Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, sekretoriaujant Daivai Aliulienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. G., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis UAB "(duomenys neskelbtini)" direktoriumi, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. pripažino, kad E. G. pasiūlymu tapo formaliu bendrovės direktoriumi, tačiau realiai direktoriaus funkcijų nevykdė, E. G. nurodymu tik pasirašydavo dokumentus, nesigilindamas į jų turinį. Kaltinamasis E. G. konkrečiai nenurodė aplinkybių, kada ir dėl kokių priežasčių bei kokiomis aplinkybėmis V. A. buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Liudytoju byloje apklaustas kitas bendrovės akcininkas – T. J. J. kategoriškai patvirtino, kad tik nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje baudžiamąją bylą, kurioje buvo nuteistas V. A., jis sužinojo, jog V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu, tačiau jis, nors ir būdamas bendrovės vienu iš akcininkų, apie tokį susirinkimą ir priimtą jame sprendimąnieko nežinojo. Kiti apklausti liudytojais bendrovės darbuotojai - buhalterė V. Š., užsakymų priėmėjas R. B., taip pat nenurodė konkrečių, realiai atliekamų V. A., kaip direktoriaus, darbinių funkcijų. Ištirti duomenys šioje - nagrinėjamoje byloje bei kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje V. A. Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendžiais buvo nuteistas pagal LR BK 223 straipsnio 1 dalį, patvirtina, kad nors V. A. tik 2009 11 06 buvo įregistruotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, jau 2009 10 19 pagal perdavimo aktą jam buvo perduoti bendrovės buhalteriniai ir kiti dokumentai (kurių dalis buvo rasti ir paimti kratos metu pas nuteistojo giminaičius). Tačiau nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kad 2009 10 19 perdavimo akte nurodyta pinigų suma t. y. 59 272,97 Lt, kuri, pagal paminėtą dokumentą, kartu su buhalteriniais dokumentais buvo perduota V. A., bendrovės kasoje realiai buvo ir ji realiai buvo perduota V. A.. Kaip ir nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad po paskyrimo direktoriumi, V. A. realiai atliko bendrovės direktoriaus funkcijas. Priešingai, bylos duomenys tvirtina, kad V. A. buvo tik formaliu direktoriumi.

Liudytojas T. J. J. kategoriškai neigė, kad jo akivaizdoje buvo perduoti V. A. bendrovės pinigai ir dokumentai. Jis nurodė dar daugiau - kad apie tai, jog V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi gerokai anksčiau, nei buvo parduotos įmonės akcijos, jis sužinojo tik teisme, apie jokį perdavimo aktą jam nebuvo žinoma.

Specialisto išvadoje dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos dokumentinio tyrimo nurodyta, kad tik pagal pateiktus dokumentus (2009 10 19 priėmimo-perdavimo aktą) nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius E. G. perdavė direktoriui V. A. akte išvardinus dokumentus bei grynuosius pinigus, tačiau tyrimui nebuvo pateikti visi akte nurodyti dokumentai, tarp jų kasos žurnalas, EKA žurnalas nuo 2009 11 06 - 2009 12 31, todėl nustatyti šio laikotarpio pajamas ir išlaidas bei piniginių lėšų judėjimą, taip pat nustatyti ar visi pinigai iš EKA užpajamuoti kasoje nėra galimybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas pripažįsta, jog byloje ištirtų ir šiame nuosprendyje aptartų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad V. A. buvo paskirtas bendrovės direktoriumi tik formaliai, faktiškai jis šiai pareigybei priskirtų funkcijų nevykdė, o realiai įmonei vadovavo E. G., kurio nurodymu V. A. ir pasirašydavo jam pateiktus dokumentus. Be to, byloje objektyviai nepatvirtinta kokia grynųjų pinigų suma buvo bendrovės kasoje V. A. formaliai įregistravus bendrovės direktoriumi, tuo labiau, byloje neįrodyta, kad pastarasis perėmė savo žinion 2009 10 19 perdavimo akte nurodytą pinigų sumą ir vėliau disponavo jais ir kitais, vėliau gautais, bendrovės kasoje buvusiais bendrovei priklausančiais pinigais.

