Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. kovo 6 d. iki 2023 m. balandžio 6 d.

Procesas dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. G. civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 5 d. 22.30 val. iki 2023 m. kovo 6 d. 1.22 val. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su sutuoktine A. A., tyčia ne mažiau kaip 27 kartus rankomis sudavė bei rankų pirštais spaudė A. A. įvairias kūno vietas ir padarė jai odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas kakle, minkštųjų audinių sumušimus, kraujosruvas ir odos nubrozdinimus krūtinėje, kairėje juosmens srityje, nugaroje ir abiejose rankose, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, jis ne mažiau kaip 6 kartus sudavė nenustatytu kietu buku daiktu A. A. į galvą ir padarė jai minkštųjų audinių sumušimus bei poodines kraujosruvas galvoje – kairės akiduobės srityje, pakaušyje, smilkiniuose, muštines lūpų žaizdas, dėl ko išsivystė galvos smegenų sukrėtimas ir A. A. netrukus įvykio vietoje mirė, tokiu būdu jis nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę A. A..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. A. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinis skundas atmetamas

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, formą bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. A. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas dėl G. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepažeidė bausmių skyrimo taisyklių ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte

5. Susipažinus su nuteistojo G. A. gynėjos apeliaciniu skundu, matyti, kad, viena vertus, apeliantė neginčija G. A. kaltės nužudžius sutuoktinę A. A., iš esmės sutinka ir su juridiniu padarytos veikos vertinimu, tik prašo sušvelninti skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. A. paskirtą bausmę, kita vertus, apeliaciniame skunde gynėja tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neteisingai nurodė nuteistojo prieš nukentėjusiąją naudoto smurto laiko tarpą (teismas nepagrįstai nurodė, kad G. A. smurtavo prieš nukentėjusiąją net tris valandas), taip pat neteisingai nustatė G. A. kaltės formą, be kita ko, apeliantė kelia versiją, jog A. A. galėjo susižaloti ir pakeliui, grįždama į namus, o ją prilaikant draugei I. B. taip pat galėjo būti suspaustos jos rankos. Su šiais nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Pažymėtina, kad apeliantė jokių įrodymų vertinimo klaidų nekonkretizavo. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. G. A. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl G. A. atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

9. Kaip matyti iš paties nuteistojo G. A. pozicijos viso bylos proceso metu, o taip pat nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo turinio, nuteistasis neneigia nužudęs savo sutuoktinę A. A., tik tvirtina, kad tiek smūgių, kiek inkriminuota kaltinime, nukentėjusiajai jis nesudavė, nužudyti sutuoktinės nenorėjo, mirtis A. A. galėjo ištikti jai griūvant nuo jo pastūmimo, nužudė jis sutuoktinę netyčia.

10. 2023 m. rugpjūčio 2 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto Ą. Sutkaus išvadoje Nr. M 258/2023(02) konstatuota, kad A. A. mirė dėl sunkaus galvos smegenų sukrėtimo, sukėlusio ūmų kvėpavimo bei kraujotakos sutrikimą ir mirtis ją ištiko kelių valandų laikotarpyje iki konstatuojant jos mirtį – 2023 m. kovo 6 d. 1.42 min. A. A. kūne konstatuota daug sužalojimų, jai buvo padaryti minkštųjų audinių sumušimai bei poodinės kraujosruvos galvoje – kairės akiduobės srityje, pakaušyje, smilkiniuose, muštinės lūpų žaizdos, padarytos mažiausiai 6 smūgiais kietu buku daiktu. Nuo kiekvieno iš jų (arba sužalojimų visumos) galėjo išsivystyti galvos smegenų sukrėtimas, sukėlęs mirtį. Taip pat konstatuoti odos nubrozdinimai veide, poodinės kraujosruvos kakle, kurie greičiausiai padaryti žmogaus pirštais ir mažiausiai 7 poveikiais. Šie sužalojimai greičiausiai išsivystė mėginant rankomis užspausti burną, kaklą. Be to, konstatuoti ir minkštųjų audinių sumušimai, kraujosruvos ir odos nubrozdinimai krūtinėje, kairėje juosmens srityje, nugaroje, abiejose rankose, padaryti mažiausiai 20 smūgių kietu buku daiktu, smūgiuojant rankomis, suspaudus rankų pirštais ar panašiai. Sužalojimai plaštakose, dilbiuose būdingi pasyviai savigynai, mėginant rankomis prisidengti nuo patiriamų smūgių. Iki galvos traumos, sukėlusios mirtį, nukentėjusioji galėjo atlikti aktyvius veiksmus – judėti, gintis, šaukti. Visi sužalojimai padaryti per trumpą – minutėmis matuojamą, laiko tarpą. Tai patvirtina histologinio tyrimo duomenys – tirtuose sužalotuose audiniuose nenustatyta organizmo uždegiminės reakcijos. Spręsti apie sužalojimų padarymo eiliškumą negalima, bet galvos sumušimai (ar bent jų dalis) padaryti konflikto pabaigoje (t. 2, b. l. 80–89).

