Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-03-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-300-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. PK-535-616/2013Nuosprendis · 2013-09-06Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-06Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-06
Bylos Nr.
1A-31-300-2014
Teisminio proceso Nr.
1-70-3-00015-2013-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
Kaltinamasis
N. M.
Nukentėjusysis
G. B.
Advokatai
Ramūnas Dobrovolskis, Jūratė Bieliauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-31-300/2014Teisminio proceso Nr. 1-70-3-00015-2013-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.1.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,nukentėjusiojo atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,išteisintajai N. M.,išteisintosios gynėjai advokatei Jūratei Bieliauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo N. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

G. B. civilinis ieškinys ir prašymas dėl proceso išlaidų, t. y. 1000 Lt priteisimo iš N. M., atmestas.

Priteista iš G. B. 1000 Lt proceso išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą N. M. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

N. M. buvo kaltinama tuo, kad ji, 2012 m. rugsėjo 3 d., 13.40 val., pasinaudodama UAB „P.“ priklausančiu kompiuteriu, esančiu (duomenys neskelbtini), prijungtu prie interneto prieigos, kurios IP adresas (duomenys neskelbtini), bei išsiųsdama iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) elektroninį laišką UAB „S.“ prezidentui D. K. su tikrovės neatitinkančia informacija, o būtent: „... P. B. elgiasi serviso nenaudai, turime informacijos, kad mašina už kurią mokami legalūs pinigai, jam neįdomi, nes servise atliekami darbai išjunginėjant kameras ir pinigai mokami p. B. į kišenę. Taip pat serviso pakaitiniai automobiliai yra išnuomojami draugams, net kelionėms į užsienį“, taip paskleidė apie G. B. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti G. B. bei pakirsti pasitikėjimą juo.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis G. B. apeliaciniu skundu prašo pripažinti N. M. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę pagal įstatymą. Taip pat prašo priteisti iš N. M. 5000 (penkis tūkstančius) nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui G. B. nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimą ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad nuosprendis keistinas dėl netinkamo aplinkybių įvertinimo ir nepagrįsto kaltinamosios N. M. išteisinimo. Teigia, kad iš priimto teismo nuosprendžio matyti, jog teismas laikė teisingais ir nuosekliais kaltinamosios N. M. bei jos kviestų liudytojų parodymus, kuriais remdamasis priėmė nepagrįstą nuosprendį – išteisinti N. M.. Tačiau, pasak nukentėjusiojo, ypatingai detaliai vertinant N. M. duotus parodymus, kurie užfiksuoti teismo nuosprendyje, matyti, jog kaltinamoji nebuvo nuoširdi, nuosekli ir taip siekė suklaidinti teismą priimti teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apelianto įsitikinimu, N. M. kategoriškai nurodė nesikišusi į automobilio remontą, (duomenys neskelbtini) „S.“ autoservise yra buvusi, tačiau nuvykusi su niekuo nebendravo, G. B. nėra mačiusi, su juo nėra bendravusi. Nukentėjusiojo teigimu, apklausti nukentėjusysis G. B. ir UAB „S.“ (duomenys neskelbtini) atstovybės vadovas A. L., paneigdami kaltinamosios N. M. duotus parodymus, nurodė, jog kaltinamoji buvo aktyvi automobilio remonto reikaluose, su ja tiesiogiai bendravo serviso darbuotojai ir būtent tarp kaltinamosios ir serviso buvo kilęs konfliktas, kurio turinys buvo visiškai analogiškas elektroniniame laiške nurodytiems teiginiams.

Pažymi, jog praėjus tik valandai laiko po suremontuoto automobilio pasiėmimo paskambinusi N. M. išreiškė priekaištus dėl netinkamai atlikto darbo. Be to, nurodo ir tai, kad kaltinamosios prašymu teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai V. G., I. U., J. B., A. M., L. K., A. M. nepatvirtino aplinkybės, jog būtent elektroninio laiško siuntimo metu N. M. buvo ne UAB „P.“ teritorijoje, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, nes nuo (duomenys neskelbtini) gatvės iki (duomenys neskelbtini) gatvės yra tik 8,2 kilometrų atstumas, kuris automobiliu gali būti įveiktas per 14 minučių. Dėl to nurodo, kad kaltinamosios nurodomos aplinkybės dėl pietų vežimo į (duomenys neskelbtini) gatvę elektroninio laiško siuntimo metu, t. y. 13:40 val., nėra paremtos jokiais objektyviais duomenimis, o yra laikytinos prielaidomis, kuriomis nepagrįstai rėmėsi teismas priimdamas nuosprendį ir tai laikydamas absoliučiai teisingu faktu.

