Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-569-658/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-04
Bylos Nr.: 2A-569-658/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-09472-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis (pran.)
Ieškovas: R. I.
Atsakovas: L. K., J. I., K. I.
Trečiasis asmuo: A. I., E. I.

Kategorijos

30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-569-658/2015Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09472-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.9.1; 71; 114.11 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. kovo 4 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-682-752-2014 pagal ieškovo R. I. ieškinį atsakovams: L. K., J. I., K. I. bei tretiesiems asmenims A. I. ir E. I. dėl nuosavybės pripažinimo, naudojimosi tvarkos nustatymo, piniginės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. I. kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) pripažinti jam nuosavybės teisę į ¼ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), registruoto atsakovų Juozapo ir K. I. bei L. K. vardu;

2) pakeisti 2013-03-26 Kauno 9-ajame notarų biure patvirtintą šalių L. K., J. I. ir K. I. susitarimu nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką ir ieškovui R. I. paskirti naudotis patalpomis P-6 (4,56 kv.m), G-l (21,76 kv.m), P-7 (12,96 kv.m), o patalpomis P- 15 (4.28 kv.m), P-12 (11,29 kv.m), P-l (4,67 kv.m), P-8 (3,67 kv.m), P-9 (1,2 kv.m) ir P-11 (5,71 kv.m) jam ir atsakovams palikti naudotis bendrai. Kitoje dalyje nustatytą tarp šalių naudojimosi daiktu tvarką palikti nepakeistą;