11. Pirmosios instancijos teisme apklaustas medicininį tyrimą atlikęs specialistas Ą. Sutkus papildomai paaiškino, jog nustatyti sužalojimai galvoje, smegenų pabrinkimas, kraujosruvos leido daryti išvadą, kad nukentėjusioji mirė nuo smegenų traumos, kuris sukėlė kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimus. Smūgiai į galvą galėjo sukelti mirusiajai smegenų difuziją, toks pažeidimas susijęs su švytuokliniais smūgiais. Kiekvienas iš smūgių galėjo sukelti velionei difuziją. Buvo konstatuota ir daug kitų sužalojimų, kurie, be sužalojimų galvoje, nebūtų sukėlę mirties. Mirusioji buvo smaugiama, bet tai taip pat negalėjo lemti jos mirties. Nors dalis sužalojimų gali būti būdingi griuvimui, tačiau nenustatyta, kad ji mirė atsitrenkusi į baldo kampą ar briauną, nes kontaktuojant su briauna, o ypač su kampu lieka odos nubrozdinimai ir žaizdos, gali lūžti kaulai, o ne atsirasti kraujosruvos pakaušyje ar smilkiniuose, kaip šiuo atveju. Visuma sužalojimų leidžia daryti išvadą, kad jie padaryti trenkiant ranka, kumščiu ir dėl jų gausos, panašu, jog dalis sužalojimų padaryti konflikto pradžioje, o ne visi iš karto (t. 5, b. l. 15–18).

13. Aptartų faktinių duomenų analizė paneigia nuteistojo G. A. ir jo gynėjos teiginius, jog G. A. nesudavė tiek smūgių, kiek nustatė A. A. lavoną tyręs teismo medicinos specialistas, o tuo pačiu ir nuteistojo iškeltą versiją, kad nukentėjusioji mirė iš karto atsitrenkusi į komodą ir nukritusi ant grindų nuo jo pastūmimo. Sužalojimai, rasti ant nuteistojo plaštakų, dilbio, ant G. A. marškinėlių aptikti kraujo tiškalai, kurie, kaip nustatė specialistai, galėjo susiformuoti smūgiuojant nukentėjusiajai, dalis tiškalų buvo iškosėti nukentėjusiosios, kosint krauju, taip pat kambaryje ant kilimo, ant lovos, ant komodos durelių rastos kraujo dėmės, ant kilimo rasti kontaktiniai braukimo pėdsakai patvirtina, jog kambaryje vyko aktyvūs veiksmai, ir leidžia daryti iš esmės abejonių nekeliančią išvadą, kad G. A. intensyviai smurtavo prieš savo sutuoktinę A. A., būtent nuteistasis sudavė daugybę smūgių nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, tarp jų ir smūgius, sukėlusius nukentėjusiosios mirtį. Kaip nustatė teismo medicinos specialistas, dalis sužalojimų, rastų ant A. A. kūno, neabejotinai būdingi savigynai, odos nubrozdinimai veide visumoje būdingi burnos užspaudimui rankomis, o tai taip pat patvirtina, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyko grumtynės, prieš nukentėjusiąją buvo vartojamas intensyvus smurtas.

