- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-22
- Bylos Nr.
- A-556-947-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00898-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Egidijus Morkūnas
- Kategorijos
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. (toliau - ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-12) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-80(7-13/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 68-362, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 14.4-75-60, išskyrus sprendimo dalį dėl buto (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija, atlikusi jo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo ir sumokėjimo į biudžetą bei fondus teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. 14.4-75-60 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ jam papildomai apskaičiavo 89 421 Lt GPM, 3 162 Lt GPM delspinigių, 8 942 Lt GPM baudą, 38 136 Lt PVM, 5 534 Lt PVM delspinigių, 3 814 Lt PVM baudą, 3 122 Lt VSD įmokų bazinės pensijos daliai, 1 561 Lt šių įmokų baudą, 1 440 Lt VSD įmokų papildomos pensijos daliai ir 720 Lt šių įmokų baudą. Nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad nekilnojamasis turtas buvo įsigyjamas ne asmeniniams poreikiams, o siekiant ekonominės naudos, kad veikla turi tęstinumo, savarankiškumo požymių ir todėl pripažinta individualia veikla, o iš nekilnojamojo turto pardavimo 2005-2008 metais gautos pajamos – pajamomis iš individualios veiklos (išskyrus butą (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas prašė atkreipti dėmesį, kad mokesčių administratorius analizuoja laikotarpį nuo 1986 metų, kai jis vykdė sandorius ir turėjo mokestinių prievolių kitoje valstybėje (Sovietų Sąjungoje) pagal tos kitos valstybės norminius aktus. Civilinio kodekso 6.394 straipsnis nustato, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Todėl : 1) pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pirkdamas butą (duomenys neskelbtini), negalėjo atsisakyti įsigyti ir žemės sklypo dalį, priskirtą po daugiabučiu gyvenamuoju namu. Parduodant žemės sklypo dalį po daugiabučiu namu, buvo tokia pat teisinė situacija; 2) pagal 2004-09-24 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bendros dalinės nuosavybės teise su R. R. įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą 3,1040 ha su pastatais (duomenys neskelbtini), iš J. V. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir pastatai suformuoti kaip 2 atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl nei pirkimo, nei pardavimo metu neturėjo galimybės pasirinkti, ar pirkti tik pastatus, ar pastatus kartu su žeme. Pasirinkus įsigyti vien pastatus, sandorio būtų netvirtinęs notaras, todėl žemės sklypo įsigijimo, o vėliau ir pardavimo, sandoris buvo priverstinis ir nuo jo valios nepriklausė; 3) pagal 2004-02-06 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 1/3 dalį žemės sklypo 0,1434 ha kitos paskirties su pastatais (duomenys neskelbtini). Parduodamas butą (duomenys neskelbtini), buvo priverstas parduoti ir dalį žemės sklypo po namu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo manymu, paminėti šeši nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandoriai mokestine prasme vertintini kaip trys nekilnojamojo turto objektų sandoriai, todėl per 5 metus sudaryti 4 nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai (su 4 metų pertrauka) mokestine prasme niekaip negali būti vertinami kaip individuali veikla, pasireiškianti prekyba nekilnojamuoju turtu, nes nėra jokių tokios veiklos tęstinumo požymių. Pastatų, po jais esančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies bei buto su jam priskirto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies pardavimą lėmė ne savarankiškas apsisprendimas ir jo valia, bet susitarimai su kitais asmenimis ir susiklosčiusios aplinkybės, kurių numatyti įsigydamas turtą negalėjo. Kadangi minėtoje veikloje nėra vieno iš būtinų jos požymių - veiklos savarankiškumo, mokesčių administratoriai nepagrįstai minėtus sandorius priskyrė individualiai veiklai. 2005 metais parduoti pastatai su po jais esančiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo įsigyti vieninteliu tikslu - juos ateityje panaudoti TŪB „Vilkrėja” veiklai vystyti. Minėti nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti lygiomis dalimis su TŪB „Vilkrėja” dalininku - R. R. Jei būtų siekęs asmeninės ekonominės naudos ar pajamų ateityje sau, šiuos objektus būtų įsigijęs vienas pats, kad turėtų visišką sprendimų priėmimo laisvę ir gautų naudą tik pats. Kartu su dviem kitais asmenimis įsigydamas žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini), nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sklype bus suprojektuoti ne 3 (kiekvienam savininkui po vieną) butai, bet keturi. Įsigyjant minėtą žemės sklypo dalį, norėjo pasistatyti sau būstą atostogoms. Tik po to, kai buvo pradėti projektavimo darbai ir architektas pasiūlė variantą su keturiais butais, su kitais bendrasavininkiais teko spręsti, ką daryti su ketvirtuoju neplanuotai atsiradusiu butu. