- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- 2-1291-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-00496-2016-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MDJ“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Imber“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MDJ“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1849-601/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imber“ ieškinį uždarajai akcinei bendrovei „MDJ“ dėl žalos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Imber“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „MDJ“ 60 237,93 Eur žalą bei 6 procentų metines procesines palūkanas.Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „MDJ“ nekilnojamuosius daiktus, o taip pat kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis už ieškinio sumą; uždrausti atsakovei valdyti ir naudotis patalpomis (unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), esančiomis (duomenys neskelbtini); taip pat uždrausti atsakovei dalyvauti visuose sandoriuose, susijusiuose su pirmiau minėtų patalpų nuoma, įskaitant, bet neapsiribojant nuomoti (subnuomoti) patalpas tretiesiems asmenims, o taip pat uždrausti rinkti ir gauti bet kokias pinigines lėšas (nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis bei kitus mokesčius už vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas) iš faktinių patalpų nuomininkų (naudotojų) bei paskirti ieškovę UAB „Imber“ atsakovės UAB „MDJ“ areštuoto turto saugotoja.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir areštavo atsakovei UAB „MDJ“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neperžengiant 60 237,93 Eur sumos, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas areštuotu turtu disponuoti, tačiau leisdamas iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove. Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio (preliminariai įvertinus pateiktus įrodymus) matyti esant pagrįstą tikimybę, jog gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad reikalavimo suma (60 237,93 Eur) atsakovei didelė, atsakovė vengia vykdyti įsipareigojimus, todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra reali grėsmė, kad atsakovei sužinojus apie ieškinį, gali būti bandoma paslėpti, parduoti, įkeisti ar kitaip perleisti turtą, o atsakovei perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinus šį turtą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.Teismas akcentavo, kad atsižvelgiant į ekonomiškumo principą, pirmiausia taikytinas atsakovei priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas, ir tik nustačius, jog atsakovė neturi turto ar jo turi nepakankamai, areštuotinos atsakovei priklausančios piniginės lėšos. Be to, kadangi nustatytas tik disponavimo areštuotu turtu atsakovei apribojimas (ieškovei nepateikus jokių pagrįstų įrodymų dėl būtinumo apriboti atsakovei valdymo ir naudojimo turtu teises), tesimo vertinimu, nėra jokio pagrindo areštuoto turto saugotoju paskirti ieškovę.Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad ieškovės ieškinio dalykas yra išimtinai piniginio pobūdžio, todėl ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei UAB „MDJ“ valdyti ir naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), bei draudimas dalyvauti visuose sandoriuose, susijusiuose su šių patalpų nuoma, nėra susijusi su šio ieškinio dėl žalos priteisimo materialiuoju reikalavimu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „MDJ“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą takyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovės reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti. Nutartyje tik deklaratyviai nurodyta, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau nėra šį teiginį pagrindžiančių motyvų, todėl nutartis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimu ir turėtų būti naikinama. Byloje pareikštas ieškinys nėra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais. Ieškinys grindžiamas kitose bylose pareikštais reikalavimais (į kitų bylų nagrinėjimo dalyką patenkančiomis aplinkybėmis), kuriuos ieškovė a priori aiškina savo naudai. Teismų praktika formuojama ta linkme, kad nuo kitų bylų baigties priklausantys ieškinio reikalavimai nelaikytini tikėtinai pagrįstais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-244-943/2015). Ieškinys grindžiamas prielaida, kad atsakovė neturi teisės valdyti patalpų, nes šios bylos šalių sudaryta 2011 m. rugsėjo 5 d nuomos sutartis negalioja. Tačiau šia prielaida negalima vadovautis sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nes sutartis nėra nutraukta, o dėl 2012 m. spalio 19 d. susitarimo teisėtumo vyksta ginčas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2216-638/2016. Ieškovė pripažinta nukentėjusia baudžiamojoje byloje Nr. 1-34-317/2016, kurioje, ieškovės teigimu, M. Č. inkriminuojamos veikos, susijusios su UAB „MDJ“ naudojimusi patalpomis. Jeigu ieškovė yra pasinaudojusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) numatyta teise į nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, kyla klausimas ar pareikšto ieškinio reikalavimai nesidubliuoja su baudžiamojoje byloje sprendžiamais, todėl nepašalinus šių neaiškumų ieškinys negali būti laikomas pagrįstu.BPK nustato laikiną nuosavybės teisės apribojimą nukentėjusio teisei į veika padarytos žalos atlyginimą užtikrinti. Pareikštame ieškinyje nutylima, ar baudžiamojoje byloje tokios priemonės nėra pritaikytos. Jeigu baudžiamoje byloje yra pritaikytas laikinas nuosavybės apribojimas, nėra pagrindo manyti esant pavojui būsimo teismo sprendimo įvykdymui šioje byloje.