Atsižvelgdamas į ištirtų ir šiame nuosprendyje aptartų įrodymų visumą, teismas pripažįsta, jog būtent E. G. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 43 364, 55 Eur (149 729,11 Lt).

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto pavertimas savo turtu (užvaldymas), taip padarant žalos turto savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-499/2012, 2K-148/2013, 2K-138/2014 ir kt.).

Esminis šio nusikaltimo sudėties požymis – kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto neteisėtas pavertimas savo nuosavybe. Visuma aptartų įrodymų leidžia teismui daryti išvadą, kad V. A. tik formaliai buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o vėliau tapo šios bendrovės akcininku, kadangi kaltinamasis E. G., sumanęs pinigų pasisavinimo schemą – vienasmeniškai ir tik formaliai paskyręs V. A. bendrovės direktoriumi, turėdamas tikslą pasisavinti iš bendrovės paimtas bendrovės pinigines lėšas, kaltinime nurodytą pinigų sumą, V. A. nei jokių materialinių vertybių, nei piniginių lėšų neperdavė, o jas pasisavino. Pateikęs nieko apie pinigų pasisavinimą nenutuokiančiam V. A. pasirašyti kasos išlaidų orderius (toliau KIO) - 2010-02-05 KIO Nr. 00166, 2010-03-05 KIO Nr. 00170, 2010-03-09 Nr. KIO 00171, kuriuose buvo nurodyta, kad neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. A. iš įmonės kasos paėmė pinigines lėšas -149 729,11 Lt ( t. y. 43364,55 Eur), tik imitavo tokį V. A. grynųjų pinigų paėmimą, paties pasisavintų piniginių lėšų neįnešė į bendrovės kasą, o jų panaudojimo nepagrindė piniginių lėšų panaudojimą pagrindžiančiais dokumentais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje ištirtais įrodymais objektyviai nėra nustatytos bendrovės pajamos kasoje, piniginių lėšų judėjimas tuo laikotarpiu, kai direktoriumi buvo paskirtas V. A.. Visiškai neaišku, kiek realiai pinigų buvo ir ar jų buvo iš viso bendrovės kasoje kaltinimui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 02 05 iki 2010 03 09. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad ne E. G., o V. A., kaip kad buvo teigiama jam iškeltoje baudžiamojoje byloje, paėmė iš bendrovės kasos tą pačią pinigų sumą ir tokiu būdu juos pasisavino. Dėl šios priežasties visiškai pagrįstas buvo LR Apeliacinio teismo sprendimas V. A. išteisinti dėl veikos numatytos LR BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Pažymėtina, kad, kaip matyti iš Specialisto išvados, tik pagal įrašus kasos žurnale matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 02 05 iki 2010 03 09 V. A. buvo išmokėta kaltinime nurodyta pinigų suma. Tačiau labai svarbu pažymėti, kad bendrovė tyrimui nepateikė šių pinigų išmokėjimą pateisinančių kasos išlaidų orderių ir avanso apyskaitų apie šių pinigų panaudojimą. Įrašus kasos žurnale parašu patvirtino kasininkas ir buhalteris, tačiau pasirašiusių asmenų pavardės nenurodytos, nors formaliai kasininko pareigas bendrovėje vykdė formaliai direktoriaus pareigose buvęs V. A., o buhalterės – V. Š.. V. A. tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje jis kaltintas pinigų pasisavinimu, viso proceso metu nuosekliai neigė pinigų paėmimo faktą iš bendrovės kasos, tvirtindamas, kad pasirašydavo neskaitęs tuos dokumentus, kuriuos jam paduodavo faktinis įmonės direktorius E. G.. Buhalterė V. Š. teigė, jog reikiamus direktoriui pasirašyti dokumentus palikdavo įmonėje, tačiau kas ir kada juos pasirašydavo ji nematydavo. Apie tai, kad įmonės direktorius yra V. A., ji sužinojo tik iš dokumentų, pati su juo, kaip įmonės vadovu, jokių darbinių reikalų nesprendė. Jai nėra žinoma, kad 149 000 litų suma buvo bendrovės kasoje, o pagal buhalterinius dokumentus, tokios pinigų sumos kasoje negalėjo būti.

