Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-08-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-385-531/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-03
Bylos Nr.
1S-385-531/2015
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Valdas Ciesiūnas
Kategorijos
Byla Nr. 1S–385–531/2015;
Procesinio sprendimo kategorija: 2.12.4. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugpjūčio 3 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. A. (toliau – ir Pareiškėja) skundą dėl 2015 m. liepos 1 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas jos skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2015 m. birželio 1 d. nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. 2014-02-10 ir 2014-12-23 registruotais pareiškimais kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, pranešdama apie padarytas vagystes iš jos namų, kuriomis įtaria buvusį sutuoktinį Ž. A.. Jų pagrindu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Nr. 50-1-00056-14 ir Nr. 45-1-01508-14.

2014-04-16 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro B.Šiaudinio nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 50-1-00056-14. 2015-04-27 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G.Jasulaičio nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 45-1-01508-14.

Šalies argumentai

V. A. 2015-05-22 skundu kreipėsi į Panevėžio apylinkės vyr. prokurorę dėl aukščiau paminėtų nutarimų teisėtumo, kuri 2015-06-01 nutarimu atsisakė jį tenkinti, motyvuodama tai tuo, kad yra iškilusi turto priklausomybės problema, o tarp pareiškėjos V. A. ir jos įtariamo asmens Ž. A. yra susiklostę teisiniai santykiai, kurie pirmiausiai yra civilinio proceso teisės reguliavimo dalykas, todėl baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, kuria galima užkirsti kelią teisės pažeidimams, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturi būti taikoma, o ginčas dėl daiktų priklausomybės turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju V. A. turi teisę, jos nuomone pažeistas teises ginti civilinio proceso tvarka, o paaiškėjus nusikaltimo požymiams, pats teismas apie tai privalo informuoti prokurorą.

Skundžiama nutartimi apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja atmetė Pareiškėjos skundą, nurodydama, kad prokurorų nutarimai yra pagrįsti ir motyvuoti. Teigia, kad nenustatyta nei vieno tariamos nusikalstamos veikos požymio, nes pareiškėjos ir tariamo kaltininko parodymai kardinaliai prieštarauja vieni kitiems ir šių prieštaravimų nėra jokios galimybės panaikinti, o jokių įrodymų, kad apskritai buvo įvykdyta nusikalstama veika ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta. Pats faktas, kad daiktai iš pareiškėjos namo buvo pernešti į tariamo kaltininko gyvenamąją vietą, savaime neparodo, jog buvo įvykdyta nusikalstama veika, nes tariamas kaltininkas ginčija paimtų daiktų priklausymą pareiškėjai, o abi ginčo šalys fiziškai negalėjo pateikti daiktų įsigijimo dokumentų. Konstatuoja, kad pareiškėja net nebandė išspęsti civilinio proceso tvarka su tariamu kaltininku ginčijamų daiktų priklausymo, bet jokių kliūčių jai tai padaryti nėra. Iš anksčiau aptartų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas yra ne kalto asmens nubaudimas, o savo turtinių teisių apsaugojimas, be to, dėl kilusio ginčo nėra jokių kliūčių nagrinėti jį civilinio proceso tvarka, o tai reiškia, jog nagrinėjamoje situacijoje civilinio pobūdžio ginčui, ikiteisminio tyrimo metu, buvo bandoma pritaikyti baudžiamosios teisės normas ir tariamo kaltininko elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams buvo vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas, o tai prieštarauja suformuotai teismų praktikai. Nenustačius vagystės fakto, darytina išvada, kad ir kitos pareiškėjos nurodytos nusikalstamos veikos nebuvo įvykdytos.

Šalies argumentai

Skundu aukštesniajam teismui Pareiškėja prašo panaikinti prokurorų nutarimus ir teisėjos nutartį, kurie, jos manymu yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini, o ikiteisminiai tyrimai atnaujintini ir sujungti į vieną. Nurodo, kad teismas, atmesdamas skundą, padarė klaidingą išvadą, jog tarp jos ir Ž. A. yra susiklostę civiliniai santykiai. Jų santuoka buvo nutraukta 1997 m. Jau tuo metu jie gyveno atskirai ir neturėjo jokio dalintino turto. Vėliau jie kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. 2012 m. Ž. A. išsikėlė gyventi pas savo tėvus ir pareiškėjos namuose jokio jo turto neliko. Tiek pirmosios, tiek antrosios vagystės atveju buvo padaryta didelė žala Pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas, nagrinėdamas skundą, neatkreipė reikiamo dėmesio į tai, kad sprendžiant buvusių sutuoktinių turtinius klausimus įstatymas numato ieškinio senaties terminus, kuris yra 10 m. O dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamuosius daiktus, taikomas 5 m. ieškinio senaties terminas. Kadangi po Pareiškėjos ir Ž. A. ištuokos praėjo daugiau, kaip 17 m., tai reiškia, kad šiuo metu Ž. A. neturi jokių teisių į jos turtą ir bet koks turto paėmimas prieš Pareiškėjos valią, laikytinas vagyste.

