Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-21 · Administracinė byla Nr. A-492-324-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-21
Bylos Nr.
A-492-324-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01654-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Trečiasis asmuo
M. P.
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-324/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01654-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo M. P.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1999-12 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą; 2) įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2012 m. sausio 29 d. prašymą ir 2012 m. gegužės 15 d. prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti; 3) priteisti 800 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybai 2012 m. sausio 29 d. pateikė prašymą (registruotas Tarnybos dokumentų registre 2012 m. vasario 1 d.) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal jo ieškinį R. R.. Teigė, kad Tarnyba nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 11 straipsnio 9 dalį ir 2012 m. vasario 22 d., nenurodydama priežasčių, persiuntė jo 2012 m. sausio 29 d. prašymą advokatui M. P., kad jis pateiktų išvadą dėl teisinės pagalbos skyrimo tikslingumo. Advokatas M. P. 2012 m. kovo 8 d. pateikė išvadą, jog teikti teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje netikslinga, nes ieškinio reikalavimai kildinami iš baudžiamosios bylos, kurioje procesas dar nėra pasibaigęs. Advokatas M. P. išvadą grindė tuo, jog pareiškėjas ketino reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš R. R. dėl jo neteisėtų veiksmų, padarytų dirbant Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, kurios pirmininku buvo pareiškėjas, vyriausiuoju buhalteriu, tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje konstatavo, jog nenustatyta, kad R. R. būtų dirbęs minėtoje organizacijoje. Tuos pačius argumentus advokatas M. P. nurodė ir 2012 m. kovo 22 d. papildytoje išvadoje. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 atisisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, jog 2012 m. gegužės 15 d. Tarnybai pateikė patikslintą prašymą (registruotas 2012 m. gegužės 17 d.), dėl kurio advokatas M. P. vėl pateikė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1999-12 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba į advokatą M. P. kreipėsi nepagrįstai, nes pati turėjo pakankamai duomenų, kad nuspręstų dėl jo prašymo pagrįstumo. Nurodė, kad advokatas M. P. išvadas priėmė nesusipažinęs su pareiškėjo pateiktais dokumentais ir vadovavosi tik teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba atsisakė teikti teisinę pagalbą kerštaudama už tai, kad jis jos veiksmus anksčiau yra apskundęs teismui ir tokiais veiksmais atsakovas paneigė konstitucinį lygiateisiškumo principą, o skundžiamas sprendimas pažeidžia ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas prigimtines žmogaus laisves. Nurodė, jog patyrė 800 Lt turtinę žalą – turėjo išlaidų dėl prašymų Tarnybai vertimų, kelionių į Tarnybą ir pas advokatą M. P.. Teigė, kad atsakovas savo veiksmais padarė ir neturtinę žalą, nes jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės tyčia buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose, dėl šių priežasčių patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Lt suma.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 60–67) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog išnagrinėjęs 2012 m. gegužės 15 d. prašymą nustatė, kad pareiškėjas reikalavo iš naujo nagrinėti 2012 m. sausio 29 d. prašymą, dėl kurio Tarnyba 2012 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Pateikdamas 2012 m. gegužės 15 d. prašymą pareiškėjas teigė, kad atsirado nauji dokumentai, pagrindžiantys jo reikalavimus R. R., dėl kurių jis ketina pareikšti civilinį ieškinį. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas tiek 2012 m. sausio 29 d. prašyme, tiek 2012 m. gegužės 15 d. prašyme nurodė tą patį turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo pagrindą. Atkreipė dėmesį į tai, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą Nr. 1-311-203/2011 nebuvo nustatyti R. R. neteisėti veiksmai ir kaltė, o pareiškėjas žalos atsiradimo faktą sieja būtent su minėto asmens veiksmais. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, atsižvelgdamas į advokato M. P. išvadą, nustatė, kad V. S. reikalavimas suteikti antrinę teisinę pagalbą kreiptis į teismą reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., nesant civilinės atsakomybės sąlygų, negali būti teisėtu pagrindu inicijuoti civilinį procesą. Nurodė, kad 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 V. S. yra suteikta antrinė teisinė pagalba dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 ir procesas baudžiamojoje byloje, iš kurios kildinami pareiškėjo reikalavimai, dar nėra pasibaigęs. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad atnaujinus procesą baudžiamojoje byloje, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje galėtų būti svarstomas iš naujo. Atsakovas prieštaravo pareiškėjo argumentams, kad pati Tarnyba buvo kompetentinga spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslingumo, nesikreipdama į advokatą, kuris dėl didelio darbo krūvio norėdamas išvengti papildomo darbo pateikė pareiškėjui nepalankią išvadą. Atsakovas nurodė, jog atstovavimo byloje perspektyvumas yra vertinamojo pobūdžio. Šaltiniai vertinimui atlikti gali būti įvairūs, vienas jų – advokato išvada. Tarnyba į advokatą kreipėsi vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, nustačiusi, jog pagal pareiškėjo prašymą yra sudėtinga nustatyti reikalavimų pagrįstumą. Aiškino, kad Tarnyba, atlikdama atstovavimo byloje perspektyvos vertinimą išanalizuoja reikšmingų faktinių duomenų visumą, įvertina ne tik advokato pateiktus duomenis, bet ir iš kitų šaltinių gautą informaciją, paties asmens paaiškinimus, jo pateiktus dokumentus ir kt. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą nurodė, jog pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų, kaip ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą. Atsakovas abejoja, jog jo veiksmai galėjo sukelti fizines ir dvasines pareiškėjo kančias.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 98–102) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose administracinėse bylose Nr. A662-2283-12 bei Nr. A492-1681/2012 pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad Tarnyba turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes, pakanka duomenų konstatuoti, kad jis turi teisę kreiptis gynybos į teismą ir ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus teismine tvarka, t. y. ar yra pakankamai teisinių prielaidų iškelti civilinę bylą R. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad Tarnyba nepagrįstai kreipėsi į advokatą dėl išvados pateikimo ir piktnaudžiavo jai suteikta teise. Teismas vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi ir nurodė, kad Tarnyba, susipažinusi su pareiškėjo prašymu ir pateiktais dokumentais, nustatė, kad jai sudėtinga įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, todėl kreipėsi į advokatą M. P. dėl išvados pateikimo. Teismas nelaikė, kad Tarnyba piktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis. Pažymėjo, kad išvadoje išsamiai išanalizuotos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo galimybe kelti civilinę bylą ir pateiktas jų teisinis vertinimas. Teismas vertino, kad advokato M. P. išvadoje visapusiškai ir objektyviai įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti dokumentai dėl civilinės bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad advokatas M. P. teismo posėdyje patvirtino išvadoje pateiktų aplinkybių vertinimą, todėl teismas neturi pagrindo abejoti advokato pateikta išvada.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad skundžiamame sprendime Tarnyba, remdamasi pareiškėjo prašymu, pateiktais dokumentais ir advokato išvada, vertino aplinkybių visumą dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą su ieškiniu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R.. Sprendime vienu iš faktinių duomenų šaltinių laikytina ir advokato M. P. išvada. Tarnyba konstatavo, kad neginčijamu įrodymu, jog R. R. dalyvavo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos veikloje ir buvo priimtas dirbti asociacijos vyriausiuoju buhalteriu, būtų teismo nuosprendis priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011. Tarnyba skundžiamame sprendime vertino teismo nuosprendžio prejudicialumą civiliniame procese, remdamasi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo įsiteisėjusiame 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad iš sprendimo matyti, kad jame aiškiai ir konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai ir pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, todėl darytina išvada, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagrindo nėra.