3) priteisti ieškovui iš atsakovų Juozapo ir K. I. bei L. K. 15 780 Lt piniginę kompensaciją už žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagerinimo darbus, pagal kiekvienam atsakovui tenkančią turto dalį;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad apie 1979 metus, ieškovo tėvui J. I. buvo suteiktas 0,15 ha žemės sklypas gyvenamojo namo statybai ir 1979 m. išduotas leidimas statyboms vykdyti. 1983 m. statybų projektas buvo pakeistas namo ploto atžvilgiu, pagal atliktus suderinimus su tuometiniu Vykdomuoju komitetu pagal priimtą sprendimą. Pakeitimai buvo atlikti 1984 m. Namas buvo statomas ūkio būdu ir prie jo statybų prisidėjo ir ieškovas. Nuo 1980 metų ieškovas dirbo visus statybos darbus, taip pat dirbo ir vėliau, kuomet grįžo iš privalomosios karinės tarnybos. Apie 1986 m. ieškovas vienas apsigyveno statomame name, o po keleto metų čia atsikėlė gyventi ir atsakovė L. K.. Ieškovo tėvai - atsakovai Juozapas ir K. I. sutiko, kad ieškovas gyventų name ir visada žadėjo, kad pusė namo atiteks seseriai - atsakovei L. K., o kita pusė – ieškovui ir jo šeimai. Faktiškai namas su statiniais ir buvo statomi ieškovui ir atsakovei L. K. gyventi. Atsakovai Juozapas ir K. I. name niekada negyveno, nes faktiškai pripažino, kad namas yra ieškovo ir sesers L. K., tik teisiškai registruotas atsakovo J. I. vardu. Atsakovai jo neišlaikė ir jokiais savo aktyviais veiksmais prie turto išsaugojimo, pagerinimo neprisidėjo. Visus turtinius reikalus tvarkė ieškovas su atsakove L. K., bendru sutarimu. Be to, net ir atsakovė L. K. nei namu, nei žeme nei kitais statiniais nesirūpino ir jų būklės negerino, tik kartu mokėjo mokesčius. Gyvenamasis namas VĮ Registrų centre buvo įregistruotas kaip vieno aukšto gyvenamasis namas, nors jo pusrūsyje faktiškai buvo ieškovo ir jo sutuoktinės lėšomis įrengtos gyvenamosios patalpos ir tai padaryta su atsakovų Juozapo ir K. I. sutikimu. Apie 1988-1999 metus ieškovas su sutuoktine savo lėšomis įsirenginėjo pusrūsyje gyvenamąsias patalpas ir jose gyveno. Savo asmeninėmis lėšomis pastatė priestatą P-15, įsirengiant atskirą įėjimą į gyvenamąjį namą, kurį statė trečiojo asmens A. I. tėvas. 2002 m. įsigijo kitą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį išsikėlė gyventi apie 2008 m., o name, esančiame (duomenys neskelbtini), liko gyventi ieškovo sūnus E. I.. Teigia, jog iš bendrų lėšų bendrais veiksmais buvo sukurtas jungtinės veiklos rezultatas – ginčo turtas. Ieškovo ir jo sutuoktinės lėšomis turto dalis, t.y. pirmas aukštas, pusrūsis buvo remontuojami, pastatytas ir įrengtas tambūras, įrengtas su namu sujungtas garažas, nuolatos buvo daromi remontai. Kadangi ieškovas lygiaverčiai prisidėjo prie šio turto įgijimo, buvo susitarimas, kad turtas priklausys ieškovui ir jo seseriai bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vardu bus registruotas – ieškovas įgijo nuosavybės teisę į dalį ginčo turto. Be to, gyvenat ginčo name, ieškovas kartu su sutuoktine bendromis lėšomis pagerino ir žemės sklypą – atliko žemės ūkio darbus, sodino želdinius, keitė dirvožemį. Paskaičiuota žemės pagerinimo darbų vertė yra 15 780 Lt (t. I, b.l. 3-10).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui R. I. iš atsakovų J. I. ir K. I. solidariai 5000 Lt piniginę kompensaciją už žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pagerinimo darbus, likusioje dalyje ieškinį atmetė (t. III, b.l. 123-148). Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas, dėl kurio kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, nuosavybės teise įregistruotas atsakovams K. ir J. I. (po ¼ dalį), bei L. K. (½ dalis). Bendraturčiams analogiškomis nuosavybės dalimis taip pat priklauso gyvenamojo namo priklausiniai – kiemo statiniai (2 šuliniai, kanalizacijos šulinys, kiemo aikštelė, tvora). Atsakovams K. ir J. I. nuosavybės teise, po ½ dalį taip pat priklauso kiti tuo pačiu adresu esantys statiniai – du pagalbiniai ūkiniai pastatai ir viralinė. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas – 2013-03-26 gyvenamojo namo bendraturčių susitarimas Nr. 874 dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu. Žemės sklypas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai 1979-09-17 buvo suteiktas statytojui J. I. (t. I, b.l. 39-40). Leidimas statybos darbams vykdyti 1979-09-26 (1 aukšto 1 buto 4 kambarių gyvenamojo namo statybai) buvo išduotas J. I. ir galiojo iki 1981-09-26. (t. I, b.l. 42). Išduodant statybos leidimą, sklypo genplane jau buvo numatyta garažo ir ūkinio bloko statyba. 1983-09-30 (duomenys neskelbtini) apylinkės vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 38 J. I. buvo leista atlikti statomo gyvenamojo namo korektūrą, pagal naujai veikiančias plotų normas (t. I, b.l. 24). Namas su ūkiniu pastatu buvo priimtas naudoti 1991-08-21. Nurodyta, kad statybos ir montavimo darbus vykdė pats statytojas, faktiškai įrengta 124,26 kv.m. bendrojo ploto, vienas aukštas, keturi kambariai. Priimant naudoti, už namo statytoją J. I. pasirašė jo sūnus R. I. (t. I, b.l.21). Iš namų valdos techninės apskaitos kortelės bei VĮ Registrų centro išrašo teismas nustatė, kad gyvenamojo namo 1A1p statybos pabaigos metai 1983, ūkio pastatų 2I1p, 3I1p, 4I1p statybos pabaigos metai 1985, ūkio pastato 5I1p - 1997 m., šuliniai statyti 1985 ir 1989 m., kanalizacijos šulinys 1983 m., betono danga ir tvora -1989 m., vartai ir varteliai - 1990 m. (t. I, b.l. 45, 62-63). 2001-08-03 komisija, dalyvaujant statytojui J. I., pripažino tinkamu naudoti rekonstruotą ūkio pastatą 5I1p, 63.39 kv.m. ploto, pastatytą ūkio būdu, kuriam statyti leidimas išduotas 1997-01-29 Nr. 12 R (t. I, b.l. 22). 1988-03-10 namo (duomenys neskelbtini) teisinė registracija atlikta J. I. vardu (2 t. b.l. 154). Teismas konstatavo, jog gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma nuo 1979-09-26 iki 1991-08-21, o ūkio pastatų statyba – iki 2001-08-03 (ūkio pastato 5I1p pripažinimo tinkamu naudoti aktas), (t. I, b.l. 22, 45, 62-63). Visi statybos dokumentai ir statinių įforminimas atliktas vieno atsakovo J. I. vardu. Rašytinės statytojo sutarties su ieškovu ar kitokio sandorio dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo nėra. Teismas nustatė, kad nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino tiesiogiai girdėję ieškovo ir jo tėvų pokalbį dėl namo statybos, jo bendrumo, dalių pasiskirstymo. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad šeimos rate tėvai pakalbėdavo, jog namas bus vaikams, kad vaikai galės jame gyventi, nelaikytina susitarimu dėl nuosavybės teisių į pastato dalį perdavimo ieškovui. Iš tokių pasakymų visiškai neaišku, kada ir kokio sandorio pagrindu namas turėtų atitekti vaikams – dovanojimo, paveldėjimo, ar kitais pagrindais. Pažymėjo, jog netgi pats ieškovas negalėjo tinkamai paaiškinti, kokiu pagrindu jis tikėjosi įgyti nuosavybę. Nors teigė supratęs, kad namas priklauso jam ir sesei, tačiau detalizuodamas nurodė, kad tiesiog buvo kalba, kad tėvai „nenusineš į grabą, kad testamentu bus palikta vaikams“. Taip pat nurodė, kad ne kartą prašė tėvų įvykdyti tai, kas buvo žadėta – perrašyti namo dalį jo šeimai, tačiau tėvai nesutiko turto registruoti jo vardu. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad jokio konkretaus susitarimo su tėvais dėl namo dalies nuosavybės perleidimo ieškovui nebuvo. Teismas, įvertinęs tai, kad namo statyba prasidėjo 1979-1980 metais, kai ieškovui R. I. buvo apie 16 metų, L. K. – apie 15 metų amžiaus, sprendė, jog yra sunkiai tikėtina, kad statyba buvo pradėta jungtinės veiklos sutartį atitinkančio susitarimo pagrindu, t.y. susitarus su vaikais dėl jų dalyvavimo statyboje, jų ir atsakovų indėlio į namo statybos darbus, o taip pat dėl jiems atiteksiančių namo dalių. Tuo labiau, kad vaikai, būdami nepilnamečiais, dar negalėjo būti tokios sutarties subjektais. Teismas laikė tikėtinais ieškovo ir atsakovės L. K. paaiškinimus, kad jie padėjo tėvams prie statybų, krovė plytas, ieškovas maišė skiedinį, atliko ir kitus sunkesnius darbus. Taip pat sprendė, jos yra tikėtina ir tai, kad tėvai galėjo pasakyti vaikams, jog šie galės gyventi tame name, kad namas statomas dėl vaikų. Tačiau sprendė, kad tokios kalbos negali būti vertinamos kaip įsipareigojimas perleisti savo nuosavybės dalį vaikams. Tai vertintina tik kaip tėvų geranoriškumas, moralinė nuostata padėti savo vaikams ir ateityje. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovui grįžus po privalomosios karinės tarnybos ir tėvų sutikimu, apsigyvenus dar nebaigtame statyti name, tarp šalių susiklostė santykiai atitinkantys panaudos sutarties esmę. Teismas nustatė, kad ieškovui apsigyvenus name, gyvenamasis namas ir toliau buvo įrenginėjamas, pastatytas jo priestatas, garažas, rekonstruotas ūkinis pastatas, išbetonuotas kiemas, iškasti šuliniai. Nors ieškovas teigė, kad šiuos statybos darbus vykdė jis, tačiau pripažino, kad nuosavybės teisės į žemę, kurioje buvo statomi minėti pastatai jis neturėjo, žemė statybai buvo paskirta ne jam, leidimas ūkio pastato rekonstrukcijai, garažo ir priestato statybai buvo išduotas jo tėvui. Nurodė, kad Statybos įstatymo, galiojusio iki 2002 m. liepos 1 d. 30 str. buvo nustatyta būtina sąlyga asmeniui įgyti statytojo statusą – nebaigtą statyti statinį įgyti notaro patvirtinta sutartimi. Byloje duomenų apie tai nėra. Be to, Statybos įstatymo 18 str. 6 dalyje, Statybos techninio reglamento 1.07.01:1999 17.3 punkte buvo nustatyta, kad asmuo statytojo statusą gali įgyti tik turėdamas žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinantį dokumentą. Todėl ir dėl šių priežasčių ieškovas negalėjo būti pripažįstamas ginčo namo ir ūkio pastatų statytoju. Teismas sprendė, kad faktiniai panaudos santykiai nepakito ir nesitransformano į kitus per visą ieškovo, o vėliau – jo sūnaus gyvenimo ginčo name laikotarpį. Teismas konstatavo, kad tiek gyvenamasis namas, tiek ūkio ir kiti statiniai, kaip nuosavybės teisės objektai, buvo sukurti statybos būdu kaip vieno atsakovo J. I. nuosavybė, o ne bendroji dalinė ieškovo ir atsakovo nuosavybė. Ieškovas neįrodė buvus jo bei tėvų susitarimą statyti gyvenamąjį namą jungtinės veiklos pagrindu. Teismo vertinimu, jungtinės veiklos nepagrindžia ir šalių tarpusavio santykių pobūdis. Ieškovo ir atsakovų šeimos atskiros, vaikams suaugus, tėvai niekada su jais nevedė bendro ūkio, kartu negyveno, jų piniginės lėšos taip pat buvo tvarkomos atskirai. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad būtų susitarta dėl kiekvieno iš jų įnešamo įnašo dydžio į namo statybą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo bei su šiuo reikalavimu susijusį išvestinį reikalavimą dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo reiškia ne tik savo tėvams, atsakovams K. ir J. I., bet ir seseriai atsakovei L. K., kuri nebuvo gyvenamojo namo statytoja, neturėjo jokios teisės tartis su ieškovu dėl jo indėlio į gyvenamojo namo statybą ir jam teksiančios namo dalies ar kompensacijos. Todėl neaišku, kokiu pagrindu ieškovas pareiškė ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir šiai atsakovei. Esant trims bendraturčiams (atsakovams), kuriems ginčo namas priklauso ne bendrosios jungtinės nuosavybės, o asmeninės nuosavybės teise, ieškovas turėjo konkrečiai nurodyti bei pagrįsti, kokią nuosavybės dalį prašo priteisti iš kiekvieno jų. Ieškovas dovanojimo sutarčių neginčijo, nors būtent šių sandorių pagrindu atsakovai yra ginčo turto savininkai. Teismo vertinimu, nenuginčijus dovanojimo sutarčių, kuriomis atsakovai K. ir J. I. jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą - gyvenamąjį namą - perleido atsakovei L. K., o vėliau – L. K. ½ dalį šio gyvenamojo namo perleido savo tėvams lygiomis dalimis, taip pat negali būti tenkinamas ieškovo ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į ¼ dalį minėto gyvenamojo namo, registruoto atsakovų vardu. Atmetus ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į atsakovų vardu registruotą gyvenamojo namo dalį, nesant pareikšto ieškinio reikalavimo dėl išlaidų už atliktus pagerinimus priteisimo - teismas plačiau neaptarė ir nepasisakė dėl ieškovo galimai atliktų darbų ir atsakovų turto pagerinimo. Teismas nurodė, kad atsakovai iš esmės neginčijo, jog ieškovas sodino augalus, jo sutuoktinė juos prižiūrėjo. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog atsakovai nesutiko, kad ieškovas su sutuoktine sodintų augalus, juos prižiūrėtų, kadangi atsakovai matė visus jų pasodintus augalus, jų darbą ir tam neprieštaravo, o atsakovų neprieštaravimą vertintino kaip konkliudentinius veiksmus, reiškiančius sutikimą. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio už pasodintus augalus, nesivadovavo ieškovo pateikta želdinių rinkos vertės nustatymo ataskaita, kadangi joje nenurodyta, kaip buvo nustatyta dekoratyvinės kanadinės eglės, alyvų, kadagio, vijoklinės lastūnės stambiažiedės, vejos vertė, nepateikta jokia analizė apie konkretų želdinį nepateikta, išskyrus tai, kad nurodyta, jog želdiniai prižiūrimi, jų būklė gera, išskyrus alyvaites gyvatvorėje, kurios į bendrą kiekį neįtrauktos. Nurodė, kad Želdinio atkuriamoji vertė išreiškiama įveisimo kainos ir želdinio priežiūros darbų kainos ir eksploatacinių sąnaudų (išlaidų) pinigų suma, tačiau užsakovas kartu su prašymu nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie želdinių įveisimo ir jų priežiūros išlaidas. Priešingai, byloje ieškovas ir jo sutuoktinė teigė, jog želdinius įveisė ir prižiūrėjo jie patys – juos dar mažus pirko, sodino (tujas pasodinti padėjo draugė), karpė. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendė, kad tokių išlaidų, kokia nurodyta želdinių atkuriamoji vertė, jie nepatyrė. Pažymėjo, kad skaičiuojant kainą neįvertinta fizinis ir funkcinis želdinio nusidėvėjimas, nors iš pateiktos ataskaitos matyti, kad slyvaitės jau nusidėvėję ir praradę savo, kaip vaismedžių, naudingąsias savybes. Ataskaitoje neaptarti ir nepagrįsti neatitikimai normatyvinėms kainoms arba skaičiavimas aukščiausiomis galimomis kainomis. Taip pat įvertinęs tai, kad ieškovai sodiniais ir želdiniais nesirūpina ir jų neprižiūri nuo išsikraustymo dienos, sumažino ieškovo prašomą priteisti kompensacijos sumą už atliktus žemės sklypo pagerinimo darbus iki 5000 Lt. 5000 Lt kompensaciją priteisė tik iš atsakovų J. I. ir K. I., kadangi L. K. neturi nuosavybės teisės į žemės sklypą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu (t. III, b.l. 155-168) ieškovas R. I. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-10-31 sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad ieškovas statant namą maišė skiedinį, pastatė židinį, A. I. tėvas statė priestatą. Pripažino ir A. I. tėvo investicijas darbu į kitų patalpų darbus: garažo įrenginėjimą, duobės kasimą. Atsakovai pripažino, kad ieškovui buvo nutarę leisti gyventi pusrūsyje (1-ame aukšte), o L. K. 2-ame aukšte (namo 1-as aukštas). L. K. pripažino, kad ieškovas darė daugybę darbų: kasė duobę, asfaltavo įvažiavimą į kiemą, darė vitražines duris, statė židinį, remontavo patalpas, kalė lenteles, dėjo grindis, dušą, statė šiltnamius, darė apšvietimą ir t.t. taigi ieškovas savo ir savo tėvų bendrais veiksmais sukūrė jungtinės veikos rezultatą – ginčo turtą (CK 6.970 str. 2 d.). Ieškovas lygiaverčiai prisidėjo prie turto įgijimo, su tėvais buvo sutarę, kad turtas priklausys bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vardu bus registruotas, todėl ieškovas įgijo nuosavybės dalį į ginčo turtą. Ieškovas į turtą investavo 50 890,46 Lt savo asmeninių lėšų. Tikrieji ketinimai buvo sukurti turtą kaip visumą, o ieškovas niekada nesutiko, kad jam nepriklausys jokia dalis turto. Byloje apklausi liudytojai patvirtino ieškovo nurodomas aplinkybes. Todėl teismas turėjo ieškinį patenkinti visa apimtimi.

