- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-19
- Bylos Nr.
- A-502-104-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03384-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei, „G4S Lietuva“
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Advokatai
- Albertas Bandžius
- Kategorijos
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Živilei Karčiauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „G4S Lietuva“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6-15-1588 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.3) I-6650, ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – D. Š. 2007 m. balandžio 9 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu.
Skunde (t. I, b. l. 1-6) paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba netinkamai vertino D. Š. nelaimingo atsitikimo darbe priežastis, neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose. Ginčijamų administracinių sprendimų turinys leidžia teigti, jog pagrindine D. Š. nelaimingo atsitikimo darbe priežastimi buvo jo neblaivumas, bet ne netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos. Saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 str. 1 d. 5 p.). Realus nurodyto principo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pagrindinius teisinius darbuotojų saugos ir sveikatos (t. y. darbo aplinkos, darbo vietų, darbų organizavimo) reikalavimus, darbdavio pareigą garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatą, šios pareigos įgyvendinimo kontrolę bei atsakomybę už pažeidimus. Darbdavio prievolė užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą apibrėžiama kaip visuma prevencinių priemonių, skirtų darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta (DK 259 str.). Darbuotojų teisė saugiai dirbti suponuoja darbdavio prievolę sudaryti kiekvienam darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatytas įstatyme (DK 260 str.). 2003 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) be bendrųjų reikalavimų, nustatytų 2 straipsnio 12 dalyje, 3 straipsnyje numato, jog darbo vietos turi būti įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų; jų darbo aplinkoje neturi būtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių (14 str.). Darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais imperatyviai įpareigojamas imtis priemonių, kad įmonės statiniai, kuriuose įrengtos darbo vietos, pačios darbo vietos, darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus (Įstatymo 25 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) Vilniaus skyriaus inspektorės 2007 m. birželio 6 d. parengtoje nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagoje Nr. SD-9418 esančio 2007 m. birželio 5 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 3 (toliau – ir Aktas) 7 punkte aprašant nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes pažymėta, kad: vagonėlio buitinėse patalpose vietoje anksčiau buvusios krosnelės, įrengta savadarbė pakura iš kelio gairių guminių padų, kelio ženklo tuščiavidurį vamzdį panaudojant ventiliacijai ir sukurtas laužas pasišildymui; gaisro gesinimo priemonės objekte buvo sukomplektuotos; D. Š. buvo pasirašytinai supažindintas, kad draudžiama dirbti neblaiviam; objekte darbuotojams nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasišildyti, pavalgyti ir t. t. 2007 m. balandžio 9 d. oro temperatūra buvo – 0,8 C, o santykinis drėgnumas – 95%, snigo. Nelaimingo atsitikimo darbe akto 17 punkte nurodyta, kad nelaimingą atsitikimą darbe pagal svarbą lėmė: 1. netinkamas buities patalpų įrengimas, t. y. vykdant apsaugos darbus visą parą, neįrengtos darbuotojams apšildomos poilsio ir asmens higienos patalpos; 2. D. Š. saugos ir sveikatos norminių aktų nesilaikymas – neblaivumas ir priešgaisrinių reikalavimų nesilaikymas; 3. saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės nepakankamumas, nenušalinimas neblaivaus darbuotojo nuo darbo. Taigi esmine nelaimingo atsitikimo kilimo priežastimi įvardijamas buities patalpų įrengimas. Darbdaviui netinkamai įrengus buities patalpas t. y. vykdant apsaugos darbus visą parą, neįrengus darbuotojams apšildomos poilsio ir asmens higienos patalpos, buvo pažeista Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog įmonėse darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatyta tvarka įrengiamos poilsio, persirengimo patalpos arba vietos, sanitarinės bei asmens higienos patalpos su prausyklomis, dušais, tualetais. Vertinant aukščiau išdėstytas aplinkybes teigtina, kad nukentėjusiojo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Falck Security“ nesiėmė visų reikalingų, įmanomų ir protingų priemonių maksimaliai užtikrinti darbuotojų saugumą, todėl būtent bendrovės veiksmai (taip pat ir neblaivaus darbuotojo nenušalinimas), lėmė gaisro buitinėse patalpose kilimą ir nukentėjusiojo mirtį.