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad jis, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, nesiekė pajamų ir ekonominės naudos. Mokesčių administratorius savo išvadas grindė tik prielaidomis. Nei viena faktinė aplinkybė, pagrindžianti nuostatą apie veiklos priskyrimą individualiai veiklai, nei patikrinimo akte, nei sprendime nepateikta. Pažymėjo, kad centrinis mokesčių administratorius savo sprendimą iš esmės grindė tais pačiais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 48-50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad vietos mokesčių administratorius individualiai veiklai priskyrė tris sandorius, t. y. 2005 m. lapkričio 23 d., 2008 m. balandžio 18 d. ir 2008 m. birželio 6 d. Aplinkybė, kad vietos mokesčių administratorius pagal kai kuriuos iš aukščiau paminėtų sandorių išskyrė kelis objektus, t. y. atskirai žemės sklypą ir statinį (kadangi nekilnojamojo turto registre jie įregistruoti kaip atskiri objektai) neturi jokios įtakos nustatant pareiškėjo mokestinės prievolės dydį bei sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kadangi minėti sandoriai buvo vertinami kaip visuma. Padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo 2004-2008 m. vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla buvo savarankiška. Sudarytuose sandoriuose nenustatyta darbo santykiams būdingų aplinkybių. Nors nekilnojamąjį turtą pagal 2004-11-09, 2004-09-24 ir 2004-02-06 pirkimo-pardavimo sutartis pareiškėjas įsigijo dalinės nuosavybės teise su turto bendrasavininkiais, įgytas nekilnojamasis turtas dalinės nuosavybės teise nevaržo tą turtą įsigijusių asmenų savarankiškumo. Individuali veikla, pasireiškianti dalinės nuosavybės turto pirkimu - pardavimu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme taip pat laikytina savarankiška veikla turto bendrasavininkių atžvilgiu. Pareiškėjas su partneriais savarankiškai sprendė su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla susijusius klausimus, dengė patirtas išlaidas, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas veiklą vykdė savarankiškai. Pareiškėjas savarankiškai galėjo nuspręsti kaip disponuoti jam priklausančia turto dalimi, t. y. ją parduoti, išnuomoti ar vadovaujantis Civilinio kodekso 4.80 straipsniu atidalyti savo dalį iš bendros dalinės nuosavybės. Tam, kad atitinkama veikla būtų pripažinta individualia, turi būti nustatytas šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Taip pat yra pripažįstama, jog nekilnojamojo turto sandorių sudarymas iki tikrinamojo laikotarpio ar po jo, yra vertinamas kaip papildoma aplinkybė, apibūdinanti mokesčių mokėtojo vykdytos veiklos pobūdį, į kurią atsižvelgiama, sprendžiant dėl tikrinamuoju laikotarpiu sudarytų nekilnojamojo turto sandorių atsitiktinumo ar veiklos tęstinumo. Pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2004-2008 m. įsigijo 10 nekilnojamojo turto objektų, dar iki tikrinamojo laikotarpio pirko ir pardavė nekilnojamąjį turtą. Būtent toks nevienkartinis ir pasikartojantis nekilnojamojo turto objektų pardavimo (pirkimo) sandorių sudarymas per tęstinį laikotarpį nesudaro prielaidų teigti, jog minėti sandoriai su nekilnojamojo turto objektais buvo atsitiktiniai ir leidžia konstatuoti tęstinumo požymio buvimą pareiškėjo veikloje. Pažymėjo, jog pareiškėjas turi galimybę šią veiklą vykdyti ir ateityje, nes turi nuosavybėje dar neparduotų sklypų. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog minėtas nekilnojamasis turtas nebuvo įsigytas pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl vykdyta veikla turi versliškumo požymių. Visų mokestinio ginčo byloje nagrinėjamų sandorių sudarymo aplinkybės panašios - turtas įsigyjamas, o vėliau parduodamas. Žemės ūkio paskirties sklypai nuo įsigijimo iki pardavimo nenaudojami. Pareiškėjas nei vienu atveju neneigė, jog individualiai veiklai priskirtas turtas nebuvo įsigyjamas asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti. Pareiškėjo vykdyta veikla atitiko GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje individualią veiklą apibūdinančius požymius, todėl pajamos gautos pagal pirkimo-pardavimo sutartis pagrįstai priskirtos pareiškėjo vykdytos individualios prekybos nekilnojamuoju turtu veiklos pajamoms. Apskaičiuojant pareiškėjui mokesčius ir su jais susijusias sumas buvo imamos būtent tos vertės, kurios nurodytos pirkimo-pardavimo sutartyse, todėl pareiškėjo teisės į efektyvią jo interesų gynybą apribotos nebuvo. Ekonominės veiklos požymiai iš esmės atitinka individualios veiklos požymius GPMĮ prasme, todėl pareiškėjas, kuris vykdė individualią veiklą, taip pat vykdė ekonominę veiklą ir PVMĮ prasme. Pareiškėjo PVM apmokestinamosios pajamos viršijo 100 000 Lt per metus (per paskutinius 12 mėnesių) 2008 m. birželio mėnesį, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nuo turto pardavimo pajamų gautų pagal 2008 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (atėmus 100 000 Lt, kurie, remiantis PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, PVM neapmokestinami) apskaičiavo pareiškėjui 38 136 Lt PVM ir 5 534 Lt PVM delspinigių, bei skyrė 10 procentų 3 814 Lt nesumokėto PVM baudą. Pripažinus, jog pareiškėjas vykdo individualią nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, vadovaujantis 2004 m. lapkričio 4 d. VSD įstatymo Nr. 1-1336 