byloje esantys įrodymai patvirtina, kad statinys, priestatai buvo statomi atsakovo gauto statybos leidimo pagrindu, bet darbus atliko ir ieškovas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ne tik naujos statybos procese, bet ir pastato rekonstrukcijos pagrindu asmuo gali įgyti nuosavybę į statinį. Yra galimas gyvenamojo savininko ir kito asmens susitarimas, kad namo rekonstrukcijos būdu sukurtas antraeilis daiktas (pvz. įrengta garažo patalpa, priestatas) priklausys ne savininkui. Ieškovo atlikti darbai sukuriant naują daiktą, rekonstruojant bei vykdant kitus esminius pakeitimus yra įrodyti.

ieškovas statinio rekonstrukcijai išleido daug savo ir sutuoktinės lėšų, dirbo pats ir šeimos nariai, o atsakovai nepagrįstai praturtėja teismo sprendimo pagrindu – ieškovas netenka visko, o atsakovai K. ir J. I. gauna tai, ko neinvestavo į ginčo turtą.

nesutinka su teismo motyvu, kad nenuginčijęs dovanojimo sutarčių negali reikšto tokio reikalavimo, koks yra pareikštas byloje. Ieškovui priklauso ¼ dalis, o atsakovams ¾ dalys turto. Jei atsakovai savo ½ dalį turto dovanojimo sutarties pagrindu perleido atsakovei L. K. – tai yra jų asmeninis reikalas. Ieškovas į tą dalį nepretenduoja.

teismas net nevertino ieškovo pateiktos ataskaitos apie gyvenamojo namo dalies sukūrimą, rekonstrukcijų ir pagerinimų atlikimą. Nesutinka su teismo ataskaitos dėl Žemės sklypo pagerinimo darbų vertinimu. Nurodo, kad teismas gali tik vertinti įrodymus, bet ne pats atlikti turto vertinimą, neturint tam specialių žinių ir kvalifikacijos. Ataskaitą sudarė licencijuota specialistė, kuri rėmėsi turto vertės nustatymui būtinomis rekomendacijomis ir metodine medžiaga.

teismas nepagrįstai iš L. K. nepriteisė kompensacijos dalies. L. K. atsakove įtraukta būtent dėl žemės sklypo darbų pagerinimo, kadangi ji turi kompensuoti tai, ko ieškovas netenka, proporcingai valdomai daliai, nes ieškovas žemės sklypo nepirko, juo naudotis neturės galimybės, nes didesnė dalis sklypo užstatyta statiniais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 4-6) atsakovė L. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Šalies argumentai

teismo motyvai, kad ieškovas galėjo reikšti reikalavimą pripažinti nuosavybės teises į atsakovei L. K. priklausančias gyvenamojo namo dalis, tik ginčydamas dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė įgijo ½ dalį gyvenamojo namo bei nurodyti kokią nuosavybės dalį iš jai priklausančios namo dalies prašo priteisti yra pagrįsti ir teisėti.

kai tėvai pradėjo statybas atsakovė su ieškovu buvo nepilnamečiai, lėšų statyboms neturėjo. Tėvai už statybines medžiagas, meistrus bei transportą mokėjosi patys, tiek statant namą, tiek jį įrengiant. Ieškovui išėjus atlikti privalomąją karinę tarnybą tėvai pilnai įrengė pusrūsį bei gyvenamojo namo 1-ą aukštą. 1989 m. pusrūsio virtuvė jau buvo su išmūryta iš koklių virykle, grindim, sienos išdėtos glazūruotomis plytelėmis. Pastatytas priestatas-tambūras įėjimui į pusrūsį, išbetonuotas kiemas, iškasti šuliniai. Jokių rekonstrukcijų ar pagerinimų ieškovas neatliko.

ieškovas nepagrįstai atsakovei reiškia reikalavimą dėl kompensacijos už žemės sklypo pagerinimus, kadangi atsakovė nėra žemės sklypo savininkė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 10-17) atsakovai J. I. ir K. I. prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Šalies argumentai

atsakovai leidimą statyti gyvenamąjį namą gavo 1979 metais, tais pačiais metais buvo išskirtas žemės sklypas. Ieškovas tebuvo 14 metų amžiaus ir neturėjo jokių lėšų, kurias galėjo investuoti įgyvenamojo namo statybą. Ieškovas buvo pilnai atsakovų išlaikomas iki tol kol išėjo į armiją. Atlikęs karinę tarnybą grįžo 1987 metais. Grįžęs iš tarnybos niekur nedirbo, lėšų neturėjo, o atsakovai išlaikė ieškovą. Už visas medžiagas apmokėjo J. I.. Atsakovai gyvenamąjį namą statėsi sau. Niekada nebuvo susitarimo, kad namo dalis priklausys ieškovui. Atsakovai leido gyventi kol ieškovas įsigys savo gyvenamąjį namą.

kai buvo statomas namas, buvo pastatytas ir priestatas P-15 (įėjimas į pusrūsį), kuris buvo numatytas plane. Įėjimą į pusrūsį statė A. I. tėvas – G.. Tuo metu ieškovas dar nebuvo pažįstamas su G. dukra ir G. buvo eilinis pasamdytas meistras, kuriam atsakovai sumokėjo.

ieškovas apsigyvenęs po vestuvių atsakovų pilnai įrengtame pusrūsyje ir gyvendamas su mažais vaikais darydavo eilinius remontus. Naudojantis pusrūsiu panaudos sutarties pagrindu ieškovui buvo prievolė daryti einamuosius remontus, tačiau išleistos lėšos ar baldų pasidarymas pusrūsiui nesuteikia ieškovui teisės gauti gyvenamojo namo nuosavybės dalį. Be to, ieškovas į einamuosius remontus neinvestavo tokių sumų, kokias nurodo.

Šalies argumentai

Pagal tuo metu galiojusio CK 43 straipsnį jungtinė veiklos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kokia namo dalis ieškovui turėtų priklausyti pagal susitarimą su atsakovais. Teismo išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo susiklostę panaudos santykiai yra pagrįsta.