Šalies argumentai
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (t. I, b. l. 110-112) paaiškino, kad D. Š. 2007 m. balandžio 9 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu, nes apdraustasis nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus ir tai nebuvo susiję su draudėjo jam pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d.), nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais tada, kai apdraustasis buvo neblaivus, ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 (toliau – ir Nuostatai), 13.1 punktas numatė, kad asmens neblaivumas yra įrodomas pagal asmens sveikatos priežiūros įstaigų atliktų tyrimų išvadas apie nustatytą alkoholio koncentraciją biologinėse organizmo terpėse (kraujyje, šlapime ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. balandžio 29 d. nutarime byloje Nr. 56/06 akcentavo, kad žmogaus teisės į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas nepaneigia darbuotojo pareigos laikytis saugos darbe reikalavimų, kiekvienas darbuotojas darbe privalo būti blaivus, neapsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų. Taigi atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių aplinkybių. VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, kaip tik ir rėmėsi Konstitucinio Tesimo formuojamu teisės aiškinimu, tinkamai įvertino nelaimingo atsitikimo darbe medžiagą, joje užfiksuotas įvykio aplinkybes bei priežastis. D. Š. nelaimingo atsitikimo darbe akto 17 punkte kaip viena iš nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių nurodytas D. Š. neblaivumas. Akte pažymėta, kad tuo buvo pažeistas UAB „Falck Security“ generalinio direktoriaus 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. V-283 patvirtintos Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijos apsaugos darbuotojui Nr. 10 1.4 punktas. Akto 7 punkte nurodyta, kad D. Š. buvo pasirašytinai supažindintas su reikalavimu, draudžiančiu dirbti neblaiviam. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus 2007 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 110-M 634/07 konstatuota, jog D. Š. kraujyje rasta 3,58 promilės etilo alkoholio, šlapime – 4,50 promilės etilo alkoholio. Taigi netinkamas buities patalpų įrengimas nepaneigia D. Š. atsakomybės ir neblaivumo priežastinio ryšio su įvykusiu nelaimingu atsitikimu. Priežastinis ryšys šiuo atveju turi būti nustatomas ne tarp D. Š. neblaivumo ir gaisro, o tarp D. Š. neblaivumo ir mirtino nelaimingo atsitikimo. Atsakovo manymu, dėl sunkaus girtumo D. Š. reakcija bei gebėjimas išvengti gaisro buvo žymiai susilpnėję, todėl nukentėjusiojo neblaivumas sąlygojo nelaimingo atsitikimo kilimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutiko.
Atsiliepime (t. II, b. l. 1-2) paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-604-56/2010, išsamiai analizavo darbdavio UAB „G4S Lietuva“ veiksmus užtikrinant saugias ir sveikas darbo sąlygas, bei kaltę, susijusius su D. Š. nelaimingu atsitikimu. Teismas konstatavo, kad dėl nelaimingo atsitikimo 80 procentų kaltės tenka D. Š., o UAB „G4S Lietuva“ – 20 procentų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartyje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prieštaravo V. Š. skundo tenkinimui.
Atsiliepimas
Atsiliepime (t. II, b. l. 11-13) papildomai nurodė, kad D. Š., būdamas stipriai apsvaigęs, apskritai negalėjo vykdyti darbinių pareigų (saugoti objektą) ir suvokti savo veiksmų esmės bei adekvačiai reaguoti į susidariusią pavojingą situaciją. Nepaisant to, kad viena iš nelaimingo atsitikimo priežasčių nurodytas netinkamas patalpų įrengimas ir aplinkybė, kad vagonėlyje buvo įrengta savadarbė pakura, tai D. Š. neatleido nuo pareigos pačiam pasirūpinti savo saugumu t. y. laikytis elementarios protingo žmogaus elgesio taisyklės – patalpoje nedegti ugnies, bei pareigos laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų. Būtent nukentėjusiojo neadekvatūs veiksmai ir neveikimas, įtakoti sunkaus neblaivumo, buvo pagrindine gaisro priežastimi, dėl kurių kilo gaisras ir D. Š. nesugebėjo pasišalinti iš statybinio vagonėlio.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjos V. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 49-57).