Taip pat nurodo, kad kaltinamoji nurodė niekam iš serviso darbuotojų nedavusi savo naudojamo mobiliojo ryšio telefono, kita vertus, pripažino, kad jai paskambinus A. L., nors ir nebūdama įmonėje, atsiliepusi paaiškino, kokiu būdu galima paimti sugedusio pakaitinio serviso automobilio raktelius. Iš to, anot nukentėjusiojo, išplaukia, jog kaltinamosios parodymai prieštarauja vieni kitiems, kadangi elektroninio laiško siuntimo metu ji nurodė nebuvusi įmonės teritorijoje, o pagal celes teritorijoje buvęs mobiliojo ryšio telefonas yra bendro naudojimo, o paskambinus A. L., N. M., nors ir nebūdama įmonėje, atsiliepė į naudojamą mobiliojo ryšio telefoną, kurio, pažymėtina, jos teigimu, nebuvo niekam davusi.

Be to, nurodo ir tai, kad baudžiamojoje byloje pagal mobiliojo ryšio operatorių pateiktus duomenis nustatyta, kad įmonės teritorijoje įvykio metu buvo tik N. M.. Taip pat, pasak apelianto, matyti, jog būtent tik po N. M. apsilankymo servise ir tuo metu įvykusio konflikto su nukentėjusiuoju, netrukus, t. y., nuo 2012-08-24, iš UAB „P.“ buvo pradėti siųsti elektroniniai laiškai UAB „S.“ vadovams būtent su analogiško turinio teiginiais, priekaištais bei komentarais. Dėl to nukentėjusiajam akivaizdu, jog būtent N. M. nurodžius, jos teigimu, žinomas aplinkybes dėl netinkamo darbo, šios aplinkybės praktiškai analogiško turinio pavidalu panašiu laikotarpiu perduodamos serviso vadovams, prašant ypatingai griežtai įvertinti būtent G. B. veiksmus, kiek tai yra susiję su automobilio „Land Rover“ remontu. Iš to, apelianto įsitikinimu, kyla, jog asmuo, nebuvęs servise ir nežinantis už automobilio remontą atsakingo darbuotojo pavardės, neturi objektyvios galimybės teisingai nurodyti darbuotojo pavardės ir taip pat detaliai ir nuosekliai pakartoti N. M. žodžiu nukentėjusiajam nurodytus priekaištus ir komentarus dėl netinkamo darbo, piniginių lėšų pasisavinimo ir pan. Todėl mano, kad, vertinant byloje esančius duomenis kaip visumą ir atkreipiant dėmesį į skunde nurodomas aplinkybes, pagrįstai manytina, jog N. M., duodama parodymus, nebuvo nuoširdi ir nuosekli bei stengėsi atitinkamais parodymais išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl įvykdyto šmeižimo G. B. atžvilgiu. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas neanalizavo laiško turinio, iš kurio matyti, jog N. M. bendravo su juo, taip, kaip jis nurodė savo apklausoje, tai priešingai teigia N. M., be to, jos kaltumas būtų įrodomas gautais duomenimis iš „E.“ draudimo, ten, pasak laiško autoriaus, buvo surašytas transporto priemonės gedimų sąrašas, su kuriuo, kaip jis nurodė, N. M. atvyko į „S.“ servisą.

Atsikirtimu į nukentėjusiojo apeliacinį skundą išteisintoji N. M. prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš nukentėjusiojo jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu išteisintoji ir jos gynėja prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusysis G. B., apeliaciniu skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu dėl N. M. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantas nesutinka su padarytomis apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad teismas laikė teisingais ir nuosekliais kaltinamosios N. M. bei jos kviestų liudytojų parodymus, kuriais remdamasis priėmė nepagrįstą nuosprendį – išteisinti N. M., tačiau, pasak nukentėjusiojo, ypatingai detaliai vertinant N. M. duotus parodymus, kurie užfiksuoti teismo nuosprendyje, matyti, jog kaltinamoji nebuvo nuoširdi, nuosekli ir taip siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl įvykdyto šmeižimo G. B. atžvilgiu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad N. M. dalyvavo padarant jai privataus kaltintojo inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir todėl ją visiškai pagrįstai išteisino Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nukentėjusysis, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ar kad jos nebuvo tinkamai įvertintos.