15. Deklaratyvūs, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai, jog A. A. galėjo susižaloti ir pakeliui, grįždama į namus, o ją prilaikant draugei I. B., taip pat galėjo būti suspaustos jos rankos. Paties nuteistojo G. A., taip pat liudytojo O. P. parodymais nustatyta, kad A. A. į namus įvykio vakarą grįžo apie 22 val., nukentėjusiąją iki durų iš tiesų palydėjo I. B.. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog įvykio vakarą nukentėjusioji A. A. į namus grįžo pavartojusi alkoholio, kaip nurodė nuteistasis G. A., jie su A. A. dar kartu išgėrė šampano butelį, apie kokius nors suspaudimus ar kitokius sužalojimus ant namo sugrįžusios žmonos kūno nuteistasis nenurodė buvus. Aplinkybę, kad visi sužalojimai A. A., tarp jų ir sukėlę nukentėjusiosios mirtį, buvo padaryti per gana trumpą laiko tarpą kelių valandų laikotarpiu iki greitosios pagalbos medikų konstatuoto nukentėjusiosios mirties fakto, nustatė ir pirmosios instancijos teisme patvirtino teismo medicinos specialistas Ą. Sutkus. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo abejoti, jog visus sužalojimus, tarp jų ir sukėlusius mirtį, nukentėjusiajai A. A. padarė būtent jos sutuoktinis G. A. konflikto, įvykusio nukentėjusiajai būnant namuose, metu. Apie tai, kad smurtą prieš nukentėjusiąją būtų vartoję kokie nors kiti asmenys, ar nukentėjusioji dėl neblaivumo būtų pati taip stipriai susižalojusi, byloje duomenų nėra. Kita vertus, kaip nurodė teismo medicinos specialistas Ą. Sutkus, tokių sužalojimų, kuriuos galima būtų tiksliai vertinti, kaip atsiradusius dėl pačios nukentėjusiosios griuvimo, jis nenustatė, be to, specialisto vertinimu, esant tokiai, kokia buvo rasta, alkoholio koncentracijai moters organizme, nukentėjusioji galėjo svirduliuoti, bet griuvinėti – nelabai. Byloje surinktų ir aptartų faktinių duomenų visumos analizė leidžia daryti iš esmės abejonių nekeliančią išvadą, kad visus kūno sužalojimus, tarp jų ir sukėlusius A. A. mirtį, padarė būtent nuteistasis G. A.. Nuteistasis G. A., būdamas suaugęs, normalaus protinio ir fizinio išsivystymo, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties asmuo, neabejotinai suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, suprato ir numatė, jog nuo tokių jo veiksmų nukentėjusioji gali patirti sunkių sveikatos sužalojimų, o taip pat gali mirti, ir tokių padarinių norėjo. Tarp nuteistojo G. A. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiosios A. A. mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiosios mirtis buvo dėsningas, neatsitiktinis nuteistojo G. A. veikos rezultatas Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės formos bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės

16. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia (be kita ko) reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

17. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

18. G. A. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. G. A. savo noru atlygino nukentėjusiajam G. G. padarytą žalą, todėl ši aplinkybė pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, tvirtindama, jog byloje objektyviai įrodyta, kad alkoholį G. A. vartojo po nusikalstamos veikos padarymo, o tai reiškia, jog nuteistasis įvykio metu nebuvo apsvaigęs tiek, kad tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl, apeliantės manymu, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turi būti pašalinta ši G. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

19. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-584/2014, Nr. 2K-55-387/2023). Iš byloje esančios alkotesterio „Drager Alcotest 7510“ Nr. ARKB-034 (patikros sertifikato Nr. 1752413) registracijos žurnalo kopijos matyti, kad 2023 m. kovo 6 d., 2.03 val. G. A. buvo nustatytas 2,29 promilių neblaivumas. Vienas iš argumentų, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo versiją, jog alkoholį jis gėrė tik po įvykio, t. y. virtuvėje atsidarė brendžio butelį ir daugiau kaip pusę jo išgėrė, yra tai, kad atliktų įvykio vietos apžiūrų metu nebuvo rasta brendžio ar kito tuščio, ar nepilnai nugerto alkoholinio gėrimo butelio. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog G. A. minimas brendžio butelis, kurį jis gėrė po nusikaltimo padarymo, nebuvo surastas dėl nekokybiško policijos pareigūnų darbo , t. y. todėl, kad įvykio vietos apžiūros buvo daromos G. A. nedalyvaujant, apie tai nepranešus jį ginančiai advokatei, ir pareigūnų nenoro surasti bei užfiksuoti nusikalstamai veikai vertinti reikšmingus, G. A. teisinančius, įrodymus. BPK 205 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atliekamas įvykio vietos, žmogaus kūno, lavono, vietovės, patalpų, dokumentų ir kitokių objektų tyrimas. Pagal BPK 207 straipsnio 1 dalį, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai ištirti daiktus ar kitus objektus, kurių nereikia tirti šio Kodekso 205 straipsnyje nustatyta tvarka, apžiūri prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar specialistas. Jokios kitos specialios tvarkos, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui atliekant įvykio vietos apžiūrą, baudžiamojo proceso įstatymas nenustato. Todėl nuteistojo G. A. gynėjos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad įvykio vietos apžiūros šioje baudžiamojoje byloje buvo atliktos nedalyvaujant nei nuteistajam G. A., nei jo gynėjai, nedaro minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtais, o įvykio vietos apžiūrų metu užfiksuotų faktinių duomenų nepatikimais ar neleistinais. Gynėjos minimos aplinkybės apie tai, jog policijos pareigūnai sąmoningai tinkamai neapžiūrėjo įvykio vietos ir neužfiksavo tyrimui svarbių įvykio vietos detalių (G. A. neva po įvykio gerto brendžio butelio) yra tik subjektyvūs ir deklaratyvūs apeliantės vertinimai, nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis. Nepagrįsti ir gynėjos apeliacinio skundo teiginiai, kad 2023 m. kovo 16 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole yra užfiksuoti nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvimo įrodymai, nes šio tyrimo veiksmo metu nuteistasis parodė nepilną alkoholinio gėrimo ,,Starka“ butelį, tačiau šiame protokole nėra jokių duomenų, jog po žmonos nužudymo jis būtų gėręs brendį. Kaip matyti iš paties nuteistojo G. A. parodymų, jis ir pats nurodė, kad su žmona dar prieš konfliktą išgėrė šampano butelį. 2023 m. kovo 6 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiojo patrulio K. B. tarnybiniame pranešime „Dėl gauto pranešimo“ nurodyta, jog 2023 m. kovo 6 d., dirbant radijo šaukiniu „K1719“ kartu su vyriausiuoju patruliu M. K., 01.29 val. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato OVS budėtojo gavo pranešimą, jog adresu (duomenys neskelbtini), pranešėjas teigia, kad nužudė žmoną. Vyras aiškino, jog jo žmona 2023 m. kovo 5 d. grįžo namo ir jie pradėjo pyktis dėl to, kad šis vartoja alkoholinius gėrimus. Pasak G. A., po žodinio konflikto jis pastūmė A. A. ir ši, krisdama, susitrenkė į kažkur galvą (t. 1, b. l. 89). 2023 m. gegužės 31 d. apžiūros protokole nurodyta, jog peržiūrėti pareigūnų naudotų kūno kamerų vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kaip pareigūnas paklausia, kas įvyko, G. A. atsako: „Va, guli žmona“. Pareigūnui paklausus, ką G. A. padarė, pastarasis atsako, kad „nieko, mušėmės biški ir viskas“. Pareigūnui paklausus dėl ko mušėsi, G. A. atsako „grįžo iš laidotuvių, kažkas ten nepatiko jai, nu ir viskas“. Pareigūnui paklausus, dėl ko kilo konfliktas, G. A. atsako: „Nu koks konfliktas kilo: - Oi tu čia, aš grįžau, o tu jau išgėręs buvai, nu ir viskas, nu išgėriau, nu ir kas, sekmadienis, išgėriau, galiu papūsti, prašau“ (t. 2, b. l. 31–36). Šios nustatytos aplinkybės, o taip pat G. A. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, nuteistojo veiksmų neadekvatumas paties apibūdintoje įvykio situacijoje ir nukentėjusiosios elgesiui, leidžia daryti išvadą, jog G. A. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia.

