- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- I-1873-484/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas D. T. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).
Skunde paaiškino, kad nuo 2017 m. iki 2019 m. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Detalizavo, kad kamerų plotas buvo apie 7 kv. m, iš kurių 2 kv. m užėmė sanitarinis mazgas, kuris kartu su kameroje esančiais baldais (stalas, lova, suolas) mažino kameros plotą, dėl to esant kameroje dviese trūko vietos. Kamerų sienos, lubos ir grindys buvo apsilupusios, dėl to jų negalėjo valyti ir dezinfekuoti. Vietomis ant jų buvo matomas pelėsis. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik sienele, kurios aukštis apie 1,30 m, nuo jo sklido nemalonus kvapas. Kamerose ventiliacija neveikė, jos buvo vėdinamos tik pro langą. Langą dengė dvigubos grotos. Buvo drėgna ir tamsu. Kamerose, esančiose rūsyje drėgnumas siekė 70 proc. Nuo drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos. Švaraus oro kiekis kameroje neatitiko minimalių standartų. Pareiškėjo teigimu, laikymas nurodytomis sąlygomis žemino jo orumą, jis juto tam tikrus nepatogumus, kurių nebūtų buvę, jei jis būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 18-24) atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracijos turimais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gruodžio 18 d. ir įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2018 m. spalio 19 d. Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atsiliepime pateikti duomenys rodo, kad visais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo etapuojamas į kitas laisvės atėmimo įstaigas ir įstaigoje buvo itin trumpais laikotarpiais. Teigia, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija skirstydama atvykusius asmenis į kameras laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriam atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atsiliepime taip pat nurodo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos tiek maisto produktams, tiek higienos priemonėms laikyti.
Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užima apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžia, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė tik apytikslį laikotarpį, kuriuo buvo laikomas Lukiškių TI-K. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. gruodžio 18 d. ir įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2018 m. spalio 19 d. Pareiškėjui nepaneigus šių duomenų, teismas nurodytą laikotarpį laiko ginčui aktualiu.
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje.
Taip pat šiuo aspektu aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnis. Jis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2018 m. spalio 19 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), 349 (plotas 7,80 kv. m), 356 (plotas 8,31 kv. m), 220 (plotas 6,90 kv. m), 111 (plotas 7,45 kv. m), 370 (plotas 7,01 kv. m), 123 (plotas 7,42 kv. m) (b. l. 18-19, 76-80). Visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas arba dar su vienu asmeniu. Remiantis atsakovės atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatytas Įsakymu Nr. V-124, pareiškėjo atžvilgiu pažeistas nebuvo. Pareiškėjui skunde nurodytu laikotarpiu teko nuo 3,66 kv. m iki 7,42 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinis mazgas kamerose užima 0,56 kv. m. (b. l. 21), taigi net atskaičiavus minėtą plotą iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto, EŽTT įvardijamas 3 kv. m minimalus ploto standartas taip pat buvo išlaikytas. Be to, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, pareiškėjas jo buvimo laikotarpiu turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, lankyti biblioteką, sportuoti, todėl nebuvo visą parą kameroje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų skundęsis dėl ploto trūkumo. Taigi, apibendrinus, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių nepažeidė.
Pareiškėjas netinkamas bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K siejo ne tik su nustatytos minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui neužtikrinimu, tačiau taip pat teigė, kad kamerų languose įrengtos dvigubos grotos trukdė išvėdinti patalpas, todėl trūko švaraus oro, kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu, nuo drėgmės puvo čiužiniai, rūdijo metalinės lovos, kamerų sienos, lubos ir grindys buvo apsilupę, netinkamos valyti ir dezinfekuoti, vietomis buvo pelėsis, veisėsi parazitai.
Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas), o natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Dėl gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų bei lubų HN 134:2015 buvo nurodyta tik tai, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 117, 349, 356, 220, 111, 370, 123 (b. l. 18-19, 76-80). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. sausio mėn. Pranešime dėl D. T. skundo, be kita ko, nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m. Visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pranešime atkreipia dėmesį, kad tinkamai vėdinant gyvenamąsias patalpas, yra išvengiama pelėsio, staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo (b. l. 93-95).