teismas turi teisę vertinti specialistės pateiktus paskaičiavimus, o pagal CPK 218 straipsnio normas, teismui yra neprivalomos eksperto, taigi pagal analogiją ir specialisto išvados. Teismas sprendime nurodė visus motyvus kodėl nesutiko su specialistės apskaičiavimais, nurodė poįstatyminius aktus į kuriuos nebuvo atsižvelgta skaičiuojant vertę, į apskaičiavimo metodiką bei į faktines aplinkybes – vejos ir želdinių stovį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b.l. 18-21) tretieji asmenys A. I. ir E. I. prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai ir vertinimas nepagrįstai pažeidė ir taip pažeistas ieškovo teises: teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai sumažino žemės sklypo pagerinimo darbų vertes ir visiškai nepagrįstai nevertino net turto pagerinimo, sukūrimo vertės, net nepasisakė dėl atliktos turto pagerinimo ekspertizės. Ieškovas nuo 1980 m. dirbo visus statybos darbus ir vėliau nuo 1986 m. metų kai grįžo iš privalomosios karinės tarnybos įrenginėjo namą, statė priestatą (P15), įrengiant atskirą įėjimą į gyvenamąjį namą, atliko visą eilę ieškinyje nurodytų darbų, kurie nėra ir negali būti laikomi eiliniais remonto darbais ar gyvenimo sąlygų pagerinimu. Ieškovas bendrais savo ir tėvų veiksmais sukūrė jungtinės veiklos rezultatą – ginčo turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą ir kompensacijos už atliktus namų valdos žemės sklypo pagerinimus. Apeliaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės įgijimo pagrindus, taikymo bei įrodymų vertinimo klausimai dėl kurių kolegija pasisako.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), dėl kurio kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, nuosavybės teise priklauso atsakovams K. ir J. I. (po ¼ dalį), bei L. K. (½ dalis). Bendraturčiams analogiškomis nuosavybės dalimis taip pat priklauso gyvenamojo namo priklausiniai – kiemo statiniai (2 šuliniai, kanalizacijos šulinys, kiemo aikštelė, tvora). Atsakovams K. ir J. I. nuosavybės teise, po ½ dalį taip pat priklauso kiti tuo pačiu adresu esantys statiniai – trys pagalbiniai ūkiniai pastatai (2I1p, 3I1p, 5I1p) ir viralinė (4I1p). Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas – 2013-03-26 gyvenamojo namo bendraturčių susitarimas Nr. 874 dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (t. I, b.l. 62-63). Žemės sklypas, kuriame yra gyvenamasis namas bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis priklauso atsakovams K. ir J. I. (t. I, b.l. 15-16). Žemės sklypas gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai 1979-09-17 buvo suteiktas statytojui J. I., kuris įsipareigojo gyvenamą namą ir ūkinį pastatą pradėti statyti per vienerius metus ir jį baigti per dvejus metus nuo leidimo statyti gavimo dienos, taip pat laikytis statybinių medžiagų įsigijimo tvarkos. (t. I, b.l. 39-40). Leidimas statybos darbams vykdyti 1979-09-26 (1 aukšto 1 buto 4 kambarių gyvenamojo namo statybai) buvo išduotas J. I. ir galiojo iki 1981-09-26. (t. I, b.l. 42). Išduodant statybos leidimą, sklypo genplane jau buvo numatyta garažo ir ūkinio bloko statyba. 1983-09-30 Užliedžių apylinkės vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 38 J. I. buvo leista atlikti statomo gyvenamojo namo korektūrą, pagal naujai veikiančias plotų normas (t. I, b.l. 24). Namas su ūkiniu pastatu buvo priimtas naudoti tik 1991-08-21. Akte nurodyta, kad statyba vyko pagal Kauno rajono valdybos valstybinės architektūros ir planavimo biuro parengtą projektą M 114-08, kurį patvirtino Kauno rajono architektas 1984-01-06. Statybos ir montavimo darbus vykdė pats statytojas, faktiškai įrengta 124,26 kv.m. bendrojo ploto, vienas aukštas, keturi kambariai. (t. I, b.l. 21). Iš byloje esančios namų valdos techninės apskaitos kortelės bei VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad gyvenamojo namo 1A1p statybos pabaigos metai 1983, ūkio pastatų 2I1p, 3I1p, 4I1p statybos pabaigos metai 1985, ūkio pastato 5I1p - 1997 m., šuliniai statyti 1985 ir 1989 m., kanalizacijos šulinys 1983 m., betono danga ir tvora -1989 m., vartai ir varteliai - 1990 m. (t. I, b.l. 45, 62-63). 2001-08-03 pripažintas tinkamu naudoti rekonstruotas ūkio pastatas 5I1p, 63.39 kv.m. ploto, pastatytas ūkio būdu, kuriam statyti leidimas išduotas 1997-01-29 Nr. 12 R (t. I, b.l. 22). 1988-03-10 namo (duomenys neskelbtini) teisinė registracija atlikta J. I. vardu (2 t. b.l. 154).

Dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo

Ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovas grindė tuo, kad jo ir tėvų susitarimu, savo asmeninėmis bei bendromis šeimos lėšomis ir darbu yra prisidėjęs prie gyvenamojo namo statybos, jo įrengimo, remonto bei pagerinimo darbų. Todėl teigė, kad gyvenamasis namas yra jo su tėvais jungtinės veiklos rezultatas.

Įvertinus ieškovo argumentus ir nurodomas faktines aplinkybes, sprendžiant dėl nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, darytina išvada, kad ieškovui reikalavimą grindžiant tuo, kad nekilnojamasis turtas buvo sukurtas jo ir tėvų bendru darbu bei lėšomis ir yra bendros veiklos rezultatas, turi būti vadovaujamasi jungtinę veiklą reglamentavusiomis normomis. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas nuo 1980 metų dirbo visus statybos darbus ir vėliau, kai grįžo iš kariuomenės prisidėjo tiek darbu tiek piniginėmis lėšomis. Kadangi jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškovui įrodinėjant buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos nuo 1980 m., ginčui taikytinos 1964 m. CK nuostatos, t.y. asmenų santykiai kvalifikuotini pagal jų atsiradimo metu galiojusias teisės normas.

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Šį įstatymo norma reiškė, kad turėjo būti šalių susitarimas sukurti bendrą objektą ir tik tokiu atveju galėjo atsirasti bendroji nuosavybė.

Remiantis 1964 m. CK 43 straipsniu, fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 100 rublių išskyrus įvykdomus jų sudarymo metu, turėjo būti sudaromi rašytine forma, todėl jei jungtinės veiklos sutarties tikslo vertinė išraiška viršijo 100 rublių sumą, tokioms sutartims taikytinas rašytinės formos reikalavimas. Šiuo atveju jungtinės veiklos sutarties tikslo (gyvenamojo namo pastatymo) vertė viršijo 100 rublių, todėl sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma. Nagrinėjamu atveju rašytinė jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo. Tuo metu galiojusiame Civiliniame kodekse nebuvo numatyta, kad sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Pagal 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, sandoriui patvirtinti remtis liudytojų parodymais. Tačiau toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, kuri taikytina nagrinėjamo ginčo atveju (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje išvadinti atvejai kada teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais. Įvertinus tai, kad ginčas kilo tarp šeimos narių (tarp sūnaus ir tėvų), t.y. tarp asmenų kuriuos paprastai sieja didesnis pasitikėjimas vienas kitu ir neretai susitarimai nėra įforminami raštu, pirmosios instancijos teismo leidimas ieškovui jungtinės veiklos sutarties sudarymo faktą įrodinėti ir liudytojų parodymais ir kitais netiesioginiais rašytiniais įrodymais, pripažintinas teisėtu ir atitinkančiu CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Buvus žodinį susitarimą ieškovas įrodinėjo savo paaiškinimais bei liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad dar prieš namo statybas tėvai kalbėjo, kad namas bus vaikams. Tai buvo kalbama abiejų tėvų, prie bendro stalo, šeimos rate. Buvo tartasi, kad namas jam ir sesei bus per pusę. Teigė, kad ir vėliau tėvai visuomet sakė, kad namas statomas jam ir seseriai ir žadėjo, kad pusė namo atiteks ieškovui ir jo šeimai, o kita pusė – L. K.. Todėl grįžęs iš armijos ieškovas apsigyveno tame name, įsirengė pusrūsį, finansavo priestato statybą, pirko žvyrą ir betonavo kiemą, vienas iškasė vietinę kanalizaciją, įrengė vandentiekį, taip pat atliko darbus namo pirmame aukšte bei įvairius darbus kieme - pastatė kiemo vartus, sodino tujų tvorą, vaismedžius, žmona įrengė gėlynus, apželdinimą. Ieškovas taip pat nurodė, kad remonto darbai buvo tęsiami ir po vestuvių, nes ne viskas buvo padaryta taip, kaip jis norėjo (2014 m. balandžio 29 teismo posėdžio garso įrašas).