Teismas, vertindamas byloje surinktų ir ištirtų visumą, daro išvadą, kad nuteisto kitoje byloje ir šioje byloje liudytoju esančio V. A. parodymai visą laiką buvo nuoseklūs, logiški, vieni kitus papildantys, juos iš dalies patvirtino ir liudytojos V. Š. parodymai, iš kurių turinio akivaizdžiai matyti, kad V. A. realiai bendrovės direktoriaus funkcijų nevykdė. Visiškai nelogiška, kad įmonės direktorius nespręstų su buhaltere jokių finansinių klausimų, kas, akivaizdu, buvo nagrinėjamu atveju. Be to, ir Specialisto išvada, vertinant kitų bylos įrodymų kontekste, nepatvirtina fakto, jog V. A. iš bendrovės kasos paėmė 149 000 litų, kaip kad nurodyta kasos žurnalo įrašuose. Besąlygiškai tikėti tokiais įrašais, nesant dokumentų ar kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių pinigų išmokėjimo faktą V. A., negalima. Todėl teismas V. A., liudytojos V. Š. parodymus, Specialisto išvadą pripažįsta kaip įrodymus, paneigiančius aplinkybę, kad V. A. realiai buvo perduoti kaltinime nurodyti pinigai ir, kad būtent jis galėjo juos pasisavinti.

Prieštaraujančiais objektyviems duomenims pripažintini prieštaringi kaltinamojo E. G. parodymai duoti tyrimo metu ir teisme. Būtent jo parodymais, prieštaraujančiais kitiems teisme ištirtiems ir šiame nuosprendyje aptartiems įrodymams, negalima daryti išvados, kad V. A. perėmė iš E. G. ne tik priėmimo – perdavimo akte nurodytus dokumentus, bet ir grynuosius pinigus, o pats daugiau jokios veiklos įmonėje nevykdė. Byloje nenustatyta, kad 2009 10 19 priėmimo-perdavimo aktu V. A. E. G. perdavė ir akte nurodytą 59 272,97 litų sumą. Tokio fakto nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Svarbu pažymėti, kad tokį faktą kategoriškai paneigė ir kitas buvęs bendrovės akcininkas, liudytoju tyrimo metu ir teisme ne kartą apklaustas T. J. J., kuris ne tik neigė matęs pinigų perdavimo faktą, ar tuo labiau pats juos skaičiavęs (kaip ne kartą tvirtino E. G.), dar daugiau, jis patvirtino ir kitą svarbią aplinkybę - kad jam iš viso nebuvo žinoma apie V. A. paskyrimą direktoriumi 2009 metų spalio mėnesį. Jis buvo įsitikinęs, kad apeliantas tapo direktoriumi tik tada, kai 2010 05 14 buvo parduotos įmonės akcijos. Šiais liudytojo parodymais nėra objektyvaus pagrindo netikėti, nes bylos duomenimis nėra nustatyta, jog T. J. J. turėtų kokį tai pagrindą duoti melagingus parodymus. Todėl jo parodymai vertintini kaip patikimi, faktines bylos aplinkybes atitinkantys bei kaltinamąjį apkaltinantys įrodymai. Liudytojo R. B. parodymai taip pat nepatvirtina fakto, kad V. A. realiai vadovavo įmonei, tvarkė finansinius klausimus, tuo labiau, realiai disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis.

Tuo tarpu E. G. parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi esminėse aplinkybėse, jų nepatvirtino jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje, kurioje buvo kaltinamas V. A., E. G. teigė, kad nuo V. A. paskyrimo direktoriumi, jis pats įmonėje nedirbo. Papildomai apklaustas tvirtino, kad V. A. įsipareigojo nupirkti bendrovės akcijas per 3-4 mėnesius, todėl jį paskyrė įmonės direktoriumi, o pats lankydavosi įmonėje tik kaip akcininkas. Kitoje apklausoje parodė, kad po dokumentų perdavimo jis jau nieko bendro su įmone neturėjo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad V. A. tuo pačiu metu tapo ir bendrovės direktoriumi, ir nupirko įmonės akcijas. Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje kaltintas V. A., E. G. kategoriškai teigė, kad V. A. pradėjo valdyti įmonę nuo akcijų pardavimo dienos, tačiau šio teismo posėdyje perskaičius jam 2010 05 14 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (prijungta prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos byla Nr. 1-12-348/2016, t. 1, b. l. 109), jis savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad V. A. įmonę pradėjo valdyti nuo jo paskyrimo įmonės direktoriumi, pripažindamas, kad apygardos teisme galėjo duoti neteisingus parodymus.