Teismas nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose institucijos nepasisakė dėl Akto 13 punkte nurodytų nukentėjusiojo D. Š. mirties priežasčių. Minėtame Akto punkte mirties priežastimi nurodytas uždusimas dėl degimo metu susidariusių dujų. Iš Akto 7 punkte nurodytų nelaimingo atsitikimo aplinkybių matyti, kad darbdavys nukentėjusiajam nebuvo sudaręs elementarių sąlygų pasišildyti, pavalgyti. Iš nelaimingo atsitikimo aplinkybių aprašymo ir byloje esančių nuotraukų galima daryti išvadą, kad statybiniame vagonėlyje darbuotojai galėjo pasišildyti įrengtoje vietoje, panašioje į laužavietę. Pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2007 m. gegužės 18 d. pažymą Nr. (8.12)-B8-500, 2007 m. balandžio 9 d. lauke buvo minusinė temperatūra. Nukentėjusiojo mirtis įvyko esant Akte konstatuotoms nesaugioms darbo sąlygoms. Nėra galimybių nustatyti momento, kada nukentėjusysis užduso nuo dujų – kilus gaisrui ar tuo metu, kai gaisras dar nebuvo kilęs, tiesiog degant ugniai. Tokias prielaidas būtų galima laikyti lygiavertėmis, nes nenustačius nukentėjusiojo apsinuodijimo dujomis momento, nei viena jų negali būti patvirtinta ar paneigta. Tačiau skundžiamų aktų naikinti ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-604-56/2010 80 proc. kaltės dėl nelaimingo atsitikimo priskyrė D. Š.. Bendrosios kompetencijos teismas pasisakė, kad atsakovo neatsargus veikimas ir yra priežastinis ryšys, sąlygojęs asmens žūtį. Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad toks neatsargus veikimas buvo sąlygotas žuvusiojo sunkaus girtumo, kuris buvo pagrindine nelaimingo atsitikimo priežastimi. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines ar civilines bylas.
III.
Pareiškėja V. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 70-76) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus 2007 m. gegužės 29 d. rašte Nr. SD Nr. 110-M 634/07 nurodoma, kad D. Š. kraujyje rasta 58,34 promilės karboksihemoglobimo. Tokia anglies monoksido dujų koncentracija nukentėjusiajam buvo mirtina ir liudija, jog anglies monoksidas (smalkės) į nukentėjusiojo kraują patekti per kvėpavimo takus, t. y. jam esant gyvam. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis buvo rastas darbų vadovo patalpoje (o pakura buvo sumontuota darbuotojų persirengimo patalpoje) sėdintis ant grindų atsirėmęs į sieną, tikėtina, jog jam esant gyvam, gaisras dar nebuvo kilęs, nes nukentėjusysis jautėsi saugiai.Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog D. Š. darbdavio UAB „G4S Lietuva“ (buvęs pavadinimas – UAB „Falck Security“) nepakankamas rūpestingumas, tinkamų darbo sąlygų nesudarymas, lėmė nelaimingo atsitikimo kilimą ir buvo pagrindine jo priežastimi. Tai patvirtina Akto 17 punktas.Faktinės įvykio aplinkybės rodo, jog nelaimingas atsitikimas kilo dėl netinkamų ir nesveikų darbo sąlygų, nes saugos funkcijas vykdžiusiems darbuotojams nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasišildyti, pavalgyti; statybiniame vagonėlyje įrengta pakura buvo nesaugi. Ją eksploatuojant nebuvo užtikrintas degimo proceso metu susidarančių anglies monoksido dujų pašalinimas. Tinkamu buities patalpų įrengimu privalėjo pasirūpinti ne nukentėjusysis, bet darbdavys. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-8683-545/2009, kurią apeliacine tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismas (civilinė byla Nr. 2A-604-56/2010), nei VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV nedalyvavo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo vadovautis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi.Sprendžiant deliktinės atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimą, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, kurios numato galimybę esant nukentėjusiojo kaltei dėl nelaimingo atsitikimo, mažinti priteistinos žalos dydį. Nagrinėjant pareiškėjos V. Š. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų panaikinimo nukentėjusiojo kaltės laipsnis nėra svarbus, nes draudimo išmokos suma nuo to nepriklauso. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismų sprendimus savo faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (nelaimingo atsitikimo darbe metu nukentėjusieji buvo neblaivūs, o nelaimingo atsitikimo darbe aktuose pirmąja nelaimingo atsitikimo kilimo priežastimi nurodomos netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos) laikosi praktikos, kad tais atvejais, kai nelaimingą atsitikimą darbe sąlygoja darbdavio padaryti saugos darbe norminių aktų pažeidimai, kurie pagal svarbą nurodomi VDI surašytuose nelaimingo atsitikimo tyrimo aktuose, tokius nelaimingus atsitikimus darbe privalu pripažinti draudiminiais įvykiais.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyriaus ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimuose prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. II, b. l. 81-87).
Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus spręsdamas klausimą, kas buvo pagrindine priežastimi, nulėmusia nelaimingą atsitikimą – D. Š. neblaivumas ar netinkamos ir nesaugios darbo sąlygos. Civilinėje byloje nustatytas asmenų kaltės dėl 2007 m. balandžio 9 d. įvykio laipsnis turi lemiamą reikšmę sprendžiant, ar VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai D. Š. nelaimingą atsitikimą darbe pripažino nedraudiminiu įvykiu, t. y. abiejose bylose įrodinėjimo dalykas yra tas pats. Faktas, jog D. Š. veiksmai buvo pagrindinis veiksnys, sąlygojęs nelaimingą atsitikimą, yra įrodytas civilinėje byloje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „G4S Lietuva“ atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti (t. II, b. l. 88-91).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymo pripažinti UAB „Falck Security“ (dabar UAB „G4S Lietuva“) apsaugos darbuotojo D. Š. 2007 m. balandžio 9 d. mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu.
Bylos medžiaga rodo, kad VDI jai suteiktos kompetencijos ribose ištyrusi D. Š. nelaimingą atsitikimą ir nustačiusi jo ryšį su darbu, 2007 m. birželio 5 d. surašė N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 3, kuriame įvardijo visumą reiškinių, lėmusių žalingą poveikį nukentėjusiojo sveikatai: 1) netinkamas buities patalpų įrengimas; 2) D. Š. saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, susijusių su draudimu darbuotojui būti darbo vietoje neblaiviam, nesilaikymas; 3) saugos ir sveikatos darbe vidinės kontrolės nepakankamumas.
Iki 2009 m. gruodžio 28 d. galiojusi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numatė, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis; <...>. Analogišką nuostatą atkartojo Nuostatų 13.1 punktas.
Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr. 56/06, pripažino, kad analizuojamiems teisiniams santykiams taikytina Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis bei Nuostatų 13 punktas ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie yra įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kiekvienu atveju turi būti išaiškinamos ir nustatomos konkrečios aplinkybės, t. y. kas, asmens būsena (neblaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų) ar netinkamos, nesaugios darbo sąlygos, lėmė nelaimingą atsitikimą ir jo pasekmes (pakenkimą apdraustojo sveikatai). Kitaip tariant, yra būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp nelaimingo atsitikimo ir jį lėmusių konkrečių aplinkybių, ir tik tai įvertinus pripažinti įvykį draudiminiu ar ne.
Atsižvelgdama į tai, kad D. Š. 2007 m. balandžio 9 d. nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo teisinė kvalifikacija iki Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo nebuvo užbaigta (galimybė VSDFV sprendimais nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti nėra išnykusi), teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimas turi būti taikomas ir V. Š. inicijuotam ginčui spręsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1911/2009, 2011 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2715/2011).
Remiantis faktinėmis įvykio aplinkybėmis, mirtiną traumą D. Š. patyrė gaisro UAB „Kelda“ priklausančiame statybiniame vagonėlyje, kuris buvo suteiktas naudotis UAB „Kelda“ statybinę techniką saugančios UAB „Falck Security“ darbuotojams, metu. Ginčo dėl to, jog gaisras įsiplieskė dėl technine prasme nesaugios savadarbės pakuros eksploatavimo, nėra. Įrodymų, patvirtinančių, kad šio incidento kilimui turėjo įtakos D. Š. veiksmai (neveikimas), VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV į bylą nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad D. Š. neblaivumas yra susijęs priežastiniu ryšiu su gaisru ir šio gaisro žalingais padariniais – D. Š. užtroškimu anglies monoksido ir kitomis dujomis.
Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnį, draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, nurodytiems 4 straipsnio 1 dalyje, įvykę nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko esant visoms 6 straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Šios taisyklės išimtys aptartos 7 straipsnyje, reglamentuojančiame nedraudiminius įvykius. Vadovaujantis paminėtų teisės normų sistemine analize teigtina, kad nesant nei vienam iš Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnyje numatytų pagrindų, VSDFV, nepriklausomai nuo kitų aplinkybių, kyla pareiga pripažinti įvykį draudiminiu ir atsižvelgiant į šį juridinį faktą skirti apdraustajam ar jo šeimos nariams atitinkamas nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokas.
Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog sužalotam ar susirgusiam profesine liga asmeniui ir (ar) jo šeimos nariams žala atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka, jei nelaimingas atsitikimas darbe nepripažįstamas draudiminiu įvykiu. Taigi darbdavio deliktinės atsakomybės klausimas yra civilinio teisinio pobūdžio, be to, procedūros (proceso) požiūriu, tai – antroji asmens teisių gynimo alternatyva, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-604-56/2010 tarp pareiškėjos ir atsakovo socialinės apsaugos srityje susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra visiškai nereikšminga.
Atsižvelgdama į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.), neteisingai vertino surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir byloje priimamas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6-15-1588 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (11.3) I-6650, ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių pripažinti D. Š. 2007 m. balandžio 9 d. įvykusį mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu įvykiu.
Sprendimas neskundžiamas.