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pastebi, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Konkrečiu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek N. M. teisinančius, tiek ją kaltinančius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, argumentuotai nurodė, kodėl N. M. išteisintina. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Faktiniai bylos duomenys – išteisintosios N. M., nukentėjusiojo G. B., liudytojų A. L., A. M., V. G., I. U., J. B., A. M., L. K., A. M., D. K. parodymai, kiti rašytiniais bylos duomenys – elektroninio laiško turinys (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 9 b. l.), automobilio detalės pirkimo-pardavimo ir / ar darbų atlikimo sutartis (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 50 b. l.), 2012-11-08 apžiūros protokolas su priedais (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 21–32 b. l.), 2013-01-08 tarnybiniai pranešimai (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 109, 126 b. l.),UAB „S.“ 2012-11-20 pranešimas (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 59 b. l.), 2012-12-11 poėmio protokolas (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 68–71 b. l.), 2012-12-19 apžiūros protokolas su priedais (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 75-93 b. l.), AB „L.“ dujotiekio apsauginės dangos pažeidimo nustatymo aktas (PK- 535-616/2013, 60 b. l. ), AB „L.“ saugos nuo korozijos techninės priežiūros darbų užduočių registracijos žurnalas (PK- 535-616/2013, 86 b. l.), AB „L.“ paskyra-leidimas pavojingiems darbams su dujomis atlikti (PK- 535-616/2013, 88 b. l.), AB „L.“ paskyrų-leidimų pavojingiems darbams su dujomis atlikti registravimo žurnalas (PK- 535-616/2013, 89 b. l.), iš tiesų leidžia manyti, kad išteisintoji N. M. galbūt galėjo būti kaltinime nurodytoje vietoje ir galėjo turėti prieigą prie kompiuterio, iš kurio buvo išsiųstas elektroninis laiškas (baudžiamoji byla Nr. 40-9-196-12, 9 b. l.). Tačiau kolegija pažymi tai, kad vien to nepakanka teigti, kad būtent N. M. išsiuntė elektroninį laišką iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) UAB „S.“ prezidentui D. K. su tikrovės neatitinkančia informacija ir taip paskleidė apie G. B. tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pažemino G. B. bei pakirto pasitikėjimą juo, nes tai yra tik prielaida, kurios nepatvirtina byloje esantys duomenys. Ir priešingai, byloje esantys duomenys nepaneigia išteisintosios versijos, kad kaltinime nurodytu laiku ji buvo visai kitoje vietoje. Ir nors iš tarnybinio pranešimo matyti, kad prie celės SI003UA, kurios veikimo zona ir kryptis apima UAB „P.“ įmonės pastatą, adresu: (duomenys neskelbtini), 2012 m. rugsėjo 3 d. 13.40 jungėsi ir jos veikimo zonoje buvo abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi N. M., bet matyti ir tai, kad tos pačios celės veikimo zonoje buvo ir N. M. dukrai K. M. priklausantis abonento Nr. (duomenys neskelbtini) (baudžiamoji byla NR. 40-9-196-12, 109 b. l.), o N. M. priskirtas telefonas (duomenys neskelbtini) yra UAB „P.“ bendro naudojimo mobiliojo ryšio telefonas (PK- 535-616/2013, 46–47 b. l.). Taigi, objektyvių duomenų, pagrindžiančių G. B. kaltinimą N. M., byloje nėra. Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad ir pats nukentėjusysis G. B. iš pat pradžių galvojo, jog elektroninį laišką su tikrovės neatitinkančia informacija rašė ne N. M., o A. M. (1 t., 6-8 b. l.). Būtent dėl tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų N. M. kaltę įvykdžius jai G. B. inkriminuojamą nusikalstamą veiką, dėl kurios ji išteisinta. Dėl to, kas paminėta, teigti, kad N. M. išteisinta nepagrįstai, kolegija nemato objektyvaus pagrindo.

Drauge pastebėtina, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Privataus kaltinimo bylose ši pareiga tenka privačiam kaltintojui. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Apibendrinant tai, kas paminėta, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pritartina teismo išvadai, kaltinimas negali būti pagrįstas prielaidomis ar manymais, o visos abejonės vertintinos kaltinamosios naudai.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų N. M. padarius nukentėjusiojo jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl proceso išlaidų.

Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Išteisintoji N. M. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. posėdžio metu pateikė duomenų, įrodančių, kad ji apeliacinės instancijos teismo procese patyrė 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (2 t., 136 b. l.). Nepaisant to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad N. M. išteisinta ne todėl, kad ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o dėl to, kad neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), sprendžia, kad N. M. už jos teisinę pagalbą turėtos proceso išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nukentėjusiojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Vidmantas MylėTeisėjai Raimundas JurgaitisZigmas Kavaliauskas