Atsakovai J. Ir K. I. tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teisme kategoriškai neigė buvus bet kokį susitarimą su ieškovu dėl jo nuosavybės dalies statomame ar vėliau, jau pastatytame name. Atsakovas J. I. paaiškino, jog kai gavo žemės sklypą namo statybai, jis dirbo kolūkyje fermoj, gerai uždirbdavo, žmona dirbo veterinarijos akademijos šiltnamiuose, taip pat nemažai uždirbdavo, laikydavo prieauglius, gaudavo papildomų pajamų. Žemaitijoj turėjo namą, jį pardavė. Palengva pastatė namą, samdė darbininkus, kurie jam padėjo dirbti, pamatus kasti, gegnes uždėti. Sūnus namo statyti nepadėjo, tik po armijos truputį padėjo. Kai sūnus grįžo iš armijos, name jau buvo langai, įdėtos durys ir grindys.

Atsakovė K. I. taip pat teigė, kad namą statė tik dėl savęs. Abu su vyru dirbo, gerai uždirbo, turėjo pinigų ir norėjo pasistatyti namą. Kai R. išėjo į kariuomenę, namas jau buvo pastatytas. Per tuos du metus jam būnant armijoje, įvedė centralinį, ištinkavo, išdažė, sudėjo langus. Kai R. parėjo iš armijos, pasakė, kad eis į namą gyventi. Jau prieš sūnaus vestuves įrengė pusrūsyje gyvenamas patalpas. Iki vestuvių pusrūsis buvo pilnai įrengtas, o antrame aukšte buvo nepilnai įrengta, tik vieną kartą su kalkėm išdažyta ir grindys sudėtos. Abiejų vaikų vestuvės vyko tame name. Po vestuvių sūnus neturėjo kur gyventi, tai leido pagyventi namo apačioje, nes ten buvo pilnai įrengta. Tačiau niekada nesakė ir nesitarė, kad namas bus vaikams. Namą pridavė jau kai viskas galutinai buvo padaryta (įrengta, išdažyta). Priestatui P-15 (įėjimas į pusrūsį), kuris buvo numatytas plane pamatus padarė atsakovas su samdytais meistrais, sumūrijo A. I. tėvas – G.. Tuo metu atsakovai dar nebuvo pažįstami su G. dukra ir G. buvo eilinis pasamdytas meistras, kuriam atsakovai sumokėjo (2014 m. balandžio 29 teismo posėdžio garso įrašas).

Iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad ginčo namo statyba prasidėjo 1979-1980 metais, kai ieškovui R. I. buvo apie 16 metų, L. K. – apie 15 metų amžiaus. Ieškovui esant nepilnamečiui praktiškai neįmanoma, kad statyba buvo pradėta jungtinės veiklos sutartį atitinkančio susitarimo pagrindu, t.y. tėvams ir vaikams susitarus dėl jų dalyvavimo statyboje, dėl tėvų ir vaikų indėlio (tiek piniginėmis lėšomis, tiek darbu) į namo statybos darbus, o taip pat dėl jungtinės veiklos pagrindu sukurto rezultato dalių. Be to, 1964 m. CK 11 straipsnio 1 dalis numatė, kad asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visa apimtimi, pasiekus pilnametystę, tai yra suėjus aštuoniolikai metų amžiaus. Iš to darytina išvada, kad ieškovas, dėl savo amžiaus, ginčo namo statybos pradžios laikotarpiu net negalėjo sudaryti jungtinės veiklos santykius atitinkančio susitarimo. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad 1984 metais išėjo atlikti karinę tarnybą, grįžo 1986 m. Jam grįžus iš armijos buvo tik namo sienos ir stogas. Ieškovas apsigyveno nebaigtame name ir savo bei savo sutuoktinės lėšomis bei darbu baiginėjo namo statybas, tvarkė gerbūvį. Byloje esantys įrodymai (namų valdos techninės apskaitos kortelė, VĮ Registrų centro išrašas, priėmimo naudoti aktas) patvirtina, kad ieškovui grįžus iš armijos bei apsigyvenus name, namas buvo įrenginėjamas, pastatytas jo priestatas, garažas, rekonstruotas ūkinis pastatas, išbetonuotas kiemas, iškasti šuliniai. Galutinai užbaigtas namas buvo priduotas 1991 m. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas parodė, kad jam grįžus iš armijos jokios kalbos su tėvais nebuvo, tiesiog apsigyveno nebaigtame name ir pradėjo tvarkytis. Tuo metu jam net klausimų dėl to nekilo. Vėliau, to paties teismo posėdžio metu ieškovas patikslino, kad atsakovai (tėvai) visada sakė, kad namas bus vaikams per pusę. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog ieškovas neįrodė tarp ieškovo ir jo tėvų buvus konkretų ir aiškų susitarimą dėl nekilnojamojo turto, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo. Nesant šalių susitarimo – nėra teisinio pagrindo laikyti, kad tarp ieškovo ir atsakovų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Ieškovas, grįsdamas savo teiginius, kad jungtinės veiklos santykiai susiklostė tarp ieškovo ir jo tėvų, tiek procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad „tėvai sakė, jog namas bus vaikams per pusę“. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks pasakymas net negali būti vertinamas kaip jungtinės veiklos santykius patvirtinantis teiginys. Jungtinės veiklos sutarties esmė yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas bendru darbu, pinigais ar žiniomis pasiekti jungtinės veiklos rezultatą t.y. sukurti objektą, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys visiems jungtinės veiklos dalyviams. Šiuo atveju, ieškovo nurodomo susitarimo pagrindu, jungtinės veiklos rezultatas bendrosios dalinės nuosavybės teise turėtų priklausyti tik vienam iš jungtinės veiklos dalyvių (ieškovui) ir asmeniui, kuris nėra jungtinės veiklos dalyvis (ieškovo seseriai). Atsakovų pažadas, jei toks buvo, turtą ateityje perleist vaikams, negali būti prilyginamas susitarimui dėl jungtinės veiklos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš tokio pasakymo negalima spręsti, kada ir kokio sandorio pagrindu namas turėtų atitekti vaikams – dovanojimo, paveldėjimo, ar kitais pagrindais. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pats ieškovas negalėjo tinkamai paaiškinti, kokiu pagrindu jis tikėjosi įgyti nuosavybę. Nors teigė supratęs, kad namas priklauso jam ir sesei, tačiau detalizuodamas nurodė, kad tiesiog buvo kalba, kad tėvai „nenusineš į grabą, kad testamentu bus palikta vaikams“. Taip pat nurodė, kad ne kartą prašė tėvų įvykdyti tai, kas buvo žadėta – perrašyti namo dalį ieškovui, tačiau tėvai nesutiko. Įvertinus šalis siejančius santykius bei kilusio ginčo kontekstą, neatmestina galimybė, kad tarp šalių esant geriems santykiams tėvai buvo išreiškę poziciją, kad ateityje gyvenamasis namas atiteks ieškovui ir jos seseriai per pusę, o ieškovas, pasikliaudamas tėvų pažadu atitinkamai veikė. Tačiau, visų pirma, pažadas ateityje perleisti turtą nelaikytinas sandoriu dėl turto perleidimo, antra, toks pažadas negali būti prilyginamas abiejų šalių susitarimui savo esme atitinkančiam jungtinės veiklos sutartį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, netinkamai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus. Šioje apeliacinio skundo dalyje ir iš esmės yra cituojami skundžiamo teismo sprendimo aprašomojoje dalyje aptarti teismui duoti liudytojų parodymai, tačiau jų neanalizavus daroma išvada, kad teismas turėjo ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Kuo konkrečiai pasireiškė netinkamas įrodymų vertinimas apeliaciniame skunde nenurodoma. Iš pacituotų liudytojų parodymų turinio matyti, kad visi jie davė parodymus apie tai, kad ieškovas prisidėjo tiek darbu, tiek piniginėmis lėšomis prie ginčo nekilnojamojo turto įrengimo. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir grįsdamas tuo, kad nekilnojamasis turtas yra jo ir tėvų jungtinės veiklos rezultatas, turėjo byloje įrodyti buvus šalių susitarimą sukurti bendrą objektą, kadangi tik esant šalių susitarimui galėjo atsirasti bendroji nuosavybė. Tuo tarpu nei vienas iš liudytojų nenurodė tiesiogiai girdėjęs ieškovą ir jo tėvus susitariant dėl jungtinės veiklos rezultato sukūrimo. Vien liudytojų nurodytos aplinkybės apie ieškovo indėlį piniginėmis lėšomis bei darbu, kitų byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovą ir J. Ir K. I. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuosavybės teisės į ginčo namą atsiradimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu, netinkamai vertino liudytojų parodymus. Nagrinėjamu atveju byloje neįrodyta ne tik konkretus šalių susitarimas dėl gyvenamojo namo, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo, tačiau ir patys šalių santykiai ginčui aktualiam laikotarpiui neturi jungtinei veiklai būdingų požymių - ieškovo ir atsakovų šeimos atskiros, vaikams suaugus, tėvai niekada su jais nevedė bendro ūkio, kartu negyveno, jų piniginės lėšos taip pat buvo tvarkomos atskirai. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovui grįžus iš armijos ir apsigyvenus ginčo name susiklosčiusi faktinė situacija atitiko panaudos sutarties, o ne jungtinės veiklos teisinius santykius.

Reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo taip pat grindžiamas tuo, kad ieškovas rekonstravo gyvenamąjį namą, pristatė priestatą ir nuosavybės teisę įgijo sukurdamas naują daiktą (CK 4.47 str. 4 p.). Pažymėtina, kad gyvenamojo namo priestatas (tambūras) negali būti laikomas savarankišku daiktu ir tuo pačiu savarankišku teisinių santykių objektu. Šis priestatas įeina į pagrindinio daikto (namo) sudėtį ir jo funkcinė paskirtis yra sumažinti šilumos nuostolius įeinant/išeinant į/iš namą. Pastačius priestatą ar įrengus (suremontavus) rūsio patalpas nebuvo sukurti savarankiškai civilinėje apyvartoje galintys dalyvauti daiktai. Tarp šalių nesant susitarimo, kuris yra pagrindas nuosavybės teisės atsiradimui (jungtinės veiklos sutarties), nei priestato pastatymas, nei kitų namo patalpų įrengimas negali sukurti nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ieškovui. Teismas sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo tuo aspektu, kad iš esmės padidinus nekilnojamojo turto vertę (rekonstravus statinį ar atlikus remontą/kapitalinį remontą) tai gali būti pagrindas reikalauti nuosavybės teisės į dalį viso nekilnojamojo turto nustatymo, tačiau tokiu atveju turi būti nustatytas ir teisinis tokio reikalavimo pagrindas t.y. šalis sieję atitinkami sutartiniai teisiniai santykiai, kurie būtent ir yra pagrindas reikalauti nuosavybės teisės į tam tikrą objektą ar jo dalį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad toks susitarimas tarp šalių neegzistavo.

Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino į bylą pateiktos pagerinimo darbų statybinės vertės nustatymo ataskaitos, atmestinas kaip nepagrįstas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškinio dalykas – tai ieškininiame pareiškime ieškovo suformuluotas materialinis teisinis reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį reikalavimą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Šios dvi ieškinio sudedamosios dalys vadinamos ieškinio elementais. Paaiškintina, jog ieškinį galima apibūdinti kaip suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Ieškinio turinį sudaro reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Taigi civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, iš esmės pats ieškovas apsprendžia teisminio nagrinėjimo ribas nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. CPK 265 straipsnio 2 dalis draudžia teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus išimtis, numatytas nagrinėjant atskirų kategorijų bylas. Įstatyme (LR CPK 141 str. 1 d.) yra nustatyta, jog keisti ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, o po šios nutarties priėmimo - tik jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Šioje byloje ieškinys tikslintas nebuvo, o nagrinėjama byla nepatenka į kategoriją bylų, kuriose teismas turi teisę peržengti ieškinio ribas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimus dėl nuosavybės teisės dalies į gyvenamąjį namą pripažinimo bei kompensacijos už žemės sklypo pagerinimo darbus priteisimo. Byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl išlaidų už atliktus pagerinimus priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovo į bylą pateiktos ataskaitos nes tai nepateko į paties ieškovo ieškiniu apibrėžtą bylos nagrinėjimo dalyką.

Apeliaciniame skunde be to nurodoma, kad ieškovui į ginčo pastatą investavus savo ir savo sutuoktinės lėšas bei darbą atsakovai nepagrįstai praturtėjo. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kuriuos nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o CPK 312 straipsnis apeliaciniame skunde draudžia kelti reikalavimus, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 6.2 straipsnis). Atitinkamai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas yra vienas iš civilinės teisės gynybos būdų. Pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dipozityvumo principo (CK 1.137, 1.138 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje ieškovui pasirinkus pažeistas teises ginti reikalaujant nuosavybės teisės į dalį nekilnojamojo turto pripažinimo ir nereiškiant reikalavimo dėl nuostolių už be teisinio pagrindo įgytą turtą atlyginimo, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su atsakovų nepagrįstu praturtėjimu, kadangi tai nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką.

Dėl reikalavimų atsakovei L. K.

Nagrinėjamoje byloje atsakovams L. K., J. I., K. I. buvo pareikšti reikalavimai dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo bei kompensacijos už atliktus žemės pagerinimo darbus priteisimo. Reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo buvo grindžiamas tuo, kad atsakovams J. I., K. I. ir ieškovui veikiant jungtinės sutarties pagrindu buvo pasiektas jungtinės veiklos rezultatas – pastatytas ir įrengtas ginčo gyvenamasis namas. Ieškovas net neįrodinėjo, kad atsakovė L. K. buvo jungtinės sutarties dalyvė, priešingai, teigė, kad prie namo statybos bei remonto atsakovė niekuo neprisidėjo. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto įgijo dovanojimo sutarties pagrindu (t. I, b.l. 15-20). Nenuginčijus sandorio, kurio pagrindu L. K. įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą, nėra įmanomas ir ieškovo reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į L. K. priklausantį turtą patenkinimas. Visiškai nesuprantamas apeliacinio skundo teiginys, kad ieškovas nepretenduoja į seseriai dovanoto namo dalį, tuo pačiu ieškovui byloje reiškiant reikalavimą pripažinti jam nuosavybės teisę į ¼ dalį visiems atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo. Jei ieškovas, kaip teigia apeliaciniame skunde, nepretenduoja į seseriai priklausančią gyvenamojo namo dalį – atitinkamai turėjo suformuluoti ir ieškinio reikalavimą atsakovams J. I., K. I. prašydamas pripažinti nuosavybės teisę į šiems atsakovams priklausančią gyvenamojo namo dalį. Reikalavimas dėl kompensacijos už atliktus žemės pagerinimo darbus priteisimo taip pat yra pareikštas visiems trims atsakovams, tačiau atsakovė L. K. nėra žemės sklypo savininkė (t. I, b.l. 15-16), todėl jai nekyla pareiga atlyginti ieškovui jo turėtas žemės sklypo pagerinimo išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė turi kompensuoti ieškovui žemės sklypo pagerinimo išlaidas, kadangi ieškovas neturės galimybės naudotis žemės sklypu. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovas neturės galimybės naudotis turtu, kurį pagerino, nesukuria prievolės asmeniui, kuris nėra turto savininkas, atlyginti šio turto pagerinimo išlaidas.

