- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-19
- Bylos Nr.
- 2-3480-470/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-03045-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- S. J.
- Atsakovas
- E. S.
Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja S. Juknevičienė, sekretoriaujant Rimai Šimanskienei, dalyvaujant ieškovo S. J. atstovams A. J., adv. J. Z., atsakovei E. S., jos atstovui adv. A.Pliaugai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. ieškinį su atsakove E. S. dėl žalos atlyginimo, kompensacijos už nusavintą turtą priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovės E. S. 3347,16Lt kompensaciją už ¼ dalį jam priklausiusio ir atsakovės nusavinto šulinio, o taip pat 2150 Lt žalos atlyginimo už sugadintą vandens tiekimo įrangą. Ieškovo atstovas adv. J. Z. paaiškino, kad ieškovas prieš 33 metus apsigyveno privačiame name Liepų g. 6, Alytuje. Su atsakovės E. S. šeima jo šeima kurį laiką naudojosi vienu šuliniu, iškastu ant jų sklypų ribos, šį statinį abi šeimos buvo įregistravę tuometiniame Alytaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure kaip bendrąją nuosavybę. Atsakovė E. S. 1987 metais be jo sutikimo šulinį užvertė žemėmis ir savo sklype išsikasė kitą šulinį. Atsakovė leido jam naudoti naujojo šulinio vandenį savo reikmėms, t.y. leido įsirengti jame siurblį ir požeminę vandens tiekimo sistemą į savo namą. Netrukdomai vandenį iš minėto šulinio jis naudojo iki 2011m. balandžio 23d., tačiau tą dieną atsakovė, jo neperspėjusi, iškėlė iš šulinio siurblį, sugadino požeminę trasą, tokiu būdu palikdama jį be vandens šaltinio. Ieškovas laiko, kad atsakovės įsirengtas šulinys jos žemės sklype priklauso ir jam dalinės nuosavybės teise, kadangi 1987 metais užversdama abiejų šeimų naudotą šulinį atsakovė su juo šio klausimo nederino, bet išsikasusi naują šulinį tarpusavio susitarimu perleido jam nuosavybės teisę į ¼ dalį naujo daikto ir patvirtindama tokį susitarimą leido įleisti į šulinį siurblį ir išsikasti jos sklype vandens tiekimo tranšėją bei pakloti vamzdžius vandeniui tekėti į jo namą. Kadangi nuo 2011m. balandžio mėnesio jis neteko galimybės naudotis vandeniu iš atsakovės kieme įrengto šulinio ir yra paliktas be jokio vandens šaltinio, yra priverstas įsirengti vandens gręžinį. Pagal UAB „Vandens gręžiniai“ paskaičiavimus gręžinio įrengimas kainuos 13388,65 litus. Ieškovas laiko, kad kadangi atsakovė pasisavino jam priklausiusią ¼ dalį nuosavybės teise valdomo šulinio, ji turėtų padengti ¼ dalį gręžinio įrengimo išlaidų, o tai sudaro 3347,16 litų. Be to, ieškovas nurodo, kad atsakovė, 2011-04-27 atjungdama jo siurblį ir iškeldama iš vandens, jį sugadino, nes nupjovė elektros laidą. Ieškovas žalą paskaičiavo pagal dabartines analogiško vandens siurblio kainas bei pagal išlaidas, kurios dabartiniu metu būtų patirtos įrengiant analogišką trasą.
Atsakovė E. S. su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Ji paaiškino, kad iš tiesų bendrai su ieškovo šeima naudojosi šuliniu, kuris laikui bėgant ėmė sekti ir 1987 metais dėl vandens trūkumo jos šeima buvusi priversta išsikasti naują šulinį. Kasant šulinį, žemės buvo panaudotos senajam šuliniui užversti. Jos šeima leido S. J. naudotis vandeniu iš naujojo šulinio. Pagal tarpusavio susitarimą J. galėjo naudotis vandeniu tol, kol savo sklype išsikas naują šulinį. Su ieškovo S. J. buvusia sutuoktine A.J. J. ginčas dėl užversto bendro šulinio buvo išspręstas teismine tvarka - teismo sprendimu ji ir jos sutuoktinis už šulinio užvertimą žemėmis privalėjo išmokėti A.J. J. 91 rublį atlyginimo. Tuo tarpu su S. J. buvo atsilyginta kitaip, o būtent S. J. jų šeimai buvo skolingas 1000 rublių, todėl grąžinti pareikalavo ne 100 rublių, bet 900 rublių, vieną šimtą rublių užskaitydami kaip žalos atlyginimą. Be to, S. J. buvo leista naudoti vandenį iš jų šeimos naujojo šulinio. Tuo ginčas buvo išspręstas. Ieškovas netrukdomai naudojosi vandeniu iki 2011m balandžio mėnesio, tačiau prieš šv.Velykas vandens ėmė trūkti, todėl ji, iš anksto perspėjusi ieškovą, atjungė jo vandens tiekimą iš savo šulinio. Ji nurodo, kad iš šulinio iškėlė ieškovui priklausantį vandens siurblį ir permetė jį ieškovui per tvorą. Vandens tiekimo trasos ji nurodo negadinusi. Žalos padarymo ieškovui nepripažįsta.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 1987 metų iki 2011 metų balandžio 27 dienos ieškovas S. J., gyvenantis Liepų g. 6, Alytuje savo reikmėms naudojo vandenį iš šulinio, esančio gretimame sklype Liepų g. 8, Alytuje, priklausančio atsakovei E. S.. Atsakovei priverstinai nutraukus vandens tiekimą į ieškovo gyvenamąjį namą, jis užginčijo šulinio priklausomybę ir siekia įrodyti, kad ¼ dalis šulinio priklauso jam bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokią išvadą ieškovas grindžia šiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1987 metais atsakovė be jo sutikimo užvertė šulinį, buvusį ant sklypų Liepų g. 6 ir Liepų g. 8 ribos, priklausiusį po ½ dalį abiems šeimoms – S. ir J. A.J. J. užginčijus S.veiksmus, teismas 1988m. vasario 17d. sprendimu nustatė, kad J. priklausė ¼ dalis šulinio ir dėl jo užvertimo žemėmis priteisė žalos atlyginimą solidariai iš K. S. ir E. S.. Ieškovas S. J. siekia įrodyti, kad jam taip pat priklausė ¼ dalis senojo šulinio, šią aplinkybę grindžia paminėtu teismo sprendimu, kuriuo buvo konstatuota, kad buvusi jo sutuoktinė A.J. J. turi teisę reikaluti žalos už ¼ dalį šulinio. Jis žalos atlyginimo iš Savickų šeimos už užverstą šulinį nereikalavo, visą laiką naudojosi vandeniu iš naujojo šulinio, todėl E. S. priverstinai nutraukus vandens tiekimą siekia įrodyti, kad tokiu būdu ji nusavino jo nuosavybę į ¼ dalį šulinio.
Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės į daiktą atsiradimo ir reikalavimo atlyginti patirtą žalą dėl nuosavybės praradimo teisėtumo.
Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37str. 1d.). Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 str.). E. S. statybos būdu įgijo nuosavybės teisę į šulinį, kas įrodyta įrašais Nekilnojamojo turto registre (b.l. 63-67). Kaip matyti iš nustatytų byloje faktinių aplinkybių, ginčo šulinį, esantį žemės sklype Liepų g. 8, Alytuje, savo jėgomis ir lėšomis įsirengė atsakovės E. S. šeima. Pagal šulinio įrengimo metu galiojusio CK 95str. 4dalies nuostatas (1964m. liepos 7d. red.) daiktas atitiko asmeninės nuosavybės sąvoką. Tiek pagal tuomet galiojusio CK nuostatas, tiek pagal dabar galiojančio CK nuostatas nekilnojamajam daiktui ir teisėms į jį privaloma registracija. Kaip minėta,šulinys atsakovės E. S. vardu buvo įregistruotas tuometiniame Techninės inventorizacijos biure, o duomenys vėliau perkelti į Nekilnojamojo turto registrą, kas matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b.l. 63-65). Registre statiniui suteiktas unikalus numeris 4400-0128-7669. Kitų šio daikto savininkų viešame registre nėra nurodyta. Kaip matyti iš to paties registro duomenų, įregistravimo pagrindu yra DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas (1965-03-16 Nr,9) ir statybos inspektoriaus pažyma (1977-08-23). Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262str.) Ieškovas S. J. šio daikto nesukūrė ir jokiu kitu būdu neįgijo nuosavybės teisių į jį, savo vardu neregistravo Nekilnojamojo turto registre, nes nebūdamas savininku to ir negalėjo atlikti. Naudojimasis daiktu, t.y. ilgalaikis vandens tiekimas iš ginčo šulinio ieškovo reikmėms, nuosavybės teisės į patį daiktą nesukuria. Taigi, nebūdamas daikto savininku, S. J. negali ginti nuosavybės teisės į jį.
Byloje ieškovas taip pat prašė priteisti 2150 Lt žalos atlyginimą už sugadintą jam priklausiusį vandens siurblį ir vandens tiekimo trasą. Ieškovas pateikė įrodymą apie vandens siurblio priklausymą jam, t.y. siurblio „Malyš“ įgijimą 1987 metais patvirtinantį dokumentą (b.l. 69), tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad šis siurblys ar įranga vandeniui tiekti buvo sugadinti atsakovės. Be to, žalos skaičiavimo metodika teismui nesuprantama, jos negalėjo paaiškinti nė patys ieškovo atstovai.
Pastebėtina, kad ieškovo S. J. atstovė A. J. savo parodymuose nurodė kitą ginčo dalyką nei ieškovo atstovas advokatas J. Z.. Ji nurodė, kad jokiu būdu ieškovas nepretenduoja į šulinio, esančio E. S. sklype nuosavybę, bet gina savo teisę į žalos, patirtos 1987 metais sunaikinus senąjį šulinį, buvusį įrengtą ant kaimyninių sklypų ribos ir priklausiusį abiems šeimoms – S. ir J. pusiau, atlyginimą.
Esant tokiems faktiniams nesutarimams tarp ieškovo atstovų, t.y. jiems nurodant visiškai skirtingą ginčo dalyką, teismas vadovaujasi rašytiniu ieškovo procesiniu dokumentu – ieškiniu (CPK 111str. 1d.) ir atstovo, turinčio aukštąjį teisinį išsilavinimą, t.y. advokato J. Z. parodymais. Taigi, teismas išnagrinėjo ginčą dėl ieškovo S. J. nuosavybės teisių į šulinį, esantį E. S. žemės sklype Liepų g. 8, Alytuje, buvimą ir nenagrinėjo ginčo dėl žalos, atsiradusios žemėmis užvertus senąjį šulinį, atlyginimo klausimo.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 93 str. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė E. S. byloje patyrė 500 litų išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (b.l. 68), šios išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovo S. J. ieškinį atsakovei E. S. atmesti.
Priteisti iš S. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) litų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 10 (dešimt) litų pašto išlaidų valstybei.
Dėl sprendimo per 30d. gali būti duodamas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.