Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo privataus kaltintojo V. V. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo V. V. skundą, kaltinant P. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas V. V. skundu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir pripažinti P. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 154 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašė pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju, civiliniu ieškovu ir priteisti jam simbolinį 1 eurą, bylą nagrinėti ne Kauno apylinkės teisme, kadangi P. M. sutuoktinė D. M. yra buvusi Kauno apylinkės teismo teisėja.Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 6 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo V. V. skundą, kaltinant P. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vertindamas skunde nurodytas aplinkybes, apylinkės teismas sprendė, kad P. M. veiksmuose nebuvo būtinojo jam pareiškėjo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio - tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo. Teismas taip pat padarė išvadą, jog P. M. galimai išsakyti žodžiai apie pareiškėją nebuvo pavojingi BK 154 straipsnio prasme, kas reiškia, kad P. M. veiksmuose taip pat nėra ir dar vieno objektyvaus šios nusikalstamos veikos požymio - pavojingos veikos.Pareiškėjas skundu prašė, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį, kadangi ji yra neteisėta.Skunde nurodė, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį neįvertino aplinkybių, dėl kurių jo privataus kaltinimo skundas turėjo būti nagrinėjamas ne Kauno apylinkės teisme. Pareiškėjo teigimu skundžiamoje nutartyje priimtos išvados galėjo būti priimtos tik išnagrinėjus privataus kaltinimo skundą, jau kaip kaltinimą, tačiau teismas P. M. atžvilgiu faktiškai dekriminalizuoja BK 154 straipsnio 1 dalį ir nesiremia skunde išdėstytais faktais. Teismas padarydamas išvadą, jog P. M. pareiškėjo neapšmeižė ir nepadarė jam žalos, rėmėsi tik išankstiniu nusistatymu, o ne objektyviu skundo ištyrimu, todėl pareiškėjo įsitikinimu, skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir naikintina. Pareiškėjas skunde prašo, sustabdyti jo privataus kaltinimo skundo nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą išaiškinimo ar pagrįstai kelia abejones teismo šališkumu tokios aplinkybės, kai asmens, kurio atžvilgiu pateikiamas privataus kaltinimo skundas, žmona yra dirbusi teisėja. Ar tas faktas, kad ji šiuo metu dirba advokate ir turi darbinių reikalų su buvusia darboviete, negali sukelti pagrįstų abejonių teismo šališkumu. Pareiškėjo teigimu LR Konstitucinis Teismas taip pat turėtų išaiškinti, kada pasiekiama ir peržengiama „ultima ratio“ riba, kadangi teismų praktika šiuo atveju yra labai prieštaringa. Pareiškėjo V. V. skundas atmestinas. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama apylinkės teismo nutartimi, įvertinęs V. V. skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą privataus kaltinimo tvarka, nepažeidė įstatymo reikalavimų, nutartyje nurodyti motyvai, kodėl toks skundas nepriimamas, yra pagrįsti. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas V. V. prašė, P. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, argumentuodamas tuo, jog P. M. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, pakertančią pasitikėjimą jo asmeniu, t. y. būdamas atsakovu civilinėje byloje Nr. 2-1700- 358/2012 tuometiniame Kauno rajono apylinkės teisme (Kęstučio g. 29, Kaunas) 2012 m. rugsėjo 10 d,, apie 13.10 min. viešai apšmeižė V. V., nes tvirtino: 1) „R., V. V. paprašytas, nors nedalyvavo ir melagingai liudijo administracinėje byloje“; 2) „pasiėmęs nutarimą paskaičiau, kad V. V. buvo R. pasikvietęs melagingai liudyti toje byloje“; 3) „Man V. yra sakęs: „tu pamatyti, kas tau bus“; 4) „Prieš pat posėdį Kauno rajono apylinkės teisme buvo V. V. ir dar kažkoks žmogus, kuris į mane žiūrėjo ir sakė: „Tu man skolingas, tu man skolingas“ – V. jam liepė įsižiūrėti į mane, kad mane galėtų atpažinti“.Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016).Paskleistomis laikomos žinios: paskelbtos per visuomenės informavimo priemones - knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus, praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialia forma. Kiekvienu atveju, nustatant, ar buvo žinių paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tos žinios tapo žinomos trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015 ir kt.). Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas nagrinėdamas pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, pagrįstai nustatė, jog P. M. veiksmuose nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymio - tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo, kadangi pareiškėjo nurodyti, jo vertinimu, neatitinkantys tikrovės ir jį žeminantys bei pakertantys pasitikėjimą juo teiginiai tapo žinomi tik civilinę bylą nagrinėjančiam teismui. Tai, kad apie pareiškėjo skunde nurodytus teiginius tapo žinoma ir teismo posėdžių sekretorei V. S. bei teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui D. R., nelaikytina duomenų paskleidimu tretiesiems asmenims, kadangi šie teismo darbuotojai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, paties V. V. prašymu jam pateikė minėto teismo posėdžio protokolo kopiją, t. y. apie teiginius sužinojo atlikdami savo tiesiogines pareigas.Pažymėtina, jog nusikaltimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Be to, tai kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti BK straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio.Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog P. M. galimai išsakyti žodžiai apie pareiškėją nebuvo pavojingi BK 154 straipsnio prasme. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į tarp pareiškėjo ir P. M. susiklosčiusius ilgalaikius konfliktinius santykius (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis buvo iškelta ne viena baudžiamoji byla privataus kaltinimo tvarka), pritaria apylinkės teismo motyvams, jog privataus kaltinimo skunde pareiškėjo nurodyti galimai P. M. išsakyti teiginiai gali būti įvertinti šiuo konkrečiu atveju tik kaip neetiškas, nepriimtinas pasisakymas, neigiama nuomonė apie pareiškėjo asmenį, tačiau tokie žodžiai nepripažintini informacija BK 154 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi jie nebuvo grindžiami jokiais faktais ar kitokiais duomenimis.BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Viena iš šių aplinkybių – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. V. skundą.Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teismo posėdyje išsakyti teiginiai yra tokia informacija, kuri gali paniekinti ar pažeminti V. V., arba pakirsti pasitikėjimą juo. Beje ginčo teiginių turinys tapo žinomas teismui, nagrinėjančiam bylą, bei su byla tiesiogiai susijusiems asmenims, todėl toks šių teiginių pateikimas nelaikytinas informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme.Nesutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį neįvertino aplinkybių, dėl kurių jo privataus kaltinimo skundas turėjo būti nagrinėjamas ne Kauno apylinkės teisme.Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas atmesdamas pareiškėjo prašymą perduoti bylą kitam, ne Kauno apylinkės teismui, kadangi asmens, kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu, sutuoktinė D. M. yra buvusi Kauno apylinkės teismo teisėja, įvertino tas aplinkybes, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių argumentų, kuriais būtų išreiškiamas nepasitikėjimas teisėja J. V., nenurodė nei vienos iš BPK 58 straipsnio 1 dalies 1,2,3 punktuose ar BPK 58 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, galinčių rodyti, kad teisėja negalėtų dalyvauti šiame procese. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių Kauno apylinkės teismas negalėtų objektyviai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamosios bylos. Jokių duomenų, kad buvusi teisėja D. M. kokiu nors būdu darytų įtaką teisėjai J. V. priimti vienokį ar kitokį sprendimą, pareiškėjas taip pat nepateikė. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje nutartyje, asmens kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu šeimos santykiai su buvusia teisėja, patys savaime nėra kliūtis nagrinėti bylą teisėjai J. V., taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme bus neužtikrinti svarbūs valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesai. Kaip nepagrįsti atmestini ir nuteistojo skundo argumentai dėl privataus kaltinimo skundo nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kadangi šioje stadijoje yra sprendžiamas kol kas, tik paties privataus kaltinimo skundo priėmimo klausimas, o ne jo nagrinėjimas iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. V. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.