Įvertinant išdėstytus duomenis, nėra jokio pagrindo pripažinti E. G. parodymus patikimais, nes jie yra prieštaringi esminėse aplinkybėse, jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Todėl kaltinamojo parodymus vertinant visų bylos įrodymų kontekste, darytina išvada, kad faktiškai bendrovę valdė ir jai vadovavo būtent E. G., o ne V. A., kurio sunkia tuometine turtine padėtimi, jo asocialiu gyvenimo būdu (daug kartų teistas, turintis priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, ką patvirtina ir duomenys iš LITEKO sistemos apie jo teistumą, taip pat pažyma apie jo padarytus administracinės teisės pažeidimus bei jų pobūdį) pasinaudojo kaltinamasis. V. A. tik formaliai buvo įregistruotas bendrovės direktoriumi, jam E. G. būdavo perduodami pasirašyti dokumentai, už ką E. G. mokėdavo V. A. nedideles pinigines lėšas. Būtent dėl tokių priežasčių teismas pripažįsta, jog V. A. buvo tik fiktyvus įmonės direktorius, o faktiškai įmonei vadovavo E. G.. Tuo pačiu teismas daro išvadą, kad ne V. A. dalyvavo pasisavinant jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 43 364, 55 eur (149 729, 11 Lt), o tai darė būtent kaltinamasis E. G..

Jokie teisme ištirti duomenys nepatvirtina įvykus bendrovės materialaus turto perdavimą V. A. ir jam, direktoriaus pareigų pagrindu, pasisavinus G. pareikštame kaltinime nurodytą pinigų sumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrovės pardavimo fiktyvumą būtent rodo ir tai, kad pasirinktas asmuo buvo asocialus, ne kartą teistas, baustas administracinėmis nuobaudomis už smulkias vagystes, narkotinių medžiagų vartojimą, turintis priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, tuo pačiu iš dalies priklausomas ir nuo realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjusio E. G., iš kurio nuolat skolindavosi ar gaudavo nedidelėmis sumomis pinigų narkotikams įsigyti. Tad visiškai realu, kad toks asmuo kaip V. A. galėjo nesuprasti ir nesuprato daugelio net ir paprastų teisinių dalykų, kadangi neturėjo reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos, kurie leistų adekvačiai įvertinti situaciją, o tokiu asmeniu E. G. buvo lengva pasinaudoti, kas ir buvo padaryta šioje byloje. Akivaizdu, kad V. A. negalėjo turėti pakankamų įgūdžių valdyti bendrovę, to ir nedarė. Byloje analizuojant įrodymus, ar V. A. formaliai būdamas įmonės vadovu, realiai atliko vadovo funkcijas, nėra nustatyti absoliučiai jokie jo atlikti veiksmai - joks darbo užmokestis jam nebuvo sumokėtas (išskyrus tai, kad po dokumentų pasirašymo E. G. jam duodavo pinigų), bendrovėje atliekamų darbų jis nekoordinavo, darbuotojams užduočių neduodavo, su jais iš esmės, kaip vadovas kontaktų neturėjo, kaip ir neatliko jokių funkcijų, susijusių su prekių ir paslaugų užsakymu. Pažymėtina, kad byloje nustatytas faktas, kad V. A. buvo tik perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai, kurio jis ir pats neneigia, kaip ir pripažįsta, kad jų pilnai neišsaugojo, už ką jis ir buvo nuteistas pagal BK 223 str. jo atžvilgiu iškeltoje byloje, kurioje nuosprendis įsiteisėjęs, tačiau tai savaime nepatvirtina fakto, jog jis pasisavino dar ir bendrovės kasoje buvusius pinigus.