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjui teisėtai buvo apskaičiuota 3 122 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai bei 1 440 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, o vadovaujantis VSD įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi pagrįstai buvo paskirta 1 561 Lt VSD įmokų pagrindinei pensijos daliai bauda bei 720 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 53-54) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Inspekcija nurodė, kad priimdama sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, tinkamai vadovavosi teisės aktais ir pagrįstai apskaičiavo mokėtinas į valstybės biudžetą sumas. Inspekcijos manymu, vertinant turimus duomenis, atsakovo ir Mokestinių ginčų komisijos ginčijami sprendimai yra priimti pagrįstai ir teisėtai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendimu (b. l. 71-77) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo 2004-2008 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų pripažinimo pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, bei jų apmokestinimo GPM, PVM bei VSD įmokomis. Aritmetinio įmokų apskaičiavimo pareiškėjas neginčija. Pateikta medžiaga liudija, kad pareiškėjas 2004 - 2008 metais vykdė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiksmus. Pareiškėjas teigė, kad dalį sandorių sudarė veikdamas bendrai su kitais bendrasavininkiais, tačiau teismas šio fakto nevertino kaip aplinkybės, paneigiančios mokesčių administratoriaus išvadą dėl pareiškėjo veiklos savarankiškumo. Pareiškėjas priimdavo sprendimus pirkti ar parduoti nekilnojamąjį turtą vienasmeniškai, savarankiškai sprendė, kam ir už kokią kainą parduoti ar kitaip perleisti nekilnojamąjį turtą, dengė patirtas išlaidas, t. y. veikė nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, parduotas nekilnojamasis turtas nuosavybės teise priklausė pačiam pareiškėjui. Darbo santykiams būdingų aplinkybių nenustatyta. Pareiškėjas nebuvo atskaitingas kitiems asmenims, nebuvo niekieno samdomas ir pan. Todėl išvada dėl veiklos savarankiškumo yra pagrįsta. Nuo 2004 m. iki 2008 m. pareiškėjas įgijo 10 nekilnojamojo turto objektų. Patikrinimo metu buvo nustatyta ir, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas to neneigė, kad nuo 1986 m. iki 2008 m. įsigijo 74, o pardavė 63 nekilnojamojo turto objektus. Todėl pagrįsta išvada, jog nevienkartinis, nuolatinis sandorių su nekilnojamuoju turtu sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas) rodo tokios pareiškėjo veiklos tęstinumo požymį. Įsigyti nekilnojamojo turto objektai – žemė, nuo pirkimo iki pardavimo nebuvo naudojami. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad parduoti minėti nekilnojamojo turto objektai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų iš jų vėlesnio pardavimo. Todėl mokesčių administratorius, atsižvelgdamas ir į nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dalį visose pareiškėjo per 2004-2005 metus gautose pajamose, pagrįstai konstatavo šio nekilnojamojo turto pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą - ekonominės naudos siekimą. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas vertėsi individualia veikla – nekilnojamojo turto pirkimu - pardavimu, gavęs pajamų iš individualios veiklos, jų nedeklaravo, nemokėjo įstatymais nustatytų mokesčių, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81-93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti; priteisti iš atsakovo pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjo sudarytų sandorių negalima laikyti individualia veikla. Beveik visas savo išvadas mokesčių administratorius grindė tik prielaidomis. Teismo motyvai nepagrįsti. Teismas konstatavo, jog patikrinimo metu buvo nustatyta ir, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas to neneigė, kad nuo 1986 m. iki 2008 m. įsigijo 74, o pardavė 63 nekilnojamojo turto objektus. Mokestinių ginčų komisija šią aplinkybę savo sprendimu jau pašalinusi iš pareiškėjo veiklos vertinimo. Teismas to nepastebėjo ir pasunkino pareiškėjo padėtį. Be to, pareiškėjo veiklos tarybiniais metais vertinimas neatitinka jokių logikos dėsnių. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad mokesčių administratorius atsižvelgė ir į nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dalį visose pareiškėjo per 2004-2005 metus gautose pajamose. Nei mokestinio patikrinimo metu, nei mokestinio ginčo metu nekilnojamojo turto pardavimo pajamų dalis visose pareiškėjo per 2004-2005 metus gautose pajamose analizuojama nebuvo (apie tai nėra užsiminta nei viename ginčijamame sprendime), todėl visiškai neaišku, iš kur teismas tokią informaciją gavo.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 98-100) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinėje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo 2004-2008 metais iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų pripažinimo pajamomis, gautomis iš individualios veiklos.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į minėtą Teismų įstatymo nuostatą ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuotą doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies teisės normos aiškinimo ir taikymo.