Teismas nurodė, kad pripažinus, jog atsakovo sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo prašymas, kaip išvestinis iš pirminio reikalavimo, įpareigoti atsakovą tenkinti pareiškėjo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti, atmestinas kaip nepagrįstas

Konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju neteisėti Tarnybos veiksmai nenustatyti, teismas pareiškėjo prašymą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas V. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 105–108), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą.

Nurodo, kad teismas savo sprendime kartojo atsakovo argumentus, jų nevertino kritiškai, pateisino neteisėtą atsakovo veikimą ir neveikimą. Pareiškėjo nuomone, advokatas M. P. neturėjo būti pripažintas trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje, nes advokatas atstovauja jam baudžiamajame procese. Teigia, kad teismas ignoravo jo argumentą, jog advokatas M. P. pateikdamas išvadą išsakė kitą nuomonę nei baudžiamojoje byloje, kurioje atstovauja pareiškėjui. Nurodo, jog civilinio ieškinio pateikimas neturėjo būti siejamas su baudžiamosios bylos baigtimi, juo labiau, kad baudžiamasis procesas baigtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi Nr. 2P-1096/2011. Pareiškėjo nuomone, teismas neatsižvelgė į faktą, kad jo ir jo gynėjo M. P. prašymas atnaujinti procesą baudžiamojoje byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms buvo atmestas (galutinį sprendimą priėmė Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 6 d.). Mano, jog sprendimai baudžiamojoje byloje neturėtų turėti jokios reikšmės jo teisei ginti savo teises pareiškiant civilinį ieškinį. Teigia, jog atsakovas blokavo jo teisę gauti teisinę pagalbą ir tokiu būdu padarė turtinę ir neturtinę žalą. Nurodo, kad be teisinės pagalbos nesugeba tiksliau suformuluoti ir pagrįsti patirtą žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, jog Tarnyba dėl išvados kreipėsi į advokatą M. P., nes jis buvo susipažinęs su baudžiamosios bylos Nr. 1-311-203/2011, kuri susijusi su pareiškėjo reikalavimais R. R. dėl žalos atlyginimo, medžiaga. Atsakovas nenustatė aplinkybių, įrodančių, kad advokatas veikė priešingai pareiškėjo interesams. Nurodo, kad advokatas kaip profesionalus teisininkas įvertina, kokie įrodymai ir pasirinkta bylos pozicija sudarytų prielaidas pasiekti maksimalių rezultatų atstovaujant asmens interesams. Suteikus teisinę pagalbą ir advokatui parengus procesinius dokumentus nesant pakankamų prielaidų inicijuoti bylą dėl žalos atlyginimo, neracionaliai būtų naudojamos valstybės lėšos. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimas neatnaujinti proceso baudžiamojoje byloje buvo priimtas po Tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-1999-12 priėmimo. Taip pat nurodo, jog pareiškėjas, reikšdamas ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėtų pateikti neginčijamus įrodymus, kad R. R. dalyvavo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos veikloje, o baudžiamojoje byloje konstatuota, jog R. R. minėtoje organizacijoje nedirbo, todėl nebuvo būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės neatitiko įstatymuose nustatytų sąlygų, būtinų pareiškėjo reikalaujamo procesinio dokumento parengimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-1999-12, kuriuo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktuose numatytais pagrindais atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą su ieškiniu reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą iš R. R., teisėtumas bei pagrįstumas, taip pat reikalavimo atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą teisėtumo bei pagrįstumo klausimas.

Nustatyta, kad Tarnyba 2012 m. vasario 1 d. gavo 2012 m. sausio 29 d. pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo. 2012 m. balandžio 5 d. Tarnybos sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 9). Taip pat nustatyta, kad V. S. 2012 m. gegužės 15 d. prašymu (Tarnyboje gautas 2012 m. gegužės 17 d.) (b. l. 68–73) Tarnybos prašė peržiūrėti 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-1268-12 ir iš naujo išnagrinėti 2012 m. sausio 29 d. pateiktą prašymą, atsižvelgus į naujas aplinkybes. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo: Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos tarybos 2012 m. gegužės 10 d. pažymą (R.S)-2/12 (b. l. 26), 2006 m. gruodžio 15 d. R. R. darbo sutartį Nr. 29-R-5/07 (b. l. 38); 2006 m. birželio 7 d. kasos pajamų orderį Nr. 3447 (b. l. 39), 2006 m. birželio 20 d. kasos pajamų orderį serija SAC Nr. 19908704 (b. l. 40) bei Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungos tarybos komandiruotės 2008 m. rugpjūčio 29 d. pažymėjimą Nr. 88-R-2/08 (b. l. 41). Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 18 straipsnio 2 dalimi, 2012 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-1999-12, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. gegužės 17 d. gautą prašymą (b. l. 82–86). Šio sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas ir yra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082). Įstatymo 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymas 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant byloje kilusį ginčą aktualios Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatuos, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Šios tarnybos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo, nagrinėjančio prašymą dėl tarnybos sprendimo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą panaikinimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007).

Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Pareiškėjas į Tarnybą su 2012 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi siekdamas, kad būtų iš naujo išnagrinėtas jo prašymas skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reiškiant ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, atlyginimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Atsižvelgusi į tai, bei įvertinusi pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjo pateiktus naujus dokumentus ir jo nurodytas faktines aplinkybes pakako duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam ieškiniui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo parengti. Viena iš esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas įvardijo rastą 2006 m. gruodžio 15 d. R. R. pasirašytą darbo sutartį Nr. 29-R-5/07, kuri, pareiškėjo vertinimu, įrodo, kad R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje.

Kaip teisingai pažymėjo Tarnyba ginčijamame sprendime, civilinė atsakomybė kyla, jei yra įrodomos visos jos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys bei kaltė. Kaip matyti ir pareiškėjo 2012 m. gegužės 15 d. prašymo turinio, turtinę bei neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš R. R. veiksmų, einant vyriausiojo buhalterio pareigas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, už kuriuos nepagrįstai bei neteisėtai buvo nuteistas pareiškėjas. Tiek Tarnyba ginčijamame sprendime, tiek ir bylą dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – R. R. neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes baudžiamojoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog R. R. niekada nedirbo buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje, nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią. Įvertinusi bylos aplinkybes bei byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka.

Nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (teisminio proceso Nr. 1-06-1-00119-2009-0) V. S. buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas – aplaidžiai vedė ūkio subjekto buhalterinę apskaitą bei suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus, ir už tai jam paskirta 20 MGL dydžio bauda. Šiame teismo nuosprendyje buvo atmesta V. S. iškelta versija, kad už apskaitos tvarkymą Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje buvo atsakingas 2006 metais vyr. buhalteriu paskirtas R. R., todėl būtent jam turėtų būti taikoma atsakomybė už nustatytus apskaitos tvarkymo pažeidimus. Aptariamame nuosprendyje buvo konstatuota, kad R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo. Šią išvadą teismas padarė be kita ko įvertinęs R. R. parodymus bei 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartį Nr. 29-R-5/07. Teismas nustatė, kad ant šios darbo sutarties buvo tik V. S. kaip darbdavio parašas, o R. R. parašo ant sutarties nėra, todėl teismas laikė šią sutartį nesudaryta. Teismas pažymėjo, kad tokia darbo sutartis būtų laikoma neteisėta vien dėl jos turinio – pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas numatytos išlygos mokėti darbuotojui atlyginimą tik tuo atveju, jei organizacija turi lėšų. Teismas taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad apie R. R. įdarbinimą buvo pranešta SODROS atitinkamam skyriui. Šis teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs. Įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 str. 1 d.).

BPK 443 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio Kodekso 444 straipsnyje. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad vadovaudamasis BPK XXXIII skyriuje nustatyta tvarka, pareiškėjas teikė prašymą, kad būtų atnaujinta baudžiamoji byla dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – t. y. dėl rastos 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutarties Nr. 29-R-5/07, kuri, pareiškėjo vertinimu, patvirtina, kad R. R. buvo įdarbintas Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje ir baudžiamoji atsakomybė turėjo būti taikoma jam, o ne pareiškėjui. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (bylos Nr. 1N-95/2012), kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis (bylos Nr. 1SA-25-574/2012), buvo pripažinta, kad procesas baudžiamojoje byloje buvo neatnaujintas pagrįstai. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog V. S. keliama versija apie tai, kad būtent R. R. nusikalstamai tvarkė asociacijos buhalterinę apskaitą, buvo žinoma bylą išnagrinėjusiems teismams. Teismas nurodė, jog vien tik nuteistojo pateikta neva su R. R. pasirašytos darbo sutarties kopija nėra pakankamas pagrindas paneigti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išvadą, kuri padaryta įvertinus visus objektyvius byloje surinktus duomenis. Teismas pažymėjo, kad net ir pripažinus, jog R. R. buvo pasirašęs darbo sutartį su minėta asociacija, ši aplinkybė nebūtų pakankamas pagrindas išvadai, jog V. S. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai.

Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo Tarnybai kartu su 2012 m. gegužės 15 d. prašymu pateikti nauji įrodymai (be kita ko ir 2006 m. gruodžio 15 d. darbo sutartis), kurie buvo įvertinti sprendžiant baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimą, baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nagrinėjamu atveju turinčios prejudicinę galią, nepaneigė. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pagal pareiškėjo Tarnybai pateiktame 2012 m. gegužės 15 d. prašyme nurodytas aplinkybes bei papildomus įrodymus, galiojant teismo nuosprendžiui, kuriame buvo nustatyta aplinkybė apie tai, kad R. R. buhalteriu Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje niekada nedirbo, Tarnyba galėjo spręsti, jog esamų duomenų nepakanka civilinei bylai dėl žalos atlyginimo inicijuoti.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Tarnyba byloje ginčijamą sprendimą priėmė įvertinusi visumą aplinkybių ir įrodymų, tarp kurių buvo ir advokato M. P. 2012 m. birželio 4 d. išvadą – t. y. šis dokumentas buvo tik vienas iš įrodymų priimant ginčijamą sprendimą. Todėl tai, kad advokato pozicija 2012 m. birželio 4 d. išvadoje skyrėsi nuo jo pozicijos baudžiamojoje byloje šioje byloje ginčijamo Tarnybos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi jokios įtakos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su Tarnybos išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad buvo teisinis pagrindas atsisakyti teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą – pareiškėjo reikalavimas inicijuoti civilinę bylą dėl R. R. padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo, pagal jo nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus yra akivaizdžiai nepagrįstas (Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p.) ir tokio pobūdžio antrinės teisinės pagalbos teikimas toje byloje yra neperspektyvus (Įstatymo 11 str. 6 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Tarnybos, sprendžiant pareiškėjo prašymą skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, sprendimu konstatuotos aplinkybės dėl akivaizdaus reikalavimo nepagrįstumo bei atstovavimo neperspektyvumo, neriboja pareiškėjo teisės kreiptis į teismą savarankiškai. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas yra pareiškęs ieškinį R. R. dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo ir civilinė byla šiuo metu yra nagrinėjama teisme (teisminio proceso Nr. 2-01-3-18437-2012-4).

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 3 d. bei 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimtas civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-01-3-18437-2012-4). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai nepridėtini prie nagrinėjamos bylos bei nevertinami, nes jie nesusiję su nagrinėjama administracine byla (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d., 138 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad šioje byloje pareikštu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos sprendimą, priimtą išnagrinėjus jo 2012 m. gegužės 15 d. prašymą, taip pat prašė įpareigoti Tarnybą patenkinti šį prašymą, bei įpareigoti Tarnybą patenkinti ir 2012 sausio 29 d. prašymą (Tarnyboje gautas 2012 m. vasario 1 d.), dėl kurio Tarnyba 2012 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad skundą atsisakoma priimti, jei teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kai tokia aplinkybė paaiškėja bylos nagrinėjimo metu, teismas skundą palieka nenagrinėtą ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2012 m. gegužės 2 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Tarnybos 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-1268-12, įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti (pagal 2012 m. sausio 29 d. prašymą, Tarnyboje gautas 2012 m. vasario 1 d.), taip pat priteisti 1 000 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01235-2012-9). 2012 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Dėl šio sprendimo pareiškėjas yra pateikęs apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliacinis skundas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dar nėra išnagrinėtas (administracinės bylos Nr. A556-946/2012). Įvertinusi 2012 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ir administracinėje byloje, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01235-2012-9, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą patenkinti jo 2012 m. sausio 29 d. prašymą, yra ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje turėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą. Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą ir taip atmetant pareiškėjo apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 4 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti – panaikinti jo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą patenkinti jo 2012 m. sausio 29 d. prašymą ir šią skundo dalį palikti nenagrinėtą. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusDainius RaižysVirginija Volskienė