Nors V. A. nagrinėjant jo baudžiamąją bylą ir pripažino gavęs bendrovei priklausiusius apie 2000 litų, tačiau pagal byloje esančius duomenis toks faktas nėra fiksuotas buhalteriniais dokumentais. Todėl teismas daro išvadą, jog 2000 litų suma susidarė iš jam duodamų E. G. pinigų už dokumentų pasirašymą, tačiau tai niekaip nesusiję su pinigų pasisavinimu einant direktoriaus pareigas, iš bendrovės kasos.

E. G. parodymus apie tai, kad nuo 2010 10 19 dienos, kai jis perdavė V. A. bendrovės dokumentus bei kasoje buvusius pinigus, o pastarasis realiai perėmė įmonės valdymą, be kitų pareigų pasirašydavo ir visus įmonės dokumentus, disponavo įmonės pinginės lėšomis, iš dalies paneigia ir tuo pačiu patvirtina V. A. parodymai, kad jis buvo tik formalus įmonės direktorius - kiti bylos duomenys.

Iš prie nagrinėjamos baudžiamosios bylos prijungtos jos nagrinėjimo laikotarpiui baudžiamosios bylos Nr. 1-12-348/2016 medžiagos matyti, jog 2011 05 25 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-01024-11 (2013 04 15 nutarimu ikiteisminis tyrimas atskirtas, įtariamieji nenustatyti - t. 1, b. l. 13-14) pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje dėl galimai suklastotų įmonės direktoriaus V. A. parašų 2009 12 31 balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje ir kasos žurnale (t. 1, b. l. 1).

Atliekant šį ikiteisminį tyrimą, 2012 07 03 Specialisto išvada Nr. 11-381(12) nustatyta, kad eilėje buhalterinių dokumentų (PVM sąskaitose-faktūrose), kuriuose nurodyta „išrašė ir prekes išdavė direktorius V. A.“, pasirašė ne V. A. (t. 1, b.l.94-97). Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad E. G., kaip buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, negalėjo aiškiai nurodyti, kada jis pasitraukė iš bendrovės veiklos, tai yra, ar paskyrus V. A. direktoriumi, ar pardavus jam įmonės akcijas. Teismo vertinimu, visiškai nelogiška, kad bendrovės direktorius, atsakingas už įmonės veiklą, taip pat turėdamas finansinę atsakomybę, nežinojo, kada jis pasitraukė iš bendrovės valdymo. Tuo labiau, E. G. parodymais leidžia abejoti ir tokios byloje objektyviai nustatytos aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi V. A. įregistruotas 2009 11 06, o bendrovės akcijos parduotos tik 2010 05 14. Pasak E. G., bendrovės valdymą V. A. perėmė nuo 2009 11 06 dienos, jam tapus direktoriumi, tačiau visiškai nelogiška, kad bendrovės akcininkai, turėdami neturtines ir turtines teises, tarp jų ir gauti bendrovės pelno dalį, visiškai atsiribojo nuo įmonės, jos veikla nesidomėjo ir joje nedalyvavo. E. G. parodymus, kad nuo V. A. paskyrimo direktoriumi, jis įmonės veikloje nedalyvavo, jokių finansinių bei kitų reikalų nesprendė, be kita ko, paneigia ir kasos žurnalas, iš kurio matyti, kad E. G. 2010 03 31 buvo išmokėta 1000 litų, kaip nurodyta, paskolos aptarnavimo sąskaitos papildymui (t. 1, b. l. 78). E. G. nurodytas aplinkybes paneigia ir kito bendrovės akcininko T. J. J. parodymai, kuriuose jis aiškiai nurodė, kad jam nėra žinomas faktas apie V. A. paskyrimą direktoriumi 2009 metų spalio mėnesį, jis apie tai nebuvo informuotas, visuotiniame akcininkų susirinkime nedalyvavo (kas būtina pagal bendrovės įstatus), ir buvo įsitikinęs, kad V. A. įmonės valdymą perėmė tik tada, kai buvo parduotos bendrovės akcijos 2010 05 14 dieną.

Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ne E. G., o V. A. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės, UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, paimdamas iš kasos 149 729,11 Lt (43 364,55 Eur), tačiau aptarti aukščiau duomenys leidžia teismui daryti išvadą, jog būtent E. G. pasisavino 149 729,11 Lt (43 364,55 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą t. y. padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už ką jam turi būti paskirta bausmė numatyta šio įstatymo sankcijoje.

