poziciją būtent dėl naujo termino privalomiesiems nurodymams įvykdyti nustatymo, todėl buvo pažeista Inspekcijos procesinė teisė būti išklausytai, o teismas sprendimu patenkino tokį reikalavimą, koks nebuvo pareikštas ir kurio pagrįstumas nebuvo niekaip įrodinėjamas. Ieškovas byloje buvo pareiškęs reikalavimą pratęsti terminą privalomiesiems nurodymams įvykdyti, jį įrodinėjo, atsakovė su šiuo reikalavimu nesutiko, įrodinėjo nesutikimo pagrindą. Tai, kad teismas savo rezoliuciją dėl šio ieškovo reikalavimo suformulavo kaip sprendimą nustatyti naują terminą, kaip jau minėta, iš esmės buvo sąlygota to, jog bylos nagrinėjimo metu pasikeitė kasacinio teismo praktika, susijusi su terminų skaičiavimu. Kolegija tai vertina kaip tinkamą pareikšto reikalavimo teisinį kvalifikavimą pagal šios konkrečios bylos faktines aplinkybes. Kita vertus, toks kvalifikavimas iš esmės atitinka tuos teisinius padarinius, kurių siekė ieškovas ir nuo kurių gynėsi atsakovė, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog teismas, priimdamas sprendimą, peržengė pareikšto reikalavimo ribas, pažeidė Inspekcijos teisę būti išklausytai ar neužtikrino rungtyniškumo principo įgyvendinimo.

19. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą.

Dėl bylos procesinės baigties

20. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį panaikinti ar pakeisti nėra, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

21. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, apeliacinio proceso metu patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas. Ieškovas duomenų apie apeliacinio proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.