20. Iš bylos duomenų matyti, kad G. A. praeityje neteistas, administracine tvarka taip pat nebaustas. Nuteistojo gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų I. K. ir O. P. parodymus apie G. A., nes G. A. asmenybė turėtų būti vertinama teigiamai, tuo tarpu liudytojos I. K. pateikta nuteistojo charakteristika vertintina kritiškai, kadangi ši liudytoja pripažino su G. A. konfliktavusi, kaltino jį nusikalstamos veikos padarymu, bet į policiją nesikreipė. Priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina nuteistojo gynėja, bylos duomenimis nustatyta, jog G. A. nepasižymėjo nepriekaištingu elgesiu. Liudytoja I. K. (kaimyninio buto savininkė) nurodė, kad liudytojas O. P. vienintelis nuomininkas, kuris sugebėjo ilgiau pagyventi bute, nes kiti nuomininkai dėl G. A. agresyvaus elgesio (fizinio smurto ir pan.) neužsibūdavo. Liudytojos teigimu, ji ir pat patyrusi konfliktus, netgi kreipėsi į policiją. Liudytoja I. B., nužudytosios A. A. bendradarbė, pirmosios instancijos teisme parodė, jog jai iš A. A. žodžių žinoma, kad pastaroji patirdavo A. A. smurtą, minėjo norinti skirtis su juo, tačiau jis grasina tokiu atveju ją užmušti. Iš byloje užfiksuotų duomenų, taip pat policijos pareigūnų parodymų matyti, jog įvykio vietoje G. A. elgėsi agresyviai, nevykdė pareigūnų reikalavimų, bendravo pakeltu tonu, agresyvus nuteistojo elgesys užfiksuotas ir policijos pateiktų vaizdo įrašų apžiūros protokoluose. Iš byloje esančios 2017 m. sausio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutarties matyti, kad Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas patvirtino Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės 2017 m. sausio 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-03339-17 ir, vadovaujantis BK 38 straipsniu, G. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, susitaikius su nukentėjusiuoju V. A. (t. 3, b. l. 27–28, 30–31). Iš byloje esančio įvykio registracijos žurnalo ir 2022 m. kovo 29 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, jog 2022 m. kovo 19 d. 05.24 val. buvo gautas E. V. pranešimas apie tai, kad kaimynas, išėjęs į bendro naudojimo laiptinę, atsidaręs savo buto duris (Nr. (duomenys neskelbtini)) puolė žodžiu konfliktuoti, nuo stalo paėmęs peilį pradėjo mosikuoti pranešėjui ties veidu, abiem rankomis smaugti jo kaklą. Dėl šio įvykio, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą G. A. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyt žmogaus sveikatą), nes patikslinimo metu nebuvo gautas nukentėjusiojo asmens skundas (t. 3, b. l. 33–36, 40–41).

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir aptartų faktinių duomenų bei aplinkybių visumą, už inkriminuoto nusikaltimo padarymą G. A. paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai bausmė paskirta nesilaikant BK nustatytų bausmės skyrimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. A. bausmę, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Nuteistajam G. A. paskirta bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai. G. A. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių G. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas G. A. už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

22. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. A. gynėjos advokatės Ritos Petručionytės apeliacinį skundą atmesti.