Atsiliepimai į skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina, jog BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, jog nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas Ž. A. atžvilgiu pagal 2014-02-10 V. A. skundą buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo priimtas 2014 m. balandžio 16 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis nutarimas per įstatymo numatytą terminą nebuvo skundžiamas ir įsiteisėjo. Atsižvelgiant į tai, tiek aukštesniojo prokuroro 2015-06-01 nutarimo, tiek skundžiamos teismo 2015-07-01 nutarties dalys, kuriose pasisakyta dėl 2014-04-16 prokuroro nutarimo teisėtumo, yra nepagristos ir naikintinos. Darydamas tokią išvadą, aukštesnysis teismas pažymi, kad šiuo atveju, neatnaujinus apskundimo termino, neturėjo būti sprendžiama dėl įsiteisėjusio prokuroro nutarimo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pateikiamu skundu pareiškėja ginčija ir 2015-04-27 prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 212 str. 1 p. pagrindu, pateikdama analogiškus motyvus. Taip pat ji nurodo, kad nenustačius vagystės požymio Ž. A. veiksmuose, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 294 str. Aukštesnysis teismas tokius pareiškėjos motyvus atmeta kaip nepagrįstus.

Savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendinant teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Situacijos, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikomos, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2009, 2K-470/2014).

Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis – didelės žalos kilimas. Didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo jurisprudencijoje nepritariama praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo atveju pareiškėja deklaratyviai pasisakydama apie jos patirtą didelę žalą, nepateikė jokių duomenų, ją pagrindžiančių. Byloje tokių duomenų taip pat nėra. Priešingai, iš bylos medžiaga rodo, kad yra neaiški nei ginčo daiktų priklausomybė, nei jų tikroji vertė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl veikos, numatytos BK 294 str.

Nepagrįsti ir pareiškėjos skundo argumentai ir dėl galimai padarytos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d.

Baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose ir pagrįsti ją pakankamais BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Tik įsitikinus, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą ir jį perduoda teismui. Kai tokių duomenų nepakanka arba nustatomi kiti BPK 212 straipsnyje numatyti pagrindai, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras, kuris, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo. Be to, BPK 214 str. ir X dalies nuostatos įgalioja teisėjus tik patikrinti prokuroro priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Taigi ikiteisminio tyrimo metu būtent prokuroras, atliekantis ikiteisminį tyrimą, vertina visus byloje surinktus duomenis ir jų pagrindu sprendžia, ar yra asmens veiksmuose nusikalstamos veikos, kuria jis yra kaltinamas, požymių. Tik įvertinęs visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, prokuroras, o ne teismas, priima motyvuotą sprendimą dėl bylos perdavimo teismui arba jos nutraukimo. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas reiškia konkretaus baudžiamojo proceso užbaigimą, todėl prokuroro motyvai turi būti išsamūs, aiškūs (suprantami visiems šiuo procesu suinteresuotiems asmenims) ir pagrįsti išsamiu byloje surinktų faktinių duomenų įvertinimu.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje atliktas išsamiai, būtini procesiniai veiksmai padaryti, prokurorų nutarimuose motyvuotai įvertintos ir skundžiama teismo nutartimi patvirtintos V. A. skunduose nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam jos nurodytų faktų įvertinimui.

Skundžiama nutartimi nagrinėtuose prokurorų nutarimuose yra išdėstyti bei išanalizuoti tyrimo duomenys, šių duomenų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir teismų praktikoje suformuotus duomenų vertinimo kriterijus, o išvados nutraukti ikiteisminį tyrimą Ž. A. atžvilgiu yra pagrįstos tyrimo duomenimis, nes negauta patikimų ir objektyvių duomenų, kad jis būtų padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Skundžiamuose nutarimuose įvertintos visos Pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam nurodytų faktų dėl galimų nusikalstamų veikų vertinimui, išsamiai atsakyta į pagrindinius skundo argumentus. Ta aplinkybė, kad Pareiškėjos pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei ji mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Aukštesnės instancijos teismui pateiktame skunde Pareiškėja nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs ikiteisminio tyrimo teisėjas. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo procesinių sprendimų argumentais, taip pat ir dėl savo teisių ir teisėtų interesų gynimo alternatyvų. Jie nurodyti procesiniuose dokumentuose, todėl nekartojami.

Tai, kad pareiškėja yra tikra dėl neabejotinos, jos manymu, įtariamojo asmens kaltės pagal konkretų BK straipsnį, nėra pagrindas naikinti priimtus procesinius sprendimus, abejojant jų teisėtumu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 3 p., teismas

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria buvo išspręstas klausimas dėl 2014-04-16 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro B.Šiaudinio nutarimo, kuriuo prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-1-00056-14, teisėtumo, nustatant, kad ši skundo dalis dėl prokuroro nutarimo teisėtumo paliekama nenagrinėta.

Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.

Teisėjas Valdas Ciesiūnas