Atsakovės atstovo nurodytas langų įrengimas atitinka Pataisos įstaigų rengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 11.5 papunkčio, kur nurodyta, kad iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengtos apsauginės grotos, bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 papunkčio, kur nurodyta, kas lango angoje turi būti įstatytos metalinės grotos, reikalavimus. Taigi, Lukiškių TI-K administracija, įrengdama grotas ant langų, vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo padarytas pažeidimas.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamentas (toliau – VSC) ginčui aktualiu ir artimu jam laikotarpiais atliko planinius ir operatyvinius patikrinimus, patikrinimų aktuose užfiksuodamas tikrintose Lukiškių TI-K patalpose aptiktus neatitikimus higienos normoms. Iš VSC 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo akto duomenų matyti, kad kameroje Nr. 220 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. vasario 12-13 d.) temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Kontrolės metu kameroje langas buvo sandariai uždarytas, palangė neišpuvusi. Šios aplinkybės atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimus. Peržiūrėjus graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale esančius duomenis, nustatyta, kad yra vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, kameroje Nr. 220 nebuvo nustatytas graužikų ir nariuotakojų buvimas (b. l. 47-48). VSC 2017 m. kovo 27 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 117 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2017 m. gruodžio 18 d.) vizualiai buvo švaru, sudaryta galimybė išvėdinti kameras per langus, langai atsidaro, tai atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Kameroje išmatuota temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, dirbtinė dieninė apšvieta – HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Kameroje Nr. 117 nariuotakojų buvimo požymių vizualiai nenustatyta. Patikrinimo akte nurodyta, kad Lukiškių TI-K pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų žurnalas (b. l. 41-43).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. Pranešimo dėl D. T. skundo (b. l. 93-95) duomenimis, smulkūs Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų, pasivaikščiojimo ir dušinių patalpų remonto darbai (pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan.) atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. 2015 metais remonto darbai buvo atlikti kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. vasario 20-21 d.) ir kameroje Nr. 117 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. gruodžio 18 d.).
Duomenų apie kitose pareiškėjo kamerose buvusias sąlygas (temperatūrą, santykinę oro drėgmę, apšvietimą, sienų ir lubų būklę), nėra. Nors atsakovės atstovas šių įrodymų ir nepateikė, tačiau pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimų, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neva egzistavo jo paminėti pažeidimai, todėl nesant byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kitose pareiškėjo kamerose sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų.
Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nurodyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, deratizasiją, dezinsekciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (b. l. 81-92). Pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nusiskundimų dėl kameroje galimai buvusių parazitų, graužikų nereiškė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia nusiskundimus ir dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Nurodo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas apie 1,3 m aukščio sienele, nuo jo sklido blogas kvapas. Nors pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kokias jo teises pažeidė nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas, tačiau bendrai apibūdindamas laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, pareiškėjas nurodė, kad laikymas tokiomis sąlygomis pažeidė jo orumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjas iš esmės skundžiasi privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 134:2015 nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją(pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.).
EŽTT yra pažymėjęs, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą teigiama, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją(pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir LVAT analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
Remiantis Lukiškių TI-K 2019 m. sausio mėn. Pranešimo dėl D. T. skundo (b. l. 93-95) duomenimis, visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m pertvara ir įrengtos užuolaidos. Pagal aukščiau cituotą praktiką, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistos visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. iš viso 32 paras.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad nuo sanitarinio mazgo sklido blogas kvapas. Remiantis HN 134-2015 17 punktu gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atidaromus langus. HN 134:2015 nenumato, kad sanitariniame mazge būtų įrengta atskira ventiliacijos sistema. Kaip jau minėta, Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Byloje duomenų apie ginčo laikotarpiu nustatytus HN 134:2015 17 punkto pažeidimus, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ar VSC būtų reiškęs nusiskundimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Todėl šiuo aspektu konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo nėra pagrindo.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę (pareiškėjui 32 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors laikymo netinkamai įrengtose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę, pažeidimo mastą bei intensyvumą (pareiškėjo pažeidimas nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, be to, jis dalį laiko kameroje buvo laikomas vienas), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K administracija sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 35 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. skundą tenkinti iš dalies.
D. T. priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 40 (keturiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.