Nagrinėjamu atveju, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006. Pastarajame teisės akte konstatuota, kad „Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šį apibrėžimą individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims [...]. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju jau įsigyjant nekilnojamąjį turtą) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos“.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006). Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007).
Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tokios veiklos vykdymo aplinkybės kaip nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006).
Šioje byloje individualios veiklos vykdymas konstatuotas trijų sandorių atžvilgiu: 2005 m. lapkričio 23 d., 2008 m. balandžio 18 d. ir 2008 m. birželio 6 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pareiškėjo sudarytų sandorių negalima laikyti individualia veikla. Pareiškėjo teigimu, beveik visas savo išvadas mokesčių administratorius grindė tik prielaidomis, o teismo motyvai nepagrįsti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Mokestinėse bylose nagrinėjamose administraciniuose teismuose ši nuostata taip yra taikytina turint omenyje ir Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio (Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas) 1 dalį, pagal kurią mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Iš mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų matyti, kad ginčo turto pirkimo - pardavimo sandoriai buvo vykdomi 2004-2008 metais. Nors nekilnojamąjį turtą pagal pirkimo pardavimo sutartis pareiškėjas įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau turto įsigijimo būdas nepaneigia tą turtą valdančių asmenų savarankiškumo. Pareiškėjo veikla buvo atliekama nepriklausomai nuo kokių nors kitų asmenų, pareiškėjas veikė savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų savarankiškai sprendė nekilnojamojo turto pirkimo bei pardavimo klausimus. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoriai buvo vykdomi per tęstinį laikotarpį - pareiškėjas 2004-2008 metais nusipirko 10 nekilnojamojo turto objektų, tikrinamuoju laikotarpiu sudarė 4 nekilnojamojo turto pardavimo sandorius. Pareiškėjo sudarytiems trims ginčo sandoriams būdingas atlygintinis pobūdis ir tikslas gauti pajamų. Pareiškėjas nekilnojamąjį turtą naudojo kaip prekę, kurią realizavęs gavo pajamų.
Taigi mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjo vykdomos veiklos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjama pareiškėjo veikla atitiko savarankiškumo, tęstinumo, versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo vykdyta veikla atitinka formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos GPMĮ įtvirtintos individualios veiklos sąvoką, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pajamas iš aukščiau minėto turto pardavimo priskyrė pareiškėjo individualios veiklos pajamoms.
Mokesčių administratorius pateikė savo faktinius duomenis, pagrindžiančius aukščiau užimtą poziciją. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių papildomų objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas ir nenurodė jokių esminių naujų aplinkybių, kurių nevertino mokesčių administratorius.
Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija.
Taip pat nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas todėl, kad atsižvelgė į pareiškėjo vykdytus sandorius nuo 1986 m. Pirmosios instancijos teismas, pateikdamas teisinį kvalifikavimą, atliko vertinimą faktinių aplinkybių, kur teismo pasirinkta argumentacija sutapo su Valstybinės mokesčių inspekcijos pozicija, bet tai nereiškia teismo neobjektyvumo (nepagrįsto palaikymo Valstybinės mokesčių inspekcijos). Juk teismas turi pareigą motyvuoti priimamą sprendimą ir atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus. Netinkama, neteisinga argumentacija gali būti pašalinta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.