Ieškovė UAB „Imber“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Atsakovė neturi ir niekada nebuvo įgijusi teisės naudoti ir vadyti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Atsakovė šias patalpas buvo užėmusi neteisėtai, M. Č. būnant ieškovės direktoriumi ir nuostolingai bei nepalankiomis sąlygomis sudarius su jo neoficialiai valdoma įmone UAB „MDJ“ negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir atsakovei perėmus visus iki minėtos sutarties sudarymo patalpas naudojusius nuomininkus, su kuriais atsakovė sudarė subnuomos sutartis. Iš neteisėto elgesio negali būti kildinama teisė atsakovei valdyti patalpas.2012 m. spalio 19 d. susitarimas dėl nuomos sutarties nutraukimo šiuo metu nėra teismo įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu, taigi jis yra galiojantis ir privalomas šalims, todėl ieškovės ir atsakovės sudaryta nuomos sutartis nutraukta. Pagal oficialius nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčo patalpų savininkė yra UAB „Imber“, o teisėti patalpų naudotojai (valdytojai) – V. V. ir UAB „Imdo“. Taigi atsakovė neturi teisės naudoti šių patalpų.Ieškovė nėra pareiškusi civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dėl šioje byloje pateiktų reikalavimų, todėl reikalavimai nesidubliuoja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės ieškinys nepagrįstai ir nemotyvuotai pripažintas preliminariai pagrįstu, todėl nesant tam pagrindo apeliantei taikytos laikinosios apsaugos priemonės – jos turto areštas.CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško ir išsamaus atsakymo dėl ieškovo pozicijos pagrįstumo, pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti bei jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan.Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą dėl žalos, padarytos, jos nuomone, atsakovės neteisėtu naudojimusi ir valdymu ieškovei priklausančiomis patalpomis, ne tik pagrindė ieškinyje išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, bet ir pateikė, jos įsitikinimu, šias aplinkybės pagrindžiančius įrodymus. Savo ruožtu atsakovė atskirajame skunde faktiškai įrodinėja ieškovės pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių nepakankamumą ieškovės reikalavimams pagrįsti, teigdama, jog patalpų nuomos sutartis galioja, ji nėra nutraukta, o ieškovės ieškinys grindžiamas tik kitose bylose pareikštais reikalavimais, kuriuos ieškovė aiškina savo naudai. Tačiau, kaip matyti iš ieškinio turinio ir prie jo pridėtų įrodymų, ieškinio reikalavimai nėra grindžiami išskirtinai kitose bylose UAB „Imber“ pareikštais reikalavimas, o vien tik ta aplinkybė, kad ieškovė ieškinyje be kita ko nurodo ir kitose bylose nagrinėjamus tarp šalių kilusius ginčus, taip pat baudžiamosios bylos iškėlimo aplinkybes, savaime neleidžia konstatuoti akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo fakto jau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, tuo tarpu išsamus ieškovės bei atsakovės nurodytų faktinių aplinkybių (tarp jų susiklosčiusių ir (ar) nesusiklosčiusių nuomos teisinių santykių) bei atsakovės naudojimosi ginčo patalpomis pagrįstumo įvertinimas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra susijęs su bylos pagal ieškinį nagrinėjimu iš esmės ir negali būti sprendžiamas, vertinant preliminarų ieškinio pagrįstumą, kaip vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Dėl tos pačios priežasties teismo atlikto ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties neatitikimo CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimams atmestinas.Pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigia ir apeliantės nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilėje byloje Nr. 2-244-943/2015, kadangi atsakovės nurodytos bylos ir šiuo metu nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, be to, kaip minėta pirmiau, ieškovė savo reikalavimus grindžia ne vien tik kitose bylose nagrinėjamomis aplinkybėmis. Kita vertus, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė, teigdama, jog ieškovė nepagrįstai remiasi kitose bylose dar nenustatytais faktais ir pareikštais reikalavimais, be kita ko pati nurodo, kad nuomos sutartis nėra nutraukta, nes 2012 m. spalio 19 d. susitarimo dėl sutarties nutraukimo teisėtumas yra vertinimas kito teismo nagrinėjamoje byloje.Galiausiai pažymėtina, kad civiliniame procese galioja taisyklė, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi, teismui pagal ieškovės pateiktus duomenis nustačius, kad ieškinys preliminariai pagrįstas ir yra tikėtina grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, būtent atsakovė, teigdama, kad yra priešingai, turi pateikti jos atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus. Savo ruožtu nagrinėjamu atveju atsakovė, akcentuodama, kad ieškinys nėra net preliminariai pagrįstas, nes galbūt jo reikalavimai dubliuojasi su baudžiamojoje byloje sprendžiamais, nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nepagrįstai bandydama įrodinėjimo pareigą šiuo atveju perkelti ieškovei, neva pastaroji turi įrodyti, kad nėra pateikusi civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, nors, kaip žinoma, lengviau yra įrodyti tai, kas yra (egzistuoja), nei tai, ko nėra.Dėl tos pačios priežasties (nepateikus įrodymų) atmestinas ir atsakovės argumentas, kad nėra pagrindo manyti esant pavojui būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nes galbūt, atsakovės nuomone, baudžiamojoje byloje yra pritaikytas laikinas nuosavybės apribojimas.Remdamasis nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.