Dėl kompensacijos už žemės sklypo pagerinimo darbus dydžio

Ieškovas reikalavimą priteisti 15 780 Lt už žemės sklypo pagerinimo darbus grindė tuo, kad gyvendamas ginčo name, savo ir šeimos narių darbu bei bendromis santuokinėmis lėšomis atliko žemės ūkio darbus, apsodino sklypą želdiniais. Reikalavimo dydžiui pagrįsti į bylą pateikė UAB „Naujas būstas“ atliktą želdinių, esančių namų valdoje, vertinimo ataskaitą. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą ataskaitą prašomą priteisti kompensacijos sumą sumažino iki 5000 Lt. Apeliantas nesutinka su priteistu kompensacijos dydžiu ir teigia, kad teismas neturėjo teisės pats atlikti turto vertinimo, kadangi ataskaitą sudarė licencijuota specialistė, o teismas neturi tam reikiamų žinių ir kvalifikacijos. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamiai analizavo ir vertino ieškovo pateiktą UAB „Naujas būstas“ atliktą želdinių, esančių namų valdoje, vertinimo ataskaitą. Teismas nurodė, kad želdinio atkuriamoji vertė išreiškiama įveisimo kainos ir želdinio priežiūros darbų kainos ir eksploatacinių sąnaudų (išlaidų) pinigų suma. Tačiau užsakovas vertintojui nepateikė jokių duomenų ir įrodymų apie želdinių įveisimo ir jų priežiūros išlaidas. Želdinio atkuriamoji vertė buvo skaičiuojama pagal formulę ŽAV = K + (S x A) x P, tačiau pateiktoje ataskaitoje nėra nurodyta, kokie duomenys buvo įvesti į nurodytą formulę, t.y. nenurodyta, kaip šiuo atveju buvo nustatyta dekoratyvinės kanadinės eglės, alyvų, kadagio, vijoklinės lastūnės stambiažiedės, vejos vertė ataskaitoje nepateikta jokia analizė apie konkretų želdinį. Teismas įvertinęs teismo posėdžio metu ieškovo duotus paaiškinimus, jog želdinius įveisė ir prižiūrėjo ieškovas ir jo sutuoktinė – juos dar mažus pirko, sodino (tujas pasodinti padėjo draugė), karpė, sprendė jog tokių išlaidų, kokia nurodyta želdinių atkuriamoji vertė, jie nepatyrė. Ataskaitoje nurodyta, kad vertinant obelų, vengrinės slyvos, vynuogių, aktinidijos bei tujų vertę, jų vertė buvo patikslinta pagal Žemės ūkio ministro 2011-12-14 įsakymą Nr. 3D-916 „Dėl biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų 2012 metais patvirtinimo“. Tačiau pagal minėtu įsakymu patvirtintas normatyvines kainas jazmino vertė yra 4-13 Lt, tačiau vertinimo ataskaitoje kaina -30 Lt; forzitija - 4-10 Lt, o ataskaitoje 80 Lt, tujos, augintos grunte, kai jų aukštis 100-150 cm – 32-60 Lt (ataskaitoje 30 tujų po 60 Lt, 18 piramidinių tujų – po 80 Lt). Pagal normatyvines kainas kadagio, augusio grunte vertė yra nuo 3-21 Lt, tuo tarpu ataskaitoje jo vertė yra 30 Lt. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ataskaitoje neaptarti ir nepagrįsti neatitikimai normatyvinėms kainoms arba skaičiavimas aukščiausiomis galimomis kainomis. Teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad skaičiuojant kainą neįvertinta fizinis ir funkcinis želdinio nusidėvėjimas, nors iš pateiktos ataskaitos matyti, kad slyvaitės jau nusidėvėję ir praradę savo, kaip vaismedžių, naudingąsias savybes. Taigi, įvertinęs ieškovo pateiktą ataskaitą, teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio už pasodintus augalus, pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta želdinių rinkos vertės nustatymo ataskaita. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra ginčijamos teismo nustatytos aplinkybės dėl sodinių neatitikimo normatyvinėms kainoms, duomenų ir įrodymų apie želdinių įveisimo ir jų priežiūros išlaidas nebuvimą, analizės apie konkretų želdinį nebuvimą ir t.t.. Ginčijant teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos už želdinius dydžio apsiribojama tik nepagrįstu teiginiu, kad teismas neturėjo teisės kvestionuoti vertinimo atskaitoje nustatytos želdinių vertės, kadangi ji nustatyta kvalifikuotos specialistės. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Želdinių vertinimo ataskaita tokioms išimtims nepriskirtina. Ji teismui neprivaloma ir įvertinama kaip paprastas rašytinis įrodymas pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Nesutikimo su vertinimo ataskaita ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, prieštaravimas ir pan. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo atliekant turto vertinimą surinktų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą ir teismo nustatyti turto vertinimo ataskaitos trūkumai sudarė pagrindą teismui spręsti, kad ši ataskaita nepatvirtina ieškovo reikalaujamo priteisti žalos dydžio, o ir byloje nustatytų aplinkybių visuma šiuo atveju sudarė pagrindą teismui mažinti priteistinos kompensacijos sumą.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovė L. K. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Lt (kas atitinka 144,81 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsakovas J. I. – 1200 Lt (kas atitinka 347,54 Eur). Šios išlaidos nelaikytinos nei per didelėmis, nei nepagrįstomis. Todėl atmetus apeliacinį skundą šios išlaidos atsakovams priteistinos iš apelianto (CPK 98 str.).

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ieškovui buvo atidėtas 1934,90 Lt (kas atitinka 560,39 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas (t. IV, b.l. 172-173). Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo valstybei priteistina 560,39 Eur žyminio mokesčio (CPK 84 str., 93 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 31d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. I. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 144,81 Eur, atsakovui J. I. (a.k. (duomenys neskelbtini) 347,54 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo R. I. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 560,39 Eur žyminio mokesčio.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jolita CirulienėNerijus MeilutisRūta Palubinskaitė