BK 41 str. numato, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Bausmė yra prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Vadovaujantis BK 54 str. 1 d. nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmę E. G., teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus - į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį(padarytas sunkus nusikaltimas), kaltės formą (tyčia), nusikalstamos veikos motyvus(savanaudiški), stadiją(baigtas nusikaltimas), kaltinamojo asmenybę(neteistas), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

E. G. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymo sankcijoje numatyta tik reali laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į tai, jog jis savo kaltės nepripažino ir savo veiksmais siekė apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu su ja nesusijusį asmenį. Tai rodo didesnį kaltinamojo pavojingumą visuomenei.

Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, tai, kad jis padarytos žalos neatlygino, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, mato pagrindą skirti kaltinamajam įstatymo sankcijoje numatytą, tačiau mažesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

LR Baudžiamojo kodekso 3 straipsnyje yra nustatyta, jog veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (išskyrus šiame BK straipsnyje išimtis, kurios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nesudaro pagrindo netaikyti šios straipsnio reikalavimų).

Iki 2015 m. kovo 24d. galiojo LR BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, kurioje buvo nustatyta, jog šios BK straipsnio nuostatos gali būti taikomos ir paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus.

2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismui suteikta teisė atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Ši įstatymo redakcija galiojo iki 2017 m. spalio 6d.

2017-09-28 LR Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43, 47, 54, 62, 63, 64, 68-1, 68-2, 71, 75, 90, 226 ir 227 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-653, įsigaliojusį 2017-10-06, kuriuo buvo sugriežtintos bausmės bei jų skyrimo tvarka. Kadangi kaltinamieji jiems inkriminuotas veikas padarė dar iki šio įstatymo įsigaliojimo (2003-2010 metų laikotarpyje), o BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai skiriant bausmes, yra taikomos iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusios paminėtų BK straipsnių redakcijos, palengvinančios kaltinamojo teisinę padėtį.

BK 11 straipsnis nustato, jog nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo. Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Pagal galiojantį šiuo metu teisinį reguliavimą, veika, kurios padarymu šioje byloje yra kaltinamas E. G., nėra priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų, yra priskiriama prie sunkių nusikaltimų.

BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Kadangi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6d. galiojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas galėjo atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), todėl, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas konstatuoja, jog kaltinamajam gali būti taikoma tarpinė BK 75 straipsnio redakcija, galiojusi jau po kaltinime nurodyto laikotarpio, tačiau iki laiko, kuomet E. G. buvo patrauktas atsakomybėn ir nuteistas t. y. iki 2017 m. spalio 6d., kuomet buvo pakeista švelninanti jo teisinę padėtį įstatymo redakcija, nes nusikalstama veika, kuria kaltinamas E. G., buvo padaryta laikotarpyje iki 2010-10-16.

Teismas, darydamas tokią išvadą bei spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat įvertina ir visas kitas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek ir su kaltinamojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipdamas į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir, ar ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų. Bylos duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 - 308 str. str.

nusprendžia:

E. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 183 str. 2 d. ir paskirti jam 2(dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 75 straipsnio (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) 1 dalimi, 2 dalimi, 3 dalimi, 4 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams,-

-paskiriant LR BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti darbą susijusį su materialinėmis vertybėmis ar užsiimti veikla susijusia su materialinėmis vertybėmis;

- paskiriant LR BK 69 straipsnyje numatytą įpareigojimą atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ 149 729,11 Lt (43364,55 Eur t. y. keturiasdešimt trijų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt keturių eurų 55 centų) žalą per visą 2(dvejų) metų bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį;

-įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo, palikti E. G. nepakeistą kardomąją priemonę –rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Priteisti iš E. G. UAB „(duomenys neskelbtini)“ -149 729,11 Lt (43364,55 Eur t. y. keturiasdešimt trijų tūkstančių trijų šimtų šešiasdešimt keturių eurų 55 centų) padarytos turtinės žalos atlyginimui, šią sumą nuteistajam pervedant UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriui - UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą apeliacine tvarka.